Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė B. Valionytė: Kodėl mes leidžiamės šokdinami?

Su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidente Birute Valionyte susitikome iškart po to, kai ji visuotiniame Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo susirinkime beveik vienbalsiai perrinkta klubo prezidente. Bet kalbėjome ne apie Signatarų klubą, o apie tai, dėl ko signatarei, dėjusiai Lietuvos valstybės pamatus, šiandien „skauda“.

 – Švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, paminėjome Nepriklausomybės atkūrimo 28-ąsias metines. Koks šis laikas Jums?

 – Tai tiesiog didelė šventė. Malonu, kad Lietuva užtvindyta vėliavomis. Šimtmetis yra tik apvali data. Žinoma, kai tokios sukaktys, iškart į daug ką atkreipiame dėmesį – apie tai daugiau kalbame, organizuojame renginius, iš tikrųjų stengiamės sužinoti daugiau apie savo istoriją. Tai labai gerai. Beje, istorija taip susidėliojo, kad mes svarbiausius sprendimus visada priimame žiemą. Ta mūsų žiema Lietuvoje yra labai intensyvi: sausio 13, Vasario 16, Kovo 11, jeigu norite, ir vasario 9-oji, kai 1991 m. vyko plebiscitas.

 – Kovo 11-osios šventė baigėsi – iš miesto gatvių išvežtos dekoracijos. O kas liko?

 – Konstatuoju liūdną faktą – Vilniuje nieko neliko. Nacionalinis muziejus apie Vasario 16-osios signatarus išleido keletą knygų, bet aš žinau, kad tas knygas leido skolon, nes iš valstybės biudžeto tam pinigų neskirta. Atsirado paminklas Vileišiams, bet už tai ačiū turime sakyti Vileišių šeimynai, nes Lietuva šitų paminklų nestatė ir lėšų neskyrė. O ką reiškia, kai Lukiškių aikštėje mes negalime pastatyti mūsų tautos simbolio – Vyčio? Mūsų protėviai su Vyčiu daug kraujo praliejo. Visos tautos ant vėliavos deda pagrindinį simbolį, nes su vėliava einama į mūšį. Lietuviai „Žalgirio“ mūšyje buvo atpažįstami pagal Vytį ir Gedimino stulpus. O mes dabar turėsime aikštę ir gal bunkerį. Atleiskite, bunkeriui negali būti joks paminklas statomas, nes tai yra milžiniškas negatyvas. Man galvoj netelpa tie dalykai – jeigu mes norime tą bunkerį pavaizduoti tokį, kaip žydai turi savo Raudų sieną, tai taip ir įvardykime. Aš nesuprantu šito mentaliteto. Nesuprantu, kai bunkeris, skirtas centrinei reprezentacinei valstybės aikštei, laimi konkursą. Toje aikštėje turi stovėti Lietuvos simbolis, už kurį lietuvių tauta kovojo, buvo tremiama, kankinama KGB rūsiuose. Aš džiaugiuosi, kad Kaune su valstybės simbolika problemų nėra. O Vilniui – Lietuvos valstybės sostinei – mano supratimu, didžiulė gėda.

– Viešai esate pasakiusi, kad signatarai Prezidentūroje nepageidaujami. Panašu, kad atsirado dar viena vieta, apie kurią galėtumėte panašiai pasakyti?

 – Pernai sugalvojome, kad prieš Kovo 11-ąją reikia susitikti su Vilniaus, Šalčininkų rajonų mokyklų mokiniais. Nes, kaip žinote, Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose signatarų nėra (iš tų rajonų buvo išrinkti 6 Aukščiausiosios Tarybos deputatai, bet jie susilaikė balsuojant dėl Nepriklausomybės skelbimo). Deja, Vilniaus rajono švietimo skyriaus vedėja, pasakysiu atvirai, mūsų neįsileido į rajono mokyklas. Buvo pasakyta, jog per vėlai kreipiamės (skambinome jai prieš dvi savaites iki kovo 11 d.). Esą reikia bent prieš metus suderinti grafiką. Tuomet paskambinau į Šalčininkų švietimo skyrių – ir mes per vieną dieną aplankėme visas Šalčininkų mokyklas.

