Lietuviai labai dažnai pamiršta tuos, kurie kovėsi už Lietuvos laisvę, tą liudija ir Lietuvos savanorių kapų paieškos Antakalnio kapuose. Nuo jų palaidojimo dar nepraėjo ir šimtas metų, o mes apie juos nieko nežinome. Sovietinė Lietuvos valdžia naikino visa, kas buvo susiję su Lietuvos valstybingumu.
Dar blogiau yra su kovojusių prieš carizmą kapais: Kosciuškos, 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyvių. Labai dažnai asmenis, kilusius iš etnografinės Lietuvos, mes labai lengvai priskiriame kitoms tautoms – prieš jų valią. Štai Adomo Mickevičiaus atvejis: jis skelbėsi esąs lietuvis, rašė apie Lietuvą, nei vienos dienos negyveno Lenkijoje, o visuose šaltiniuose pristatomas kaip lenkų poetas. Dažnai laužomos ietys ir dėl Pilsudskio, ginčijamasi ar jis mokėjo lietuviškai. Pavyzdžiui Juzefo Pilsudskio vyresnysis brolis Bronislovas Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Šveicarijos lietuvių komiteto nuo karo nukentėjusiems Lietuvos žmonėms šelpti pirmininku. Posėdžius vesdavo ir kalbėdavo lietuviškai.
Verta žinoti, kad Lietuvoje pirmos lietuviškos mokyklos atsirado tik Pirmojo pasaulinio karo metais, taigi tuo metu atsirado ir lietuviška raštija. Visose iki tol veikusiose mokyklose buvo diegiama rusiška arba lenkiška nacionalistinė ideologija, buvo niekinama lietuvių kalba, iš lietuviškai prakalbusių buvo šaipomasi, jie turėdavo nešioti gėdos lenteles ant krūtinių. Dažnai prisimenamas ir giriamas Vilniaus universitetas, veikęs iki jo uždarymo po 1831 metų sukilimo, bet labai retai pasakoma, kad Vilniaus universitetas buvo didžiausias Lietuvos skaudulys – lenkintojų tvirtovė, skleidė tamsą ir melą Lietuvoje, netarnavo Lietuvos interesams.
Dažnai giriami profesoriai broliai Andrius ir Jonas Sniadeckiai, bet nepasakoma, kad jie reikalavo iš studentų ir tarpusavyje kalbėti tik lenkiškai, lietuviškai prakalbusiems ant kaklo buvo pakabinama lentelė su užrašu „Pagonis“. Vilniaus universiteto rektorius Sniadeckis buvo Lietuvos savarankiškumo atkūrimo priešininkas, nors prie Napoleono ir buvo paskirtas Lietuvos laikinosios vyriausybės nariu, bet Prancūzijos imperatorių įtikinėjo, kad negali būti jokių minčių apie Lietuvos valstybės atkūrimą – Lietuva yra tik Lenkijos provincija. Kaip rašė Lietuvos istorikas A. Šapoka: „Vilniaus universitetas buvo lenkininkų tvirtovė, jis varė griežtą lenkinimo akciją beveik visose Lietuvos mokyklose, kurios tik buvo pavestos jo priežiūrai. Niekados Lietuvos istorijoje nebuvo tokios lenkinimo akcijos, kaip šiame laikotarpyje. Kiekvienas patekęs į mokyklas, turėjo virsti lenku“. Bet Lietuva – paradoksų šalis! Lietuvoje šiandien veikia didžiausio lenkintojo Sniadeckio vardu pavadinta gimnazija…
Bet šiandien noriu padiskutuoti ir pateikti keletą mažai žinomų dalykų apie Tadą Kosciušką, jo santykius su Lietuva.
Šiemet paminėjome 200 metų nuo T. Kosciuškos mirties, įvyko dideli minėjimai Lenkijoje, jo mirties metinės buvo minimos ir Vilniuje. Tadas Andrius Bonaventura Kosciuška (1746–1817) yra žymus Lietuvos ir Lenkijos patriotas, kovojęs už Lietuvos, Lenkijos ir JAV laisvę, iš dabartinės Baltarusijos kilęs bajoras, laikęs save lietuviu. Apie jo meilę Lietuvai ir norisi tarti keletą žodžių.
1784 m. T. Kosciuška grįžo iš JAV į Lietuvą, pasibaigus ten kovoms dėl nepriklausomybės. Grįžęs negavo tarnybos kariuomenėje ir apsigyveno savo dvare. 1789 m. buvo pakviestas į karo tarnybą ir paskirtas į Lenkijos (kaip jis pats sako, Karūnos) kariuomenę, Vloclaveko prie Vyslos mieste (Wloclawek nad Wislą). Vloclaveko prie Vyslos miestas yra Lenkijos Kujavijos Pamario vaivadijoje. Šis miestas reikšmingas Lenkijos istorijoje tuo, kad prie jo 1920 metais buvo sustabdyta raudonarmiečių kariuomenė, norėjusi užimti Lenkiją. Dėl Kosciuškos sugrįžimo į kariuomenę ATR (Abiejų Tautų Respublikos) seime tarpininkavo į Brastos (Bresto) seimelį išrinkti atstovai.
Kosciuška, laikydamas save lietuviu ir Lietuvos piliečiu, buvo labai nepatenkintas tarnavimu Lenkijos kariuomenėje ir darė žygius, kad būtų pakviestas į Lietuvos kariuomenę, prašė Lietuvos senatorių bei Seimo atstovų užtarimo. Kosciuška taip bodėjosi lenkiška aplinka ir vyraujančia joje netvarka, jog ėmė teigti, kad šis kraštas turėtų priklausyti doriems ir darbštiems lietuviams, o ne nerūpestingiems apsnūdėliams lenkams. Kosciuška toliau galvojo persikelti į Lietuvą. 1790 metų vasario 7 d. jis rašo laišką Lietuvos kariuomenės generolui Juozapui Nesiolauskui (Jozef Niesiolowski), prašydamas jo užtarimo. Tą laiško ištrauką pateikiu:
Generolo Tado Kosciuškos laiškas Lietuvos kariuomenės generolui Nesiolauskui (Niesiolowskiui)
1790 metų vasario 7 d. generolo Tado Kosciuškos laiškas iš jo tarnybos vietos Karūnos kariuomenėje Vloclaveke prie Vyslos Lietuvos kariuomenės generolui Nesiolauskui.
