V. Radžvilas: Būti augalu, o ne trąša jam

Viena ryškiausių ir šviesiausių nūdienos Lietuvos asmenybių – Sąjūdžio pirmeivis, filosofas, aštrus liberalizmo ir jo apimtos mūsų šalies politinės viršūnėlės kritikas profesorius Vytautas Radžvilas vakar atšventė garbingą šešiasdešimties metų jubiliejų.

Šį žmogų daugybę kartų esame kalbinę „Respublikoje“ – vis apie tautos ir valstybės sopulius, apie vis giliau pamirštamą mūsų visų atsakomybę prieš Dievą, Tėvynę, protėvius, gimtąją kalbą, savo tautos žmones… Šiandien, garbingos sukakties išvakarėse, pirmą kartą kalbamės su juo – apie jį patį.

– Jūsų pavardė – Radžvilas, ankstesnėse dinastijos atšakose, greičiausiai – Radvila. Gimęs esate Radviliškyje – Radvilų mieste. Tad smalsu sužinoti, ar tik ne iš tų didžiųjų Radvilų esate kilęs?

– Dėl daugelio aplinkybių neturėjau laiko, o, tiesą sakant, ir noro atidžiai domėtis savosios šeimos geneologija. Žinau tik tiek, jog sąsajų su garsia Lietuvoje Radvilų dinastija išties esama, o mano tikrosios šaknys – iš Pietų, ar tiksliau – Pietryčių Lietuvos, mat jos minėtasis tolimas mano protėvis kaip tik iš ten buvo atkeltas į Šiaurės Lietuvą padėti vykdyti Valakų reformą.

Kas dėl pavardės – mano senelio pavardė iš tiesų buvo Radvila. Jis buvo savanoris, kovęsis už Lietuvos Respubliką, apdovanotas, gavęs taip pat ir nemažai žemės… Na, o Radžvilu jis tapo savo paties sprendimu, nes anuomet, kaip tik tuo metu, kai buvo išleisti lietuviški pasai, buvo manoma, kad Radvila yra lenkiška pavardė, todėl senelis nusprendė, kad jam vadintis Radvila – nepakankamai patriotiška.

Su Radviliškiu manoji sąsaja nėra visiškai tiesioginė, nes abu mano tėvai yra kilę ne iš jo, o iš Pašvitinio miestelio. Jie augo priešingose gatvės pusėse, užslinkus sovietų okupacijai, abidvi šeimos tuo pat metu buvo išvarytos iš namų… Mano tėvukas Juozas – buvo politinis kalinys, dešimt metų praleidęs sovietiniame konclageryje. Jis buvo vienas tų patriotiškų Lietuvos jaunuolių, kurie kovojo su okupaciniu režimu, o 1944–aisiais, jau Lenkijos teritorijoje, buvo paimtas į nelaisvę.

Mano mamytė Rozalija – mokytoja, klajojo po Pakruojo rajoną, nes su „ženklinta“ biografija darbo beveik neįmanoma buvo rasti, galų gale apsistojo Radviliškio rajone, Vismantų kaime. Ten aš ir išvydau pasaulį.

– „Ženklinto“ vaiko padėtis – ypatinga – jau nuo vaikystės turėjote galimybę žinoti ir suprasti daugiau, nei kiti. Su jumis apie Lietuvos ir jūsų šeimos narių likimus buvo atvirai kalbama?

– Dabar jau aiškiai suprantu – būtent šeima, jos patirtys ir likimai iš esmės ir nulėmė viso tolesnio mano gyvenimo kryptį, nes buvo iš tų šeimų, kuriose niekada nebuvo abejojama, kad Lietuva – okupuota ir nė akimirkai neprarandamas tikėjimas, kad kada nors ji išsivaduos.

Kaip buvau auklėjamas? Šiandien su šypsena prisimenu vieną epizodą… Nors jau ir vaikystėje buvau sąmoningas ir patriotiškas lietuvis, bet vis dėlto – vaikas, todėl, kai per televizorių stebimose ledo ritulio rungtynėse SSRS rinktinė, žaisdama prieš Čekoslovakiją, išlygino rezultatą, pasidaviau komentatoriaus (ruso) reiškiamai euforijai ir džiaugsmingai šūktelėjau. Pastebėjęs, kad „sergu“ už sovietus, tėvas akimirksniu mane išgrūdo iš kambario, pasakęs, jog neturiu teisės pamiršti, kas man yra saviškiai, o kas svetimieji.

Tačiau kad ir koks būtų šeimos auklėjimas, be galo sunku atsispirti tam, kas vadinama instituciniu ugdymu, kuris prasideda mokykloje ir išlieka nepabaigiamu smegenų plovimu per visą sovietinio žmogaus gyvenimą.

– Sakoma, labiausiai žmogų formuoja perskaitytos knygos. Įdomu būtų žinoti, kokios knygos jus sukūrė tokį, koks esate?

