Šis rašinys mano parašytas 2007 metų kovo 12 dieną. Tada jį buvau nusiuntęs, rodos, Šiaurės Atėnams, bet atmetė kaip pernelyg niūrų. Gal tikrai tas niūrumas kiek perdėtas, sutirštintas mano nuotaikos, bet ta nuotaika įkyriai kartojasi ir, deja, susilaukia viešajame gyvenime vis naujų pateisinimų. Anuomet dar nebuvo visuotinės krizės, Garliavos susidorojimo ir jį lydėjusio žiniasklaidos nukenksminimo, dar nebuvo mūsų tiek daug pabėgę į svečias šalis ar gūdžioje vienumoje pasitraukę iš gyvenimo, šuliniuose dar neskandinti vaikai, dar nestovėjo panery aukščiau Vilniaus hibridinė branduolinė bomba, pašaipiai vadinama elektrine, dar negriuvo Gedimino pilies kalnas, dar niekas nesiūlė mūsų pavardes pasuose ir vietovardžius iškabose rašyti lenkiškai, iš Lukiškių aikštės dar nebuvo „pašalintos“ liepos ir klastingai išguitas Vytis, dar nebuvo užsimota naikinti lituanistikos… Daug kas pasikeitė, ir budėtoju aš jau seniai nebedirbu. Vis dėlto dabar, pakiliai minint Lietuvos nepriklausomybės atgavimo šimtmetį, ryžtuosi savo senu nerimu iš naujo pasidalinti – vildamasis, kad mane kas nors argumentuotai paneigs ir įtikins, jog dėl visko kalta tik mano liguista nuotaika, tik mano marazmatiškas būdas. Jūs net neįsivaizduojate, kaip dėl to būčiau laimingas!
Aš dirbu budėtoju. Parą budžiu, tris (arba keturias, destis metų laikas) laisvas. Be to, kad labai gera kartas nuo karto parai ištrūkti iš šito beprotnamio, taip aš dar ir šiek tiek prisiduriu prie pagrindinės algos. Per mažai uždirbti – ne gėda. Kas iš tikrųjų yra gėda, tuoj pasakysiu.
Taigi ankstų kovo 11-osios rytą kaip tik grįžau iš budėjimo namo. Gatvė buvo apytuštė, dar net parduotuvė nedirbo. Ir štai prie gretimo namo išvydau labai keistą vaizdą. Neaiškios spalvos bei formų žmogelis prie namo kampo trypė tris Lietuvos respublikos vėliavas.
Tiesą sakant, trypė jis jas netyčia, tikrasis jo tikslas buvo vieną iš jų ant to namo kampo iškelti. Bet kadangi jis turėjo jas tris (matyt, privalėjo iškelti dar ant dviejų namų), tai dvi pasidėjo ant žemės, kad netrukdytų. Na, paskui pasidėjo ir trečiąją. Kad netrukdytų grumtis su kopėčiomis, kurios žmogelio neklausė visai. Vėliavos išsiplaiksčiusios mirko ant šlapio šaligatvio, purve, o žmogelis, grumdamasis su kopėčiomis, jas trypė.
Apie save, žvilgtelėjęs iš šalies, pasakyčiau maždaug taip: „Nedagėrė bičas, praeiti negali, tuoj prisikabins“. Ir tikrai, negalėjau praeiti, prisikabinau. Toks liguistas pionieriškas charakteris, Timūras ir jo būrys, ar jobarys, ar kaip ten. Karma tokia. Priėjau ir sakau:
– Kas tau labiau patiktų, kalėjimas ar į galvą gauti?
Bet žmogelis nebuvo pasirengęs bendrauti. Tiesa, jis bandė man kažką pasakyti nežinia kokia kalba, bet, atrodo, ir pats negalėjo suprasti, ką. Tuomet nesunkiai atėmiau iš jo kopėčias, atrėmiau į sieną ir iškėliau vieną iš vėliavų, liepęs kitas pakelti nuo žemės ir atremti į sieną. Bet žmogelis to padaryti irgi niekaip negalėjo, nors panašu, kad nuoširdžiai stengėsi. Kojos vis pynėsi vėliavose.
