A. Endriukaitis. Raganų šokis apie Vasario 16-ąją

Neseniai M. Gorbačiovas išleido knygą apie savo politinę patirtį. Jis rašo: „Bet aš nenumaniau, kad aplink mane idiotai ir atsitiktinė publika, kuri apskritai nieko nenutuokia“!

(„Nezavisimaja gazeta“, 2017-12-21, p. 14). Mūsų filosofas Krescencijus Stoškus pastebėjo: „Tiesą sakant, Lietuvoje dabar tiek idiotizmo, kad sunku suprasti, iš kur visa tai nukrinta ir kokiais motyvais tai organizuojama.“ („Respublika“, 2018-02-09, p. 20). Filosofas Arvydas Šliogeris jau anksčiau yra nužiūrėjęs: „Apie dabartinį mūsų elitą galima pasakyti štai ką: tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvūs, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net vadinamąjį valstybingumą traktuojantys vien instrumentiškai, kaip savo intereso tenkinimo įrankį.“ („Nerimas“, Vilnius, 2012, p. 87).

Taigi, tas politinis elitas rimtu veidu mums surašo veiklos programą ir dienotvarkę. Sunku tai įsivaizduoti ir nuginčyti, nes tik žodiškai puošniu karnavaliniu, o ne istoriniu, teisiniu ir politiniu pagrindu, be jokios konceptualios bazės refleksijos, leidžia minėti reikšmingą šimtmetį. Tai reiškia, kad mes patys nesuprantame ir nuvokiame, kaip sako suvalkiečiai, kokia iš to nauda, jei nežinai kur eini, ko nori ir kas laukia, jei knygyne nerasi V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, Maironio, Vaižganto ir kitų Lietuvos mūrininkų knygų.

O koks yra šiandieninis Europos pasaulis? Luigi Bonazi (Luigi Bonazzi), arkivyskupas, Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus Lietuvoje, išvykdymas iš Lietuvos, parašė: „Deja, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų, Europos, visuomenė, kuri, pasak daugelio, yra viena laimingiausių visuomenių pasaulyje, iš tiesų yra mažėjanti, nerimą keliančiu ritmu besitraukianti visuomenė. Atrodo, kad tai pavargusi visuomenė, kuri nori pasišalinti iš istorijos. Kodėl?“ („Lietuvos žinios“, 2011-12-28, p. 11). Taigi, Lietuvos kelio kryžkelės patikimumas vyksta kitų valia ir malone. Mūsų būgnai tai užglušina

Aleksandras Neklesa, INTERLOS – Intelektualioji Rusija grupės vadovas, pastebi pasaulio raidos krizę: „Kuriasi žmonių padermė, neturinti buvusios kultūros identiškumo, o kunkuliuojanti jų aistros prigimtis – pasaulio aušra, sutinkanti sugiedoti himną marui, pagerbiant destrukciją kaip pagrindinį, galutinį ir norimą kūrimo tikslą.“ („Nezavisimaja gazeta“, 2014-10-29, p. 10).

Linksmas šimtmečio šventimas su būgnais, be gelmės ir ateities

Valstybės šimtmetį švęsti siūloma tik linksmai. Tai esmė. Vargu ar tai išmintinga, nes ateitis yra miglotai tamsi ir grėsminga. Paminėti reikšmingą tautai datą savaime yra išties prasminga. Dabar svarbų įvykį apgalvotai paviršutiniškai kviečiame paminėti tik seną faktą ir datą. O kur įvykio turinys? Kodėl nepratariame nei vieno žodelio apie šio istorinio dokumento esminę svarbumo prasmę, t. y. apie nepriklausomybę, suverenitetą šios dienos materialistinio globalizmo erdvėje? Surastas archyvinis dokumentas yra svarbus istoriškai, atsakantis į klausimus: kas ir kaip tą dokumentą ruošė, kur teikė ir kaip tautos garbė atstatyta. Tai reikalingas informacinis faktas. Tačiau apie fakto turinį ir to meto Lietuvos idėjos tasą šiandien nutylime, ryžtingai nutylime. Ir ne dėl nesupratimo ar užmaršties, o dėl šiandieninės politinės ES konjunktūros, kuriai nedera suvereniteto svarstymo užuomina. Ir tai aiškiai konceptualus išnykimo akcentas suguldytas į pirmąją kapituliacijos idėją Lietuvai: dviguba pilietybė, kaip valstybės likvidacija.

