Kaip iš tiesų atrodo tas modernus Vakarų pasaulis, kurį vis bandome vytis?
2017 m. rugsėjo mėnesį Belgijoje, Levene, vyko eilinė tarptautinė konferencija „Kaimo istorija 2017“ („Rural History 2017“), skirta kaimų istorijos tyrimams. Tokios konferencijos rengiamos kas dveji metai, jos jau vyko Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje ir Ispanijoje. Į šį renginį susirinko apie 400 specialistų iš visų pasaulio žemynų (išskyrus Antarktidą): 44 britai, 39 ispanai, po 35 italus ir belgus, 32 vokiečiai, 29 prancūzai, 26 švedai, po 22 olandus ir JAV atstovus ir kiti. Paminėtini specialistai iš Japonijos ir daugumos Lotynų Amerikos šalių, Ganos ir Namibijos,
Australijos ir Indijos, Tailando ir Izraelio.
Kas buvo aptariama dešimtyse konferencijos pranešimų?
Dar prieš kelis šimtmečius pramoninės revoliucijos ir modernizacijos buldozeriui pradėjus klibinti Didžiosios Britanijos agrarinės visuomenės pamatus, ten jau būta išsilavinusių žmonių, kurie suinteresuotai domėjosi tradiciniu kaimu. Konferencijoje demonstruoti XVIII a. britų autorių veikalai, kuriuose mėginta aiškintis anuometines kaimo problemas. Šiandieninių universitetų atstovai, remdamiesi pavydėtinai gausia archyvine medžiaga, daugybės specialistų anksčiau jau atliktais tyrimais, nagrinėjo kitados egzistavusių kaimų ypatumus.
Aptarinėjant įvairiausias temas (nuo XVI a. karų įtakos valstiečių likimams iki europinės kolonizacijos pasekmių tolimų žemynų kaimams, nuo kaimų socialinės pažangos ypatumų atskiruose regionuose iki moterų vaidmens tradicinėse ir besikeitusiose kaimų bendruomenėse), nevengta pabrėžti, kad realią istoriją kurdavo ne tik valdovų sprendimai ar didžiūnų intrigos, bet ir amžinasis kaimas, kurio suklestėjimas ar bėdos neretai lemdavo šalių ir regionų likimus.
Stebėdami išsivysčiusių šalių specialistų įspūdingus mokslinius darbus vis pasigesdavome Lietuvos. Atrodydavo, kad mūsų šalis jau šimtmečius gyvena tik kokiame modernių technologijų pasaulyje, nė nenutuokdama apie kažkokį lietuvišką kaimą ir jo ypatumus. Tiesa, gamtininkė Laima Šveistytė skaitė pranešimą apie mūsų vaistažoles, šioje srityje talkino išeivijoje gyvenanti farmacininkė Vitalija Povilaitytė-Petri. Lina Kaminskaitė-Jančorienė papasakojo apie sovietinių propagandinių kino filmų rodymą Lietuvos kaime stalinizmo metais. Aš, kaip privatus asmuo, skaičiau pranešimą apie egzotiškus daržininkų kaimus lietuviškame pamaryje. Deja, tuo viskas ir baigėsi – jokia Lietuvos Respublikos institucija nepasirūpino atsiųsti kokios nors reikšmingesnės specialistų delegacijos su turiningais pranešimais apie mūsų šalyje atliekamus visapusiškus senojo ir naujojo kaimo tyrimus.
Tiesa, į šią svarbią konferenciją Belgijoje nelabai buvo ir ką pasiųsti – neteko girdėti, kad Lietuvoje būtų atliekami kokie reikšmingi kaimo tyrimai, prilygstantys Vakarų specialistų darbams. Galima nulenkti galvą prieš tradicinės etnografijos baruose besidarbavusius ir tebedirbančius uolius tyrėjus, tačiau visa „kaimo“ problematika yra daug platesnė nei sodžiaus moterų rankdarbiai ar langinių puošyba.
