Jei pažiūrėsime į žemėlapį, pamatysime, kad prieš šimtą metų 1918 vasario 16-ą paskelbus Lietuvos valstybingumo atstatymą, po Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutarties pasirašymo 1920 metais ir net iki Antrojo Pasaulinio karo pradžios 1940 metais Lietuvos valstybės teritorija buvo kur kas didesnė, nei šiandieninė Lietuvos teritorija.
Carinės Rusijos laikais Lietuvos Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Gardino ir Kuršo gubernijos buvo istorinės Lietuvos teritorijos administraciniai vienetai. Taigi, kur dingo dalis Lietuvos valstybės teritorijos?
Lietuvos valstybės sienų klausimais yra parašyta ne viena knyga ir ne vienas straipsnis.
Tačiau Lietuvai minint Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo 1918-2018 šimtmetį, prarastų Lietuvos etninių žemių klausimas sąmoningai nustumtas į šalį. Šio straipsnio tikslas yra iškelti į politinį lygmenį aneksuotų Lietuvos žemių klausimą. Ar bus atstatytas istorinis teisingumas ir neteisėtai aneksuotos Lietuvių etninės žemės bus atkovotos Lietuvai? Ir kas kelia tikrąją nacionalinę grėsmę dabartinei Lietuvos valstybei?
Valstybės istorija yra neatskiriama nuo jos sienų istorijos. Tauta, valstybė gali egzistuoti tik tam tikroje teritorijoje. Tad 1918 metais sienų klausimas buvo vienas reikšmingiausių klausimų atkurtos Lietuvos tautos ir Lietuvos valstybės gyvenimui.[1]
1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba paskelbė pasauliui Nepriklausomybės Aktą, kuriame pirmą kartą Lietuvos istorijoje pabrėžta, kad svarbiausias Lietuvos valstybės atkūrėjas yra lietuvių tauta, kad atkuriama valstybė bus demokratinė ir kuriama Lietuvių etninėse žemėse…
Po pirmojo pasaulinio karo atkuriamos Lietuvos valstybės vadovai pretendavo tik maždaug į 120 tūkst. kv. km.etninių Lietuvių žemių valstybę, t.y. maždaug į Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo pradžioje 1253 metais sukurtą Lietuvos valstybę.
Tačiau, Lietuvių tautai po 1920 metų išsikovojus atkurtos nepriklausomybės ir valstybingumo pripažinimą tarptautinėmis sutartimis Lietuvai tebuvo pripažinta tik 88,1 tūkst. kv. km. teritorijos. Dabar Lietuva teturi tik apie 65, 300 kv. km. plotą. Tad dar kartą grįžkime į praeitį ir pažiūrėkime kur dingo apie 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių.
1919–1923 m. Lietuvos žemėlapį braižė Vakarų imperinės valstybės
Naujai atsikūrusios Lietuvos valstybės, kaip ir daugelio Afrikos, Artimųjų Rytų šalių teritorijos žemėlapyje buvo nubrėžtos Vakarų didžiųjų imperinių valstybių neatsižvelgiant į Lietuvos teisėtus interesus.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui 1918 metų vasario 8 dieną JAV prezidentas Vudro Vilsonas (Woodrow Wilson) paskelbė keturiolikos punktų pareiškimą, kurio 13-tas punktas teigė: „Turi būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė, kurioje turėtų būti teritorijos, kuriose gyvena neginčijama Lenkų populiacija, kuriai turėtų būti užtikrinta laisva ir saugi prieiga prie jūros ir kurios politinė ir ekonominė nepriklausomybė, bei teritorinis vientisumas turėtų būti užtikrintas tarptautinėje sutartyje….“[2]
Tuo tarpu Lietuvos valstybės nepriklausomybės klausimas nebuvo minimas nei JAV prezidento deklaracijoje, nei kitų Vakarų didžiųjų valstybių dienotvarkėje. Tais pačiais 1919 m. JAV užmezgė diplomatinius santykius su naujai susikūrusia Antrają Lenkijos respubika.
Tilžės spaudoje buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti žinia, esą JAV prezidentas V. Vilsonas Amerikos lietuvių delegacijai „pažadėjęs pasirūpinti“, jog Mažoji Lietuva iki pat Karaliaučiaus būtų įjungta į atkuriamą Lietuvos valstybę. 1918 m. lapkričio 16 d. penkiasdešimt mažlietuvių atstovų beveik iš visos Mažosios Lietuvos Tilžėje įkūrė naują politinę organizaciją – Prūsų lietuvių tautos tarybą.
1918 m. lapkričio 30 dieną Prūsų lietuvių tautos taryba Tilžėje paskelbė aktą, apie Mažosios Lietuvos prisijungimą prie Didžiosios Lietuvos naiviai tikėdamiesi, kad jų balsą išgirs didžiosios Vakarų valstybės.[3]
1919 metų balandžio mėnesį Antantės šalių Aukščiausioji Karo Taryba sudaryta iš Didžiosios Britanijos (Anglijos), Prancūzijos, Italijos, Japonijos atsižvelgdama į JAV prezidento V. Vilsono pasiūlymą pavedė Lenkijos Reikalų Komisijai nustatyti Lenkijos valstybės rytines sienų ribas.[4]
Lenkijos imperinis planas – Tarpjūrio valstybė: gen. Pilsudskio karinė agresija prieš Lietuvą
1917 m. pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Lenkijos generolas Juzefas Pilsudskis sugalvojo imperinį planą – sukurti Tarpjūrio (lot. ir angl. Intermarium) federalinę valstybę Centrinėje ir Rytų Europoje, besitęsiančią nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kuriai vadovautų Varšuva. Į Tarpjūrio valstybę turėjo būti inkorporuotos Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Baltarusija, Ukraina, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Jugoslavija, Čekija.
Ši Varšuvos vadovaujama Tarpjūrio federalinė valstybė turėjo būti naujas Abiejų Tautų Respublikos variantas, besitęsiąs nuo Baltijos iki Juodosios jūros.[5] Tačiau lietuviai Pilsudskio planą laikė grėsme naujai atgautai Lietuvos nepriklausomybei. Prieš tokios valstybės kūrimąsi buvo daugelis didžiųjų Vakarų Europos valstybių ir Sovietų Rusija, išskyrus Prancūziją, kuri parėmė Pilsudskio imperinį planą.
Todėl Lenkijos generolas Pilsudskis sumanė jėga užgrobti Vilniaus kraštą, paskui sukurti vasališką Vidurio Lietuvą, kuri būtų įjungta į jo išsvajotą Abiejų Tautų Respubliką. Pilsudskio „Intermarium“ imperinį planą papildė kita geopolitinė viziją – „Prometeizmas“, kurio tikslas – suskaidyti Rusijos imperiją, o „išlaisvintas“ iš Sovietų Rusijos tautas ir jos teritorijas prijungti prie Lenkijos.
1918 m. gruodžio 1-2 d. Įvyko Lietuvos Gardino gubernijos Baltarusių suvažiavimas, kuris priėmė rezoliuciją skelbiančią Gardino gubernijos prisijungimą prie Lietuvos. Suvažiavimas pavirtino Gardino valdymo organus. Tačiau 1919 m. balandžio mėnesį Lenkijos karinė agresija nutraukė Baltarusijos valdymo įstaigų veiklą.
1919 metų pradžioje, kai atsirado valdžios vakuumas žlugus Rusijos imperijai Lenkai užgrobė etnines Lietuvių žemes Suvalkus ir puolė Vilnių. Vykdydamas savo imperinius planus 1919 m. balandžio mėnesį Lenkijos valstybės vadovas generolas J. Pilsudskis jėga užgrobė pietvakarines Lietuvos žemes – Lyda, Baranovičių, Pinską, Naugarduką ir Vilniaus kraštą prisidengdamas tuo, kad kraštą vaduoja nuo Rusijos bolševikų. Tačiau Lietuvos vyriausybė J. Pilsudskio veiksmus vertino, kaip karinę agresiją taip sugriaudama jo imperinius planus sukurti Tarpjūrio valstybę.