– Aplinka, kurioje augau buvo tokia, kad pernelyg nebuvo iš ko rinktis, todėl, vaizdžiai kalbant – rijau viską iš eilės. Gal jus nustebinsiu, bet pirmiausia – puiki nuotykių literatūra. Net ir iš pažiūros toks nerimtas dalykas, kaip A. Diuma „Trys muškietininkai“, dabar, iš laiko perspektyvos vertinant, padėjo man ugdyti charakterio savybes, moralės principus, išmokė žavėtis ir gerbti tokias žmogaus savybes kaip drąsa, pasiaukojimas, valia, atkaklumas, ištikimybė Tėvynei, ištikimybė bičiuliams ir bendražygiams…

Kita, man augant, itin svarbi literatūros versmė buvo – mokslinė fantastika. Šios knygos, kaip dabar pastebiu, itin lavino mano vaizduotę, žadino dar miglotą, dar ne visai sąmoningą nuojautą žinojimo, jog tai, kas yra tikrovė – nėra absoliuti duotybė. Tikrovė yra tai, kas yra duota mūsų sąmonėje, o tai reiškia, kad pasaulis (giliausia šio žodžio prasme) sutampa su žmogaus sąmonės lauku – kiek tavo sąmonė geba aprėpti, toks ir yra tavasis pasaulis. Kaip tik anuomet ėmiau suprasti, kad nors du žmonės ir stovi tame pačiame kambaryje, netgi spaudžia vienas kitam ranką, bet iš tiesų tarp jų – šviesmečių šviesmečiai… Juk kas gyvybiškai svarbu ir įdomu vienam, gali apskritai neegzistuoti kitam. Ir jis to nepasiges, nepasiilgs, neužsimanys… Nes juk neįmanoma užsimanyti to, ko nė neįtari egzistuojant.

Tai supratus (gal netgi ne pagal amžių anksti) atėjo rimtosios literatūros laikas. Perskaičiau visą pasaulinės literatūros klasiką, viską, kas sovietmečiu tik buvo prieinama. Na, o dėl ideologinio režimo atsiradusias spragas kiek įmanydamas pildžiau skaitydamas prieškariu leistas knygas, kurias tik pavykdavo gauti, studijų metais – iš rankų į rankas keliavo atšviesti „uždraustosios literatūros“ egzemplioriai…

– Mokyklą, ko gero, baigėte aukso medaliu?

– Ne. Turėjau porą ketvertukų. Neslėpsiu, buvau tarp geriausiųjų, bet iki medalio man paprasčiausiai pritrūko pedantiškumo, o gal ir noro, nes many beišsprogstančios filosofinio mąstymo užuomazgos mane vertė niekinti pastangas „kalti“ dėl medalio – paprasčiausiai nemačiau prasmės.

Studijų metais įpratau gyventi du filosofinius gyvenimus (o turint omenyje ir vėlesnius mano gyvenimo etapus – netgi tris). Universitete buvo dėstoma marksistinė filosofija – oficiali doktrina. Antrąjį gyvenimą žadino tokie fakulteto dėstytojai kaip Romualdas Ozolas, Bronius Genzelis, kurie visiškai kitaip, nei likusieji, suprato filosofijos esmę, filosofijos paskirtį ir savo pačių uždavinį dėstant universitete. Jie visais įmanomais būdais mums stengėsi perteikti Vakarų filosofiją. Štai tada, perskaičius stipriausius Vakarų krikščioniškosios filosofijos autorius, man atsivėrė visa jų minties jėga ir grožis, štai tada iš tikrųjų suvokiau, kokiu neįtikėtinu mastu sovietų buvo dirbtinai susiaurintas mūsų intelektualinis horizontas.

Būtent tada supratau, ko privalau siekti gyvenime – suvokiau, kad jei Lietuva nenusikratys šio jungo, nepaisant išlaikytų vienų ar kitų savitumų Sovietų Sąjungos kontekste, būsime suvirškinti. Suvokiau, kad esama ligų, kurių žolelėmis neišgydysi – reikalinga radikali operacija, veiksmas.

– Ir tuo veiksmu tapo Sąjūdis?

– Būtent. Gražiausias mano, o ir jūsų, o ir mūsų visų gyvenimo laikas. Jam prasidėjus man jau nebereikėjo ieškoti žodžių, kuriais tiktų kalbėti naujaisiais viešumo laikais – tie žodžiai plaukė natūraliai, nes jau natūraliai buvo suformuluoti mano sąmonėje.

– Pasakykit, prašau, kokia yra, turėtų būti jūsų asmeninė, o drauge ir bet kurio sąmoningo lietuvio gyvenimo kryptis bei misija?

