Kaziuko mugės pažintys ir šiaurės vėjas

Niekada nesu buvusi Klaipėdos jūros šventėje. Gal kas nėra buvęs Vilniaus Kaziuko mugėje… Pati į ją išsiruošiau po penkerių metų pertraukos… Ėjau gatvėmis tarsi viską, kas seniai žinoma ir pažįstama, iš naujo matyčiau. Prieš rašytojų sąjungos būstinę stovinčio seno neprižiūrėto namo durys įdomios, reikėtų bent nufotografuoti, nes neliks jų, jei tik atsiras naujas savininkas. Apskritai reikia dažniau išeiti į miestą – jis taip greitai keičiasi, neliks jame nieko.

Eiti sunku. Šaligatviai nevalyti. Gražu – daug sniego, balta ir šalta, bet vietomis – tikras „Vilniaus purvynėlis“, kaip dainoje pasakyta. Prie senojo pašto pastato išsuku į Gedimino prospektą. Jau ir mugėje. Man nieko nereikia, todėl ar kelis kilometrus eisiu į vakarus, ar į rytus – jokio skirtumo. Man reikia tik pasižiūrėti, ar mugė bent kiek pasikeitė. Juk kai gerai pagalvoji, iš principo ji nelabai ir keičiasi. Pažiūrėjus seną dokumentinį filmą apie Kaziuko mugę, senas nuotraukas, matyti, kad nelabai kas keičiasi – tas pats liaudies menas, amatininkų darbai, rankdarbiai, kepyklėlių skanumynai.

Iš karto užkliūnu už krepšių su mediniais kiaušiniais. Margučiais jų pavadinti niekaip negaliu. Tai – prieš mano principus. Ar lipdukų ant jų priklijuota su vaikiškomis gėlytėmis, ar kas, po eurą pardavinėja, ir, žinote, kai kas perka. Pradėdama nusivilti neskubriai pradedu „darbą“ – kur kas tikra, kur – šimtametis kičas. Tarp jo – ir molinės karvutės-skambalėliai, ir panašūs kiti niekniekiai. Po truputį pritampu prie srauto. Iš karto pasirodė, kad nusileidus į klonį šilčiau, ir kitos ponios ilgais kailiniais, matau, neskubėdamos žvalgosi. Daugiau žiūri nei perka.

Pirmas prekystalis, prie kurio sustoju, nes gražu, – baltiški žalvariniai papuošalai, senųjų archeologinių radinių kopijos. Įdėmiai studijuoju, nors matau gi ne pirmą ir ne antrą kartą… Šalia šurmuliuoja jaunimas. Imk šitą, su kanopėlėm – su kanopėlėm žinai nieko nėra geriau, įtaigiai greitakalbe šneka viena mergina, na aišku, ji išmano, ką sako. Tai apie pasagos formos apyrankę. Nedrąsiai pasisuku pažiūrėt, kaip atrodo išprusęs lietuviškas jaunimas. Labai paprastai. Striukelė, džinseliai ir – gražūs garbanoti vešlūs šiaurietiško pilkumo plaukai… man ima darytis smagu. Daug jų mačiau kino salėse per „Kino pavasarius“. Tada dar stebėdavausi, kad pagyvenusi ponia tarp jų ko gero esu viena, o, dar vienas pagyvenęs ponas, ir – viskas, o kur gi kiti mano bendraamžiai? Dabar žinau, kaip ir kodėl taip yra… Gaila.

Ta mergina mane įkvepia. Einu jau giedresne nuotaika, štai tekstilės kioskelis. Man patinka tekstilė ir keramika. Traukia. Nesiruošiu pirkti, bet gražu, pačiupinėju mėlynos spalvos atspalvį, audinys minkštas – vilna su linu… Jei reikia lininio pledo, štai jie, sako man jaunas vaikinas, gražūs pledai, bet man nereikia.

