Gegužės 3 dieną Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta dailininkės – grafikės, tapytojos, juvelyrės – Rasos Vasilevičiūtės paroda „Pajautos“. Ši paroda tarsi atveria, kokia įvairiapusė dailininkės kūrybos aprėptis.
Kaip teigia pati kūrėja: „Esu mažumą – ketvertą metų – atitolus. Kartoti buvusias parodas – per lengva užduotis. Tad suskambės šiandieną išjaustos ir išmintytos patirtys naujai. Lai pajautos skrodžia tylą per mažumą, laikinumą. Tegroja tušas sielos stygomis“.
Parodoje Nacionalinėje bibliotekoje pristatomi darbai, atlikti japonišku sausu tušu ant plono ryžinio popieriaus. Iš viso eksponuojama dešimt kūrinių. Juose – gamtos pasaulio objektai – žydintys žolynai, jų trapios, nelyg erdvėje virpančios formos. Regis: tik vėjelis papūs ar lietus palis, ir visi augalėliai sugniuš ar net ištirps.
Susidaro įspūdis, kad galbūt tą tokį augalų trapumą lemia ir neseniai praūžusi audra ar neseniai praėjęs lietus, ar tiesiog be galo kepinanti saulė… Taip ir norisi pacituoti žymaus japonų haiku kūrėjo Kobayashi Issa (1763–1828) haiku:
Vėsus vėjo gūsis
klajojo ir persikreipė,
Tada atkeliavo čia.
(Onos Gaidamavičiūtės vertimas į lietuvių kalbą)
Beje, visos tušu tapomų augalų formos itin elegantiškos, grakščios. Tarp kitko, ir gana tikroviškos, ir nė kiek nepagražintos: galima atpažinti ir aguonų, ir kraujažolių, ir katilėlių, ir gauromečių, ir ajerų, viksvų, kiečių, rūgštynių bei kitų augalų formas. Akivaizdu, kad tikroviškumas ir gamtiškumas, bent jau to įspūdžio perteikimas, labai svarbus dailininkei.
Kūriniai – be pavadinimų (o tai šiems kūriniams suteikia daugiau paslapties ir neapibrėžtumo). Jų atlikimo priemonės iš tiesų archajiškos, natūralios. Iš pradžių pažvelgus, tai lyg lengvutė ir aiški užduotis, tačiau pirmi pojūčiai apgaulingi: teptukas nepaiso rankos, popierius kaip sugertukas. Sumijė technika kaprizinga, tačiau subtili, jautri ir turtinga, reikalaujanti susikaupimo ir kantrybės. Pasak autorės, ši technika jai – ir pažintis, ir žaidimas, ir bandymas profesionaliai suprasti kitokią meninę kalbą. Technikos erdviškumas, saikas įkvepia, leidžia prabilti nauja taupių žodžių kalba.
Kaip žinia, terminas sumijė (墨絵) (dar vadinama suibokuga (水墨画; „tušo ir vandens tapyba“) yra kilęs iš japonų kalbos. Tai Kinijoje atsiradusi tapybos tušu technika, kuria iš pradžių užsiimdavo tik zen (kin. 禅 Chan) budizmo vienuoliai. XIV a. ši technika nukeliavo į Japoniją ir paplito kitose Rytų Azijos šalyse, tokiose kaip Korėja ir Vietnamas. Sumijė yra kaligrafijos ir tapybos tušu kombinacija, labai glaudžiai susijusi su filosofija bei religija. Pagrindinės temos, kurios atsispindi sumijė paveiksluose, kito ir vystėsi priklausomai nuo laikotarpio.
Pagrindinės sumijė darbo priemonės, dar vadinamos „Keturiomis brangenybėmis“, liko nepakitusios iki šių dienų. Tai teptukas (jap. fude), tušo plytelė (jap. sumi), rankų darbo popierius (jap. washi), indas tušui trinti (jap. suzuri). Svarbiausia visų jų savybė – ypatingas jautrumas.