Atvirai: šiandien nei vienas aukštas Lietuvos pareigūnas apie politinę ir teisinę šio Akto prasmės aktualiją nekalba ir sąmoningai apeina. Ar to meto Akto siekis, prasmė ir dvasia jau paseno? Dokumentas pateikiamas paviršutiniškai, kaip netikėta atrakcija ir sensacija. Ir į esminį klausimą dėl Lietuvos ateities suvereniteto tęstinumą nereguojama. Paprasčiausiai sąmoningai ir apgaulingai nekalbame. Vien tik Akto pateikimas, be turinio svarbos sušiandieninimo, suaktualinimo reiškia kaip suvereniteto problemos narkozę. Klausimo nutylėjimas reiškia klastingą gudravimą, nes negalima manyti, kad aukšti Lietuvos pareigūnai dėl Jungtinių Europos Valstijų kūrimo, kaip kartu nacionalinių valstybių naikinimo akcijos, nieko nekosti. O šiandien vėl tas pats iššūkis: išvalstybinimas, ištautinimas ir išistorinimas. Kažkada išgyventa ir vėl tas pats lyg nematymas, kad kojos stovi neaišku ant kokio pamato ir ties kuria prarajos riba.

Jokio mus liečiančio komentaro šiandieninės politinėse aktualijose, tarytum mūsų neliestų, Lietuvos isteblišmentas nepateikia. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas ir naujas būsimasis Vokietijos užsienio reikalų ministras Martinas Šulcas šiais metais yra pareiškę, kad iki 2025 metų turi būti sukurtos Jungtinės Europos Valstijos. Tai visiškai girdėta ir matyta liberalo P. Auštrevičiaus prieš porą metų Seime išplatinta ir moksleiviams dalijama skrajutė su nuoroda, kad Europos Federacijoje bus viena konstitucija ir viršnacionalinės institucijos. Tokiu būdu Lietuvai tektų valstijos (Techaso?) ar žemės (Bavarijos?) statusas. Dėl žaidimo ir ramybės galimai liktų ir prezidento institucija, nebūtinai gubernatoriaus, bet su atitinkamomis teritorijos administravimo funkcijomis. Maždaug kaip monarchai šiandieninėse šalyse – gražių pasakų karalystei prisiminti.

Europos Federacija

Lieka prasmingi Gintaro Beresnevičiaus, religijotyrininko, etnologo mintys: „Dingo žodžiai „tautos interesai“, anksčiau budėdavę kiekvienoje sąjūdinėje prakalboje, palengva – dabar, kaip tik šiuo metu, dingsta žodžių junginys „Lietuvos interesai“. Jį keičia „integracija į ES“, o galiausiai jis išmetamas gatvėn kaip per dešimtmetį pasenęs sendaiktis. Nors greičiau dėl to, kad ,,lietuvių tauta“ ar „Lietuvos interesai“ politiškai nekorektiški pasakymai, – ką pagalvos Vakarai?“ („Šiaurės Atėnai“, 2002-06-22). Liko tragiška, ateities mus prakeikianti realybė už išdavystę: išsivadavome, kad išnyktume?