Nepastebiu, kaip pradedu su žmonėmis šnekėtis lyg su senais gerais pažįstamais. Atsigręžiu į kitą pusę – ten kažkas tikro, medinės skulptūros, spalvotos. Nepražiopsojau – tai tautodailės meistrų meistro, dviejų „Aukso vainikų“ laimėtojo Sauliaus Lampicko kioskelis. Visi atrodo sušalę, bet kažkodėl linksmi. Man įdomu – aš žinau, kas jis toks iš esmės, o jis manęs – ne. Ima aiškinti, kas ir kaip lyg mažam vaikui. Neišsiduodu. Klausiu, kiek kainuoja skulptūros. Trys keturi šimtai eurų… Tai tik turtingi, sakau, perka. Bet ar turtingiems reikia? Sako, kad nuperka, ir vis tie patys žmonės. Matyt, kolekcionuoja. Pasakoja, kaip skulptūras dažo. Sako prisipirkęs visokiausių dažų, o pasirodo, kad reikia tik vienos ar dviejų spalvų… Skulptūros dažytos raudonai ir geltonai, tarp tradicinių skulptūrų – rūpintojėlio, šv. Kazimiero, angelo, šventųjų, įdomiai atrodo lėlininkas su lėlėmis, išdrožtas, anot autoriaus, pagal B. Buračo nuotrauką, ir ryškiaspalviai paukščiai. Tariasi su profesionalais. Kioskelio viduje stendai su kryžių nuotraukomis. Sakosi daugiau neteiksiąs savo kūrinių „Aukso vainiko“ konkursui, kiti meistrai jau pykstą… Ar jis taip ir darys, nesvarbu, svarbu, kad taip dabar galvoja. Akys žydros lyg vasaros dangus. Orus, jaučiantis savo vertę ir įvertinimą. Fotografuoju skulptūras, nors jau ima temti, bandau ir skulptorių dar nufotografuoti. Jam skambina, – Šepetytė, sako išdidžiai, – iš „Respublikos“, apie mane parašė. Girdžiu dar, kaip ginasi nesušalęs ir nešąlantis…

Kiek pavyko, užfiksavau S. Lampicko kūrinių:

Paprašau kokio bukletėlio. Dabar skaitau, žiūrinėju. Gražiai apie jį žmona parašiusi: „Galima atimti sotumą, komfortą, dėmesį. Jis vis tiek liks stiprus savo dvasia. Nes turi fatališkąją Drožybą – didžiausią aistrą, nuotykį, beprotystę. Ji yra tvirčiausias siūlas iš visų Sauliaus gyvybių. Audronė Lampickienė“.

Dar paklausiu, ar meistrų toje vietoje yra ir daugiau. Yra, ten toliau jie visi. Atsisveikiname. Plačiau apie Sauliaus Lampicko kūrybą žr. jo svetainėje.

O toliau – Pranas Petronis, nuostabaus nuoširdumo žmogus. Taip pat kryždirbys, skulptorius. Jo skulptūros nedažytos. Savitai nudrožtos, tokiais skobteliais, nelygiai. Rodo man savo ranką –žiūrėkit, sako, ir mano ranka nelygi, o jie nulygina viską. Sėdi Pranas Petronis su medine Užgavėnių velnio kauke – imame žiūrinėti jo kaukes. Fotografuojamės, su kauke, be kaukės. Patraukiame kitų dėmesį. Prieina vyriškis, kaip greitai paaiškėja, fotografas, nori pirkti velnio kaukę. Dvidešimt eurų. Derasi. Bet ant kioskelio krašto staiga pamatome dar vieną kaukę – klausiu, ar čia šuo, ar kas? Neišmanėlė. Meška, sako. Fotografas matuojasi meškos kaukę. Perka. Vėl derasi, pirktų abi, jei po penkiolika. Meistras nenusileidžia. Medinės kaukės! Regis, iš ąžuolo.  Temo, bet vis dar bandžiau fotografuoti P. Petronį ir jo  kūrinius:

Dar toliau – drožėjas Romanas Vagnorius. Deja, jau pakuoja daiktus. Klausiu, ar ne giminės kartais… kaip dažnai kad žmonės pasidomi. Žemaitiškai aiškina, kad jo tėvas ir Gedimino tėvas esą tikri broliai! Gaila, kad laikas taip greitai eina. Bet dar dvi skulptūros stovi. Tai bent – Perkūno skulptūra! O priešais – mažytė šv. Marijos skulptūrėlė. O dar sako, kad mūsų galvose nėra senosios religijos ir krikščionybės sinkretizmo. Štai. Padėta ant stalelio. Kaip įrodymas.