Tiesa, darbus, atliktus sumijė technika, pagal tematiką būtų galima skirti į dvi kategorijas: peizažai (山水画 sansuiga) ir figūros (人物画 jimbutsuga), pastarajai priskiriami gyvūnai, augalai, vaisiai ir daržovės.
R. Vasilevičiūtė 1995 m. baigė Telšių taikomosios dailės aukštesniąją mokyklą, įgijo meninio metalo apdirbimo specialybę. Stojant į mokyklą, piešimo ir tapybos pagrindų mokė mokytojas Romualdas Pučekas. 2000 m. Rasa apsigynė grafikos bakalauro darbą Vilniaus dailės akademijoje. Grafikos diplominio darbo vadovas – grafikas Raimondas Miknevičius. Rasa lankė ir tapybos sumijė technika, ir kaligrafijos užsiėmimus studijoje „Tušo kelias“, kurios vadovė – dailininkė Dalia Dokšaitė.
Nuo 1998 m. R. Vasilevičiūtė surengė ne vieną asmeninę grafikos darbų, estampų, piešinių, eskizų ir tapybos tušu parodą Vilniuje, Kaune, Zarasuose. 2009–2014 m. menininkė dalyvavo D. Dokšaitės kaligrafijos ir tapybos tušu studijos „Tušo kelias“ parodose. 2017 m. dailininkė surengė ir aliejinės tapybos darbų „Portretai“ parodas Vilniuje, Kaune ir Zarasuose. Tapybos darbai išsiskiria ypatingu ekspresyvumu, vaizduojamųjų-portretuojamųjų išraiškos psichologizmu bei spalvų gyvumu.
Gegužės 9 d. 18 val. menininkė pakvietė į susitikimą, kuriame kalbėjo apie savo kūrybą, techniką, kuria atlikti darbai, pasakojo ir demonstravo tapybos tušu priemones – sausą tušą, ryžinį popierių, teptukus, akmeninę tušo trintuvę, parodė, kaip tapybos priemonės paruošiamos darbui. Praktiškai pademonstravo keletą tapybos pratimų – norintys galėjo patys prisiliesti prie tapybos tušu, atlikdami keletą paprastų potėpių, pajusdami ryžinio popieriaus išskirtinumą, tapybos tušu subtilumą.
Dar galima pridurti, kad Lietuvoje gal ir D. Dokšaitė geriausiai, intensyviausiai bei kūrybiškiausiai plėtoja kūrybą sumijė technika. D. Dokšaitė teigia sumijė tapyboje atradusi „gelmę… Jos žodžiais, „taip, čia visiškai kitokia kompozicija, kitoks santykis su medžiaga, kitokios ir tos medžiagos, kitokie meniniai bei estetiniai principai, bet svarbiausia yra mintis. Baltame, tušu neužpildytame paveikslo plote slypi tai, kas neišreiškiama žodžiais ar teptuko potėpiu. Kinų poetas, tapytojas, mąstytojas Wang Wei’us, gyvenęs VIII amžiuje, savo veikale „Įvadas į tapybą“ rašė: „Tik kai dvasia susilieja su išorine forma, permainos paklūsta širdžiai. Jei šis suvokimas neapims dvasios, nutapytas peizažas bus besielis, miręs; akys ribotos, tai, ką jos gali užmatyti, nėra pasaulio bekraštybė“.
Tiesa, akivaizdus teminis R. Vasilevičiūtės ir D. Dokšaitės kūrybos skirtumas: R. Vasilevičiūtė tušu tapu kameriškesnius etiudus (kad ir augalus), o D. Dokšaitė daugiau pamėgusi platesnes erdves (peizažus), dažniausiai ne Lietuvos, o Rytų (Japonijos) šalių.
Parodos „Pajautos“ ekspoziciją Meno erdvėje galite apžiūrėti iki gegužės 19 dienos.
O dailininkei R. Vasilevičiūtei belieka palinkėti daug įstabių pajautų bei įkvėpimo erdvių visose jos kūrybos srityse.
O. Gaidamavičiūtės nuotraukos.