2014 m. paskelbtas septynių Lietuvos Europos federalistų pareiškimas dėl Europos Konvento sušaukimo Europos valstybių sąjungos pavertimui į Europos Federaciją. Pasirašė L. Andrikienė, E. Zingeris, K. Masiulis, P. Auštrevičius, G. Kirkilas, J. Požėla, J. Olekas. L. Andrikienė preventyviai Lietuvos studentams ir moksleiviams organizuoja konkursą „Europa – mano namai“. Viskas nuoseklu: himnas „Lietuva – Tėvyne mūsų“ – jau tik tolima istorija, suverenitetas ir konstitucinė norma „nepriklausoma“ atvirai nereikalinga archaika. (www.alkas.lt, 2014-04-24).

Kaip džiaugiasi signataras: ,,Mūsų valstybė dar nėra apimta ,,grįžimo prie nacionalinių interesų“ spazmų, nesitelkia nacionalistai po lietuviška M. Le Pen vėliava, nekuriama ,,alternatyva Lietuvai“ – nurodo Mečys Laurinkus. („Lietuvos rytas“, 2017-10-21, p. 4). Tai kalba Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos nepriklausomybės Akto žmogus, atsisakęs to už ką buvo balsavęs.

„Europos ateitis yra gilesnė integracija. Ateis laikas – šiandien dar sunku pasakyti, kada, – kai turėsime kažką panašaus į Jungtines Europos Valstijas.“ Teigė Algirdas Šemeta, eurokomisaras. („15 min.“, 2012-12-14, p. 4).

„Partijos turi labai ryškiai suformuluoti proeuropietiškas pozicijas. Reikia nuslopinti tuos populistinius, radikalius ir, neslėpkime to, ksenofobiškus ir nacionalinius junginius, kurie kartais kelia galvą.“ („Respublika“, 2013-09-03). Tai priklauso L. Linkevičiaus, užsienio reikalų ministrui ir patvirtina, kad ne veltui nuėjo sovietinio komjaunuoliško grūdinimo mokykla konceptualiai jungianti komunizmo ir liberalizmo doktrinas.

Valstybės ir tautos naikinimo pirmojoje linijoje yra liberalai. Remigijus Šimašius, tuometinis Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas turi aiškią liberalanarchistinę nuomonę: „Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį, kad kiekvienas žmogus yra laisvas siekti savo asmeninės laimės ir nėra įpareigotas atlikti lažą savo tėvynainių naudai.“ („Kauno diena“, 2002-05-09, p. 14). Tėvynės nereikia, greičiau miškuose ir tremtyje išsvajota Europos federacija.

2013 metais 17 asmenų grupei, kurios intelektualinis pajėgumas kelia daug abejonių, ES vadovybė pavedė parengti, o ES vadovybė tai viešai aprobavo, 4 puslapių „Naujajį Europos naratyvą“, kuriame teigiama, kad „Europa kaip pasaulėžiūra ir organizmas“. Teigiama, „Kad susiformuotų naujas politinis darinys“, kad ,,Renesansą ir kosmopolitizmą laikome dviem kultūriniais idealais, kurie gyvybiškai svarbūs šiandienos ir rytdienos Europai.“ Tautinių valstybių likvidavimas be neapibrėžtos kultūros ir galutinio tikslo.

O mūsų konservatoriai, neva nuo Sąjūdžio laikų nešantys tautiškumo ir nepriklausomybės vėliavą, šiandien su liberalais dalinasi jų išmintimi ir laidoja išsvajotą, krauju pasiektą nepriklausomybę. Visa tai primena istoriją, kai Kapsukas nubėgo pas Leniną, o Sniečkus pas Staliną. Gal iš esmės jie ir neturėjo blogų kraujo kėslų kaip ir šiandieniniai bėgliai į Briuselio rūmus bėga su viltimi, o baigtis turėjo ir turės klausimą laisvei.