Lenkijos karinės agresijos prieš Lietuvą metu okupuoto Vilniaus krašto šiaurinės ir vakarinės sienos dažnai kito. Todėl Vilniaus krašto ribas net keturis kartus Lietuvos valstybės nenaudai nustatinėjo Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija pritariant Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
Šios šalys nustatė Lietuvos-Lenkijos demarkacijos linijas, t.y. įteisino Lenkijos okupaciją Lietuvių etninėse žemėse – Vilniaus krašte su sostine Vilniumi ir Suvalkų regione. Vilniaus kraštui taip pat priklausė Druskininkai, Eišiškės, Ignalina, Švenčionėliai, Švenčionys, Trakai, Varėna.[6]
Kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija pritariant JAV įteisino Suvalkų krašto ir rytų Lietuvos etninių žemių aneksija?
Lietuvos kariuomenei vejant lenkų okupantus iš Vilniaus 1919 m. birželio 18 d. prancūzų maršalo Ferdinando Fošo (Ferdinand Foch) vadovaujama Lenkijos reikalų komisija atskyrė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenes demarkacine linija Lenkijai palikdama visas jos kariuomenės okupuotas Lietuvių etnines žemes – Suvalkų regiono dalį su Augustavo miestu, Gardiną, Lydą, Naugarduką ir Vilniaus kraštą.
Šią Prancūzijos maršalo F. Fošo pasiūlytą demarkacinę liniją 1919 m. liepos 26 d. palaikė Antantės Aukščiausioji karo taryba – Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija pritariant JAV.
Bet lenkai nepaisė Antantės šalių susitarimo ir puolė toliau pietrytinę Lietuvą, ėmė veržtis Kaišiadorių ir Alytaus kryptimis. Todėl 1919 m. rugpjūčio 3 d. prancūzų maršalo F. Fošo komisija nustatė naują demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos, palikdama okupantams lenkams naujai jų užgrobtas lietuvių žemes – Suvalkų krašte Vyžinius, Punską, Suvalkus, Seinus ir kitas senąsias lietuvių gyvenvietes. Tuo tarpu lenkai toliau veržėsi į Lietuvos gilumą.
„Kerzono linija“ – agresija prieš Lietuvos valstybę
Todėl 1919 m. gruodžio 8 dieną Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Džordžas Kerzonas (George Curzon) Aukščiausiajai Karo Tarybai pristatė žemėlapyje nubrėžtą demarkacinę liniją, kuri faktiškai nustatė naujai besikuriančios Antrosios Lenkijos respublikos rytines sienas (planas „A“).[7]
Tokiu būdu didžiosios Vakarų imperinės valstybės – Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija pritariant JAV iš Lietuvos atėmė didžiąją dalį Sūduvos-Suvalkų regioną – nuo amžių mūsų Lietuvių protėvių gyventas žemes, senuosius Lietuvių kraštus, Suvalkus, Punską, Augustavą, Kužnica,[8] o taip pat – pietines Prūsų žemes. Vakarų imperinės valstybės šias žemes perleido valdyti imperialistinei Lenkijai.
Tačiau, antroji, svarbesnė Kurzono linija buvo pateikta 1920 m. liepos 10 d., kuri žymėjo Lietuvos ribą su Gudija ir su Lenkija. Kerzono linijos „B“ variantą pasirašė ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Vladislavas Grabskis (Władysław Grabski). Šį Kerzono linijos „B“ variantą braižė Lenkijos žydų kilmės Britų istorikas Levis Bernsteinas-Namieras (Lewis Bernstein-Namierowski).[9]
Kerzono linija tapo reikšmingu geopolitiniu faktoriumi nustatant pokarines Lietuvos – Lenkijos valstybės sienų ribas.
Žemėlapyje: Prancūzų maršalo Ferdinando Fošo pasiūlytos ir Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos ir JAV patvirtintos Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos 1919–1939 metais.
Pirmoji Lietuvos–Lenkijos demarkacinė linija nustatyta 1919 m. birželio 18 d. prancūzų maršalo Ferdinando Fošo pagal kurią Suvalkų regiono dalis su Augustavo miestu, Gardinas, Lyda, Naugardukas ir Vilniaus kraštas buvo priskirtas Lenkijai.
Antroji demarkacijos linija nustatyta 1919 m. rugpjūčio 3 d. (liepos 27 d.), pagal kurią Suvalkai, Augustavas, Seinai ir Punskas atiduotas Lenkijai.
Trečioji demarkacijos linija nustatyta Suvalkų sutartimi 1920 m. spalio 7 d.
Ketvirtoji demarkacijos linija nustatyta Jungtinių Tautų 1923 m. vasario 3 d.
1920 m. Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartis pripažino Lietuvai buvusias Lietuvos gubernijas
Tačiau po 1920 metų liepos 12 dieną pasirašytos Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutarties iki tol buvusios Antantės šalių nustatytos Lietuvos-Lenkijos demarkacijos linijos faktiškai buvo panaikintos. Antra sutarties dalimi buvo numatyta, kad konkrečios Lietuvos ir Lenkijos sienos demarkacija − tik jų abiejų reikalas.[10]
Taikos sutartimi Rusija de jure pripažino Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos etnografinėse sienose – Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose (Gardino gubernijos tik pusę). Rusija pripažino Lietuvai Suvalkų ir Vilniaus kraštą, taip pat didžiąją rytų Lietuvos etnografinių žemių dalį, tame tarpe Lydos, Gardino, Ašmenos miestus ir jų rajonus nepaisant imperialistų nustatytos „Kerzono linijos“.
Sutartis Lietuvai nubrėžė aiškias rytų ir pietų sienas. Istorikas Zenonas Ivinskis rašė: „Tai buvo istorijoje ne dažnai pasitaikantis faktas, kad valstybė (Rusija) dalį savo teritorijos perleidžia tame plote fakto būdu susikūrusiai valstybei.“[11]
Sutartis nurodė kad Lietuva ir Lenkija pačios turi nustatyti savo valstybinę sieną ruože nuo Veimaro respublikos (Vokietijos aneksuotose Prūsų žemėse) iki sutartyje nubrėžtosios linijos.
Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos Sutartimi nustatyta Lietuvos rytinė siena, Lietuvai pripažintas Gardinas, Lyda, Ašmena ir kitos Rytinės Lietuvių etninės žemės. Vakarinėje dalyje Lietuvai pripažintas Augustavas, Seinai ir Suvalkai.
1920 metų Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartimi buvo pripažintos visos Lietuvos gubernijos buvusios Carinės Rusijos imperijos sudėtyje iki 1915 metų – Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Gardino.[12]
Suvalkų ir rytų Lietuvos su Vilniaus kraštu galutinė aneksija įteisinta Britų Imperijos, Prancūzijos, Italijos, Japonija ir JAV
Tačiau sulaužius Suvalkų sutartį po 1920 metų spalio 9 dienos Lenkijos generolo Liucijano Želigovskio karinės invazijos gen. J. Pilsudskio nurodymu Suvalkų regionas, tame tarpe Suvalkų, Augustavo, Seinų miestas ir visas rytų Lietuvos Vilniaus kraštas su Lietuvos istorine sostine Vilniumi buvo okupuotas Lenkijos, o 1923 metais ir aneksuotas Lenkijos.
Tuo metu Lenkijos karinę agresiją prieš Lietuvą rėmė Prancūzija. Lenkai prancūzų padedami pretendavo užimti ir Klaipėdos kraštą.
1923 m. Antantės šalių atstovai privertė Lietuvius sustabdyti puolimą prieš lenkus ir vasario mėnesį vėl pasirašyti su lenkais paliaubų sutartis, nutiesti nurodytą tarp kariuomenių demarkacinę liniją, palikti Vilnių ir jo kraštą, taip pat didžiąją dalį Sūduvos krašto agresoriams lenkams.
Jungtinių Tautų Ambasadorių konferencija susidedanti iš Britų Imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis 1923 m. kovo 15 d. Lenkijai priskyrė jos kariuomenės faktiškai užimtas Sūduvos sritis – Punską, Suvalkus, Seinus, Augustavą ir žinomą visą Vilniaus kraštą.[13]
Taigi, kaip matome Britų Imperija, Prancūzija, Italija ir Japonija, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis įteisino Suvalkų krašto (buvusios Lietuvos Suvalkų gubernijos) ir Vilniaus krašto aneksiją.