– Palikti po savęs pasaulį. Pasaulis – tai kažkas, kas neapsakomai daugiau už kiekvieną iš mūsų. Ateidami kiekvienas jį randame, ir tik nuo mūsų priklauso, ar jį paliksime tiems, kurie ateis vėliau. Todėl niekada nepritariau požiūriui, kad gyvenimas yra tik tavo saviraiškos vieta ir erdvė. Jeigu tavo gyvenimo pastangos sutelktos tik į save ir savąją saviraišką, neišvengiamai nepaliksi nieko, nes neturi ko pasakyti kitiems. Esi vertas tiek, kiek esi didesnio už save perteikėjas bei saugotojas. Niekada nesutikau ir nesutiksiu su populiaria patarle, jog svarbiausia gyvenime pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Ne – nes visus šiuos darbus galėtų atlikti ir vergai (tai ir darė – tūkstančius metų). Jeigu aš, būdamas mokytoju, manau, kad už tam tikrą algelę moksleiviams suteikiu tam tikrų žinių – esu niekas. Tik tada, jei būdamas mokytoju ugdau žmones, kurie ateityje pakeis mane ir kurie toliau palaikys štai šitą pasaulį – tik tada esu vertas mokytojo vardo. Veiksmai iš pažiūros juk gali būti tie patys – tačiau radikaliai priešingi savąja esme. Trumpai tariant – kiekvienas pasirenkame kuo būti – ar augalu, ar tik trąša jam. Aš apsisprendžiau būti medžiu, ir tai – ne puikybė.

Galingos, stiprios, įtakingos tautos su šia problema susiduria ne taip skaudžiai, veik nejuntamai, tačiau mes – kiekvienas iš mūsų – amžinai stovime šio pasirinkimo akistatoje. XIX amžiaus pabaiga – pasirink, kuo nori būti – lietuviu, vokiečiu, lenku ar rusu… Sovietmetis – pasirink – lietuvis esi, ar homo sovieticus? Šiandien vėlgi – ar lietuvis esi, ar naujasis europietis?.. Ir šis apsisprendimas – visuomet likimiškas, būtent nuo jo priklauso, ar pražudysi, ar išgelbėsi savo sielą. Žinoma, niekada iki galo nesužinosime, kodėl ateiname į pasaulį kaip tam tikros tautos nariai, tačiau visi žinome, kad išsižadėti savosios prigimties – tolygu nusikirsti sau ranką, išplėšti iš savęs gabalą savo esybės.

Atsimenate sovietmetį? Anuomet turėjo puikius krepšininkus, kurie, kaip įprasta buvo sakyti, šlovina Tarybinę Lietuvą. O štai vakarų žurnalistai juos girdavo šitaip: „Gerai jūs, rusai, krepšinį žaidžiate“. Mūsų krepšininkai visi kaip vienas atsakydavo: „Mes ne rusai, o lietuviai“. Retorinis klausimas: kiek procentų ten buvusių vakariečių suprasdavo, ką jie tuo nori pasakyti?.. Ir štai atėjo diena, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Tie patys krepšininkai laimėjo olimpiadoje medalius ir visuotinai nuskambėjo: Lietuva. Įdomu, kiek procentų mūsų visuomenės suprato, kad tik su šiuo laimėjimu Lietuvos krepšininkai pagaliau tapo medžiais, lig tol buvę tik trąšomis? Juk medžiu tampi tik tą akimirką, kai virš tavosios šlovės kyla tavo šalies vėliava ir skamba tavo valstybės himnas.

Jei šito nėra, gali būti toks pat puikus meistras, bet teliksi trąša, kurianti kitos tautos ir valstybės šlovę ir garbę. Jeigu šis supratimas Lietuvoje taptų visuotinis – gal tuomet iš tiesų mūsų šalyje kažkas pradėtų keistis. Jeigu suvoktume, kad būtent tie kasdieniai darbai gali būti medžio auginimu, be abejo, atsirastų entuziazmas, tikėjimas, nes atsirastų prasmė. Kol nėra šio prasmės lauko, kol viskas atliekama tegul ir meistriškai, bet tik dėl atlyginimo – savąjį gyvenimą tegalėsime vadinti biologinio ciklo beprasmybe.

– O iš kur imtis drąsos? Iš kur sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis drąsos semiatės jūs?

– Kažkada, dar vos užsimezgant Sąjūdžiui, kai buvo svarstoma, jog mums visa tai gali baigtis kalėjimu ar mirtimi, apsisprendžiau: „Geriau mirsiu stovėdamas, nei liksiu gyventi klūpomis“. Ir baimė dingo.

– Sveikindamas jus su jubiliejumi, linkiu Lietuvai daugiau užauginti tokių asmenybių, kaip jūs. O ko pats norėtume palinkėti Lietuvai savojo šešiasdešimtmečio proga?

– Neišsižadėkime savęs ir nepasiduokime, nes Lietuva bus tik tol, kol išliks bent vienas lietuvis.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“