Sausio 6 d, šeštadienį, Juodkrantės evangelikų – liuteronų bažnyčioje įteikta devintoji Neringos savivaldybės Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija už Kuršių nerijai ir Mažosios (Prūsų) Lietuvos istorijai ir kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą mokslinėje – tiriamojoje veikloje.
Po to, kai Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis įvardijo laureatę ir jai įteikė premiją liudijantį atminimo ženklą, gausiai susirinkusi auditorija žinią palydėjo ilgai netilstančiais plojimais.Simboliška, kad 2017 m., pažymėjus Reformacijos 500 metų jubiliejų, o 2018 m., įžengus į Lietuvos valstybės šimtmečio metus, premija įteikta vienai žymiausių Lietuvos istorikių, kurios darbų pagrindu išugdyta ne viena jaunųjų istorikų karta.
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr.
Silva Pocytė pastebėjo, jog tinkamesnio laiko dr. I. Lukšaitei įteikti Rėzos premiją negalėjo ir būti: viena vertus, ji pirmoji šalyje pradėjo nagrinėti Reformacijos procesą Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje, kita vertus, I. Lukšaitės tėvai ir protėviai per kelias kartas formavo tas vertybes, kurios mus atvedė į Vasario 16 – osios Lietuvą.
Pristatydamas dr. Ingę Lukšaitę jos mokinys istorikas dr. Deimantas Karvelis pastebėjo, jog dr. Ingė Lukšaitė dar gūdžiu sovietmečiu pradėjo tyrinėti tam laikui sudėtingas temas – lietuvių kalbos ir Reformacijos istoriją, o tai buvo didžiulis iššūkis. Mokslininkei niekada nereikėjo daryti savo darbų ir pažiūrų „revizijos“. Nesvarbu, kada jos tyrinėjimai buvo publikuoti – dabar ar anuomet, – jie turi ir turės išliekamąją vertę.
„Žodis „Lietuva“ pirmą kartą Žemėje buvo užrašytas moters vienuolės ranka kažkada Kvedlinburgo analuose, lygiai taip geriausia, kas lietuviškai yra parašyta apie Reformaciją, padaryta taip pat moters tyrinėtojos ranka“, – kalbėjo Dr. Deimantas Karvelis. –„Jeigu dr. Ingė Lukšaitė nieko daugiau ir nebūtų parašiusi, jau vien už monografiją „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis“ būtų verta visų įmanomų kultūros ir mokslo premijų“.
Minėtoji studija, mokslininkų dar vadinama istoriografijos viršūne, po 18 metų nuo parašymo, buvo išversta į vokiečių kalbą, o jos pristatymas 2017 m., Leipcigo knygų mugėje Vokietijoje sukėlė tikrą kultūrinį ažiotažą.
Pasak D. Karvelio, I. Lukšaitė yra pasiekusi aukščiausią lygmenį istoriko darbe: ji sugebėjo sukurti mūsų kultūros istorijos sintezę. Tokių mokslininkų per visą Lietuvos istoriją nėra jau tiek daug.
Dr. Ingė Lukšaitė, atvykdama į Juodkrantę atsiimti Martyno Liudviko Rėzos premijos, iš Vilniaus atsivežė ir savo naujausią knygą – plačiajai visuomenei skirtą „Kai tikėjimas keitė pasaulį… Reformacija Lietuvoje“, kuri bus pristatyta vasarį Vilniaus knygų mugėje.
Tarusi padėkos žodį, dr. Ingė Lukšaitė pasidžiaugė tvirtai šaknis Juodkrantėje įleidusiu Liudviko Rėzos vardo kultūros centru, buriančiu mokslininkus, išsibarsčiusius po visą Lietuvą. Šis centras įsteigė Martyno Liudviko Rėzos premiją, nuolatos visuomenei primenančią, kaip svarbu išsaugoti Mažosios (Prūsų) Lietuvos kultūros paveldą ir jos vertybes. Visi minėti darbai, anot laureatės, liudija apie išmintingą Neringos savivaldybę ir jos vadovus – merą bei vicemerą.
„Kuo daugiau dirbu, tuo labiau įžvelgiu Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakų mūsų modernioje kultūroje. Jei pabandytume įsivaizduoti, kad nebūtų Mažvydo, Bretkūno, Vilento, nebūtų Kleino pirmosios gramatikos, nebūtų Donelaičio, Rėzos, mes pasijustume labai skurdūs… „ – kalbėjo dr. Ingė Lukšaitė, priminusi, jog XIX amžiuje Lietuvos atgimimas buvo įmanomas tik dėka Mažosios (Prūsų) Lietuvos. – „Iš tiesų – jei tiksliai sakytume – tai nebuvo atgimimas. Tai buvo gebėjimas atsistoti ant kojų, ir tą galimybę sukūrė Mažosios Lietuvos žmonės.“
„Atvirumą pasauliui mes šiandien suprantame kaip kosmopolitizmą, o ne kaip gebėjimą perimti tai, kas yra geriausia, perkurti ir išlikti savimi,“ – paralelę tarp anų ir šių laikų nubrėžė devintoji Rėzos premijos laureatė dr. I. Lukšaitė.
„Mes, istorikai, turbūt nieko daugiau ir negalime nuveikti, tik sudaryti galimybę visuomenei suvokti kultūrinės atminties jėgą“, – baigdama pasakė iškili kultūros ir istorijos tyrėja, ilgus dešimtmečius rašanti mūsų tautos kultūros atminties studiją.
Tomo Mano (Thomo Manno) kultūros centro direktorė dr. Lina Motuzienė laureatei padėkojo už jos asmeninį – mokslininkės ir žmogaus – pavyzdį, jaunus doktorantus įkvėpusį nenuleisti rankų, patikėti savo jėgomis ir baigti pradėtus darbus. Apie dr. Ingės Lukšaitės indėlį, 15 metų jauname Klaipėdos universitete ugdant doktorantus, kalbėjo ir šio universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė doc. dr. Silva Pocytė. O minėto instituto doc. dr. Nijolė Strakauskaitė išskyrė dr. I. Lukšaitės – kolegės nuoširdumą, jos patarimus, kurių profesorė niekada negailėjo, o tai šiandieniniame akademiniame pasaulyje yra reta: „ Pokalbiai universitete tarp paskaitų su I. Lukšaite buvo visada prasmingi, profesine prasme inspiruojantys ir intriguojantys, verčiantys pasigilinti į vieną ar kitą Prūsijos Lietuvos istorijos aspektą.“
„Ingė Lukšaitė yra reiškinys lietuvių kultūroje ir moksle. Galbūt nedaugeliui žinoma, kad I. Lukšaitė yra šiandien leidžiamų Rėzos raštų krikštamotė. Lietuvoje rusenusiai idėjai ji įpūtė ugnies,“ – sveikinimo kalboje pasakė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja dr. Liucija Citavičiūtė, šiandien Lietuvoje labiausiai besigilinanti į Rėzos palikimą.
Juodkrantės bažnytėlėje skambėjo Mažosios Lietuvos tapatybę atspindinčios evangelikų – liuteronų giesmės bei Liudviko Rėzos užrašytos liaudies dainos, atliekamos dviejų Neringos folkloro ansamblių – nidiškių „Giedružės“ ir juodkrantiškių „Aušrinės“. Premijos įteikimo iškilmes, jai suteikusi šventumo, pravedė nidiškė Aušra Feser.