Apgailėtiną šios srities būklę liudija ir 2014 m. išleista knyga „Lietuvos etninė architektūra nuo seniausių laikų iki 1918 m.“ („Lietuvos architektūros istorija. IV“). Ten visai lietuviškųjų kaimų įvairovei skirta mažiau vietos nei dvarams, ne ką daugiau kaip stačiatikių cerkvėms, sinagogoms ir mečetėms. Ir tuose negausiuose puslapiuose tesugebėta pateikti jau pasenusių ar klaidingų sovietmečio teiginių kompiliaciją su plagiato elementais. Užtat pagal šiandieninės Lietuvos papročius tam menkaverčiam darbui savi žmonės išrūpino itin dosnų finansavimą, toje srityje nieko nenutuokiantys veikėjai rašė reikalingas recenzijas ir atsiliepimus.
Beliktų priminti, kad iki XX a. vidurio būdingu agrariniu kraštu ilgai buvusi Lietuva po 1944 m. staiga prarado beveik viską: tūkstančius senųjų kaimų ir šimtus tūkstančių tradicinių trobesių, per šimtmečius besiklosčiusius papročius ir praeities tradicijų tęsėjus – lietuviškojo sodžiaus žmones, nelauktai atsidūrusius Sibiro sniegynuose ar lietuviškųjų kolchozų realybėje. Kol Vakaruose buvo kaupiami archyviniai šaltiniai ir smalsių kaimo tyrėjų darbai, sovietizuotoje Lietuvoje naikinti istoriniai dokumentai ir kiti nepageidaujamos praeities pėdsakai, gaminta propagandinė dezinformacija – jos nesibodima tiražuoti ir dabartiniais laikais.
Prieš šimtmetį anai Lietuvos Respublikai pasiryžus vytis civilizuotąjį pasaulį, galop susiruošus rimčiau tirti ir senąjį Lietuvos sodžių, po 1940–1944 m. teko pradėti gyventi kitaip, dėmesio tradiciniam kaimui nesulaukiant ir po 1990 m. Kai kas guodžiasi – esą neprabėgs nė pora šimtmečių, kol kokie būsimi valdžios žmonės prisimins kitados gyvavusį lietuviškąjį kaimą ir palieps užsiimti tuo, kuo Didžiojoje Britanijoje ir kitose moderniose šalyse užsiimta dar XVIII–XIX a. – visapusiškais buvusios tradicinės agrarinės visuomenės tyrimais.
Kol kas mūsų šalyje tesugebėta sutrikdyti lietuviškosios mokslinės kaimotyros pirmuosius žingsnius, nutraukti mokslo monografijų ciklo „Lietuvos kaimų istorinė raida“ leidybą. 2011–2013 m. išleidus to ciklo tomus apie Rytų Lietuvos ir Mažosios Lietuvos senuosius kaimus valstybės parama tiems darbams buvo nutraukta, tam pasitelkus atitinkamus asmenis ir išgalvotas priekabes.
Nežinia, kuriame šimtmetyje bepasirodys tomai apie Žemaitijos, Suvalkijos (Sūduvos), Šiaurės Lietuvos ir kitų lietuviškųjų etnografinių sričių kaimų tikrąją istoriją, apie tenykščio kaimiškojo gyvenimo ypatumus, vis labiau nugrimztančius užmaršties miglose.
Autorius yra architektas, istorikas, etnografas, humanitarinių mokslų daktaras
Lietuvos vadovams visiškai tai nereikalinga, negi pasigirsi Lenkijos vadovams, jei dar nepavyksta įvesti lenkų kalbos kaip valstybinės kalbos, ką jau kalbėti apie lenkiškas raides.
Lietuvos vadovams visiškai tai nereikalinga, negi pasigirsi Lenkijos vadovams, jei dar nepavyksta įvesti lenkų kalbos kaip valstybinės kalbos, ką jau kalbėti apie lenkiškas raides.
