R. Guobytė, V. Baltrūnas. Kas supylė piliakalnius?

Praėję 2017-ji buvo paskelbti Piliakalnių metais. Įvairiais būdais šiems istorijos, kultūros ir gamtos paminklams buvo atiduodama pagarba. Savo apibendrinimą pateikė ir geologai, paskelbę medžiagą Lietuvos geologų sąjungos žurnale „Geologijos akiračiai“ (2017, Nr.4 ).

Šiuo metu Lietuvos Respublikos teritorijoje žinomų piliakalnių skaičius peržengė 900. Jei dar pridėtume su baltų gentimis susijusius piliakalnius gretimose teritorijose, tai jų gal turėtume ir kelis tūkstančius. Ne be reikalo išgirstame frazes apie „piliakalnių kraštą“ ar buvusią „piliakalnių kultūrą“. Archeologas Aleksejus Luchtanas rašė: Lietuva pagristai vadinama piliakalnių kraštu. Šios nedidelės valstybės teritorijoje 78,5 km² plotui tenka vienas piliakalnis. Tai beveik dvigubai daugiau negu kaimyninėje Latvijoje, kur apie 380 piliakalnių, ir keturgubai daugiau negu Estijoje. Kur kas didesnėje Baltarusijoje piliakalnių priskaičiuojama beveik tiek pat, kiek Lietuvoje (Luchtanas, 2005). Nors kai kurie piliakalniai yra negailestingai apgadinti ar net sunaikinti, mūsų džiaugsmui dar vis atrandamas naujas, iki šiol nežinotas ir netyrinėtas. Visuotinė pagarba šiems istorijos, kultūros ir gamtos paminklams, didžiavimasis jais jau senokai tapo lietuviškosios (baltiškosios) tapatybės požymiu.

Apie piliakalnius sukurta daug padavimų, sakmių ir legendų. Anot jų, vienus  supylė milžinai, jiems iškračius pelenus iš pypkės ar smėlį iš klumpės; kai kur darbavosi senosios mitologijos personažas velnias, užpildamas nepatikusią jam bažnyčią; pylė ir negailestingo pono ar svetimšalių kareivių verčiami baudžiauninkai. Gamtininkai apie vieno ar kito gamtos objekto (ežero, kalno, akmens ir pan.) kilmę tiesos grūdelio yra linkę ieškoti padavimuose. Tad ir piliakalnių kilmė visuomet domino geomokslų atstovus. Rutuliojant kalbą apie piliakalnius, matyt, reikia turėti galvoje paties žodžio kilmę ir prasmę, dažniausiai reiškiančių ne tiek kalno supylimą, kiek piliavietę – pilies kalną. O pastarasis, žinoma, neapsiėjo be iškastų griovių ir supiltų pylimų, šlaitų lyginimo ir statinimo. Iš kitos pusės, tie pilies kalnai ne savaime išdygo iš žemės ar nusileido iš padangės, o vis tik buvo vienaip ar kitaip „supilti“ ir „apgraužti“, tik jau galingų gamtos procesų, kuriuos ir aptarsime. Tačiau prieš tai reikėtų sukonkretinti piliakalnio termino supratimą.

Kaip patys archeologai pripažįsta, „piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių“ (Zabiela, 2005). Rasti bendrų požymių, jungiančių visus piliakalnius ir skiriančių juos nuo kitų senovinių įtvirtinimų, sunku. Šiuo metu  „piliakalniais laikomi uždaro tipo išorinius žemės įtvirtinimus turintys reljefo dariniai su senosios juos įrengusių žmonių veiklos pėdsakais“ (Zabiela, 2003, 2005)

Lietuvos žemės paviršius ir piliakalnių pasiskirstymas krašte

Mūsų krašto žemės paviršių suformavo paskutiniojo, Lietuvoje vadinamo Nemuno vardu, apledėjimo metu vykę procesai. Tuo metu į Lietuvos teritoriją ledynai slinko dviejų didelių tėkmių trimis plaštakomis. Tai Baltijos tėkmės Kuršių (Nemuno žemupio) ir Žiemgalių (Rygos) plaštakos bei Karelijos–Suomijos tėkmės Sėlių plaštaka, kuri dengė tik šiaurės rytinį šalies pakraštį (1 pav.). Manoma, kad prieš 22–21 tūkst. metų šio apledėjimo didžiausio išplitimo ledynas pasiekė priešpaskutiniojo apledėjimo Pietų Nalšios (Ašmenos) aukštumos Eišiškių plynaukštės ir Medininkų bei Buivydžių kalvynų papėdes pietryčių Lietuvoje ir galėtų būti vadinamas Grūdos stadija (Kudaba, 1983; Guobytė, Satkūnas, 2011).