„Prisiekiu, vardan visko, kas mano gyvenime mieliausio, t.y. žmonelė ir vaikučiai….
Jūsų Didenybe Geradari panorėkite, mane nieko neturintį, iš taip nemalonios ir daug kainuojančios vietos ištraukti. Dievas mato, kad čia neturiu kam žodžio tarti – o kartu, tai gal ir gerai, nes su jaučiais niekad nekalbėjau. Kas per Gaskonai! (čia reiškia: pasipūtėliai [vertėjas G. Š.]). Čia, jau pakaks aprašinėti dabartinius mano kraštiečius, bet kartu pasakysiu tik, kad kraštas gražus ir turėtų priklausyti doriems ir darbštiems lietuviams o ne šitiems nerūpestingiems apsnūdėliams. Leiskite man grįžt į Lietuvą: nebent manęs atsisakote, ar manote, kad aš Jums tarnauti netinkamas. Kuo gi aš esu? Argi ne lietuviu, jūsų tautiečiu, nuo Jūsų išrinktas. Kam aš turiu reikšti savo dėkingumą (už rekomendaciją Brastos (Bresto) seimeliui?), jeigu ne Jums. Ką turiu ginti, jeigu ne Jus ir pats save. Jeigu šiuo Jūsų nesugraudinsiu, kad siūlytumėte Seimui mane sugražinti, tai Dievas mato, galiu kažką blogo sau pasidaryti. Pyktis mane ima, aš iš Lietuvos, o Karūnai turiu tarnauti, kai tuo tarpu Jūs trijų generolų neturite. Gal, kada tampomi už virvės prievartą pajausite, tada atsipeikėsite ir savimi pradėsite rūpintis“.
Iš Tadeušo Korzono knygos Tadeusz Kosciuszko, psl. 206: Niesiolowski – LDK generolas. Didžiojo seimo metu buvo karo komisijos pirmininku, Naugarduko pilininkas, vėliau Naugarduko vaivada, Kosciuškos sukilimo dalyvis. Kai Vilniuje per Kosciuškos sukilimą buvo paskelbtas Lietuvos sukilimo aktas, buvo sudaryta laikinoji Lietuvos vyriausybė į ją įėjo ir Niesiolowskis. Po sukilimo buvo suimtas, buvo kalinamas Vilniuje, 1795 m. atsisakė prisiekti Rusijai.
Įdomu ar per Kosciuškos minėjimą Lenkijoje arba Lietuvoje buvo prisimintas šis Kosciuškos laiškas?
Jeigu kas nors pagalvotų, ar yra šio teksto lenkiškas variantas kad gali būti iškraipytas vertimas įdedu laiško autentišką lenkišką tekstą.
List generala Tadeusza Kosciuszki z 1790 roku
List generala Tadasa Kosciuška (Tadeusz Kosciuszko) do generala Wojska Litewskiego Niesiolauskasa (Niesiolowski) z miejsca služby w Wojsku Koronnym we Wloclawku nad Wislą d. 7 lutego 1790 roku:
“Zaklinam na wszystko, co jest w žyciu najmilszego, to jest žoneczkę i
dziatki… abys chcial JW Pan Dobrodziej wyrwac mnie z miejsca tak
nieprzyjemnego, kosztownego i nic jeszcze nie mającego. Bog widzi: slowa nie mam do kogo przemowic – i dobrze, bo z wolami nigdy nie gadalem. Co za Gaskony! Ale dam pokoj opisywac krajowych; powiem tylko, že kraj piękny i tenby byc powinien dla poczciwych i gospodarnych Litwinow przeznaczonym, a nie dla nich, gnusnych i niedbalych. Chciejcie mnie powrocic do Litwy; chyba się wyrzekacie mnie i niezdolnym widzicie do služeniawam? Ktož jestem? Azali nie Litwin, spolrodak wasz, od was wybrany? Komuž mam wdzięcznosc okazywac (za rekomendacyę sejmiku Brzeskiego?), ježeli nie wam? Kogo mam bronic, ježeli nie was i siebie samego? Ježeli to was nie zmiękczy do wzniesienia o mnie na Sejmie, abym powrocil: to ja sam chyba, Bog widzi, co zlego sobie zrobię! Bo zlosc mnie bierze: z Litwy abym w Koronie služyl, gdy wy nie macie trzech generalow. Kiedy was nizac na sznurku będzie przemoc,wtenczas chyba ockniecie się i o siebie dbac będziecie”.
T.Korzon. TadeuszKosciuszko. S.206.
Įdomu, ką apie šį laišką galvoja Lietuvos valstybės žmonės ir linkiu mūsų politikams nebūti vedžiojamiems už svetimos valstybės virvutės, juk dar ir Tadas Kosciuška kvietė atsipeikėti. Tad mieli politikai – atsipeikėkite!
Ačiū už labai įdomų tekstą. Beje, kiek iš laiško supratau,jis ne apie save kaip nieko neturintį rašė, bet apie vietą, kaip nemalonią, brangią, ir nieko daugiau (t.y. jokių privalumų neturinčią).
P.S. Įdomi “ž” raidės rašyba (pvz, ne “jeżeli”, o “ježeli”, ne “że”, o “že”). Kažin, ar tais laikais taip buvo priimta lenkiškai rašyti, ar čia Kosčiuškos variantas, ar tiesiog kompiuteris tekstą perkeliant pakeitė (nors ne – lenkiškuose puslapiuose irgi taip pat rašo)?