Šiais metais vėl paskambinau į Vilniaus rajono švietimo skyrių. Ir gavau atsakymą, kad ne kažin ką galintys padėti. Tada Signatarų klubas išsiuntinėjo raštu visoms Vilniaus rajono mokykloms ir gimnazijoms siūlymus, kad signatarai norėtų susitikti su jaunuomene. Atsiliepė tik trys lietuviškos gimnazijos. Taigi, klausimas egzistuoja iš esmės. Ir labai aktualus. Signatarai, nuvažiavę prieš kovo 11-ąją, nekalba apie jokius partinius dalykus, o tik apie valstybės atkūrimą. Bet, matyt, Vilniaus rajono švietimo skyriaus ir mokyklų direktorių tokia pozicija – signatarai nepageidaujami rajono mokyklose. Tai yra labai rimtas simptomas. Vilniaus rajono pozicijos aš elementariai nesuprantu. Arba suprantu labai gerai vieną dalyką – ten mūsų nereikia.

Norėčiau paklausti, ar Vilniaus rajono mokykloms įtaką daro tik viena politinė jėga? Ir ar ji ten skleidžia tik savąją tiesą? Tad mes viską turime padaryti, kad ten būtų ne tik vienalypė informacija. Galų gale, Vilniaus rajono jaunimas turi pažinti valstybės atkūrėjus. Manau, kad signatarai turi ir net privalo aplankyti tas mokyklas. Ir galiu užtikrinti, kad mes padarysime viską, kad ten būtume.

– Kas Jums labiausiai įsiminė iš tos istorinės 1990 metų kovo 11-osios?

 – Aš buvau išrinkta Biržų rinkiminėje apygardoje Nr.97. Man tada buvo 34 metai. Jauna panelė iš labai žymaus istorinio Biržų krašto, išrinkta į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą.

Giliai į atmintį įstrigo pats balsavimas. Ir tas jausmas – supranti, kad dalyvauji istoriniame įvykyje ir tuo pačiu nustembi, kad tas labai svarbus istorinis įvykis sprendžiasi taip paprastai. Tu tikiesi kažko didingo, o čia viskas labai paprasta – užpildai balsavimo kortelę, suskaičiuoja balsus ir pasako, kad mes iš esmės pakeitėme lietuvių tautos gyvenimą ir Lietuvą sugrąžinome į pasaulio žemėlapį. Prisimenu, po to buvo mintis: O kas bus toliau? Aš labai puikiai suvokiau, kas yra Sovietų šalies karinis kompleksas, kokios yra jų represinės struktūros ir t.t. Prisimenu, kaip mūsų kolegos fojė kartais pajuokaudavo: „Na, jei tris dienas išsilaikome, jau į istoriją įeiname, jei 3 savaites – tai jau gerai, bet jeigu tris mėnesius, tai čia jau bus labai gerai ir tikriausiai išsilaikysime“.

Kai dabar pasako, kad nepriklausomybės visa tauta norėjo, tai tikrai taip nebuvo. Buvo didžiulė įtampa. Kaip ir kiekvienoje visuomenėje, yra aktyvus branduolys – apie 5-10 proc. žmonių, kurie eina priekyje. Kita dalis, suvokianti, kas vyksta, yra tokioje laukimo stadijoje ir tyliai palaiko, o dar kita dalis yra ta, kuri žiūri – kas čia bus, arba nepritaria. Gerai, kad likimas lėmė, jog tas branduolys pralaužė ledus kaip ledlaužis ir visi sėkmingai įsiliejo į tą srautą. Ir kai tai jau įvyko, dabar lengva pasakyti, kad mes visi norėjome nepriklausomybės. Taip nebuvo. Biržų krašte, kur gyvena 97 proc. lietuvių, pati rinkiminė kampanija buvo labai nešvari. Šiandien galiu atvirai pasakyti, kad net buvo bandoma su manimi susidoroti. Su drauge Nijole Januškevičiene grįžome iš Papilio klebono namų į Biržus, atstumas – 20 km. Telefonų mobilių, kaip žinote, nebuvo, buvo šlabdriba, važiavome žiguliais, kurių kairysis priekinis ratas buvo atsuktas. Mes, dvi damos, turėjome atsidurti griovy – mažiausiai apsiversti, o gal ir užsimušti. Buvo 21.30 val., tamsu, greitosios neišsikviesi, eismas mažas. Bet likimas lėmė, kad ratas nukrito tada, kai sustojome kieme. Kaip tai įvardyti? Ratai patys neatsisuka.