Paskutiniojo ledyno nykimo eiga (žr. 1 pav.) atkurta pagal paviršiuje išlikusius ledyno pakraštį žyminčius gūbrius, o ledyno nutirpimo laikas atkurtas pagal didžiųjų kristalinių riedulių kosmogeninio datavimo rezultatus (Rinterknecht et al., 2006). Šie duomenys rodo, kad paskutinysis ledynas intensyviai tirpti pradėjo prieš maždaug 18 tūkst. metų, suklodamas platų zandrų ruožą tarp Pietų Nalšios (Ašmenos) ir Baltijos aukštumų (1 pav., B).

Šis ledyno pakraščio intensyvaus traukimosi laikotarpis galėtų būti vadinamas recesine (atsitraukimo) Žiogelių faze. Baltijos ir Šiaurės Nalšios aukštumų paviršiuje esančių natūralių riedulių (Puntuko brolio, Utenio, Mindučių, Didžiojo (Šakalių) akmenų) datavimas rodo paviršiaus išledėjimo nevienalaikiškumą.

Apibendrintai galima teigti, kad didžioji Baltijos aukštumų paviršiaus dalis iš ledo šarvo išsilaisvino prieš maždaug 14 tūkst. metų (1 pav., C). Tuo laiku „negyvo“ tirpstančio ledyno blokai dar riogsojo į šiaurės vakarus nuo Baltijos aukštumų, kai į teritoriją įslinko ledyno plaštakos iš šiaurės ir vakarų (1 pav., D).

Ledyno plaštaka, palikusi ryškų Vidurio Lietuvos gūbrį, sunyko maždaug prieš 13,5 tūkst. metų. Šauklių ir Kulalių riedulių kosmogeninės datos rodo, kad Pajūrio žemumą dengęs ledynas ištirpo panašiu laiku. Paskutinį kartą į Šiaurės ir Vakarų Lietuvą įslinkusios ledyno plaštakos paliko Linkuvos gūbrį (šiaurėje) ir Pajūrio gūbrį (vakaruose). Šiuos gūbrius palikęs ledynas (1 pav., E) iš Lietuvos pasitraukė prieš maždaug 13,3 tūkst. metų (Guobytė, 2014; Guobytė, Satkūnas, 2011).

Buvusias ledoskyras tarp ledyno plaštakų žymi stambūs kalvagūbriai (pavyzdžiui, vandenskyrinis kalvynas nuo Šatrijos iki Medvėgalio Žemaičių aukštumoje) arba kalvoti tarpliežuviniai masyvai Baltijos ir Šiaurės Nalšios aukštumose. Dar aktyvaus ledyno tuneliuose suneštos smėlingos ir žvirgždingos sąnašos, ledynui ištirpus, virto pylimo formos ilgomis ir siauromis kalvomis, vadinamomis ozais.

Ledyno viduje ir jo paviršiuje tyvuliavusių ežerėlių horizontaliai sluoksniuotas molis, aleuritas (dulkis) ir smulkus smėlis šiandien sudaro dažnai ovalios (kepalo) formos kalvas, vadinamas keimais. Sueižėjusio ledo ertmėse, ant moreninio pagrindo pasitvenkdavo hidrauliškai susieti tirpsmo vandens baseinai, kuriuose nusėdo smulkianuotrupinės, dažnai molingos nuosėdos, kurios šiuo metu sudaro vadinamąsias plokščiakalvių grupes, pasižyminčias vienodu aukščiu. Lietuvos teritorijos nuledėjimo eiga ir paviršiaus susidarymo ypatybės gana detaliai aprašytos (Basalykas, 1965; Kudaba, 1983; Guobytė, 2001; Guobytė, Satkūnas, 2011; Baltrūnas, 2011 ir kt.).

Paskutiniajam ledynui pasitraukus iš Lietuvos, krašto paviršių toliau raižė gilyn besigraužiančios upės, palikdamos virš savęs plačias smėlingas terasas bei paviršinės erozijos išskobiamas griovas ir raguvas. Džiūstantį prieledyninių ežerų smėlį į kopas supustė vėjas (Dzūkijoje, prie Kazlų Rūdos, tarp Tauragės ir Jurbarko). Paviršius virš palaidotų ledo luistų, jiems ištirpus, įdubdavo ir ten susidarydavo glaciokarstinės daubos. Slinko ir lėkštėjo kalvų bei slėnių šlaitai. Prasidėjo ežerų, pajūrio ir senvagių pelkėjimas, augalinės dangos (dirvožemio, miškų) susidarymas. Įkandin besitraukiančio ledyno keliaujančios elnių bandos atviliojo ir jų medžiotojus – pirmuosius Lietuvos gyventojus, kuriems dar ilgai nereikėjo piliakalnių. Jų baltų gentims prireikė dar negreit.

Kultūros vertybių registre esančius piliakalnius pažymėjus kvartero geologiniame žemėlapyje matyti, kad šie archeologijos paminklai po krašto teritoriją pasiskirstę labai netolygiai (2 pav.).