Lietuvai liko tik 55,7 tūkst. kv. km. teritorijos. To meto Lietuvos vyriausybė okupacijos nepripažino. Tačiau verta atkeipti dėmesį į vieną svarbią detalę: JAV pripažino Lietuvą kaip valstybę De Facto tik tata, kai iš Lietuvos buvo atimta didelė dalis teritorijų – 1922 m. liepos 28 d.
Žalia spalva pažymėtos Lenkijos užimtos teritorijos, kurios pagal Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartį buvo priskirtos Lietuvai
Tuo tarpu, 1931 metais Lenkijos Respublikos plotas išaugo iki 388, 634 kv, km.
Lietuvos etninių žemių prijungimas prie Baltarusijos TSR
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 metų rudenį SSRS gražino dalį buvusios Lenkų okupuotos rytų Lietuvos ir Vilnių. Tuomet Lietuvos teritorija padidėjo iki 59, 7 tūkst. kv. km.1940 m. vasarą SSRS dar grąžino 2,6 tūkst. kv. km. rytų Lietuvos teritorijos.
Tačiau kita dalis Pietryčių Lietuvos etninių žemių atimtų iš lenkų okupantų pagal Ribentropo-Molotovovo paktą buvo inkorporuotos į Baltarusijos TSR, tame tarpe Lietuvių etninės žemės Gardinas ir Lyda, kurios pagal 1920 metų Lietuvos-Sovietų Rusijos sutartį buvo pripažintos Lietuvos žemėmis.
1940 metų rugsėjo 3 dienos SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsako, dėl Lietuvos priėmimo į SSRS sudėtį, tekstą pasiūlė Baltarusijos SSRS atstovas P. Panomarenka. Įsako 2–asis punktas skelbė: „Priimti Baltarusijos SSR Aukščiausios Tarybos pasiūlymą perleisti sąjunginei Lietuvos SSR Švenčionių sritį ir Vidžių, Rodiūnos, Adutiškio, Astravo, Varanavo apylinkes, kur Lietuviai sudaro gyventojų dauguma.
Antrasis punktas nevisai buvo įgyvendintas. Baltarusijos SSR teritorijoje liko Apso, Adutiškio-Kamojų, Gervėčių, Benekainių-Armoniškų, Plinkių-Asavos ir Pelesos „salos“, kurios yra minėtame įsake nurodytose apylinkėse ir kur Lietuviškai kalbantys tuo metu sudarė gyventojų daugumą.
Deja, Josifas Stalinas 1939-1940 metais perduodamas Lietuvai Vilnių ir dalį Vilniaus krašto anksčiau sovietinės vyriausybės pasirašytų sutarčių dėl Lietuvos rytinės sienos nesilaikė – didelė krašto dalis, net ir lietuviškai kalbančios teritorijos Lietuvai nebuvo gražintos.[14] Šios Lietuvių etninės žemės liko užgrobtos Baltarusijos.
Po Antrojo pasaulinio karo atgavus Klaipėdą ir jos kraštą, Lietuvos teritorija padidėjo iki 65,2 tūkst. kv. km, t. y. ji jungė tik apie pusę Lietuvių etninių žemių, kitoms ir toliau liekant Baltarusijoje ir Lenkijoje.
1945 m. SSRS paskelbė naują sieną tarp SSRS ir Lenkijos maždaug tokią, kokia buvo 1919 m. „Kerzono linija“. Tačiau Lenkijos valdžia emigracijoje Londone priešinosi tam, todėl Teherano ir Jaltos konferencijose tarp Stalino ir Vakarų, sąjungininkų lyderiai Rouzveltas ir Čerčilis prašė Stalino persvarstyti sienų klausimą ir Lenkijai priskirti didesnes teritorijas Lenkijos rytuose.
1945 m. rugpjūčio 16 d. Lenkija ir SSRS savo Sutarties dėl valstybinės sienos pirmajame straipsnyje pažymėjo, kad vadovaujasi dar karo metais Kryme (Jaltos konferencijoje) SSRS ir Lenkijos vadovybės pasirašytais susitarimais Kryme, numatančiais, kad po karo siena tarp SSRS ir Lenkijos eis pagal buvusią imperinių valstybių 1919 m. gruodžio 8 d nužymėtą demarkacijos liniją, nužymėta prieš Lietuvos valią.
Pilsudskio „Intermarium“ imperinį projektą toliau įgyvendina Lenkija, JAV ir NATO
Pilsudskio „Intermarium“ imperinį projektą užslėptomis formomis toliau įgyvendina Lenkija, kuri jau dešimtmetį deda dideles pastangas siekiant lyderio vaidmens Rytų Europoje.
2008 gegužės 26 per ES Bendrųjų reikalų ir Užsienio reikalų tarybos susitikimą Briuselyje būtent Lenkija pasiūlė iniciatyvą, kuri ir buvo pavadinta ES Rytų Partnerystės programa, skirta dalinai „integruoti“ į Europą, o vėliau ir į NATO visas Rytų Europos ir potarybines respublikas, tarp jų Ukrainą, Baltarusiją ir Gruziją.
Partnerystės programa Lenkijai kaip tik suteikė galimybes ES ir NATO įrodyti savo svarbumą, ypač Ukrainos reikaluose su kuria Lenkija sieja unikalūs kultūriniai, politiniai, lingvistiniai ir istoriniai ryšiai Vakarų Ukrainoje.
Lietuvos vadovai pritarė 2007 m. Lenkijos pasiūlytai iniciatyvai ir 2014 m. (KAM ministras Juozs Olekas) pasirašė susitarimą įkurti bendrą Lietuvos-Lietuvos-Ukrainos brigadą LITPOLUKRBRIG vadovaujamą Varšuvos.
Kiekvienas naujai išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas priima rezoliucijas remiančias Rytų Partnerystės politikos tikslus ir įsipareigoja stiprinti ryšius su Lenkija.
Šiandien esat JAV-Rusijos priešpriešai Lenkijos gen. Pilsudskio imperinį planą „Intermarium“, deja jau įgyvendina JAV. 2015 m. JAV kariuomenės Europoje vado generolo Beno Hodžeso paskelbtas planas dislokuoti savo kariuomenės dalinius nuo Baltijos jūros šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos iki Juodosios jūros šalių Rumunijos ir Bulgarijos iš esmės paskelbė atnaujintą „Intermarium“ planą, kokį po Pirmojo pasaulinio karo buvo paskelbęs lenkų gen. Pilsudskis.[15]
2015 m. rugpjūčio 6 d. Lenkijos prezidentas Andžejus Duda (Andrzej Duda) savo inauguracinėjė kalboje paskelbė planus kurti Vidurio Europos valstybių regioninį aljansą sumodeliuotą pagal „Intermarium“ koncepciją.[16],[17].
2016 metais 12 šalių aukščiausiojo lygio susitikime Dubrovnike, kuriame dalyvavo ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė jau priėmė „Trijų jūrų iniciatyvos“ – Pilsudskio imperinio projekto „Intermarium“ deklaraciją.[18]
2017 metų liepos 6 dieną JAV prezidentas Donaldas Trampas viešėdamas Lenkijoje sakė kalbą, kurioje liaupsino Lenkija: „Mes atvykome į jūsų šalį, kad praneštumėme labai svarbią žinią: Amerika myli Lenkija ir Amerika myli Lenkijos liaudį.“
JAV prezidentas D. Trampas sakė, kad „jis ir Lenkijos prezidentas A. Duda ką tik atvyko iš neįtikėtinai sėkmingo susitikimo su „Tarpjūrio iniciatyvos“ dalyviais… „Lenkija yra geografinė Europos širdis, bet svarbiausia, kad lenkų tautoje mes matome Europos sielą. Jūsų tauta yra didi, nes jūsų dvasia yra didi ir stipri.“[19]
Taip kalbėjo JAV prezidentas D. Trampas apie Lenkjiją, kuri Lietuvos valstybės atsikūrimo pradžioje viena pirmųjų vykdė karinę agresiją prieš Lietuvą. Prezidentas D. Trampas tuo pačiu patvirtino, kad jis palaiko Lenkijos imperinį planą „Tarpjūrio iniciatyva“ (Three Seas Initiative), kurį sukūrė Lenkijos gen. J. Pilsudskis.
