![Žygeiviai renkasi pas Martyną | Rengėjų nuotr.](https://alkas.lt/wp-content/uploads/2018/02/ygeiviai-renkasi-pas-Martyną-K300-e1519453159933-300x243.jpg)
Aukštadvario regioninio parko direkcija visus gamtos mylėtojus pakvietė į viduržiemio žygį – „An Gramnyčių vilkų veseilia Gedanonyse“ – po Mergiškių kraštovaizdžio draustinį. Žygį globojo Antaveršio kaimo šviesuoliai Martynas ir Vilma Breikštai, o jų bičiuliai žemaičiai Egidijus ir Vilma Juodžiukynai iš Gargždų išvirė žygeiviams senovinę košę.
Žygio dieną iš pačio ryto į Martyno sodybą, papuoštą Vyčio bei Lietuvos trispalve vėliavomis, kelio ieškojo žygeiviai. Visus pasitiko parko darbuotoja Rita, žygio vadovė ir iniciatorė. Žygyje dalyvavo Kauno VDU dėstytojai, žurnalistė, eigulys, medikė, vietinių bendruomenių atstovai, jaunasis ūkininkas, studentai. Žygio vadovė, pasitelkusi vietinę tautosaką, geologinius bei istorinius tyrimus, pristatinėjo gamtinius ir kultūrinius objektus.
Pirmasis gamtos objektas, kurį apankė keliautojai – Ustronės riedulynas, tautosakoje įvardytas Akmenų kalnu. Per geologinius žvalgymus prof. habil. dr. Gediminas Gaigalas su studentais ėmė riedulių pavyzdžius. Tolimesni lyginamosios analizės tyrimai atskleidė, kad čia esantys akmenys – emigrantai iš tolimųjų Alandų salų. Šie tyrimai patvirtina, kad Aukštadvario žemės veidą galutinai suformavo paskutinysis ledynmetis. Senoliai pasakoja, kad kalno šlaite yra keli stovintys akmenys, vadinami „Užkeikta veseilia“. Tai – užkeikti vestuvininkai, pavirtę akmenimis. Senoliai šį kalną vadina Akmenų kalnu, į kurį per perkūniją dažnai trenkiąs perkūnas. Tikėtina, kad šis kalnas baltiškuoju laikotarpiu buvęs apeigine vieta. Tiesa, daug riedulių iš šios vietos buvo panaudota 1895–1902 m. Užuguosčio bažnyčios statybai.
Žavėdamiesi stačiais riedulyno šlaitais, pelke, apvalučiu Ustronės ežerėliu, priėjome Gelionių ežerą. Jis visiškai nenuotakus, beveik apskritas, o, pasak vietos gyventojų, esąs gilus. Pasak senbuvių, tai laumių buveinė. Net ir laumės Gelos vardą turi. Prie ežero buvo įsikūręs Gelionių palivarkas. Dar matomas senkelis nuo Gelionių į Amerikos ir Ustronės kaimus.
Prie senkelio aplankėme ąžuolus, pasak eigulio Ričardo Kaminsko, jiems jau virš 300 metų. Šie milžinai galynėjosi su vėtrų pagairėmis aukšti neužaugo, tik kamienų storis liudija jų garbų amžių. Drūtmedžiai verti gamtos vertybių statusų.
Didelį įspūdį padarė Gelionių dauba, nors nedidelė, tačiau lygiašonio piltuvo pavidalo, iš karto kaustanti žiūrovo dėmesį. Nenuostabu, kad žmonės senovėje ją prisitaikė savo dvasinei kultūrai. Sakmės apie čia pasirodančias nekrikštintų vaikučių dvaseles, šviečiančių rutulių pavidalu, mena mūsų protėvių senąją pasaulėžiūrą.
Nuo Gelionių vietovės pasukome link buvusio Polesės palivarko. Šią vietovę liudija vienišas metalinis kryžius. Tai – Polesės dvarininkės Žižnevskienės kapas. Ši šeima buvo viena iš pagrindinių Užuguosčio Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios statybos fundatorių. Kapavietė prie kelių sankirtos kiek neįprasta dvaro savininkei. Parko darbuotojos R. Balsevičiūtės tyrimų dėka buvo nustatyta, kad moteris buvusi čigonų kilmės. Susirgusi ir jautusi mirtį, prašėsi būti palaidotai prie dvaro, kryžkelėje. 2017 metų vasarą kapą lankė jos giminaičiai iš Rumunijos.
Priėję Mergiškių mišką, klausėmės pasakojimų apie vilkus. Čia gyvenę senoliai mokėdavę vilkus „vobyti“ arba prisišaukti. Gedanonyse jų būdavę daugiausia. Apie Gramnyčias, vasario 2 dieną, prasidėdavę vilkų vestuvės. Pasirodo, kad gedanoniečiai ne tik jų bijodavę ir nuo jų gyvulius saugodavę, bet jų daliai mėsos kryžkelėje per Kūčias palikdavę.
Pakilome į Trampolium vadinamą kalvą, kurioje dar carinės Rusijos okupacijos laikotarpiu buvo pastatytas „majakas“. Įlipus į bokštą, visa Lietuva matėsi, sakydavo senoliai. Kiek paėję, radome kapinaites. Čia ilsisi Gedanonių ir Mergiškių kaimo darbštuoliai. Jie išsaugojo gražią lietuvišką kalbą ir senuosius tikėjimus, sugebėjo šiose kalvelėse arti, auginti gyvulius. Pasakojama, kad kaimas vardą gavo nuo žodžio „gedoti“, arba gailėti. Per marą moterys audė drobinius rankšluosčius ir per naktį tiesė skersai kelią, taip vildamos užkirsti kelią užkratui. Apie buvusią Gedanonių koplyčią liudija akmenų krūva, didelio kaimo pėdsakus primena akmeniniai pamatai.