Ne viskas yra taip, kaip dabar dėstoma. Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis plataus užmojo lietuviškumo ugdytojas, Edukacinės komisijos pirmininkas, Vilniuje įkūrė mokytojų seminariją, reikalavo, kad kunigai vartotų lietuvių kalbą, įvedė Lietuvos istorijos dėstymą, steigė pradines mokyklas, parašė mokyklų nuostatus. Bet dėl priešiškumo žiečpospolitiniam 1791 Gegužės 3 d. konstitucijos projektui bei neparuoštam ir Lietuvai pražūtingo sukilimo, Kosciuškos įsakymu Varšuvoje suimtas ir 1794 06 28 be teismo pakartas. 1795 m. vyskupo J. I. Masalskio palaikai pargabenti į Vilnių ir minioms raudant palaidoti katedros kriptoje. Kosčiuška masonų ložės pagalba įtaigojo Napoleoną atkurti žečpospolitinį užmanymą, įkurti Varšuvos kunigaikštystę su prisikergtu Suvalkų kraštu. Masalskis padėjo pagrindus tautinei apšvietai, jo išugdytas Laurynas Gucevičius, stojęs vadovauti lietuvių sukilimui, siekė Lietuvos savarankiškos valstybės atkūrimo, bet buvo nušalintas.
Gerb. G.Šapokai :
Kad J.Pilsudskis kalbėjo lietuviškai lyg tai 1928 m. parado metu žengiant lietuvių mokyklos mokiniams, nuėjo iš tribūnos pasikalbėti su mokinukais lietuviukais lietuviškai, paliudijęs yra Izidorius Šimelionis (1919 m. Dubiniuose, Rodūnės valsčius, Lydos apskritis – 2011 m. birželio 3 d.) – Lietuvos žurnalistas, kraštotyrininkas.
Nesuprantu, kam lietuvybei reikalingas Pilsudskis. Stribai irgi kalbėjo lietuviškai, tai nejaugi juos glausime į lietuvybės gretas. Ne kalba, kuria kalbėta, o darbai parodo kokios Tautos sūnus esi. Tie jaukinimai prie lietuvybės pagal tai, kaip kas kalbėjo ar rašė, yra lietuvybės kūrimas ne ant tų pamatų. Tai labai jau panašu į žioplą elgėsį.
Taip “Tvankstai”. Esu skaitęs apie šitą Pilsudskio atvejį.
taip ir esu rades teksta kur jisai lenkiskai raso ar sako JESTEM LITWINEM UPARTIM LITVINEM,jei nezinote tai jo kraujije teka zemaitiska esybe jo mama je neklystu yra BILEVICIUTE bet taip pat figuruoja nezinau is kieno puses BATLERIU pavarde YRA ZEMAITIJOJE PILSUDU KAIMAS is ten ju saknys taigi jis pagal teva grynakraujis lietuvis 100% asu lietuviams uzdaves nekarta toki klausima kas buvo LENKAI AR LIETUVIAI KOSCIUSKA ,MICKEVICIUS,PILSUDSKIS dar niekas teisingai neatsake,ir dazniausiai atsakymai budavo i lenku puse ir dar ziauriau kaip baltarusiai jau bando juos pasisavinti isskyrus PILSUDSKI kas mumyse yra negerai.
Gerb. G. Šapokai :
I.Šimelionis. Mano pilsudskiada, http://www.alkas.lt, 2011 06 03 20:18
“Prasidėjo iškilminga eisena. Kariškos komandos, vario dūdų garsai. Mes susigūžę stovime netoli susibūrusių aukščiausiųjų pareigūnų. Pačiame vidury puošniame krėsle sėdi ilgaūsis J. Pilsudskis, jam iš dešinės – portrete ant klasės sienos matytas prezidentas I. Mošcickis, iš kairės – arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis (Jałbrzykowski).
Mokytojas buvo mokęs mus žygiuoti, bet štai dabar iš to didelio jaudulio kolona pakriko. Bet V.Krečiaus surikiuoti žygiuojame ir dainuojame „Išėjo tėvelis į mišką“. Tikriausias maršas. Stovintys karininkai ir generolai išsitempė, pakėlė rankas prie kepurių – atiduoda pagarbą mums ir mūsų trispalvei. J. Pilsudskis paprašė, kad prieitume arčiau. Mokytojas sustatė mus prieš aukštuosius svečius. J.Pilsudskis kalbėjosi su mokytoju ir su mumis lietuviškai ir glostė mūsų plikai kirptas galvas. Tai padarė mums nepaprastai didelį įspūdį. Ypač stebino tai, kad mūsų kaimo žmonių keikiamas ir koneveikiamas J.Pilsudskis moka lietuviškai. O Lydos apskrities vadovai nustebo, kad šitoks aukštas svečias susidomėjo lietuviška mokykla. Už gerą pasirodymą mus net premijavo.”
Ir ką tai turėtų įrodyti? Stalinas, sako, irgi mėgo su vaikais rodytis. 🙂
Autorius rašo :
“Dažnai laužomos ietys ir dėl Pilsudskio, ginčijamasi ar jis mokėjo lietuviškai.”
Prisiminiau kažkada skaitytus I. Šimelionio atsiminimus, kur prisimenama apie J. Pilsudskio kalbėjimą lietuviškai. Tik tiek ir tenorėjau pasakyti.
Po I. Šimelionio straipsniu yra Žygeivio pasisakymas, kur irgi liudijima apie J. Pilsudskio kalbėjimą lietuviškai.
Mes turime pripažinti visus lietuviais, ar tai būtų J.Pilsudskis, ar A. Sniečkus ir Co., ar stribai, turime pripažinti tam, kad galėtume pasakyti šiandien S. Skverneliui, A. Kubiliui, G. Kirkilui ar G. Landsbergiui – jūs esate šiandienos pilsudskiai Lietuvoje.
Mes turime suprasti lietuvio sąvoką gerokai plačiau, neu mums ją nuleidžia lenkai, rusai, vokiečiai ar gudai.
Pvz. airių rašytojai, rašę angliškai, yra laikomi airių rašytojais.
Būnant nuosekliais, turime sakyti, kad A. Mickevičius, Ožeškienė, Č.Milošas, V. Gombrovičius ir t.t. yra lietuvių poetai, rašytojai, rašę lenkiškai.