Naujausi vaizdeliai kaip grėsmės suvokimas

Šių metų sausio mėnesį Lietuva iš Briuselio šeimininkų gavo įspėjimą, kad ji pažeidžia teisę neleisdama kitų šalių piliečiams dalyvauti Lietuvos partijų veikloje. Kūlversčiais bus pasitaisyta. Teisingumo ministerijoje svarstomas klausimas dėl galimybių, kartu su savo piniginiais fondais, Lietuvoje veikti bendraeuropinėms partijoms. Dideli pinigai žino savo galią ir abejoti vilkų apetitu nereikia. Seime, jau dviejuose komitetuose, svarstyta ES nauja nuostata dėl rinkimų į ES parlamentą. Įvesta nauja sąvoka ,,šeimyninės partijos“. Tai reiškia, kad rinkimuose projektuojamas bendraeuropinių partijų bendrų rinkiminių sąrašų sudarymas. Tarkim, socdemų partija nuo Madrido iki Vilniaus turės savo vieningą rinkiminį sąrašą. Pagal jau nustatytą tvarką bendraeuropinės partijos iš ES gauna 85 proc. lėšų savo gyvavimui. Kadangi lėšos didelės, tai bus paskata nacionalinei partijai tapti ,,šeimynine“, bendraeuropine. Veiks euro magnetas, kuris elito baudžiauninko mentalitetui bus pagreitintu pulsu. Visai suprantama, kad monolitinėje federatyvinėje valstybėje nacionalinės partijos neturės ateities.

2017 m. spalio mėnesį 10 žinomų Europos intelektualų dėl klaidingo ES kelio paskelbė pareiškimą, kuriame jautriai pastebi: „Mūsų visuomenė vis labiau pasiduoda individualizmui, vienatvei ir betiksliškumui. Mes atsisakome laisvės ir pasmerkiame save tuščiam prisitaikėliškumui, būdingam vartojimu ir pramogine žiniasklaida varomai kultūrai.“

Pareiškime pažymima: ,,Europos ateitis priklauso nuo atnaujintos ištikimybės geriausioms mūsų tradicijoms, o ne suklastoto universalizmo, reikalaujančio užmaršties ir savęs atsižadėjimo. Europa neprasidėjo su Apšvieta. Mūsų mylimi namai nebus realizuoti per Europos Sąjungą.“ Pareiškimo autorių pastebėjimai yra labai jautrūs, bet mūsų politiniam elitui neįkandami.

Dvigubos pilietybės renesansas

Pirmame ES „Aktyvių piliečių Europa“ programos punkte nurodyta: „Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas“. Po to seka nuorodos ugdyti „priklausymo bendriems Europos idealams jausmą“. Dėl to globalistų viršūnei dėl dvigubos pilietybės kūrimui labai dera nacionalinių valstybių likvidavimas, o tai valdančiom megamonopolijom lengvins plėšimą ir viešpatavimą.

Dviguba pilietybė mūsų valdžios žmonėms labai palanki nepasitenkinimo garo nuleidimui. Platesnis savo veiklos problemų permetimas į kitas šalis užsitikrinant savo negebėjimų ir savanaudiškumo ramybę. Antra, baudžiauninko mentalitetui palanku parodyti paklusnumą globalistiniam materialistiniam visuomenės kūrimui ir didžiojo Brolio pripažinimui. Trečia, Lietuvos rinkimuose surinkti išvykėlių ir jų giminių Lietuvoje elektorato balsus įteigiant, kad jie yra jų vieninteliai rūpintojėliai globalioje Lietuvoje.

Visišką Lietuvos suverenios valstybės krachą parodo tai, kad pirmieji Lietuvos politiniai pareigūnai kaip istorinio šimtmečio pirmąją idėją pateikia dvigubos pilietybės idėją. Tai absurdas, pridengtas ir veidmainiškas nusikalstamas Vasario 16-os idėjos atsisakymas ir atviras valstybės besąlyginės kapituliacijos aktas. Tarkim visi lietuviai gauna antrą pilietybę. Kokios problemos Lietuvoje pakis? Didės emigracija! Tai paradoksas: viena ranka su mušamu būgnu švenčiame šimtmetį, o kita ranka teisiškai gražiai patys savo rankomis išformuojame valstybę. Tokios demagogijos dar neturėjome.