O dar toliau – karpytojos Laimutės Fedosejevos (Benešiūnaitės) kioskelis. Daugiausia pasaulio medžiai. Įrėminti, neįrėminti, nespalvoti, spalvoti. Ant šoninės sienos – labai gražūs skirtukai knygoms skaityti, puošti mažiukais karpiniais. Ir spalvoti, ir nespalvoti. Meistrė akivaizdžiai jau sušalusi. Temsta. Apie Laimutės Fedosejevos ir kitų popieriaus karpytojų kūrybą žr. čia.

Imu žvalgytis, kur galima būtų užeiti sušilti. Rūkytos dešros ir kopūstai labai skaniai kvepia, bet geriau arbatos. Žmonės vis dėlto užkandžiauja sustoję grupelėmis. Et, toks netikėtas vasario gražumas – su sniegu, su šalčiu ir šiaurės vėjais.

Šiek tiek atsipūtusi, bet nė kiek toliau nepasislinkusi, grįžtu į mugę. Daug keramikos, bet, kaip visada, ne viską pastebi, neįvertini, o prie kai kurio kioskelio kažkodėl sustoji. Taip būna mugėse. Ir man taip atsitiko. Nemėgstu „tiap liap“, tad iš karto žiūriu atsargiai – kas čia dabar? Maloni kioskelio šeimininkė. Pažindinamės. Renata Umbrasienė iš Panevėžio. Ir aš iš Panevėžio kilusi, šypsausi jai. Kraštietės. Na ir įsišnekame. Nebuvau girdėjusi apie archajinę raugo keramikos techniką. Pasirodo, tokia technika apdorodavo indus, kai dar nebuvo sugalvoję, kaip padengti glazūra, kad vanduo nepersisunktų. Išskirtinai baltiška technika. Labai įkaitintą dirbinį trumpam ištraukia iš krosnies ir įmerkia į kokį nors raugą – tų raugų gali būti visokių, ir iš grūdų, ir iš burokėlių, pvz., raugas tyška, varva, nenuspėjamai padengia dirbinį, o tada jį – vėl į krosnį. Sako, vienodo rašto niekaip neišgausi tokia technika. Ji dabar vėl tarp meistrų esanti populiari. Renata Anykščių rajone, sename Inkūnų kaime Šimonių girioje turinti sodybą, pati pasistatydino namuką, kuriame savaitgaliais vyksta keramikos užsiėmimai nemokantiems, bet norintiems pabandyti žmonėms. Vadinasi „Amatų kalnelis“. Imu lankstinuką, dabar išnagrinėjau puslapį socialiniame tinklalapyje  „Facebook“ – nuostabi sodyba, nuostabus namukas-klėtelė.

Skolinuosi „Amatų kalnelio” nuotraukų. Jose ir keramikos degimo procesas fiksuotas, ir aplinka.

Būtent šiame kioskelyje mus ištiko nenumatytas pirkinys – raugo technika išdegtas indas-avinas, į kurį pasižiūrėjus praskaidrėja nuotaika ir ima noras juoktis. Ar jo reikėjo? Praktiniams tikslams – ne. Nereikėjo. Bet juk tai mugė! Tas juokingas avinas apsigyveno mūsų namuose.

Per tris valandas – gal tik koks šimtas metrų nueita. O įspūdžių daug.

Tokiu oru ir ne tokiu oru niekas neapeina visos Vilniaus Kaziuko mugės. Guodžiuosi.

Tapę varvekliais, grįžtame namo, į savo mikrokaimą, kur šaligatviai nuvalyti, lyg gremžte nugremžti. Tik Vilniaus auros nėra. Pikti arba smalsūs kaimynai.

Ir, kaip priklauso kiekvienai mugei, – paskutiniu momentu pirktos naminės bandelės „Mon ami“ (pranc. Mano draugas), sviestu pateptais paviršiais, tuo pačiu ir lauktuvės namie laukiančiam šeimos nariui, mylimam šuniui.