Mes turime sakyti, kad I. Kantas ar Agnes Miegel yra vokiškai rašę lietuviai.
Mes turime sakyti, kad A. Puškinas, F. Dostojevskis, L. Tolstojus yra lietuvių kilmės rašytojai, rašę rusiškai, A. Suvorovas didžiavosi savo savo kilme iš Suvar’o, ir t.t. P. Čaikovskio biografijoje lenda lietuviškos šaknys, o štai V. Čiapajevas netgi gavo pavardę iš senelio pravardės dėl kartojamo ‘čiupaj, čiupaj’, kas rodo vėlgi kilmę greičiausiai iš tremtinių bangos 1655 m. ar vėliau.
Mes turime žinoti, kad didieji lenkai ar rusai yra lietuvių kilmės, turime žinoti, kad didieji vokiečiai iš Rytprūsių irgi didžiąja dalimi yra lietuviai, rašę vokiškai.
Mes turime neužmiršti ir brolių prūsų, kurie tebuvo lietuvių tarmės, o Niklas Kapperniks, būdamas 18 metų, labai aiškiai užrašytas 1491 m. Krokuvos universitete – prusso.
Netgi Belgijos karalienė yra iš grafų Komorovskių, susimaišiusių su kunigaikščiais Sapiegomis, kurie dar 19 amžiuje gyveno Kvietiškio dvare dab. Marijampolėje ir kurių kilmė iš LDK.
Mano bendrapavardžių šioje Žemėje yra virš 33 tūkst., bet tik 1 tūkst. gyvena Lietuvoje ir yra lietuviai.
Mes turime suvokti lietuvius, lietuvybę ir lietuvišką kilmę žymiai plačiau, negu mums nuleidžia rusai, lenkai, vokiečiai ar gudai.
Tai ir dėl visuotinai pripažinto dalyko – lietuvių kalba yra Žemės ir tuo pačiu Europos kalbų motina, o su katalikišku krikštu lietuviai lenkėjo ir vokietėjo, vėliau tai išskyrė ir liuteronybė, o stačiatikių krikštu rusėjo, ukrainėjo, o subirus LDK – baltarusėjo, nes gudėjo neapsiverčia liežuvis pasakyti – iki krikšto jie buvo gudai arba lietuviai.
Ugdykimės platesnį požiūrį, nei mums jį duoda visokio plauko pilsudskininkai.
Pilsudskininkų tikslas ir yra, kad Lietuvoje būtų kalbama, jog jis mokėjo lietuviškai, atseit, savas, o jo judošiški veiksmai būtų nutylimi. Juk jaunimas apie jo įvykdytą Vilniaus okupaciją ir beveik 20 metų laikytą taip suplėšytą – sužeistą Lietuvos valstybę žalio supratimo neturi. Taigi ne apie tai, kad jis mokėjo ar nemokėjo lietuviškai dera kalbėti, o laikyti jį tų laikų lenku ir nušviesti kokiu Lietuvos žemės išgama jis, veikdamas prieš Lietuvos valstybę Lenkijos naudai, yra buvęs. Tai žinoma nereiškė, kad tarkim, lenkiškai rašęs A. Mickevičius būtų atiduotas Lenkijai. Kas dėl T. Kosciuškos, tai jis greičiau veikęs ne Lietuvos (LDK) valstybės atkūrimo, o Lenkijos karalystės naudai – LDK išlaikymo Lenkijos karalystės provincija. Manau, kad vien Torgovicos konfederacijos sudorojimą objektyviai nušvietus, daug aiškumo dėl T. Kosciuškos atsirastų. Tačiau tai daryti Lietuvos valstybė vengia…, tai sakytume, kad jos valdžioje tokių su “Rasose palikta Pilsudskio širdimi” nestinga, beje, kaip ir čia tarp komentuojančiųjų…
Svarbiausia yra aiškiai pasakyti – J. Pilsudskis buvo Lietuvos ir lietuvių tautos išdavikas, aukojęs lietuviškumą lietuviškai kalbėdamas dėl Lenkijos tikslų – užimti Lietuvą ir paversti vaivadija.
Tam mes turime paaiškinti ir jo kalbėjimą lietuviškai, jo niekšiškumo laipsnį.
Tai padės suprasti, vertinti ir tiesiai į akis sakyti šiandieniniams kirkilicams, visokiems Rusijos, Lenkijos ar Briuselio šarikovams.
Ne, – Tautos atmintyje Pilsudskio ir į jį panašių turėtų nebelikti. Gyvenimas nuolat skambinant jos išgamų padarytais niekšiškumais gimdytų dar didesnį niekšiškumą, Tautos menkumą- ji susinaikintų. Gyvenimo tiesa yra kita – kas gera prisiminkime, kas bloga lai išblės…
Tautos išdavikai turi būti gerai žinomi ir negailestigai niekinami – jaunimas suprastų, kas jų laukia, tapus išdaviku – amžina nešlovė ir gėda.
Tai, kad nieko panašaus Lietuvos išdavikas Pilsudskis ar Jogaila yra pelnę amžiną Lenkijos šlovę…
Bet ne Lietuvos ir lietuvių.
Visuomet rasis tokių kaip Jogaila, Pilsudskis ir t.t., kuriems Lietuvos ir lietuvių šlovė nerūpės, jie tarnaus nors ir velniui. Taigi be jokių sentimentų tokie Tautos teršalai šalintini iš jos istorinės atminties.
Lietuvos jaunimas J. Pilsudskio ar Jogailos pavyzdžiais turi būti auklėjami, parodant Lietuvos išdavikų veiksmus, kurie yra smerkiami amžinai lietuvių tautoje.
Tauta turės ateitį, kai ji bus auklėjama ne smerkimais, ne verkšlenimais, kad yra visų skriaudžiama, užsiimti, o nusispjovus į išgamas kurti savo ateitį.
Nesuprantu, kam Jums reikia panaikinti dalį tautos atminties, kam reikalinga lakuota Lietuvos istorija ir lietuvių atmintis. Ko gi turime savųjų niekšų bijotis ar vengti ? Amžinas prakeiksmas tebūnie jiems perduodamas iš kartos į kartą.