Akivaizdus jų gausumas aukštumose ir paupiuose. Paaiškėjo, kad prie upių ir upelių yra daugiau kaip pusė visų krašto piliakalnių. Gerokai mažiau jų žinoma prie ežerų. Beveik trečdalis piliakalnių žinoma aukštumose ar ant kalvų žemumose (Lietuvos piliakalniai, 2005). Toks skirstymas sąlygiškas, nes kai kurie upeliai menki, teka tarpukalve ar per pelkėtą vietovę. Kartais piliakalniai yra kiek toliau (150–300 m) nuo ežero arba paežerėje prie upelio žiočių. Tačiau tokių atvejų nedaug ir jie bendro piliakalnių išsidėstymo vaizdo iš esmės nekeičia. Vienas piliakalnis nuo kito Lietuvoje vidutiniškai turėtų būti nutolęs apie 9 km. Iš tikrųjų atstumai tarp piliakalnių svyruoja nuo kelių šimtų metrų iki kelių dešimčių kilometrų. Akivaizdūs piliakalnkų išsidėstymo skirtumai ir atskiruose krašto regionuose. Tam, matyt, turėjo reikšmės kraštovaizdžio ypatybės (slėniuotumas, ežeringumas, pelkėtumas, kalvotumas, miškingumas ir pan.), taip pat senųjų gyventojų poreikiai (maistui, darbo priemonėms, įvairioms žaliavoms, gynybai). Bene „tirščiausiai“ šių archeologijos paminklų yra Aukštaičių aukštumoje (Utenos r. – 58, Zarasų r. – 45, Molėtų r. – 37) ir Žemaičių aukštumoje (Šilalės r. – 29, Plungės – 26).

Ištisos piliakalnių grandinės tęsiasi išilgai Nemuno, Neries, Šventosios, Minijos, Jūros, Akmenos, Dubysos, Nevėžio, Šešupės, Ventos, Varduvos ir kitų upių slėnių. Tačiau į akis krenta nemaži krašto plotai be piliakalnių. Tarp tokių – Pajūrio žemumos ruožas ties Nemuno žemupiu žemiau Tilžės, Karšuvos žemuma tarp Žemaičių aukštumos pietinių pašlaičių ir Nemuno, Šešupės žemuma tarp Nemuno ir Šešupės. Stebina ir piliakalnių retumas Pietryčių (Dainavos) žemumoje bei ją kertančio Merkio pakrantėse, rytų Lietuvos žemumas kertančios Žeimenos slėnio šlaituose. Nedaug piliakalnių aptikta ir šiaurinėje Lietuvos dalyje Mūšos-Nemunėlio bei Žiemgalos žemumose.

Iš paminėtų orografinių pavadinimų akivaizdu, kad piliakalnių reta krašto žemumose, kur plytėjo neįžengiamos, dažnai šlapios, užpelkėjusios girios su labai retomis neaukštomis reljefo pakilumomis. Minėtos žemumos susidarė prieledyninių marių vietoje (žemėlapyje – mėlyna spalva, Pajūrio, Karšuvos, Šešupės, Mūšos-Nemunėlio, Ventos ir kt.), ledyno plaštakų išgulėtose vietose (žemėlapyje – ruda spalva, Žiemgalos, Nevėžio) ar ledyno tirpsmo vandenų srautų plūsmo ruožuose (žemėlapyje – žalia spalva, pietryčių, rytų Lietuvos lygumos). Šie žemumų plotai, kad ir dideli, tačiau jų atvira erdvė netrukdė perduoti šviesos ar dūmų signalą nuo Šešupės žvalgakalnių Nemuno žemupio piliakalnių link, o nuo pastarųjų – per Karšuvos platybes Žemaičių aukštumos link. Taip, matyt, būta ir kitose krašto žemumose.

Smėlingose žemumų dalyse Kazlų Rūdos, Rūdninkų apylinkėse, tarp Druskininkų ir Varėnos, kur vyrauja vėjų supustytas senųjų kopų reljefas (žemėlapyje – geltona spalva), piliakalniams įrengti taip pat nebuvo gerų sąlygų. Miško kirtimas ir gaisrai, nestoro ir nederlingo dirvožemio suardymas nestabiliose kopose dažnai baigdavosi lakaus smėlio išpustymu. Tai neskatino žemdirbystės, piliaviečių kūrimosi, o ir menkesnė pušynų gyvūnija nelabai viliojo senovės medžiotojus.