Neatsitiktinai ir NATO viršūnių susitkimas vyko Varšuvoje. Lietuvos gynyba NATO aljansas patikėjo Varšuvai.
Lietuva integruojama į, Lenkiją per starteginės reikšmės energetinius projektus: geležinkelio „Rail Baltica“, elektros jungties su Lenkija „LitPol Link“projektą. Visa tai reiškia, kad Lietuva per karinę, ekonominę ir politinę integracija tapo stipriai priklausoma nuo Lenkijos.
Galiausiai 2018 vasario 16-ąją Lenkijos prezidentas atvyko į Lietuvą Lietuvos valstybės 1918–2018 šimtmečio minėjimo proga; Lietuvos šimtmečio, kurio pradžioje Lenkija įvykdė Lietuvos etninių žemių aneksijas.[20]
JAV vadovaujamo aljanso NATO kariai, tarp kurių yra ir Lietuvos kariai treniruojasi ginti vadinamąjį „Suvalkų koridorių“ – maždaug 100 kilometrų pločio Lietuvos ir Lenkijos pasienio ruožą, kuris iš Vakarų ribojasi su Karaliaučiaus sritimi, o iš Rytų ribojasi su Baltarusija,
„Suvalkų koridorius“, tai ta pati 1919 m. gruodžio 8 d. Britanijos diplomatų nubrėžta ir Vakarų imperinių valstybių patvirtinta „Kerzono liniją“, Ironiška tai, kad Lietuvos kariuomenė dabar treniruojasi ginti „Kerzono liniją“, kuri atplėšė nuo Lietuvos visą Suvalkų kraštą.
Ironiška tai, kad šioms tarptautinėms operacijoms vadovauti paskirtas NATO tarptautinio Šiaurės Rytų korpuso štabas Ščecine, Lenkijoje.[21]
JAV suteikė Lenkijai visus būtinus karinius, tame tarpe ir priešraketinio skydo pajėgumus, kurie pasikeitus Europos geopolitinei aplinkai gali būti bet kada panaudoti karinėje agresijoje ir prieš Lietuvos valstybę.
Nors JAV skelbiasi, kad niekada nepripažino Lietuvos okupacijos 1940-1990 m., tačiau JAV viena pirmųjų pritarė Lenkijos vykdomai Lietuvos etninių žemių aneksijai ir jas teisiškai pripažino.
Taigi, Lietuva išduodama dar kartą, tik šį kartą ne tik Vakarų didžiųjų imperinių valstybių, JAV ir NATO, bet išduodama pačių Lietuvos aukčiausių šalies vadovų. Apmaudu, bet J. Pilsudskis, kaip ir L. Želigovskis taip pat gimė Lietuvoje.
Pabaigai
Lietuvos žemėlapį Lietuvos valstybės atsikūrimo etape perbraižė Vakarų imperinės valstybės atimdamos iš Lietuvos dalį Lietuvos etninių žemių. 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių iki šiol yra aneksuotos kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Baltarusijos.
Britanijos diplomatų nubrėžta ir Antantės šalių patvirtinta 1919 m. „Kerzono linija“, kuri vėliau nužymėjo pokarines Lietuvos-Lenkijos valstybines sienas, kurių pasekoje Lietuva prarado visą Suvalkų kraštą privalo būti prilyginta agresijos paktui ir pasmerkta Lietuvos Respublikos Seime, kaip buvo pasmerktas 1938 m. Ribentropo-Molotovo paktas.
22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių iki šiol yra aneksuotos kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Baltarusijos.
Pilsudskio Tarpjūrio valstybės – „Intermarium” (ang. dar vadinamą Three Seas Initiative) imperinį projektą toliau įgyvendina Lenkija, JAV, NATO ir pati Lietuvos valdžia, kurie visi kartu karinėmis priemonėmis saugo „Kerzono linija“ dabar vadinamą „Suvalkų koridoriumi“.
Lietuvos vyriausybė ne vienus metus finansuoja ekspedicijas „Misija Sibiras“. O kur ekspedicijos Misjja Suvalkai, Seinai, Punskas, Augustavas, Gardinas, Lyda, Ašmena, Astarvas?
Tai mūsų Lietuvių etninės žemės!
Žemės mūsų protevių, kurie šimtečiais kovojo su agresoriais, kad mes išliktume.
_______________
[1] Algimantas Liekis. Lietuvos sienų raida. Istorinė apžvalga nuo seniausių laikų iki šių dienų. Žurnalo „Lietuvos mokslas“ leidinys.
[2] President Woodrow Wilson’s 14 Points (1918).
[4] Paris Peace Conference, 1919.
[6] Lietuvos-Lenkijos demarkacinės linijos.
[9] Lewis Bernstein-Namierowski.
[10] Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartis.
[11] Zenonas Ivinskis. Lietuvos sienų klausimu. P. 306.
[12]Algimantas Liekis. Lietuvos sienų raida: mokslo duomenys apie Lietuvių tautą, jos valstybę ir sienas. Žurnalo „Lietuvos mokslo“ redakcija. P. 387.
[13] 1923 03 15 Iš ambasadorių konferencijos nutarimo dėl rytinės Lenkijos sienos. Paryžius, 1923 m. kovo 15 d.
[14] Algimantas Liekis. Lietuvos sienų raida: mokslo duomenys apie Lietuvių tautą, jos valstybę ir sienas. // Petras Gaučas. Lietuvių Etninės žemės Baltarusijoje. Žurnalo „Lietuvos mokslo“ redakcija. P. 436.
[15] Washington Returns to a Cold War Strategy. Stratfor, Jan 27, 2015.
[16] Matteo Cazzulani. Duda‘s mission: recover Pilsudski’s Intermarium and Giedroyc’s commitment to Ukraine. 29 May 2015.
[17] Sojusz państw od Bałtyku po Morze Czarne? Duda chce odnowić międzywojenną ideę miedzymorza. 5 sierpnia 2015.
[18] The Three Seas Initiative: Central and Eastern Europe takes charge of its own destiny. 28 August 2016.
[19] Remarks by President Trump to the People of Poland FOREIGN POLICY. Issued on: July 6, 2017.
[20] Lietuvos ir Lenkijos santykiai įgauna pagreitį. 2018-02-17.
[21] Lietuvos Krašto Apsaugos Ministerija. GELEŽINIS VILKAS 2017.
Tai kodėl autorius neišdėsto per kur Lietuvai integruotis į tą Europą, gal per Latviją ar per Švediją, o gal oru? Laikas jau pamiršt tas pretenzijas ir pradėt galvot kaip išlaikyt esamas teritorijas. Ir atsakykit kam tokie straipsniai naudingi? Manau, kad tikrai ne Lietuvai.
Manau kad tokie straipsniai būtini kad primintų lietuviams nutylimą istoriją.
Pritariu!!!
Ypač tada, kai iš mūsų reikalauja svetimai kalbai dar geroką šmotą „grąžinti”.
Ar tai neprilygsta vagies reikalavimui grąžinti jam tai, ką buvo pagrobęs?
Niekaip tuo nepasitenkina, kad tik mažą grobio dalį atidavė, kad visa Palenkė ir Pamarys liko?
Taip, be abejo, nesusigrąžinsime visų etninių žemių, tačiau siekiame vieno – neklastoti faktų, nesukčiauti, neapsimesti išmirštančia tauta, nešliaužti vėl, kur tau nepriklauso, prisidengus ne tau skirta TMAPK, nedangstyt ja savo nusikaltimų, nenaudoti vietos gyventojų markulių vaidmeniui.