Kalba eina dėl sentimentų tokių, kaip kad jie “buvo lietuviai”, kad “mokėjo lietuviškai” ir pan., skleidimo, o ne dėl visiško nutylėjimo. Kas jie Lietuvai buvo kaip tokie, kas buvo ta valstybė, kurioje jie valstybiškai jos vardu veikė siekdami ištrinti Lietuvą iš istorinės atminties. Visa tai vadovėliuose privalo būti pasakyta visiškai atsiribojant nuo jų ir valstybės, Tautos, kurių naudai dirbo.
Dėl Pilsudskio sutinku, bet dėl Jogailos tai dar galima ginčytis.. Man Jogaila yra autoritetas, toks ir liks ir nesvarbu kiek purvo ant jo šapokiniai drabsto ir drabstys.
Tam, kad pasimatytų “purvina” Jogailos istorinė esmė Lietuvos atžvilgiu, nebereikia jokių Šapokos drabstymų purvais…
Dėl A.Puškino lietuviškų šaknų išdrįsčiau suabejoti… ?
Visada yra paminimas jo senelis aitiupas, bet kažkodėl pastoviai nutylimas kitas senelis, davęs liaudiškosios kultūros pajautą, padaręs didžiulę įtaką būsimo poeto vystymuisi.
O kitas A.Puškino senelis buvo, aišku, lietuvis. Taip? ?
Aitiupas.
Puikiai
Ar galime kalbėti apie Kosciuškos priklausimą lietuvių etnosui kaip mes tą suvokiame dabar? Ar “Litwin” anuo metu nereiškė tik priklausimą LDK, o ne “Karūnai”? Ir tai, manau, visiškai nereiškė, kad Kosciuškos tautybė buvo lietuvis. Juk Tadeušas Kosciuško kalbėjo ir rašė… lenkiškai! Taip Barbarą Radzivil, kurios tėvas buvo lietuviškai nemokėjęs LDK bajoras, o motina – pati tikriausia lenkė, “padarėme” lietuvaite Barbora Radvilaite (?!)… Tai gal tokiu būdu ir karalienę Boną Sforcą (Bona Sforza) “padarysime” lietuvaite Bona Sforcaite? Ne? Toliau. Apeliuoti į Pilsudskių giminės lietuviškumą ir tuo didžiuotis, manyčiau, yra mažų mažiausiai nekorektišką: Aleksa-Angarietis, Mickevičius-Kapsukas, Sniečkus, Paleckis bei kiti jų sėbrai taip pat buvo lietuviai, bet ar mes jais didžiuojamės?… Gal, kaip sakoma, būkime biedni, bet teisingi ir nemalkime š. ?!
Manyčiau, neblogi pastebėjimai.
Sąvoka “lietuvis” tuo metu, turbūt, buvo daug platesnė nei dabar. Reikėtų kelių dalykų, kad įvardinti šį žmogų etniniu lietuviu: 1. kalbėjo lietuviškai (gimtoji kalba); 2. pavardė rodo etninę kilmę. Šie dalykai neįrodomi, tad geriausia nekreipti į juos dėmesio ir visur kur teigti, kad jis – etninis lietuvis.
rašoma, kad Pirmojo pasaulinio karo metais atsirado ir lietuviška raštija.Absurdas. Tai kaip pavadinsite Mažvydo katekizmą? Tai ne raštija. Tokią nesąmonę retai sutiksi…
Nu jo, čia straipsnio autorius “biškį nugrybavo”… ?
Nesistebiu. Dažnas straipsnio autorius, ypač mokslų kandęs, neiškenčia ir palieka sąmoningai kokią akivaizdžią “kliauzą”. Kad pasitikrintų po to, ar žmonės, o ypač komentatoriai, skaitė ar tik šiaip “pabliuznyti” atėjo. Tad, nenustebkime – akyli esame ir autoriai tą pamatę, tik šypsosi į ūsą.
Esi tuo tikras? ?
Norėčiau būti tuo tikras.
Jei Andžej’us Tadeuš’as Bonaventura Kosciuško (jo motina – Teklia Ratomska), kalbėjęs ir rašęs lenkiškai, buvo etninis lietuvis, tada aš – nesantuokinis Romos popiežiaus sūnus. ? Jis save laikė “litvinu”, o “litvinas” ir lietuvis – tai, deja, dvi skirtingos sąvokos. Gal, sakau, nereikia per “gvoltą” lietuvinti to, kas nebuvo lietuviška?!
P.S. Patikslinimas. Priklausymas “litvinams” ir lietuviams ar žemaičiams ANUO METU buvo visiškai skirtingi dalykai.
Netgi jei jo motinos vardas ir pavardė būtų Tautė Ratautaitė, niekas, o niekas, visame pasaulyje nesutrukdytų lenkams ir baltarusiams tvirtinti, kad “dūšioje” Tadas Kosciuška buvo “grynas” lenkas ar baltarusis. Tad “nesiparinkime” – imkime didvyrį į savo panteoną ir propaguokime tai mokyklose nuo mažumės.
O čia jau įdomiau – per klaidą tapau “A”. Pagal IP atskirsite juos, kaip sakoma…
Tai dabar imkime ir paskelbkime lietuviais visus LDK teritorijoje gyvenusius gudus, lenkus, rusus, ukrainiečius, totorius, karaimus, vokiečius, italus, vengrus ir žydus!!! Kažkoks marazmas… ?
Antanai (Vilniuk, Vilnieti), atsakau Jums: tik iškilias asmenybes.
“Oglasite vesj spisok, požaluista!” ?
Na, Pilsudskio tame sąraše tikrai nebus.
Taigi jis buvo žemaitis!!! ? Ir lietuviškai šnekėjo… ?
O Stalinas buvo gruzinas… Kaip nuskilo gruzinams!.. 😀
Stalinas nebuvo gruzinas – jo spėjamas tėvas iš kokios tai mažesnės Gruzijos tautelės,o jis pats partiniuose dokumentuose save įvardijo kaip “rusą”.