– Gal tau nepatinka, kad su tavim gražiai kalbu? – paklausiau griežčiau.
– M… m… – atsakė žmogelis. – M…an labai bloga…
Na ir ką dabar daryti? Gal nupirkti jam alaus (juoba kad ir parduotuvę jau turbūt atidarė)? O gal atimti vėliavas ir parsinešti namo? O paskui nešti į seniūniją, kuri šį žmogelį pasamdė tokiam kilniam, bet per sunkiam darbui? Žmogeliui juk irgi norisi gyventi, kartais gal net pavalgyti… Jei nebūtų tokių idiotų kaip aš, viskas būtų daug paprasčiau.
Prisipažinsiu, kartais visai rimtai taip jaučiuos. Net imu laukti, kada gi aš pagaliau baigsiuos. Kartais, atrodo, net pradedu suprasti tuos, kurie ryžtasi paspartinti procesą, taip sakant, o Lietuvoje tokių, kaip žinia, labai daug. Nes tokiems čia gyventi beveik neįmanoma. Gėda.
Šiaip aš suprantu, kad tai tik materija, „materijolas“, audinio gabalas, skuduras. Na, susimindė, susitrypė – išskalbei, ir vėl gerai. Žmogus svarbu, žmogumi reikia pasirūpinti, žmogui padėti. Ir vis dėlto kaip tyčia, kas jau kas, o vėliava iš visų materialių daiktų turbūt mažiausiai materiali. Nuo visų kitų kasdienybėje mus supančių daiktų ženklus dar galima būtų ištrinti (išskyrus svetimkalbius firmų logotipus ir nenutrinamus lipdukus su kainomis, žinoma), o nuo vėliavos kažkaip nebeišeina. Vėliava pati yra ženklas, simbolis savo esme. Ne materija, o kone gryna dvasia. Algirdas Julius Greimas vėliavą net kildino iš žodžio vėlė, aiškindamas ją simbolizavus protėvių vėlių kariauną, lydinčią lietuvių karius kovoje. Šiaip ar taip, turbūt visose kariuomenėse (nejaugi ir šiuolaikinės Lietuvos?) vėliavnešys už vėliavą atsako galva. Gal man tą žmogelį reikėjo užmušti? O gal ką nors iš seniūnijos ar svetimvaldybės? Nes per vėliavos simbolį ir visa padėtis staiga pasirodė kraupiai simboliška.
Nes iškelta vėliava – tai tas pat kas iškelta galva: laisva, išdidi, nepalaužta dvasia. O nuleista, dargi sutrypta vėliava – tai nunarinta galva, palaužta, sugniuždyta, pasidavusi dvasia. Net nebe dvasia, o tik kūnas, maita, materija. Štai kada iš visko belieka „tik materija“.
Neklausiu, „kas suinteresuotas“, kad Lietuvos vėliava Lietuvos nepriklausomybės atgavimo rytą būtų parmesta po kojų ir sutrypta. Nes netikiu „sąmokslo teorijomis“. Na, klastingiausiais visokių žvalgybų ir saugumų voratinkliais neabejoju. Bet visos žvalgybos ir saugumai tėra lyg gripo virusas: jis parverčia tik tą, kieno nusilpusi imuninė sistema. Bėda „musyse“, kaip sakė vienas „mumiškis“. Ir panašu, deja, kad gana giliai.