Palenke ir Pamari ir visa Prusija tikrai susigrazinsime…sioje puseje Vyslos ir Lukos upie nebuvo ne vieno lenku isgamos iki kryziuociu atejimo, o ir Pamaryje pirmieji pasirode tuo paciu metu kaip atvyko i Kelmynes arba Kelmes zeme ir is jos vyko i Gaudaniski irgi kalbanti Lietuviu kalba kaip ir Taurone Kelmes zemeje ir tai pamineta 1009 metais kai aprase ir pirmasias keliones i Rusia bei Lietuva (tiksliau Pamarys ir Prusija buvo Lietuvoje)
Gaisras jūrų kelte į Vokietiją iš Klaipėdos – kas galėtų paneigti, kad tai ne Lenkijos spec. tarnybų darbas ?
Nėra kažkas ypatingo sutvarkyti keltų linijas gausiai pervežti automobilius ir žmones iš Klaipėdos į Mukraną, Rostoką, Varnemiundę, Liubeką, Kylį.
Esant poreikiui keleivių srautas lėktuvais vėlgi tenkintų Lietuvos žmonių poreikius, o autobusais galėtų važiuoti Estijos, Latvijos, kitų šalių piliečiai per Lenkiją.
Keltų linijos iš Švedijos ar Danijos tenkintų automobilių ir žmonių srautus.
Iš viso šito praloštų pirmiausia Lenkija.
Taip kad nereikia gasdinti – kaip apsieisime be kelionių per Lenkiją.
Tiesa, pamiršau.
Tai per kur buvo elektros jungtis pirma su ES – per Švediją ar per Lenkiją ?
Ir koks tau skirtumas per kur? Dar paklausk kas buvo pirmiau, višta ar kiaušinis. Juokas pro ašaras, kai koks lietuviškas vatinukas pradeda regzt sąmokslo teorijas, lėktuvai, keltai, tuoj ir kosminius laivus pastatysi. Labai panašiai ruskiai išsidirbinėja, nu bet jie bent finansų turi. :))
abdulajau tai tu cia seki samokslo teorijas apie kremliu, nes turbut ir esi kremlinis urodas
nebuk idijotas ir nepamirsk kur tavo zemes, nes taip jau kokia 100 kartu vis pamirsdavome ir is 1500 tukstanciu km2 beliko tik 65 tukstanciai km2 ir tai dar pritriesta lenku visos Vilniaus ir Salcininku apylinkes karkur apie 5 tukstancius km2
Labai teisingas straipsnis, tokius faktus nuolatos reikia dėstyti mokyklose ir pateikti visiems užsienio diplomatams susitikimuose
Teisingai!
Citata: “Tauta gali egzistuoti tik tam tikroje teritorijoje”.
Niekas negrąžins protėvių Žemės, jei būsime silpni. Reikia atstatyti vidines Tautos jėgas.
Manau, reikėtų pradėti nuo asmeninės vidinės jėgos. Nepaisant nuomonių skirtumo įvairiais klausimais, sutarkime, kad svetimžodžiai lietuvių kalboje trukdo mums suartėti. Švarinkime kalbą – suartėsime – sustiprėsime. Neskubėkime kurti kol kas naujadarų, yra esami lietuviški žodžiai, kuriuos nepelnytai išstūmė svetimžodžiai. Pirmas bendras žingsnis bus mūsų kelio pradžia.
1899m. Nahum Slouschz savo knygoje “Kelionė per Lietuvą” rašė: “We are in the Jewish country”.
http://litvaks-lithuanian-jewish.com/about-project/
Lietuva – lietuvių žemė.
Budėk, lietuvi!
Tu,kaip mažas vaikas, svajojantis apie prarastų žemių atgavimą – Lenkija ir Baltarusija, šitų žemių, Lietuvai tikrai neatiduos, nebent Lietuva nori karo, o karas reikštų Lietuvos pralaimėjimą. Geriau rašyk straipsnį, kaip pagerinti, Lietuvoje, gyvenančių žmonių, gyvenimą, o ne užsiiminėk vaikiškais žaidimais. Tai tiek.
Ne Tomašekai čia niekas apie susigražinimą nekalba,autorius bando prabudinti mūsų valdžiažmogius,pav skvernelį kuris jau atidavinėja lenkams Vilniaus vienuolynus.
Turėdami daugiau Tėvynės Lietuvos meilės ir pagarbos lietuvių kalbai, net neįsileistume į Seimo, Vyriausybės dienotvarkę tokių svarstymų dėl lenkiškų raidžių ar “tautinių mažumų” įstatymų, kurių (tautinių mažumų) Lietuvoje net neegzistuoja, o tėra tautinės bendrijos (žiūr. Konstituciją). Priminsiu, kad Lietuvos lenkai, rusai yra tautinės bendrijos, panašiai, kaip turkai Vokietijoje ar Olandijoje, o ne kaip katalonų tautinės mažumos Ispanijoje, ar kurdai Sirijoje ir Turkijoje. Tautinėms bendrijoms tėra kultūrinės autonomijos teisės turėti savo mokyklas, parapijas, be jokių tautinių darinių valstybės struktūrose ar registruose. Pavyzdžiui, čia Lenkija, manau, pažeidžia tarptautines teises dėl Suvalkų krašto lietuvių tautinės mažumos, nes lietuviškai leidžia rašyti neleidžia Lenkijos registruose. Tai jau yra pažeidimas tarptautinių tautinės mažumos teisių. O mes tautinei bendrijai, kai tarptauinės teisės to nereikalauja norime suteikti neregėtas teises rašyti lenkiškai, įtraukus į mūsų registrą. Tai yra ne apsileidimas, bet nusikaltimas prieš Lietuvių tautą, valstybinės kalbos išdavystė. Gėda tokiai valdžiai. Lieka melstis už Seimą, Vyriausybę ir Prezidentūrą, kad būtų savo šalies Lietuvos patriotai, mūsų atstovai, mylintys savo kraštą, saugojantys jo tapatybę – kalbą.
Jie nėra Lietuvos patriotai, o okupantai – stribai – naikintojai.
Neturėti su Lenkija jokių strateginių projektų? Gerbiamas, autoriau, o per kur mes galime susijungti su Europa, jeigu ne per Lenkiją? Per kur? per Mėnulį? per Marsą? Autoriui reikia, turbūt, atidžiai išnagrinėti žemėlapį,nes jis iš geografijos mokykloje, tikriausiai, turėjo dvejetą.
Autorius teigia, kad mums reikia, susigrąžinti, prarastas žemes.Tarkime, kad mums pavyksta, tai padaryti. Ir kas tada? Ką tada darome, su tomis, teritorijomis, kuriose pilna baltarusių ir lenkų, o lietuvių praktiškai nėra? Juos per prievartą sulietuviname? Ar įsigijame dvi “Padniestres”? Čia toks klausimas autoriui. Tai tiek.
ta pati padaryti ka lenku isgamos padare su etniniais tu zemiu gyventojais – issaudyti ir likuti issiusti i krokuva, o bielorosus tuos atvykusius is rosiejos siusti i moskva ir tuos musu kraujo tiesiog atlietuvinti
Labai geras straipsnis – budinti lietuvių tautos atmintį, ugdyti jaunus žmones patriotais, išsireikalauti iš Lenkijos prisipažinimo ir atsiprašymo už Rytų Lietuvos atplėšimą 1920 – 1939 m., ten vykdytą lenkinimą, tai pasitarnautų nutraukti šiandienos reikalavimus Lietuvai ir Lietuvos vadovų norą nustoti įsiteikinėti Lenkijai, vykdant savo pačių jėgomis pietryčių Lietuvos piliečių lenkinimą.
Išsireikalauti iš Lenkijos okupacijos pripažinimą? Nu prašau, bandyk kiek nori, pažiūrėsiu ar pavyks.
Iš SSSR buvo išsireikalautas Molotov – Ribbentrop pakto pripažinimas.
Suprantu, dėl jaunatvės pačiam nežinomas šis įvykis, nežinoma ir ta drąsa su pasiremta tiesa. Tada irgi tokius myžčiotojus ant kiškų teko aplink girdėti – ‘kad tik Maksva nesupyktų, kad tik nepanaudotų ginklų,…’
Po 30 metų myžčiotojų iš baimės prieš Maskvą ar Varšuvą buvęs skaičius išlieka pastovus ir šiandien.