Po 1939 m. spalio 10 d. sutarties tarp Lietuvos ir SSRS pasirašymo, vyko vaišės. Jų metu J. Urbšys paklausė Stalino, kokia jo tautybė. Kilimo esu gruzinas, atsakė Stalinas, bet jaučiuosi veikiau kaip rusas.
“Джугашвили — фамилия осетинского происхождения”.
http://www.hrono.info/biograf/bio_d/dzhugashvili.php
Dabar Lietuvos piliečio bendrinis vardas yra lietuvis.
o tada, priklausiusių Lietuvai (bet ne Lenkijai) – litvinai.
Todėl Tadas Kosciuška, kaip Ir Adomas Mickevičius, rašęs, kad jam Lietuva mielesnė už sveikatą, – lietuviai.
Dabar Lietuvos piliečio bendrinis vardas yra lietuvis.
o tada, priklausiusių Lietuvai (bet ne Lenkijai) – litvinai.
Todėl Tadas Kosciuška, kaip Ir Adomas Mickevičius, rašęs, kad jam Lietuva mielesnė už sveikatą, – lietuviai.
// tikras lietuvis: “Джугашвили — фамилия осетинского происхождения”.
http://www.hrono.info/biograf/bio_d/dzhugashvili.php” // ————- Perskaičiau ir šiame straipsnyje neradau tokios išvados. Duota keletas prielaidų. Viena iš jų, kad “džiuga” – senas gruzinų kalbos žodis, reiškiantis plieną. Tad Stalinas ir paėmė tokią rusišką pravardę. Kita versija, kad šaknis osetiniška, bet patyrusi gruzinų kalbos įtaką: vietoj osetiniško “dziuga” evoliucionavo į gruzinišką “džiuga”, plius gruziniškas “-švili”. Žodžiu, 50/50. Bet nuo to niekas nesikeičia – tiek Pilsudskis, tiek Stalinas yra savo tautų išgamos.
Vienžo, Stalinas – ne gruzinas.
Jeigu pats Stalinas sako, kad gruzinas, kodėl turėtume tuo netikėti?
Pats Stalinas sakė, kad jis – “rusas”, nes partiniuose dokumentuose taip rašė.
Pats sakydavo, kad “rusas” ir partiniuose dokumentuose rašydavo, kad “rusas”? Sutinku. Bet be viso šito, dar turime nedviprasmišką mano pateiktą įrodymą, kai Stalinas Lietuvos URM vadovui sako, kad yra gruzinų kilmės. Ar sakė kada nors kam nors, kad yra osetinų kilmės? Taigi, jeigu vadovautis pačio Stalino atviravimu, gruziniškos kilmės versija pirmauja.
Na, jis gali sakyti bele ką – tyrėjai nustatė kas ir kaip.
Jei neklystu, tai jis – mergos vaikas ir to tėvo nematė, todėl, gali būti, kad tiesiog ir nežinojo.
Teisingai!!! Stalinas buvo TIKRAS LIETUVIS!!!!!
???
Čia buvo atsakymas “Tikram lietuviui”. ?
// tikras lietuvis; “Jei neklystu, tai jis – mergos vaikas ir to tėvo nematė..,” // ——- Bet iš pateikto straipsnio paaiškėjo, kad mama – grynakraujė gruzinė.
Čia rašo, kad jo tėvas Prževalskis:
Pasižiūrėk – labai panašus:
http://www.xliby.ru/istorija/velikie_istoricheskie_sensacii_100_istorii_kotorye_potrjasli_mir/p66.php
Čia rašo, kad Stalinas – mergos vaikas:
http://rushist.com/index.php/montefiore-stalin/3030-roditeli-i-semya-stalina
Osetinų kalba yra iranėnų grupės artima lietuvių kalbai. Lietuvoje yra legenda apie milžiną Džiugą, valgykite Džiugo sūrį ir ten perskaitysite šią legendą. Švili- gruziniškai reiškia sūnus. Pietų Osetija priklausė Gruzijai, tik Putinas ją 2008 m. okupavo.
J.Stalino nominalus tėvas vaikystėje Osetijoje turėjo Dziugojev pavardę, reiškusią žydaitį, persikėlęs į Gori Gruzijoje pasikeitė į Džiugašvili (džiuga-ž….+švili-sūnus), taigi pavardė išlaikė esmę.
J.Stalino mama buvo kunigaikščių Maminošvilių tolima neturtinga giminaitė (visi jie kilę iš mingrelų arba kalnų ž…), dirbusi skalbėja pas turtinguosius giminaičius.
1877 m. antroje pusėje pas Maminošvilius atvyko pasisvečiuoti ir pasigydyti keliautojas N. Prževalskis (lenkiškai Przewalski), Smolensko gubernijos surusėjęs šlėkta, prieš tai sulenkėjęs, o dar anksčiau giminė buvo lietuviška, bent iki 1650 m.
Maminošviliai pasirūpino ir moterimi, kuria pabuvo J.Stalino motina, praleidusi maloniai laiką iki 1878 m. pavasario, susilaukusi 1878 m. gruodyje sūnaus Josifo.
Vėliau cerkvės knygoje įrašas ištaisytas į 1879 m. gruodį.
Iki pat savo mirties 1888 m. N. Prževalskis siuntė pinigines perlaidas J. Stalino motinai, liepė Josifą leisti į dvasinę mokyklą būti popu.
Visarionas, nominalus tėvas, prisigėręs pastoviai keikė žmoną, kad pasidirbo jam svetimą vaiką, jo paties trys vaikai negalėjo išgyventi.
J. Stalinas buvo sukūręs N. Prževalskio kultą, nesunku palyginti internete stebėtinai panašią jų išvaizdą – tai neabejotinai tėvas ir sūnus.
Žmonės, tiesa labai paprasta – J. Stalinas pusiau mingrelas (už tai duoda Izraelio pilietybę pagal motiną), pusiau lenkas, ar tiksliau būtų pusiau sulenkėjęs lietuvis.