Tarkim, to nėra. O kas yra antroji pilietybė iš esmės? Lengvatos kortelė, kurios turėtojui ne lietuviškos pilietybės reikia, o tik lietuviško paso. Koks tampa ryšis su Lietuvos valstybe? Kaip jie balsuos, kaip galės būti merais, ministrais, Seimo nariais, prezidentais, tarnauti pasirinktinai Lietuvos ar Prancūzijos kariuomenėje, kokį himną giedos?

Jauna sportininkė Rūta Meilutytė neabejoja: ,,Aš tikrai niekada nekeisiu pilietybės. Neverta to net klausinėti.“ („Respublika“, 2012-08-02, p. 16).

Istoriškai Lietuvos politinis elitas, neturintis istorinės sąmonės ir sąžinės, tuo negrįžtamai nakina Lietuvos valstybę, veidmainiškai ir klastingai gerbdamas šimtmetį ir lietuvių svajonę turėti savo suverenią valstybę, o atlikdamas negrįžtamus istorinius judesius pasiruošęs būti stipriųjų patarnautoju. Tai pastebi daktaras Justinas Dementavičius: „Bet politinės iniciatyvos, kurios valstybinį neįgalumą bando užglaistyti jį įteisindamos, rodo, kad Kovo 11-osios Lietuvos projektas patiria didžiulę krizę. Ir užuot ją sprendus, pasirenkamas savotiškas „Brexito“ variantas: išstoti iš ES neapsimoka, bet iš Lietuvos išvažiuoti – taip, netgi šiek tiek skatintina. Nes pripažįstama, kad čia nesirūpinama vienam kitu, kad pilietybė yra tik pasas, bet ne santykis su savo bendrapiliečiais.“ (bernardinai.lt 2017-04-20).

Arvydas Juozaitis abejoja: „Tačiau, ponai ir draugai, kaip jūs įsivaizduojate sveiko proto valstybę, kuri skelbtų, kad dviejų statusų piliečiai sudarys jos vienybę? Jos vystimosi pagrindą? Jos pilietinės santarvės pagrindą? Ar besusirinks jie bendrai dainai (Dainų šventėje, tarkime)? Tiesa, Dainų švenčių globalizmo ideologams nė nereikia.“ („Šiaulių kraštas“, 2018-02-07, p. 2).

Romualdo Ozolo pastebėjimu: „Nes argi galima kalbėti apie pilietybę, jeigu mintyse nėra to, kas turi būti atskaitos taškas, kas svarbiausia: nėra valstybės. Kitų tautų sukurtos valstybės pasitaiko, lietuvių sukurtos Lietuvos tuose bylojimuose nėra. Valstybė – mūsų visų kūrinys, ir mes visi kartu už ją atsakom.“ Jis primena: ,,Valstybę gali kurti tik jai vienai prisiekę piliečiai. Tikrą valstybę, ne marionetinę. Tik vargu ar jums valstybės išvis reikia.“ („Respublika“, 2012-01-27).

Apie rengiamą užmačią Arvydas Juozaitis išsitarė: „Nejaugi taip ir yra: sumanyta eilinį kartą, tik jau su pasauliniu užmoju, Lietuvą pavedžioti už nosies? Išdidžiai paskelbiant – „Lietuva pasirinko“? („Šiaulių kraštas“, 2018-02-07, p. 2).

Kas belieka? Sunku atsakyti dėl atsikvošėjimo. Tačiau savanoriško Lietuvos valstybės likvidatorių sąrašas jau pradėtas rašyti. Jeigu ne mums, tai garbesnėms tautoms tai pravers. Skaitykime ir, kaip sakė M. Mažvydas, permanykite.