Dar gyvos šeimos, savo žmonių likimais patyrusios to laikotarpio žiaurumus.
Taip, taip, daugiausia jų įvykdyta nutautėjusių vietos kolaborantų rankomis. Tačiau ar ne Lenkija priėmė įstatymą, kad už holokaustą atsako okupantas, o ne užgrobtoji tauta? O ar tarpukario nusikaltimai buvo ne Lenkijos vadovautas „Dievui” netinkamos tautos valymas iš teritorijos, pakeitimas smurtu „užauginta” „tinkama” tauta?
Tai kodėl gi Rusijai nešeimininkauti dalyje Prūsijos, Ukrainos, Gruzijos, jeigu Lenkija šeimininkauja dalyje Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Prūsijos? Lenkija savo elgesiu skatina atitinkamai elgtis ir Rusiją. Dėl Rusijos elgesio kalta ir Lenkija. Jeigu Lenkija grąžintų Lietuvai Punską, Suvalkus, Seinus, Augustavą, Kužnicą, Vyžinius tada galima būtų Rusiją versti elgtis žmoniškai. Iš viso to sprendžiant galima įtarti, kad Lenkija vis tik turi slaptų susitarimų su Rusija dėl Ukrainos, Baltarusijos, Prūsijos ir Lietuvos žemių pasidalinimo. Turėtų būti paktas panašus į Molotovo-Ribentropo paktą kurio mes nežinome. Laikas pradėti intensyviai jo ieškoti.
Ne veltui LLRA „elitas” filosofuoja su saviškiais apie „Panslavija”, įtikinėja, jog per Lenkiją susijungę nuo Rusijos iki buvusios Jugoslavijos, valdytų visą Europą …
Vilniaus krašte veikia ir Lenkija ir Rusija. Ir visai nesipyksta. Labai panašu, kad Lenkija žaidžia dvigubą žaidimą ir su Rusija ir su NATO.
// Partnerystės programa Lenkijai kaip tik suteikė galimybes ES ir NATO įrodyti savo svarbumą, ypač Ukrainos reikaluose su kuria Lenkija sieja unikalūs kultūriniai, politiniai, lingvistiniai ir istoriniai ryšiai Vakarų Ukrainoje. // ——— Spėju, kad po 2014 m. Ukrainoje, daugeliui lenkų ėmė rodytis, jog išmušė Lenkijos “lemtingoji valanda”. Jog susiklostė neeilinė unikali geopolitinė situacija – 1921 m. Rygos sutarties preliudija. Tačiau ne viskas taip paprasta: Lenkijos elitas ne visada pasižymi elitiniu mąstymu. Lenkiškas etno-šovinizmas, ko gero, geba apsvaiginti panašiai kaip ir stiprūs svaigalai. Ir tos ambicijos, kurios iki tam tikro laiko lenkams atrodė pernelyg nerealios, staiga ėmė veržtis į paviršių, aplenkdamos realybę. Tad, kai kurie patys paskutiniai Lenkijos veiksmai Ukrainos atžvilgiu atrodo kaip dar nenudobto lokio dalybos. Turbūt, manoma, kad dėl sunkios padėties Ukraina taps sukalbamesnė. Per anksti pradėta su Ukraina elgtis kaip su Lietuva. Kad per anksti, puikiai rodo ir pačio ukrainiečių elito reakcija: net ir apsivogę oligarchai antilenkiškumo nestokoja, matyt, su motinos pienu paveldėję – taip čia istorinėje atmintyje išlikę lenkų darbeliai. Po lenkiško antibanderos įstatymo Ukrainos spaudoje ir internete padidėjo Pilsudskio ir tarpukario Lenkijos prohitlerinės pozicijos viešinimas. Lietuvai, kurioje Pilsudskis ir tarpjūrio Lenkijos vizijos pradedamos propagandistų pristatyti kaip pažanga, Lenkijos ir Ukrainos konfliktas istorinėje plotmėje labai reikalingas dalykas.
… pasakojo vieno nedidelio miesto seniūnas (nenoriu viešinti pavardžių), apie susitikimą prieš porą metų Ukrainoje. Vyko susigiminiavusių miestų susitikimas, dalyvavo Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos atstovai. Oficialioji dalis praėjo sklandžiai, o vakare prasidėjo vakaronė “laisvai”. Ukrainiečiai susėsdami ir bendraudami aiškiai parodė, kad jiems draugai tik lietuviai, o jau daugiau pagėrus seniūnas išgirdo ir pasiūlymą iš vietinių ukrainiečių – at(pyp)… tuos lenkus, nei jie mums draugai, nei jums… vos ne vos pavyko atkalbėti įsikarščiavusius ukrainiečius…
Istorija, kurią pateikėte, tik dar kartą patvirtina: ukrainiečiai gana tiesmukiški žmonės, nepakenčiantys melo, klastos ir veidmainiavimo. Jei lenkai būtų kitokie, manau, skaudi istorinė praeitis toje vakaronėje nebūtų ukrainiečiams priežastimi rinktis lietuvišką kompaniją, o lenkišką demonstratyviai ignoruoti. Man atrodo, ukrainiečiai svetingi, atlapaširdžiai ir nesmulkmeniški, kad imtų vardinti istorines skriaudas svečiams. Manau, čia suveikė kitkas – lenkai nepasikeitė. Jie liko tokie patys, pilni puikybės, ambicijų ir nė trupučio neprisiimantys kaltės už tą nesuskaitomą žalą, kurią padarė Ukrainai. O ukrainiečiai tą iš karto pajautė. Čia pateikiu tipišką pavyzduką apie lenkišką įžūlumą Ukrainoje. Atrodo, kad lenkų istorija nieko neišmokė – tas pats savęs laikymas antžmogiais, kuriems viskas leistina net ir besisvečiuojant svečioje šalyje. Įveskite į jutubo paieškos langelį В Ивано-Франковской области польского туриста заставили вернуть на место флаг УПА – видео
Lenkai klasta gavę Ukrainą 1569 m. Liublino unijos metu iš Lietuvos, vėliau smaugė, tyčiojosi iš ukrainiečių, tai ukrainiečiams tas lenkų poniškas engimas įsiėdęs iki kaulų smegenų.
Taip, lenkų juodi darbeliai ilgam išliks aplinkinių tautų atminty. Tačiau lenkai yra laisvi savo pasirinkime. Jie gali keistis, pripažinti klaidas, pradėti viską nuo naujo švaraus lapo. Deja, jie mano krislą ukrainiečių akyse, o savosiose rasto nepastebi. Tas pats melas, intrigos, provokacijos… Štai, visai neseniai, Lenkijos premjeras nusprendė apkaltinti antisemitizmu ukrainiečių istorinę asmenybę Bogdaną Chmelnickį: girdi, jis ne tik padarė pirmą akordą Žečpospolitos pražūties link, bet buvo ir antisemitas: “В этом контексте Матеуш Моравецкий, рассказывая о гонениях евреев в средние века, отметил, что в еврейской историографии восстание Богдана Хмельницкого сравнивается практически с Холокостом.”
Bogdanas Chmelnickis buvo pusžydis.
😀 Liaudies išmintis sako: “jei nori muštis, lazdą visuomet rasi”. Šie Lenkijos premjero žodžiai, matyt, skirti nukreipti holokausto industrijos smaigalį link Ukrainos – anava, štai kur tikrieji antisemitai.
Taip ir yra.
Lenkija kelia isterijas, kad Ukraina Banderą pripažįsta tautos didvyriu.
Būnant nuosekliais, tai Varšuva turi atsižadėti savo AK didvyrių, vykdžiusių etninį valymą ir Lietuvoje, ir Baltarusijoje, ir Ukrainoje.
Stebina tai, kad dėl AK veiksmų ‘kresuose’ nuomonė Lenkijoje nepasikeitė per paskutinius 60 metų, jei ne 75 metus.