Nes kitas simbolis, turiniu panašus į parmestą po kojų vėliavą, yra, pavyzdžiui, nuverstas ar „mandagiai“ nusodintas nuo žirgo raitelis – Lietuvos karalius Gediminas. Politkorektiškai nusodintas mūsų dvasios pakilimas, „pastatyta į vietą“ mūsų garbė. Paminklas mūsų negaliai pačioje Lietuvos širdyje, iš metalo nusiliedintas gėdos simbolis. Nusodintas nuo žirgo karalius ir parmesta po kojų vėliava – tai tik dvi to paties imuninės sistemos sutrikimo stadijos, lyg pirmas ryškus simptomas ir tolesnė jo metastazė. Kaip ir išsigintas Vytis, baltas raitelis iškeltu kalaviju: kaipgi čia dabar laikysi tą kalaviją iškeltą, mes juk „geri“, klusniai pasirengę nieko neskriausti, o tik būti skriaudžiami…
Bet ir atatupstom, atatupstom gunkčiojant prieinama riba, kai belieka arba visai pasitraukti kitiems iš kelio, visai išnykti, arba vis dėlto išsitraukti, jei kas dar liko iš kalavijo, bent nagus išleisti. Arba – arba. Nes kukliai, droviai „paprasčiausiai gyventi“ nebeįmanoma.
***
Nors kartais riba jau būna peržengta.
Vos parašius šį apmaudų rašinį, paskambino sūnus ir pranešė apie baisią nelaimę – siaubingą gaisrą Vilniuje, Žirmūnuose, įvykusį šią kovo 11-osios naktį, kuriame žuvo du jo draugai. Vieną iš jų, nepaprastai gabų ir tvirtos dvasios jauną žmogų, pažinojau ir aš. Gal koks panašus „žmogelis“ ne mūsų vėliavą po kojų numetė, o „tik“ nuorūką ant grindų…
Šiedu įvykiai šiandien man taip klaikiai susisiejo, kad net sunku patikėti juos nutikus iš tikrųjų. Kuo banaliausiai norisi nubusti iš blogo sapno ir patirti, kad viskas tėra mano liguistos vaizduotės vaisius… Kitaip išeina lyg kraupus ženklas. Ženklas toks kraupus, kad nei nutylėti, nei bepridurti ką.
Aplink TIK ženklai, daug ženklų, rodantys nunykimo kryptį. Įdomiausia, kad taip organizuota lyg MES patys su entuziazmu link to ir traukiame. Ir Gediminas nukeldintas nuo ŽIRGO, ”besimeldžiantis” kažkam į šoną. Viskas tiesa. Ne veltui lenkas su mūsų trispalve pilsudskio ”širdies” (jis turėjo širdį?) kapą nuvalė. Žinojo ką darąs. Serija vizitų TEN-ŠEN – prasta ateities vizija.
Dėkoju Dainiui Razauskui už liūdnos tikrovės atpasakojimą. Tačiau, kas baisiausia, kad toji liūdnoji tikrovė prasidėjo dar prieš nulaipinto nuo žirgo Karaliaus sukūrimą ir pastatymą, o greičiausiai ir tikriausiai – nuo 1386 metų…nuo 6894 Lietuvos Didžiosios Karalystės naikinimo pradžios metų, kai į mūsų brangiąją Tėvynę nevaržomi užplūdo pietiniai vandalai su alkoholio nuodų skolono platintojais- jermulkininkais. Daugiau kaip 600 metų trunkanti vergovė- mūsų tautos žiauriausio engimo ir niekinimo, nutautinimo metai – įaugino į DIDUMĄ mūsų tautos smegenų NEPILNAVERTIŠKO VERGIŠKAI- PATAIKŪNIŠKĄ, NET IŠDAVIKIŠKĄ SAVIGARBOS PRARADIMO KOMPLEKSĄ. Dėl ko, net išsilaisvinus nebesugebame nepataikauti Laisvinimo scenarijus parašiusiems ir mums įbrukusiems jermulkininkams, jų ELITAI ES ir JAV, Izraelyje. Mes ir nebesuvokiame, kieno nurodymu ir dėl ko mūsų Tautą išvaikė iš Gimtųjų žemių? KODĖL MŪSŲ LIETUVIŲ TAUTA JAU NEBESUSTABDOMAI SPARČIAUSIAI IŠ VISŲ NAIKINAMŲ TAUTŲ NYKSTA nuo žemės paviršiaus? O MŪSŲ PARSIDAVĖLIAI – VERGAI – VALDANTIEJI , TIK TRINDAMI RANKAS DĖL “SĖKMINGO” TAUTOS NAIKINIMO PLANO SPARČIAUSIO VYKDYMO, džiaugiasi, kraudami nieko nevertus auksinukus į kišenes, ko gero prakiurusias, dėl to ir NEPASOTINAMAS. Liūdna, bet tikra TEISYBĖ.