Kalbant apie aukštumas kartais manoma, kad įtvirtinimais galėjo būti aukščiausios krašto kalvos. Taip yra Žemaitijoje, kur piliakalniais buvo aukščiausios Medvėgalio (234,6 m), Šatrijos (228,7 m), Girgždūtės (228,0 m), Moteraičio (Burbiškių piliakalnis, 218,2 m), Sprūdės (Šaukštelio piliakalnis, 216,2 m) ir kitos kalvos. Kiek kitaip yra senojoje Pietų Nalšios aukštumoje, kur Medininkų kalvyne aukščiausios Lietuvos kalvos (Aukštojas (293,8 m), Juozapinė (293,6 m), Žybartonys (293,4 m)) nėra žinomos kaip piliakalniai. Aukščiausios kalvos Šiaurės Nalšios aukštumoje (Nevaišiai (288,9 m), Būdakalnis (Ažušilio kalnas, 284,8 m)), kaip ir iškilios kalvos Dzūkų aukštumoje (Gedanonys (257,4 m)), Sūduvos aukštumoje (Dunojus (282,6 m), Pavištytis (282,4 m)) taip pat nėra piliakalniai, nors visai šalia, tik už kilometro kito, jų yra. Gal ilgesniam įsikūrimui jos buvo per aukštos, plačios ir lėkštos, savaip nepatogios, nutolusios nuo vandens šaltinio. Tokios iškilusios vietos galėjo būti neįtvirtintais žvalgakalniais įvairiems sutartiniams ženklams (liepsnos fakelui, dūmų stulpui) perduoti toliau ir žemiau buvusioms piliavietėms.

Įdomus 2005 m. mus jau palikusio žymaus geologo Vinco Vaitonio požiūris į piliakalnių išsidėstymą Lietuvoje. Nesigilindamas į šių archeologinių paminklų naudojimo laikotarpį bei galimą paskirtį, jis įžiūrėjo palyginti taisyklingą jų išsidėstymą. Anot jo, šis piliakalnių tinklas, be kitų, turėjo dar vieną paskirtį – signalo perdavimą visam kraštui (Baltrūnas, 2003; 2011). Šiandieninė piliakalnių geomorfologinė situacija labai įvairi: vieni jų yra aukštose ir iš toli matomose vietose, kiti – pasislėpę mažesnių upelių slėnių dugne arba apsupti pelkių ir aukštesnių kalvų. V. Vaitonis manė, kad tai tik šiandieninė situacija, o praeityje šie dabar „nepastebimi“ piliakalniai yra buvę gerokai aukščiau. Juos nugramzdino, o kitus net iškėlė neotektoniniai (dabartiniai) žemės plutos judesiai. Žinoma, kol kas tai ginčytinas teiginys, tačiau aiški V. Vaitonio hipotezės tikrinimo kryptis – nežinomų (arba pamirštų) piliakalnių paieška tose piliakalnių menamo tinklo vietose, kur jų dar trūksta.

Tad kas gi supylė piliakalnius?

Tai nėra lengva nustatyti, nes tam ne visada užtenka duomenų apie piliakalnio ir jo aplinkos morfologines bei genetines ypatybes, kurios kartais vėlesnės žmogaus veiklos dėka labai pasikeitė ar net išnyko. Tikslesniam atsakymui daug padeda žinios apie piliakalnio vidinę sandarą – jį sudarančių nuogulų medžiaginę sudėtį ir sluoksnių slūgsojimo pobūdį. Tokią  informaciją galima gauti iš piliakalnio šone upės ar tvenkinio plaunamo skardžio, kasamo karjero, taip pat iš gręžinių. Skardžiai ir karjerai labai žaloja šiuos archeologijos paminklus, todėl jie sutvirtinami ar rekultivuojami. Gręžinių gręžimas ant piliakalnio, deja, yra retenybė ir tuo gali pasigirti tik keli tokiu būdu tyrinėti piliakalniai. Šiandien, kai geologinis kartografavimas 1:50 000 masteliu atliktas 55,5 proc. Lietuvos teritorijos (Guobytė, 2017), daugelio piliakalnių kilmę galima pabandyti nustatyti pagal minėto mastelio geomorfologinius žemėlapius. Kitose vietose apie piliakalnių pirminę kilmę tenka kalbėti daugiau iš bendro gamtinio (geologinio ir geomorfologinio) konteksto. Nustatant reljefo formų pirminę kilmę, būtina žinoti reljefo formas sudarančių nuogulų  kilmę, kuri rodo ir reljefo formų genetinį tipą. Lietuvos paviršių sudaro palyginti didelė nuogulų ir reljefo formų įvairovė (Basalykas, 1965; Kudaba, 1983; Guobytė, 2001).

Retesnės ir, galima sakyti, egzotiškos Lietuvos reljefo formos, dabar žinomos ir kaip piliakalniai,  būtų  ozai, keimai ir plokščiakalvės.

Ozai – viena iš egzotiškesnių ledyno paliktų reljefo formų. Tai ledyno plaštakų arba liežuvių pakraštinės zonos tuneliuose ir kanjonuose ledo tirpsmo vandenų supilti įvairaus ilgio smėlingi ir žvyringi pylimai. Ilgiausi ozai aptikti Linkuvos ir Vidurio Lietuvos gūbrių apjuostose moreninėse žemumose, spinduliškai išsidėstę minėtų gūbrių atžvilgiu. Ozų yra Žemaičių aukštumos plynaukštėse, rasta jų Baltijos bei Šiaurės Nalšios aukštumose. Ozus dažnai sudaro virtinės gūbriukų, supiltų iš įvairaus žvirgždingo smėlio, kurį sunešė iš ledyno tunelio pliūpsniais besiveržiantis ledyno tirpsmo vanduo. Lietuvos paviršiuje ozų ir ozo tipo pylimų priskaičiuojama per 200, tačiau kaip piliakalniai žinomi tik keletas iš jų (3 pav.).