Sakyčiau, maža to, kad Lenkijoje dėl AK veiksmų “kresuose” nuomonė nepasikeitė, bet Lenkija įžūliai braunasi į kaimynų istorinę atmintį, mėgindama per nupirktus žurnaliūgas, istorikus vykdyti sau naudingą propagandą. Štai šiandien savo veidaknygėje gavau LRT laidos, įvyksiančios antradienį 22:30, anonsą: laidoje, girdite, bus apie tai, kad AK buvo mūsų sąjungininkai – jie, neva, kartu kovojo prieš sovietus Lietuvos pusėje.
Be abejonės be atitinkamų pinigų tokios laidos nebūtų gaminamos. Tačiau klausimas, ar be to paties pafinansavimo tokia produkciją atsiduria LRT programose?… O juk ji perkama už biudžeto lėšas, tai konkretus faktas, kurį derėtų ištirti ir įvertinti Seimo komisijai, atsižvelgiant LRT vykdytinos misijos paskirtį.
Keliu kepurę prieš R. Alaunį – šauniai “apdorojo” tiek alkas.lt redakciją, tiek komentatorius – žiū, kaip urmu puolė pritarinėti. Išties, visiškai teisingas (o dar ir skausmingas) prielaidas panaudoti kaip priemonę įpiršti visiškai klaidingoms išvadoms – nemenko proto reikalaujantis, bet praktiškai garantuotas ėjimas.
Vis dėlto, negaliu neįmesti vieno-kito šaukšto deguto į komentatorių taip noriai srebiamą medaus statinę:
1. Ar niekam nekyla klausimas, KODĖL autorius kalba TIK apie Lenkijos imperines užmačias ir nepamini, kad bolševikai turėjo LYGIAI TOKIŲ PAČIŲ kėslų, o taikos sutartį pasirašė tik PO TO, kai buvo išspirti iš Lietuvos velniop? Ar būtų pasirašę, jei NEBŪTŲ buvę išvyti? Ir ar lenkai nebūtų pasirašę panašios sutarties, jei BŪTŲ buvę išvyti? Ir dar vienas momentas – negudru ignoruoti fakto, kad Lietuvos palaikymas iš rusų pusės (PO pralaimėjimo) tebuvo priemonė palaikyti konfliktą ir dalį Lenkijos (su kuria tada bolševikai kariavo) pajėgumų nukreipti karui su Lietuva. Tikėti bolševikų geranoriškumu – tas pats, kas tikėti, jog vokiečiai 1923 m. Klaipėdos kraštą atidavė iš meilės lietuviams ar kad lenkai Lietuvos stojimą į NATO palaikė grynai dėl sentimentų.
2. Įdomiai atrodo žemėlapis, kuriame žymimos “TSRS teritorijos, 1939 m. prijungtos prie Lietuvos etc.” – KOKIOS “TSRS teritorijos”? Ten gi tiesiog bolševikų užgrobtos žemės, ir tiek. Beje, kalbant apie užgrobimus –
3. Pastebėtina, kad autorius SOVIETŲ valdžios Baltarusijai priskirtas žemes vertina kaip BALTARUSIŲ užgrobtas. Neatrodo kiek šališka? 😉
4. Taip, Lenkija Lietuvos narystę NATO palaikė iš savanaudiškų paskatų – bet kas iš uoliai autoriui pritariančių komentatorių mano, kad narystė NATO yra blogis? Jei jau pritariate, tai būkite nuoseklūs – jeigu rusų bazės jums “arčiau dūšios”, tai taip ir sakykite. 😉
Galiausiai – koks šio straipsnio tikslas? Mes dabar turėtume rautis į karą prieš lenkus ir baltarusius dėl aneksuotų žemių, ar kaip? O kadangi vieni neatsilaikysime, tai reiktų rusų pagalbos prašyti, ar kaip? 😉
Oi, pamiršau paminėti “auksinę mintį”, kad autorius GYNYBINĮ priešraketinį NATO skydą, nukreiptą PRIEŠ galimą Rusijos agresiją, mato kaip galimos AGRESIJOS prieš Lietuvą įrankį. Dar kartą pagalvokite: ginklas, skirtas numušinėti priešo (Rusijos) raketoms, autoriui yra nepageidaujamas, nes, atseit, gali būti panaudotas puolant Lietuvą. Jau nekalbant apie scenarijaus “NATO puola Lietuvą” idiotizmą, kyla paprastas techninis klausimas: KAIP tas skydas gali būti panaudotas prieš Lietuvą (jau nekalbu apie puolimą – jis tam tiesiog neskirtas)? Ar mes raketų turim? Priminsiu, kad VIENINTELĖ prieš tą skydą purkštaujanti valstybė yra ta pati RUSIJA, prifarširavusi Karaliaučiaus sritį savo raketomis. Dar kartą: PUOLAMĄJĮ ginklą dislokavusi valstybė kelia triukšmą dėl oponentų GYNYBINĖS ginkluotės (nes taigi tos puolamosios ginkluotės veiksmingumą sumažins! Seubas!). Ir šio straipsnio autorius bando įteigti mintį, kad Lietuvai irgi būtų naudinga prisijungti prie Rusijos purkštavimų (nes taigi gal lenkai puls?!). Dar nekyla noras pamąstyti “cui bono”? 😉
Ačiū už puikiai išdėstytas mintis.
Man žinomas iš anksčiau R. Alaunis savo nuostatomis, bet tai ką parašė – tą lietuvis turi žinoti, kaip ir žinoti SSSR veiksmus Lietuvos atžvilgiu, o štai čia, šioje dalyje, R. Alaunis prikanda liežuvį, ištinka atminties atsijungimas.
Jūsų pastabos geros lyginamajam požiūriui ugdyti platesniu visuminiu supratimu.
viskas tai zinoma, bet jis vis tiki kad rosiejanai yra sviatyji nes yra tokia issigimeliu galvose ne tik sviataja puliandija bet ir sviataja rus ir jie mums pades po bratdzcski, bet tai niekaip nepaneigia polskos ku rvos surasytu nuodemiu
Teisingai ir labai teisingai “Pikc:”
Maskovijos balševikai gavę per snukį su visais pasirašinėjo taikos sutartis. “Brest Litovske” – Lietuvos Brastoje net Ukrainą vokiečiams atidavė. Tai Lietuva,” leniniečiams,” buvo laikinas atsitraukimas, ką vėlesni įvykiai ir parodė.
Nėra čia jokios tragedijos dėl tų prarastų etninių žemių. Vokietija ne tiek teritorijų prarado ir neverkšlena. Visa mūsų bėda dygstantis lenkiškumas valdžios asmenyse. Matyt, ne šiaip sau Oskaro Milašiaus1920-1925 metų laikotarpiu diplomatiniais kanalais kovojusio už Vilniaus atgavimą ir labai gerai išanalizavusio Lenkijos ir tarptautines nuostatas tuo klausimu, yra padaryta išvada, kad bet koks Lietuvos dėjimasis su Lenkija vestų ją į pražūtį. Deja, ant to pražūtingo dėjimosi su Lenkija grėblio į valdžias patekę asmenys lipa nuo pat Sąjūdžio atsiradimo valdžioje. O visakas yra labai paprasta – Lenkijos rezgamose regioninėse grupuotėse nedalyvauti. Elektrą su Vokietija galima sinchronizuoti jūros kabeliu. Kabelį per jūrą nusitiesėme iš Švedijos, tai kodėl jo negalime jūra nusitiesti iš Vokietijos. O gal tą sinchronizavimą su Vokietija atlikti jau Gotlando saloje. Pagaliau ar sinchronizuota yra pačios Lenkijos elektra. “Rail Baltica” visų pirma turime nusitiesti Baltijos šalys tarp savęs, gal net iki Helsinkio, ir ja mandrai važinėti nesidairydami į Lenkiją, o tolimesniais atstumais skraidyti lėktuvais. Žodžiu, visi strateginiai dalykai gali būti išspręsti be Lenkijos malonės. Šalies saugumą užtikrina NATO, jo batalionui vadovauja Vokietija, kas yra be abejonės Lietuvos sėkmė. Be to, galime priešintis tam, kad Lenkija gindamasi nuo priešo raketų neplanuotų jas numušinėti virš Lietuvos teritorijos, nes tai suverenumo pažeidimas. Taip, kad ne Lenkija Lietuvai reikalinga, o atvirkščiai. Dėl tų “Intermarium” tai papračiausiai Lietuvai derėtų Lenkijai pasakyti, kad joje „lenkišku“ būriu nedalyvaus ir baigtas kriukis… Tad svarbiausia , kad lietuvybę valdžios asmenys giliai laikytų savyje. Problema yra lietuviškai netinkami asmenys valdžioje. Jos rinkimai jau čia pat, taigi pats laikas kestis savo bendravimo rate nuomonėmis ko ir dėl ko nerinkti.