1386 metai yra tikras stebuklas, kuris išgelbėjo Lietuvą.
Gediminas nenusodintas nuo žirgo, bet priešingai, iš ryto dar ant jo neužsilipęs, atsisveikina su Vilnium ir laimina jį gynybos kalaviju, nes ruošiasi vykti į mūšį…
Reikia mažiau tikėti žurnalistų prisigalvota propaganda, o pasidomėti paties paminklo autoriaus mintimis
Baikite zyzti. Kai reikia racionaliai mąstyti ir žmonėms pasakoti, ką manai reikėtų daryti, kur tada Razauskas?
Žmonėms ir taip turėtų būti aišku, ką daryti: priešintis tiek savo dvasia, tiek išoriškai, susivienyti,jei rūpi, nežiūrint spalvų ir srovių. Bet, jeigu žmogaus širdies skausmas vadinamas zyzimu…tai ir vėl problema, nes norintis veikti, keisti turi sugebėti atpažinti kito skausmą. Antraip išeis taip, kaip dabar yra.
Daug kas tą skausmą turi, tai ką?
Dar norisi p. Dalios paklausti, ar ji sustotų prie tokio vėliavų kabintojo, ar nueitų namo aiškindama sau, kad čia tik medžiaga??? Ir kodėl aš tam pagiringam bėdžiui turiu aiškinti?Tiesa, jei Dalia tikrai Dalia, o ne Dalius, tai, gal, ir neprivalo su pusgirčiais diedais aiškintis. Bet yra ir kitokių problemų, kur galima tiesiog sustoti ir aiškintis …ar taip darote, o straipsnį problematine tema parašote? Viskas prasideda nuo, atrodytų, “mažų” dalykų. Nebūkite abejingi ir bailūs.
Na, parašau, tai ką?
Gal galite nurodyti nuorodą į savo straipsnį?
Taip, Lietuva serga ir akivaizdu, kad nepagydomai. Kvaila pykti, jog mirtino ligonio, kad jis blogai atrodo. Liga aiški ir sukėlėjas abejonių nekelia. Bėda-nėra nė vieno gydytojo. Tik patys didžiausi dvasios milžinai dar gali tikėti, jog ligonis pasveiks ir kurti būsimos Lietuvos vaizdinius. Bet iš kur jie atsiras ?
O į kokią “Zodiakinę” erdvę patupdytas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugėlis, koks suklypęs jam tiltelis per mūsų šventąją upelę Nerį surestas. Toliau krantinę dabina lyg pirmokėlio ranka užrašytos ‘m’ raidės vaizdo vamzdis. Vis ta pati dvasia, ta pati vėliava – “aptrypta”… Iš kur ta nemeilė atplūsta Tautos per 50 metų atlietuvintajam?…
Dainius Razauskas:
,,krizės, hibridinė, bomba, lituanistikos, argumentuotai, marazmatiškas (?), formų, pionieriškas charakteris, jobarys(?!!!), idiotų, procesą, materija, materialių, simbolis, materija, simbolizavus, simbolį, simboliška, materija,
suinteresuotas, teorijomis, virusas, imuninė sistema, simbolis, Politkorektiškai (?), simbolis, imuninės sistemos, stadijos, simptomas, metastazė, banaliausiai…”
Dainius Razauskas:
,,Jei nebūtų tokių idiotų kaip aš, viskas būtų daug paprasčiau.”