Šiauriausias Lietuvoje  Žagarės ozas  (dabar ozo vietoje likusios tik kasimvietės) vingiavo kairiajame Švėtės krante net iki Latvijos. Išliko tik kai kurie ozo pylimo fragmentai. Vienas jų – Žagarės piliakalnis, dar vadinamas Žvelgaičio kalnu (4 pav.).

Jurgaičių (Domantų) piliakalnis, mums šiandien labiau žinomas kaip Kryžių kalnas, yra viena iš 6 km ilgio Jurgaičių ozo pylimą sudarančių kalvų. Netoli Baisogalos Serbentynės upelio pusiasalio esantis Diauderių piliakalnis yra Prastavonių ozą sudaranti kalva. Barzdos kalno vardu žinomo ozo šiaurės vakarinio pylimo (ozą sudaro 4 pylimų virtinė) pietinėje dalyje yra Bartkūnų piliakalnis (Koplyčkalnis). Šiaurės vakariniame Liesėnų ozo gale esanti kalva – Liesėnų (Bendrių, Videniškių) piliakalnis. Šis šiaurės vakarų–pietryčių krypties 2,4 km ilgio ozas per Liesėnus tęsiasi iki Molėtų–Ukmergės plento. Dzūkų aukštumoje ozo tipo pylimų „kupros“ – tai Bernotų, Mirgelių (Nupronių), Paukščių (Dukurnonių, Bobų kalnas) piliakalniai. Ozo tipo pylimas  Rytų Žemaičių plynaukštėje yra žinomas kaip Zvėgių piliakalnis (Pilies kalnas), o Šiaurryčių Žemaičių plynaukštėje esančio Gardų ozo viena iš pietrytinių kalvų yra Varduvos, arba Gardų piliakalnis. Šiaurės Nalšios aukštumoje Daukšių ozo kupra  yra Daukšių piliakalnis, dar žinomas kaip Papilių kalnas (žr. 3 pav.).

Keimais vadinamos iš įvairaus, dažnai smulkaus smėlio, aleurito ir molio sudarytos pavienės ovalios kalvos arba jų grupės. Tai tirpstančio sueižėjusio ledo properšose, ertmėse ar plyšiuose pasitvenkusių pratakių ir izoliuotų ežerėlių nuosėdos, likusios paviršiuje kalvų pavidalu ištirpus ledui. Daugelis pavienių keimų apsupti pelkėtų pažemėjimų, todėl galėjo tikti kaip natūraliai apsaugoti piliakalniai. Daugiausia keimų yra Žemaičių aukštumoje, nemažai jų identifikuota Baltijos ir Šiaurės Nalšios aukštumose.

Savo dydžiu įspūdingiausias keimas – Šatrijos kalnas, kurio vidinis pjūvis yra spėjamas pagal šalia esančios „kupros“ viršūnėje išgręžtą gręžinį, kurio pjūvis liudija, kad kalno viršutinė dalis, bent iki 80 m gylio, yra susidariusi ledyninio plyšio ertmėje, kuri užpildyta persisluoksniuojančio priemolio, žvirgždo, smėlio, aleurito ir kitokiomis nuogulomis (5 pav.). Tokios sandaros kalvos ir yra keimai (Guobytė, Baltrūnas, 2007).

Žemaičių aukštumos keimai – tai Šaukštelio, Burbiškių, Bilionių, Žvaginių, Balcieriškių, Beižonių, Dungeriukų, Rubaičių, Šiauraičių, Grigaičių, Gegrėnų, Šarnelės, Pūčkorių ir daugelis kitų piliakalnių. Baltijos aukštumoje keimai – tai Velikuškių, Mielėnų, Pūškų, Vitkūnų, Verslavos, Noreikiškių, Rokiškių, Daniliškių, Kamastos ir dar daug kitų piliakalnių. Gražūs Šiaurės Nalšios aukštumos keimai – tai  Akvieriškės (Guobytė, 2016), Aučynų, Jaciūnų, Kavalčiukų, Reškutėnų, Žąsinų piliakalniai.

Plokščiakalvės (plokščiaviršūnės kalvos) išplitusios aukščiausiuose Žemaičių ir Baltijos aukštumų kalvynuose. Žemaičių aukštumos Vidurio Žemaičių kalvyne daugelio jų paviršius yra virš +200 m abs. a. atžymų. Plokščiakalvės gali būti apklotos nestoru (0,5–1,5 m, kai kur – 3–5 m storio) įvairaus smėlio, aleurito arba molio sluoksniu. Moliu apklotų plokščiaviršių kalvų sambūriai yra aukščiausios Sūduvos, Dzūkų ir Aukštaičių aukštumų vietos. Moliu apdengtos plokščiakalvės – tai pačių ankstyviausių ledo protirpose pasitvenkusių ledyninių ežerėlių nuogulomis apklotos moreninės kalvos. Pasitaiko ir moreninių plokščiaviršių kalvų.