Tai tik džiaukimės savo miestietiškais pasiekimais, kuriuos čia atvedė krikščionybė, nes iki tol Lietuvoje buvo primityvūs pastatai, žmonės užsiiminėjo primityviu gamtos kultų garbinimu, nebuvo rašto, riterijos, mokyklų, universitetų ir tt. tie žmonės, kurie varo ant Lietuvos miestiškos kultūros, ir aukština Lietuvos kaimo kultūrą, patys to nesuvokdami, velka Lietuvą, atgal į tamsiąją pagonybę, ir silpnina Lietuvos progresą.
Afrikos aborigenai irgi sako, kad jų tikėjimas labai pažangus – visi pagonys taip sako.
Žiūrėk, tamsta, ar tik, atėjus „sūdnai” dienai, neišaiškės, jog ne miesčioniai, o būtent tie „laukiniai„aborigenai”, pagoniai teisiausi, nes neužgriozdino, neapnuodijo žemės, oro, visos gamtos, gyvena pagal gamtos ritmus ir taisykles…
Žmogus gali be plastmasių, be įv. tepalų ar kt. skysčių, be gelžbetonio, stiklo ar dar nežinau ko blokų gyventi,o štai be to, ką gamta davė, greitai pats galą gaus ir Žemę savo „pažangizmais” sunaikins.
Krikščioniams pasakyta: „Jums duota viskas, ko jums reikia”. Ne sykį pridurta, jog su kaupu, apsčiai visko duota! Ar krikščioniai to klausė? O miestų plėtra tada kaip vėžys vis labiau įsismarkavo, kai aukso veršis perdėm garbinti pradėtas, nes niekas tiek turtų nesukrauna, kaip pramoninė gamyba. Ar pasitenkinome, nusiraminome kai ji atsirado? Ne. Mums tokio dydžio veršis per mažas, norime kas metai vis didesnio. Tik dabar fabrikai dirba nebe tam, kad kiekvienam iš mūsų pagamintų, ko kam reikia, o tam, kad kiekvieną, net ir nenorintį, priverstų pirkti ir pirkti jų be atvangos kuriamą ir gaminamą šlamšto perprodukciją. O kad tik taip ir vyktų, politikai samdomi, lyg padieniai ar ir etatiniai, kad šie ne visuomenei, o jiems dirbtų, jų veršį augintų. Ar tik savęs galutinai į kampą neįvarėme?
Kad ir kaip savo Dievą vadinsi, svarbu nustatytų žmonių bendrabūvio bei santykių su gamta taisyklių dorai laikytis, nesukčiauti, aukso veršio su Dievu nepainioti! Deja, būtent krikščioniai savo tikėjimu ir savo vargšu Dievu manipuliavo, kaip tik galėjo, juo dangstė savo nusikaltimus, vis augantį gobšumą, plėšikavimą. Tam ypač padėjo arogancija, savęs ir savojo tikėjimo kėlimas aukščiau visų. Nė kiek neabejoju, jog toks „Kristaus nešėjų” „tikėjimas” pagoniams dar neregėtai laukinis atrodė!
Kalbant apie miesto ir kaimo santykį, tai užsienio mokslininkai jau seniai yra įrodę, jog pažangi yra ta valstybė, kurioje visas procesas eina iš miesto į kaimą – t.y žmonės migruoja iš miesto į kaimą, o ne atvirkščiai – iš kaimo į miestą. Pastarasis variantas būdingas Lietuvai, nes mūsų žmonės, daugiausiai migruoja, iš kaimų į Vilnių, todėl galima sakyti, kad mūsų valstybė yra ekonomiškai vis dar silpna. Pavyzdžiui – Olandijoje, žmonės migruoja iš miesto į kaimą, tai – stiprios ekonomikos šalis. Tai tiek.
Dabar visai aiškiai suprantu, kaip vyksta “konkursai” Mokslo taryboje.