Man labai malonu, kad Dainius Razauskas ‘simbolį’ vis tik sugebėjo išversti į lietuvišką žodį ŽENKLAS paskutiniame sakinyje – ne tokia jau ir beviltiška padėtis…
Na, ženklas ir simbolis – ne tapatu. O šiaip tai Kemblys šauniai , kaip dažnai nutinka, pastatė viską į vietas. Autorius labai sumišęs ir tai jis pats pripažysta. O tas sumišimas kyla iš dviejų Lietuvų vidinės samplakos. Nežino pats kuriai Lietuvai atstovauja: Doros – Darnos Lietuvai. Tai, kurią sukūrė Dėvas. Ar moderniai , kuri nieko bendra neturi si tikrąją Lietuva, bet yra užgožusi viską. Jeigu jis atstovauja modernią Lietuvą , tai nėra ko verkšlenti – Lietuva savo melo ir klastos kultūra niekuo nenusileidžia kitoms modernioms valstybėms.
mes juk „geri“, klusniai pasirengę nieko neskriausti, o tik būti skriaudžiami… Bet ir atatupstom, atatupstom gunkčiojant prieinama riba, kai belieka arba visai pasitraukti kitiems iš kelio, visai išnykti,
Labai taikliai pasakyta apie Lietuvos elgesį. Deja.
Siūlomės: Skriauskite mus, jei norite. Sunaikinkite, suvalgykite, jei norite. Jei neskriaudžiate, tai mums atrodo, kad jau santykiai labai blogi, nejaugi jums mūsų visai nereikia?…
Gamta – mūsų didžioji mokytoja. Štai krenta ir krenta lapai nuo medžių, krenta šakos ir medžiai pasenę krenta. Krenta ir pūva. Viskas gamtoje pūva, bet nei puvėsių kvapo, anei pykčio tam nejaučiame. Priešingai, kuo daugiau prikrito ir pripuvo, tuo stipresni daigai kalasi, tuo vešlesni nauji augalai užauga. Gamtoje nėra arba/ arba, o visada – ir/ ir. Nereikia turėti lūkesčių, kad nesant vienai pusei, išgyvens kita. Gal ir gyvuotų – nugeibę, laibučiai, kovoje dėl saulės ir vietos neužgrūdinti…
Dainiau, jums Dievai nepagailėjo proto aštrumo ir žodžio svarumo. Jūs stovite Žynio kelyje ir jūsų ginklas yra Žodis. Tad palikite karo taką kariams, tegul jie, paveikti jūsų žodžių iškasinėja karo kirvius ir pravalo erdvę, kad puvėkai nenustelbtų gyvybės.
“Alko” straipsnyje apie Vydūną yra štai tokie žodžiai: ir žmonija gal pasimoko daugiau iš tų „literatūrinių“ filosofų negu iš filosofinių filosofų. Tai ir yra Mokytojų kelias.
Kas benutiktų, saulė vistiek yra…
Pritarčiau. Bet kur ta kariuomenė??? Tiek Mokytojas, tiek jo mokiniai /skaitytojai, klausytojai jam pritariantys/ išliks tik minčių, žodžių lygmenyje. O gyvenimas žemėje reikalauja mintį realizuoti. Tie, kurie atkūrė valstybę 1918 m., buvo ir pranašai ir žyniai, ir strategai ir savo rankomis įgyvendinę savo svajonę. Įtvirtinant nepriklausomybę,jie karštai barėsi, šypsojosi ir žadėjo savo priešams tuo pat metu ir priešinosi jiems. Kariuomenės nebuvo labai ilgai. Jie patys rašė ir vadovėlius ir dirbo politinį darbą. Ne viskas taip paprasta….
Manau, kai susivaidena niūrūs simboliai, geriau tas haliucinacijas pasilikti sau, o ne publikuoti. Kai kas labai jau susireikšminęs