Vienas piliakalnių – Vembūtų – yra Žemaičių aukštumai būdingoje plokščiakalvėje (6 pav.). Vembūtų plokščiakalvės stuomuo susidarė nykstančio ir sueižėjusio ledyno ertmėje. Vėliau atsiradusioje ledyno protirpoje, pasitvenkus ledyniniam ežerui, susiklostė vandenyje nusėdusios smulkučio smėlio ir aleurito nuosėdos, kurios kai kur nevienodu storiu uždengė banguotą moreninį paviršių.

Šiaurės vakariniame plokščiakalvės paviršiuje ir jos šlaituose riedulingos moreninės nuogulos atsidengė. Tai lėmė gausų riedulių išplitimą plokščiakalvės paviršiuje bei šlaituose ir jų panaudojimą statyboms, gynybai, kulto reikalams. Plokščiakalvė patyrė besitraukiančio ledyno patvenktų prieledyninių baseinų abrazijos bei akumuliacijos poveikį keliuose slūgstančiuose lygiuose. šiaurinis, rytinis, iš dalies ir pietinis šlaitai yra 10–15 m aukščio, o jų papėdėje (+168–172 m abs. a.) plyti beveik plokščia, kai kur šlapia limnoglacialinė lyguma. Plokščiakalvės pietvakarinis šlaitas yra aukštesnis, 20–24 m aukščio, o jo papėdėje prasidedančia žemesne (+160 m abs. a.) limnoglacialine lyguma teka Domanto upelis.

Vakariau Platelių ežero iškilusioje plokščiakalvėje, tiksliau – pietvakariniame jos šlaite, yra Medsėdžių piliakalnis. Vilkyškių gūbrio molingos plokščiaviršės kalvos pakopoje yra Vartūliškių piliakalnis, vadinamas Šventkalniu. Visiems gerai žinomas Medvėgalis – taip pat plokščiaviršė moreninė kalva. Daugailių (Utenos r.) ir Pazadvorijos (Padvario) piliakalnis (Molėtų r.) – taip pat aukštos moreninės plokščiakalvės.

Ledyno pakraštiniai dariniai. Nykstančio ledyno postovių vietas rodo Vidurio Lietuvos, Linkuvos bei Pajūrio kalvagūbriai, o ilgoką jo stabtelėjimą žymi Baltijos marginalinės (pakraštinės) aukštumos. Žemaičių aukštuma ir Vakarų Kuršo aukštumos fragmentas – tai sališkos aukštumos. Aukštumų ir kalvagūbrių paviršių sudaro įvairaus aukščio kalvos ir jų masyvai. Vyrauja kalvos, sudarytos iš ledyno paliktų nuogulų (moreninio priesmėlio ir priemolio) ir jo tirpsmo vandenų sąnašų (įvairaus smėlio ir žvyro). Šiose kalvose aptikta didžioji dalis piliakalnių (žr. 2 pav., 7 pav.)

Fliuvioglacialinės ir limnoglacialinės lygumos – tai ledyno tirpsmo vandenų srautų suklostytas zandrų, buvusių deltų ir terasų žvyras bei smėlis, taip pat prieledyninėse mariose nusėdęs molis, aleuritas (dulkis), smulkus smėlis. Net apžvalginiame geologiniame žemėlapyje (žr. 2 pav.) matyti, kad jose nėra piliakalnių, išskyrus minėtas lygumas raižančių upelių pakrantes, kurių eroziniuose šlaituose piliakalnių aptinkama. Minėtų lygumų paviršiaus smėlis daugelyje vietų vėjo supustytas į kopų masyvus, bet, mūsų žiniomis, ant kopų žinomi tik trys piliakalniai. Tai Birutės ir Naglio  piliakalniai pajūryje bei Greišių (Rūdupio) piliakalnis Kazlų Rūdos apylinkėse (8 pav.).

Upių slėnių šlaitai ir terasos. Lietuvos reljefas savo raidoje patyrė nuo neatmenamų laikų tebevykstantį procesą – eroziją, geomokslų įvardijamą kaip uolienų (nuogulų) ir reljefo ardymą tekančiu vandeniu. Dėl upių erozijos atsirado vis žemėjančios terasų pakopos slėniuose, o prie staigesnių vingių – vaizdingi stačiašlaičiai atragiai. Šaltinių, lietaus ir pavasarinio polaidžio vandens srovenimas lėkštino šlaitus, o kai kur išgraužė gilias griovas, kurios, bėgant laikui, virto plokščiadugnėmis raguvomis. Būtent griovos ir raguvos suskaidė upių slėnių šlaitus, palikdamos tolesniam ardymui atsparesnius šlaitų erozinius reliktus (palikuonis), turinčius iškyšulių ir atragių pavidalą. Pastaruosius pagal nuardymo pobūdį sąlygiškai galima suskirstyti į aukštesnio ir žemesnio lygių erozines reljefo formas. Aukštesnio lygio erozinės formos būtų tos, kurių paviršius artimas greta esančio apyslėnio aukščiui ir kurios sudarytos iš tokių pat nuogulų. Tarp tokių – Bražuolės, Merkinės, Vytauto (Birštono) ir kiti (9 pav.).