vokietija neprarado ne colio savu etniniu teritoriju (del strazburo tai ten tiek pat vokiskos kaip ir pranskos zemes nes visos pareina is sviatosios romos imperijos ir karolio magnes salies isdalinimo 3 savo sunums), o kaip tik dar laiko okupuota Rugijos sala ir ties ja esanti pamario ruoza 50 km plocio iki Ilankos upes zemiau Frankfurto ant Oderio…sios teritorijos tik 1150 metais kazkur buvo iszudytos (Arkonos miestas Rugijoje – Lietuviu tikybos vienas is centru), o kitos pavergtos ir 1200 metais net grasintos iszudyti kai Pamarys padejo nekrikstytiems tautieciams Prusams kovoti pries lenkus ir ordina
o del elektros tu teisus nes toks kabelis butu tik 100 km ilgesnis uz 400 km ilgio kabeli i Svedija
Su eiliniais lenkais eiliniai lietuviai puikiai sutaria. Lenkai, mentalitetu mums artimiausia tauta. Dabar, kai abieju saliu auksciausi asmenys pradejo susisneket, kremlius mes i fronta bet koki mesla, kad tik islaikyt itampa.
Todėl tokių straipsnių turėtų pasirodyti daugiau.
tai jeigu puikiai sutaria tai tu gal esi is tu litvos lituviu kaip ir pyltsudis su zeligovskiu? be to ta sutarimo proga turbut jau lenkai zada grazinti visa Pamare, Prusija, Palenke ir Jotvingija iskaitant plocko dabartini lenku miesta ant Vyslos?
“Lenkai, mentalitetu mums artimiausia tauta.”
Nekalbėk už visus – niekas neįgaliojo. Jei tavo mentalitetas artimas slaviškajam, lenkiškajam, tai jau tavo problema, o ne visų lietuvių.
Tikra tiesa,dar pridėčiau,,euroazijatiškajam.
“Su eiliniais lenkais eiliniai lietuviai puikiai sutaria. Lenkai , mentalitetu mums artimiausia tauta”. It t.t. , ir t.t.
Diedai , kaip pirštu į akį. Dar reikėkėjo pridėti , kad lenkai mus “apkryžiavojo” ir esam broliai vieno tikėjimo.
Latviukai , “bambizukai” mums jokie braliukai .
Gerai , kad ne visi tokie lietuviai , kaip tamstele porini.
Nieko asmeniško , nuomonė ir viskas.
Teisingai apie prarastas etnines lietuvių žemes, bet keistai atrodo grynai koloradiškos išvados apie „Vakarų imperines valstybes atėmusias iš Lietuvos dalį etninių žemių“ ir kad dabar tai esą daro JAV ir NATO… Tai gal čia autorius perša kremlišką mintį, kad Lietuvai reikia nebūti sąjungininkais su JAV ir NATO?
O iš tikrųjų dėl prarastų žemių labai kalti patys lietuviai, kurie kaip tikri runkeliai nenoriai ėjo į savanorius 1918-1920 metais ginti nepriklausomybės. Lietuvai toms kovoms pavyko surinkti tik šiek tiek didesnę nei 10 tūkst., į kovų pabaigą apie 20 tūkst. kariuomenę… O tuo pat metu Estija sukūrė apie 45 tūkst. karių kariuomenę. Jei būtume tokie sąmoningi kaip estai, tai gerokai didesnė Lietuva tada proporcingai turėtų apie 90 tūkst. kariuomenę. Tokia kariuomenė būtų apsigynusi nuo Lenkijos, tada ir Vilnius, Lyda, Gardinas su visa 1920-07-12 sutarties teritorija būtų Lietuvos sudėtyje nuo 1920m. ir būtų patyrusi tą lietuvybės atgimimą, koks įvyko tautininkų valdomoje tarpukario Lietuvoje.
Pritariu, pas mus paskutinį šimtnetį rašeivų buvo daugiau negu kareivų.
nekliedek, nes kovai vyru buvo, o ginklu nebuvo ir del to sugebejo net pergalingai atsiimancia zemes Lietuvos kariuomene imperialistiniai zydai globalistai (rosiejoje isvis buivo ka tik ivykdyta bolsevikine zydu revoliucija ir net planavo isskersti visus Lietuvisko geno zmones) sustabdyti, nes vistiek butu nei kulku nei sautuvu nei sprogmenu netieke, o be ju gali eiti tik grybauti i miskus
“/…/ Gardino ir Kuršo gubernijos buvo istorinės Lietuvos teritorijos administraciniai vienetai.”
Kuršo gubernija ar ankstesnė Kuršo kunigaikštystė niekada nebuvo “Lietuvos teritorijos administracinis vienetas”. Niekas iš Lietuvos ar Lenkijos pareigūnų jos neadministravo – nepainiokit su Latgala (Lenkų Infliantais).
Alaunis – Alkę . Labai logiška ir senai laukta. Visi stoja greton. Kremliaus kariai.
Paskaičius šį straipsnį ir komentarus supratau, kad švietimo sistema Lietuvoje tikrai silpna. Kiša jums šūdą į galvas, o jūs linkčiojat. O šis pseudo informacinis portalas turėtų būti uždarytas.
Nustokis vartot narkotikus ir eikit dirbti.
Adomas nori bųti žmogumi. Žmogus nutarė daugiau nesilankyti šiame ‘ pseudo informaciniame portale” . Sveikinu.
Paskutinis sansas buvo1939m,rugsejo 1d.Dabar tenka tik smaikstaut”apsipirkt arciau”
Kasdien per radiją girdime, jog iki laimės pilnatvės Lietuvoje trūksta tik dvigubos pilietybės. Kitaip manančių nereklamuoja.
Gal ne visi girdėjo, kad pirmadienį nuo 11 iki 12 per LRT radiją vyks tiesioginė laida šia tema.
Kvieskime pažįstamus pasistengti prasibrauti į laidą, kad per visą Lietuvą nuskambėtų ir kitokia nuomonė.
Lietuvaiciai, viska galima atsiimti ir tam yra salygos tik reikia tureti po bent esimt vaiku ir taip plestis i kaimyninius krastus.Jei ner gyventoju tai nepavyks issaugoti ne to kas yra.
Būtent, – pirmiausiai reikalinga išsaugoti tai ką turime. Todėl labai svarbu lietuvišką gyvenimą vystyti pakraštiniuose tradiciniuose traukos centruose. Nekalbant jau apie Vilnių, Klaipėdą, tai būtų ir tokie pakraštiniai lietuviškos traukos centrai, kaip Šiauliai, Alytus, Tauragė, Utena, Kybartai (Vilkaviškis), Druskininkai, Biržai ir pan. Tačiau Lietuvos valdžios, ypač dabartinės, su regionų vystymo priedanga viskas smetoniškai yra telkiama Kaune, Kauno rajone, kai akivaizdu, kad Lietuvos vidurys esant stipriems lietuviško gyvenimo pakraščiams gautų pakankamą savaiminį lietuvišką gyvavimą. Taigi darykime Vilnių lietuvišku milijoniniu miestu, Klaipėdą konkurencingu su kaimynais lietuvišku uostu, pakraštinius miestus lietuviškais taukos centrais. Žinoma, kad kiekvienas prisidėtume prie to, jeigu kiekviena šeima turėtų kuo daugiau vaikų. Taigi, – pirmyn – vaikų vaikų vaikų…