Kiek nuošaliau, Mergiškių kaimo link, gyveno gyvačių užkalbėtojas Juozas Kanaševičius, sugebėdavęs net per nuotolį gelbėti įkirstus gyvulius ir žmones. Nagingas kalvis Martynas Lukoševičius buvo žinomas aplinkinėse savo žemės ūkio padargų gamyba. Sovietmečiu nestojęs į kolūkiečių gretas, darban kiekvieną dieną eidavo į Rūdiškes. Pareidavęs tik keletui valandų pailsėti. Ir tai ne pasaka ar sakmė, tai tikras gyvenimas.
Šiame kaime gyveno ir Seniavskių giminė. Pasakojama, kad Gedanonyse buvo Dailidžių ežeras. Kaimiečiai sugalvoję, kad būtų gerai iškasti kanalą, kad vanduo kiek toliau patekėtų, dėl dirbamų laukų drėkinimo. Broliai Seniavskiai ėmėsi tokio darbo, ir dainuodami iškasė kanalą. Vanduo plūstelėjo visa jėga pirmyn, o ežerą užtraukė siūbuojanti velėna. Dabar ežero vietoje tik siūbuojanti pelkė, Dailydėm vadinama. Ten yra gili „akis“, kaimiečiai, surišę vadeles, bandė gylį pamatuoti, tačiau vadelių nepakako. Tokia tad gili toji „akis“.
Gedanoniečiai Kanaševičiai ir Seniavskiai labai senos ir garbingos giminės. Pasakojama, kad jų protėviai, vadovaujami paties Chodkevičiaus, kovėsi su turkais ir, išplėšę pergalę prie „juodų marių“, užkirto okupantams kelią į Lenkiją ir Lietuvą. Petras Kanaševičius buvęs kazokų vadas, labai pasitarnavęs šiai pergalei laimėti. Po politinių neramumų ir nesutarimų cariniu laikotarpiu Ukrainoje šios giminės turėjo sprukti į Lietuvą.
Pati aukščiausia kalva visoje Dzūkijos aukštumoje (Gedanonių kalva) vadinama „majaku“. Toks pavadinimas likęs todėl, kad per caro okupaciją buvo čia pastatytas medinis bokštas. Statė jį liaudies atmintyje likę „zimagorai“, pasak kaimo merginų tvirti ir labai gražūs vyrai. Žygeiviai, įlipę į apžvalgos aikštelę, kiek numalšinę alkį ir troškulį, leidosi į tolimesnį kelią. Senkeliu ėjome Antaveršio ežero pakrante.
Sustoję prie užšalusio ežero, žygeiviai sužinojo, kad ežeras senuoju baltų laikotarpiu galėjo būti susijęs su gyvulių aukojimu požemio ir vandens karalystės valdovui. O Antaveršio vardo kilmę senoliai aiškina, kad esą čia nuskendęs Antano veršis. Paėję į kitą keliuko pusę ir nuklampoję per šernų suknistą pievą, pamatėme Antaveršio duobę. Būtent čia kaimiečiai skandindavę netinkamus laikymui gyvuliukus, nors paklausti, kodėl būtent čia, atsakydavo, kad taip darė ir jų diedai. Neabejotina, kad ir duobė senovėje buvusi alku, kurioje aukoti gyvuliai. Eidami matėme pulką šernų, jie buvo gudrūs, į duobę nelindo.
Susipažinome su vietiniu gyventoju Stasiu Kairiu. Puikus pašnekovas, žinantis kaimo istoriją. Pastaruoju metu vis dar prižiūrintis puikų žirgą, karvę, tačiau negalintis net daržų pasisodinti, tenka pačiam, naktimis pagaliais į skardą daužant kariauti su šernų pulkais. Išgirdome pasakojimą, kad čia šaunaus jaunimo kaime būta, pavyzdingai prižiūrimuose laukuose ganėsi žirgai ir karvės. Antai žygyje dalyvavusio jaunuolio Manto Daudos prosenelis Kazys laikęs žirgą, už kurį Kauno žemės ūkio rūmų parodos komisija skyrė kelių šimtų litų premiją bei padėkos lakštą. Taip bekalbėdami, pamažu vėl priėjome Martyno sodybą. Čia sustojome, iškėlę vėliavas Lietuvai ir sudainavome dainą „An kalnelio an aukštojo“. Šeimininkai ragino valgyti košę, gerti dzūkiškų „žolalių“ arbatą su pušų pumpurais.
Žygeiviai džiaugėsi daug išgirdę ir pamatę, sakėsi norintys keliauti ir kitą kartą. Renginyje dalyvavusi žurnalistė Jolita Mažeikienė apskaičiavo, kad buvo nukeliauta 10 km 150 m.
Keliautojai dėkojo Antaveršio kalviui Martynui Breikštui ir jo žmonai Vilmai, kurie juos globojo, daug stengėsi, kad šis žygis įvyktų, ir Egidijui bei Vilmai Juodžiukynams už skanią košę.
Autorė yra Aukštadvario regioninio parko direkcijos kultūrologė
Geras rašinys. Reiktų tokių daugiau. Bet įsivėlė klaidelė: minimas prof. habil. dr. Gediminas Gaigalas iš tikrųjų yra šviesios atminties geologas Algirdas Gaigalas.
Sėkmės,
vb