Žemesnio lygio erozinės formos yra tos, kurių paviršius gerokai žemesnis, lyginant su apyslėnio reljefu, ir dažniausiai susiję su upės slėnio terasų ardymo procesu. Tarp tokių Paverknių (Ginkaus), Karmazinų ir kiti piliakalniai (10 pav.).

Taigi upių paslėnio eroziniuose kyšuliuose (atragiuose) yra daugiausia piliakalnių (žr. 2 pav). Tokio piliakalnio pavyzdžiu gali būti netoli Anykščių esantis Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis, raguvų ir mažų upelių suraižyto moreninio Šventosios paslėnio kyšulys (11, 12 pav.)

Iš apibendrintos piliakalnių tyrimo medžiagos (Tautavičius, Grigalavičienė, 1975; Zabiela, 2005) matyti, kad dauguma piliakalnių – tai  gamtinės kilmės reljefo formos, daugiau ar mažiau performuotos ir pritaikytos to meto žmonių bendruomenės poreikiams. Horizontalios aikštelės, išlyginti ir pastatinti šlaitai, iš molio, priemolio, smėlio, riedulių ir degėsių suplūkti iki 5-7 m aukščio pylimai, iškasti iki 10 m gylio grioviai, įrengti papiliai ar priešpiliai rodo atliktą titanišką darbą. Kai kurių piliakalnių išorinis performavimas toks didelis ir „geometriškas“, kad sukelia šimtaprocentinio dirbtinumo įspūdį (Lepelionių–Napoleono kepurės, Bubių, Varnupių, Paukščių piliakalniai ir kt.). Deja, tik nustačius piliakalnio vidinę sandarą būtų galima patikimai atsakyti į pirminės kilmės klausimą.

Tačiau yra ir tokių piliakalnių, kurie, archeologų duomenimis, yra dirbtiniai. Prie tokių priskiriamos pajūryje esančios nedidelės iš apylinkės riedulių sukrautos ir jotvingių iš vietinio grunto bei griuvėsių supiltos, taip pat iškastos ( grioviais „įrėmintos”) piliavietės bei vėliausiai atsiradusios nedidelės motų („tvirtovės kiemo“) tipo piliavietės (Zabiela, 2005).

Ar sugebėsime išsaugoti piliakalnius?

Pastaruoju metu daug rūpesčių kelia Gedimino pilies kalno Vilniuje nuošliaužų gausa ir netikėta raida (13 pav.). Senokai darytais šio kalno šlaitų inžineriniai geologiniai tyrinėjimais buvo nustatyta, kad piliakalnį sudaro beveik horizontaliai slūgsantys ne mažiau kaip dviejų apledėjimų moreninio priemolio su prieledyninių baseinų bei šiltų tarpledynmečių smulkaus ir smulkučio smėlio sluoksniai (Vodzinskas, 1960; Monstvilas, 1976; Guobytė, 2007; Satkūnas ir kt., 2008).

Kalno apatinę dalį (stuomenį) sudaro Vilniuje ir jo apylinkėse daug kur slūgsantis smulkutis tarpledynmečiu suklostytas smėlis ir jo kraige esantis aleuritas su šiltamėgių augalų žiedadulkėmis bei sporomis. Vidurinėje kalno dalyje storas priemolio klodas su plona molio danga sudaro vandeniui nelaidų sluoksnį, kurio paviršiuje smėlio klode susitelkia požeminis vanduo, kuris didesniais ar mažesniais šaltinėliais išsilieja šlaituose. Kalno viršuje šį smėlį vėl dengia iki 10 m storio, tačiau nevienodai išlikęs ledyno paliktas moreninis priemolis ir žmogaus daugiametės veiklos suformuotas gruntas, dalis kurio vis buvo nustumiama žemyn ant šlaitų.