Deputatams Aukščiausiojoje Taryboje ant stalų padėdavo informaciją, kas įvyko Sovietų šaly, kas apie mus informuojama. Buvo kovo pabaiga, kaip šiandien prisimenu, toks lapelis padėtas, atspausdintas teletaipu, kuriame rašoma, kaip Šiaurėje, neatsimenu, kurioje vietoje tiksliai, suremontuoti gulagai, mėlyna spalva nudažyti gultai, skirti Lietuvai. Taigi, buvo ruošiamasi ir tokiam dalykui. Ir kai šiandien šneka, na kas tas signataras, jis tik parašą padėjo… O juk iš tikro tas parašas ir yra juridinis kelias atstatyti Lietuvos valstybę, ir jei buvo paruošti tokie dalykai, jei būtų paspaustas mygtukas – mes būtume ten atsidūrę, o kai kurie galbūt ten ir nebūtų nuvežti, su jais susidorotų vietoje. Dabar žinome, kad tokie sąrašai buvo sudaryti.

 – Kaip po lemtingojo balsavimo 1990 metais buvo užtikrintas Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto saugumas?

 – Atvirai pasakysiu, nežinau. Kadangi tuo metu viskas buvo labai trapu ir labai nesaugu – buvo visiška nežinomybė. Ir man nereikėjo žinoti, kur Aktas saugomas, ir niekam kitam nereikėjo žinoti. Galbūt tik porai ar trejetui žmonių. Žinau, kad buvo ne vienas egzempliorius. Buvo pasirūpinta, kad jei vienas dingtų, liktų kitas. Žodžiu, buvo sugalvotos tokios patikimos slėptuvės.

 – Kokie šiandienos politiniai sprendimai jums atrodo pavojingiausi?

 – Valstybė turi kertinius pagrindus: teritoriją, kalbą, šalies gynybą, gyventojų gerovę. Jeigu mes su kalba nesiskaitome ir leidžiamės šokdinami dėl trijų raidžių, tai klausimas yra, ar mes suvokiame, kas yra kalba ir kiek ji mums svarbi? Juk lietuvių kalba yra pati archaiškiausia pasaulyje išlikusi gyvoji indoeuropiečių kalba. Tai gal tuos žodžius kiekvienam politikui reikėtų išgirsti pažodžiui ir suvokti jų prasmę. Leistis šokdinamiems yra daug pavojingiau, nei trys raidės. Čia yra esmė. Santykiai su kaimynais turi būti grindžiami grynai paritetiniais pagrindais.

O šiandieninės kalbos apie globalią Lietuvą. Jūs man pasakykite, kur yra ta „globali Lietuva“? Australijoje, Amerikoje? Madagaskaro saloje? Mes turėjome tokį planą, kad gal nusiperkame salą ir persikeliame ten bei įkuriame Lietuvos valstybę. (Žymus tarpukario visuomenės veikėjas, geografas Kazys Pakštas iškėlė idėją, kad Lietuvą reikėtų perkelti į kokią nors kitą pasaulio vietą – pvz., Madagaskarą. Atseit, Lietuva yra nepatogioje vietoje – aplinkui gyvena priešai, nuolat besikėsinantys į Lietuvos nepriklausomybę – red. past.)

Aš niekaip nerandu atsakymo, ką, kalbėdami apie globalią Lietuvą, turime galvoje – skatiname išvažiuoti? Kad mes kitur – bet ne čia? Bet Lietuva yra čia ir niekur kitur. Lietuva yra tik šitoj žemėj. Mes kitos neturime ir niekada neturėsime. Mūsų protėviai prie Baltijos jūros gyveno apie 5 tūkstančius metų. Tad būkime verti savo protėvių. Ir gerbkime šaknis. Vargšas tas žmogus ir vargšė ta tauta, kuri nežino ir nesaugo savo šaknų.

Galų gale, chemija mums tai sako: juk žmogaus cheminė sudėtis yra beveik tokia pat kaip mūsų dirvožemio, kuriame išaugo daržovės ir kitas maistas, kuriuo mes mintame. Net ir šituo požiūriu mums tėviškė yra svarbi ne tik dvasiškai, bet ir gyvybiškai. Žmogus pilnatvę jaučia tik savo tėvynėje, savo žemėje. O kad emigracija yra problema, tai akivaizdu.