J.Stalino nominalus tėvas vaikystėje Osetijoje turėjo Dziugojev pavardę, reiškusią ž..aitį, persikėlęs į Gori Gruzijoje pasikeitė į Džiugašvili (džiuga-ž….+švili-sūnus), taigi pavardė išlaikė esmę.
J.Stalino mama buvo kunigaikščių Maminošvilių tolima neturtinga giminaitė (visi jie kilę iš mingrelų arba kalnų ž…), dirbusi skalbėja pas turtinguosius giminaičius.
1877 m. antroje pusėje pas Maminošvilius atvyko pasisvečiuoti ir pasigydyti keliautojas N. Prževalskis (lenkiškai Przewalski), Smolensko gubernijos surusėjęs šlėkta, prieš tai sulenkėjęs, o dar anksčiau giminė buvo lietuviška, bent iki 1650 m.
Maminošviliai pasirūpino ir moterimi, kuria pabuvo J.Stalino motina, praleidusi maloniai laiką iki 1878 m. pavasario, susilaukusi 1878 m. gruodyje sūnaus Josifo.
Vėliau cerkvės knygoje įrašas ištaisytas į 1879 m. gruodį.
Iki pat savo mirties 1888 m. N. Prževalskis siuntė pinigines perlaidas J. Stalino motinai, liepė Josifą leisti į dvasinę mokyklą būti popu.
Visarionas, nominalus tėvas, prisigėręs pastoviai keikė žmoną, kad pasidirbo jam svetimą vaiką, jo paties trys vaikai negalėjo išgyventi.
J. Stalinas buvo sukūręs N. Prževalskio kultą, nesunku palyginti internete stebėtinai panašią jų išvaizdą – tai neabejotinai tėvas ir sūnus.
Žmonės, tiesa labai paprasta – J. Stalinas pusiau mingrelas (už tai duoda Pažadėtosios Žemės pilietybę pagal motiną), pusiau lenkas, ar tiksliau būtų pusiau sulenkėjęs lietuvis.
Tai Stalinas – lietuvių kilmės?! Eikit na…? Tokio anekdoto dar nebuvau girdėjęs… Girdėjau “baiką”, kad Vilenščyznos gyventojai Kalėdų naktį ima kalbėti lietuviškai, bet kad Stalinas – lietuvių kilmės… Tai gal ir Lenino kilmė lietuviška?! ?
AČIŪ! 🙂 🙂 🙂
Nesuprantu, kas gerb. Antaną užgavo – negi drg. Stalino lietuviškos kilmės šaknys ?
Užgavo?! Mane, lietuvį, tai įžeidė!!! ?
Faktus reikia gerbti ir jais argumentuoti pokalbiuose, o pyktis ar įsižeidimas prieš faktus nėra asmenybės stiprumo požymis, tai būna tik įvairių baimių ir keliaklupsčiavimo ‘teisingai neklystamai minčiai’ požymis.
Pasiėmęs padidinimo stiklą mėginu įžiūrėti tuos faktus, bet kažkaip nesigauna… Beje, siūlau išleisti knygą “Didieji lietuviai: Stalinas, Dzeržinskis, Pilsudskis”. ?
F. Dzeržinskis užaugo keli km nuo Zalavo, J. Pilsudskio tėviškės. Pagal šeimos kilmę ir bruožus, genetiką išduodančius, tenka matyti ir taip sakyti, kad tai buvo lietuvių katalikų (virtusių lenkais) ir Mozės tikėjimo lietuvių, apie 1770 m. perėjusių į katalikybę, sąjunga, kurios pumpuras ir buvo Feliksas Edmundovičius.
Gerb. Antanai, visuotinai žinoma, kad Vytautas Didysis atvedė ž…. į Lietuvą 1388 m.
Žinoma, kad Lenino motina buvo mergautinė Blank, negi ne iš Lietuvos litvakų ?
Turint omeny nuostatą, kad ‘nesvarbu kieno buliukas, bet svarbu kieno teliukas’, tai ir panelė Blank iš litvakų per promočiutes, gal ir močiutę ar netgi mamą, turėjo pakankamai prajojančių lietuvių karžygių kraujo.
Kas galėtų paneigti, gal Jūs, gerb. Antanai ?
Genetiškai ištyrus Lenino prigimtį, mano supratimu genų sudėtyje turėtų būti tikrai nemažai genų, aiškiai nusakančių sudėties lietuvišką dalį.
P.S. Į mano aukščiau pasiūlytą išleisti knygą “Didieji lietuviai” siūlau dar įtraukti ir Leniną. Knyga tada vadintųsi “Didieji lietuviai: Leninas, Stalinas, Dzeržinskis, Pilsudskis”…? Jo… Nemaniau, kad “Alkas” taps toks populiarus tarp nestabilios psichikos piliečių…?
Gerb. Antanai, dar J. Stalinas vadovavosi pagrindine mintimi : ‘genetika yra parsiduodanti kapitalizmo kekšė’, nekeista Jums, kad atkartojate Tautų Vado žodžius ?
Jūs bendraujate su drg. Stalinu, pasikalbate ?
Ką gi, dabar viskas stoja į savo vietas. Tuomet ir Stalino atsakymas Lietuvos URM vadovui – “kilimo esu gruzinas” – gali būti neteisingas paties J. Urbšio išsivertimas. Ko gero, originalas turėjo skambėti maždaug taip: “я родом из Грузии”. Kas reikštų ne “kilimo gruzinas”, o “kilęs iš Gruzijos”.
Sako, kad Adomas su Ieva kalbėjo lietuviškai… ?
Ne, jie buvo lenkai:-0
?????????