Iš gamtinių piliakalnius ardančių procesų, be abejo, grėsmingiausia yra erozija, kuri buvo ir dalies jų pirmoji kūrėja. Visų denudacinių procesų (erozijos, abrazijos, paviršinės nuoplovos, solifliukcijos ir kt.) galutinis „tikslas“ – išlyginti žemės paviršių. Ir jeigu erozijos ar abrazijos priežastis – upė ar tvenkinys – „nepasitraukia“ toliau nuo ardomų šlaitų, visų šlaitų ir erozinių reliktų likimas tėra vienas – būti nuplautiems. Nuo to kentėjo ir kenčia Skirsnemunės, Darsūniškio, Rumšiškių, Dovainonių, Kumelionių, Paverknių, Imbarės, Guogų, Mažųjų Žinėnų, Gaudučių, Vėlaičių, Burbainių, Veliuonos II ir daug kitų piliakalnių. Todėl kai kurie jų gelbėjami sutvirtinant ar net atkuriant griūvančius šlaitus, taikant įvairias priešerozines priemones (riedulių barjerus, betono sieneles ir pan.). Barbarišku laikytinas žvyro ir smėlio kasimas piliakalniuose. Prie tokių – Žvelgaičio, Spitrėnų, Stirbaičių, Ramulėnų, Lavoriškių, Dabintos piliakalniai ir daug kitų, kur iškasinėtos vietos turėtų būti užpiltos analogišku gruntu ir sutvirtintos.

Literatūra:

Baltrūnas, V. Gamta kaip kultūros šaltinis. – Vilnius: Andrena, 2003.

Baltrūnas, V. Gamtinė piliakalnių kilmė. Kn.: Lietuvos pilys ir tvirtovės. – Kaunas: Šviesa, 2011, p. 12–25.

Basalykas, A. Lietuvos TSR geografija, 2 t., – Vilnius: Mintis, 1965, 469 p.

Guobytė, R. Geologinio kartografavimo M 1:50 000 Švenčionių plote rezultatai. Geologijos akiračiai, Nr. 1 (105). – 2017, p. 7–13.

Guobytė, R. Kvartero nuogulos, M 1: 500 000 / Lietuvos Nacionalinis atlasas. T 1. – Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, 2014, p. 47.

Guobytė, R. Teritorijos nuledėjimo kartoschema, M 1: 2 000 000. Lietuvos Nacionalinis atlasas. T 1. – Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, 2014, p. 49.

Guobytė, R. Lietuvos geomorfologinis žemėlapis. Geologijos akiračiai, Nr. 3(43). – 2001, p. 23–35.

Guobytė, R. 2007. Vilniaus pilių teritorijos egzotiškasis reljefas ir gelmių sandara, Lietuvos pilys.  – 2007, p. 24–35.

Guobytė, R., Baltrūnas, V. Šatrija hill: an ice dividing formation. The Quaternary of Western Lithuania: from the Pleistocene glaciations to the evolution of the Baltic Sea: Excursion guide. – Vilnius, 2007, p. 19–21.

Guobytė, R. and Satkūnas J. Pleistocene glaciations in Lithuania. In: Ehlers J., Gibbard P.L., Hughes P.D. (Eds.): Developments in Quaternary Science, vol. 15: Quaternary Glaciations – Extent and Chronology, A Closer Look. Elsevier.  – Amsterdam, 2011, p. 231–246.

Kudaba, Č. Lietuvos aukštumos. – Vilnius: Mokslas, 1983.

Lietuvos piliakalniai. Atlasas. T. I -III. –  Vilnius, 2005.

Luchtanas, A. Paminklas Lietuvos piliakalniams (anotacija leidiniui: “Lietuvos piliakalniai”. Atlasas. T. I-III, sud. Z.Baubonis, G.Zabiela, Vilnius, 2005). Lietuvos pilys, 2005, p. 112-113.

Monstvilas, K. Vilnios žiočių geologija ir geomorfologija. Geografinis metraštis, XIV t. – 1976, p. 183–198.

Rinterknecht, V.R., Clark, P.U.M., Raisbeck, G.M., Yiou, F., Bitinas, A.,Brook, E.J., et al.,. The last deglaciation of the southeastern sector of the Scandinavian Ice Sheet. Science 311. –  2006,  p. 1449–1452.

Satkūnas, J., Mikšys, R. B., Mikulėnas, V. Minkevičius, V.  Geodinaminiai procesai Vilniaus pilių teritorijoje: šlaitų deformacijos. Lietuvos pilys. – 2008, p. 62–68.

Tautavičius, A., Grigalavičienė, E. Piliakalniai ir jų radiniai. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, III. – Vilnius: Mintis,1975,  p. 5–25.

Vodzinskas, E. Vilniaus miesto Gedimino kalno geologiniai ir geomorfologiniai bruožai. Geografinis metraštis, III t. – 1960, p. 111–135.

Zabiela, G. Lietuvos piliakalniai: tyrinėjimų aspektas. Lietuvos archeologija, 2003, T. 24, p. 33-56.

Zabiela, G. Piliakalniai – seniausieji Lietuvos gynybiniai įtvirtinimai. Lietuvos piliakalniai, Atlasas, I t. (sudarytojai: Z. Baubonis, G. Zabiela). –  Vilnius, 2005, p. 4–21.

Rimantė Guobytė yra Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinės geologijos skyriaus Kvartero geologijos poskyrio specialistė  fizinių mokslų geologijos krypties mokslų daktarė. Valentinas Baltrūnas yra Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto neetatinis darbuotojas, fizinių mokslų geologijos krypties habilituotas daktaras