M. Kundrotas. Kam priklauso Lietuva? Dviejų šūkių aptarimas iš šalies

Sulaukėme naujų metų. Laukia tradicinės vasario 16-osios ir kovo 11-osios eitynės. Greičiausiai jose vėl skambės šūkiai „Lietuva – lietuviams“, „Nei Rytams, nei Vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams“. Įkandin vėl sulauksime Dovydo Kaco, Efraimo Zurofo, o taip pat – lietuvių kilmės liberalų ir marksistų smerkimo šiems šūkiams, kaip ir Lietuvos istoriniams didvyriams plakatuose.

„Lietuva – lietuviams“ – senas šūkis, žinomas dar iš Vinco Kudirkos įkurto laikraščio „Varpas“: 1902 m. jį paskelbė Lietuvių demokratų partija, tiek tautininkų, tiek liaudininkų pirmtakė. Jis čia pat ir paaiškintas: tai reiškė lietuvių politinę savivaldą, kultūrinę savastį ir savarankiškumą.

Šiais laikais šis šūkis interpretuojamas įvairiai: nuo „Lietuva – tik lietuviams“ iki „Lietuva – pirmiausiai lietuviams“. Pirmasis atvejis reikštų, kad kitataučius Lietuvos piliečius siūloma brukti lauk, o gal net ir blogiau. Antrasis atvejis reikštų, kad lietuvių tauta sudaro Lietuvos valstybės pagrindą, o kitataučiai piliečiai – lietuvių tautos bendražygiai bendrame Lietuvos kūrybos darbe. Taip teigė lietuvių tautininkų ideologas, prezidentas Antanas Smetona.

2009-aisiais pradėjus legalių Nepriklausomybės dienos eisenų tradiciją šis šūkis aiškintas trimis principais: laisva Lietuva – nuo kitų valstybių ar viršvalstybinių struktūrų valdžios, lietuviška Lietuva, kurios pagrindas – lietuvių tauta, pagaliau – demokratiška Lietuva, kurioje lietuviai su kitais bendrapiliečiais būtų aukščiausia valstybės valdžia. Deja, šie principai liko atskirų žygeivių nuomone, be rimtesnės organizuotos deklaracijos. Tai leido šį šūkį ir toliau aiškinti įvairiausiomis prasmėmis, įskaitant pačias vulgariausias.

Dalinis sprendimas galėjo būti šio šūkio papildymas kitu: „Lietuva – Lietuvos vaikams“. Ne pakeitimas, o būtent papildymas. Jis leistų suprasti, kad Lietuva pirmiausiai skirta lietuviams, bet po to – visoms istoriškai susiklosčiusioms tautinėms bendrijoms. Bet šio antrojo šūkio skandavimas su žodžiais „Nei Rytams, nei Vakarams“ vėl sukelia įvairių interpretacijų.

Šis šūkis būtų teisingas, jeigu jis būtų interpretuojamas per Lietuvos savitumą ir savarankiškumą tiek Rytų, tiek Vakarų valstybių, o taip pat – viršvalstybinių struktūrų atžvilgiais. Griežtai skiriant viršvalstybines struktūras nuo tarpvalstybinių, kuriose Lietuva išlaiko valstybingumą. Bet šis šūkis gali būti klaidingas, interpretuojant jį per geopolitinę, ūkinę, kultūrinę ar karinę izoliaciją.

Lietuva istoriškai yra Vakarų pasaulio dalis. Tai liudija Vakarų krikščionybės – katalikybės ir protestantizmo – tradicijos, gotikinė, renesansinė ir barokinė architektūra, demokratijos raida, pagarba asmeniui ir diskusinė-pliuralistinė kultūra. Deja, daugelis šių tradicijų Vakaruose patiria krizę ir būtent rytinė Vakarų pasaulio dalis – į rytus nuo Oderio – lieka sveikiausia jų dalimi. Višegrado šalys ir Baltokarpatija – senoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – šiandien yra paskutinė Vakarų civilizacijos viltis.

Jei kultūriškai mes esame Vakarų viltis, tai geopolitiniu, kariniu ir ūkiniu požiūriu mūsų viltis – Vakarų stiprybė ir vienybė. Pirmiausiai tai – aktyvi narystė NATO ir glaudesni ryšiai su JAV. Dėl Europos Sąjungos – keblesnis klausimas. Daugeliui tautiškai mąstančių žmonių ši Sąjunga pagrįstai siejasi su kosmopolitizmu, tautinio valstybingumo naikinimu, vulgariu materializmu, genderizmu ir masine imigracija iš trečiųjų šalių, griaunančia Europą Europoje.

Vis dėlto Europos Sąjunga, grįžusi prie klasikinių moralinių vertybių, tautiškumo ir tautinio valstybingumo, suverenių šalių draugija, telkianti jų senbuves tautas, būtų puikus projektas. Atsisakius laisvo darbo jėgos judėjimo ir palikus laisvą prekių, pinigų ir paslaugų judėjimą, ši Sąjunga toliau stiprintų bendrą šalių ūkį be grėsmės išsivažinėti ir nutautėti. Suprantama, kad sunku pakreipti įsivažiavusį traukinį atgal, peržiūrint pamatinius principus, bet panašiai mąstančių politikų jau gausėja ir vakarinėje Sąjungos dalyje, gi rytinėje tokie jau ima vyrauti.

Net jei tektų rinktis tarp lietuviškos Lietuvos ir pasilikimo Europos Sąjungoje, istoriškai ir geopolitiškai mes liktume Vakarų dalimi, kaip liko Jungtinė Karalystė po Breksito. Vargu, ar ten daug kam šautų į galvą abejoti savo šalies vakarietiškumu. Taigi, šia prasme šūkis „Nei Rytams, nei Vakarams“ skambėtų keistokai.

Visai kas kita – šūkiai „Lietuva – lietuviams“ ir „Lietuva – Lietuvos vaikams“. Jie puikiai vienas kitą papildo ir atsveria. O kad jų praktinė reikšmė dar labiau paaiškėtų, būtų šaunu, jei su lietuvių patriotais pražygiuotų istorinių Lietuvos tautinių bendrijų atstovai. Nežinia, ar dabartiniai eitynių organizatoriai su tuo sutiks, tokiu atveju visada galima rengti kitas – platesnes – eitynes. Bet, regis, turėtų sutikti. Juk tai būtų į naudą ir pačioms eitynėms, ir visam tautiniam judėjimui. Nebeliktų, prie ko kabinėtis, o jei kas mėgintų, visiems būtų aiškus tokių priekabių kvailumas.

Taigi, dar kartą: Lietuva – lietuviams! Ir kitiems Lietuvos vaikams.