Ką tik parašęs atsakymą į Tvanksto komentarą, prisiminiau bent jau man pasirodžiusią itin įdomų epizodą iš S. Raštikio atsiminimų knygos. Šio epizodo kažkodėl neaprašo J. Urbšys. Kitą dieną po sutarties pasirašymo Lietuvos delegacija buvo pakviesta į Kremlių iškilmingų pietų. Jų metu S. Raštikį nustebino Stalino kalba prie pietų stalo, kurioje buvo apžvelgta visa Lietuvos istorija nuo seniausių laikų. Baigdamas kalbą, jis palinkėjo Lietuvai pasiekti tokios galybės, kokią ji turėjo Vytauto laikais. Skamba kaip fantastika ar ne? Bet tai rašo ne bet kas, o pats S. Raštikis.
Gudrus buvo azijatas. Mokėjo “kabinti makaronus”.
Aha, o mūsiškiai taip iš karto ir patikėjo…
Man irgi kažkada perskaičius S. Raštikio pasakojimą apie Stalino kalbą, pasidarė keista – kodėl jam (Stalinui) taip reikėjo domėtis Lietuva, tai ne iš padėjėjų parašytų santraukų, tai žmogaus giliai susipažinusio su Lietuvos istorija kalbėjimas, tai tada kokios sąsajos su Lietuva ?
Dar nuo mokyklinių laikų man įstrigo N. Prževalskio ir J. Stalino stulbinantis panašumas, bet negi pradėsi skleisti ‘šmeižtą’ ?
Pasirodžius straipsniui kažkuria kalba apie J. Stalino tikrąjį tėvą, daugiau abejonių man neliko – kiek suprantu, tai N. Prževalskis kažką pasakojo savo meilužei, kuri perpasakojo sūnui Josifui, o šiam visą gyvenimą kirbėjo mintys apie Lietuvą, skatinusios domėtis prabangia istorija.
Daugelis, sužinojusių šį faktą – S. Raštikio aprašytą Stalino pasisakymą apie Lietuvos istoriją – turbūt, vertina šį epizodą kaip Stalino gudrybę ar klastą. Manau, tai neteisingas situacijos supratimas: Lietuva jau pasirašiusi sau nuosprendį ir tapusi tik eiline auka iš daugelio buvusių ir planuojamų būsimų aukų virtinės. Gudrauti Stalinui nebebuvo jokios prasmės. Prieš Vokietija – taip, bet tik ne prieš Lietuvą. Ne tas mastelis. Klausimas lieka atviras. Juolab, ir S. Raštikis, kaip rašo, liko nesupratęs šitos Stalino prakalbos beprasmiškumo, netikslingumo net ir praėjus daugeliui metų po šito.
Gerb. Markai, skaitykite pasipiktinusius žmones mano išverstais, tiksliau surinktais, objektyviais faktais.
Nuo 1939 m. spalio iki 2017 m. gruodžio lietuvių protui tai sunkiai suvokiama, kodėl ir kam J. Stalinas taip kalbėjo, o juk tai paaiškinimas savo ryšio su Lietuva – negalėjo Tautų Vadas atvirai pasipasakoti.
Įdomus momentas: Stalinas patologiškai neapkentė lenkų. Dažnai tvirtinama, kad tai dėl to, jog lenkai neva “sutrukdė” bolševikams paimti Europą prie Vyslos 1920 m. Tačiau gilinimasis į kilmę keičia loginę seką. Tada tampa suprantamas ir milžiniško kiekio kolonistų išprašymas iš Vilnijos. 50/50.
J. Stalinas ir įstatė lenkams savo monumentą – pastatą Maršalkovskoje ilgiems laikams, kurį nugriauti kainuotų milijardines išlaidas.
J. Stalino asmeninio rūpesčio Lenkija pavyzdžių tikrai netrūksta – kad ir ‘pagalba’ Varšuvos sukilimui 1944 m. rugpjūčio mėnesį, kai RA buvo čia pat – išsiskers Lenkijos elitas pats. Įdomus būtų išplėstinis sąrašas tų J. Stalino ‘malonių’.
Vis tai dėkingumas už S. Budiono raitelių sumušimą 1920 m., kur komisarišką ranką pridėjo ir J. Stalinas, ir Varšuvos stebuklą 1920 m.
Straipsnis labai teisingas ir puikus ,nes pateikia archyvinę medžiagą.Šiaip kosciuška tikrai galėjo būti tuo metu jau giliu lietuviu,nes jau nuo Karaliaus Kęstučio laikų Lietuva pradeda rodytis pasaulyje kaip valstybė turinti ir sienas ,ir žmones–jau puolant Lietuvą kryžiuočiams jie lyg ir pranešdavo ,kad puola valstybę,o ne atskirą gentį….aš manau jis tikrai tuo laiku jautėsi lietuvis esąs…
??? ?
P.S. Tarp kitko (čia tik tarp kitko!), Izraelyje žydu laikomas tik tas naujagimis, kurį pagimdė motina-žydė (tėvo tautybė nesiskaito!). Ir gali tas žydukas jaustis kuo tik nori, nors ir ateiviu
iš kitos galaktikos, bet pagal Izraelio įstatymus jis bus žydas. Štai taip.
Tik žydų praščiokai laikomi žydais pagal motina. Bet Judėjų religijoje yra išsskirtinė grupė LEVITAI, ji yra turtingiausia ir sprendžia visos žydų bendruomenės ateitį. Be je jie pirmieji įkūrė getus, tai ne vokiečių išmyslas, o būtent levitų tam, kad efektyviau kontroliuoti savo praščiokus. Tai va, šioje žydų tautos grupėje yra paveldėjimas ir priklausymas tik pagal tėvą. pav. Vadovaujantis nauja tvarka kuri buvo sukurta žydų praščiokams, Karalius Dovydas, iš kurio palikuonių turi ateiti Judėjų mesijas, nebūtų žydu, nes jo senelė buvo ne žydė, o Moabitė Rūta.
OK! Nesu žydas, taigi nesiginčysiu.
Ne visada:
http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=44655265
Perskaičiau. Vokietis tapo žydu?! Marazmas ir daugiau nieko! ?
Visai ne: “:žydai” – ne tauta.
O sluoksnis.
Štai ką sako jie patys apie tai:
Šlomas Zandas – Tel avivo universiteto profesorius: žydų tauta, kaip ir rusų, pvz., buvo išrasta 19a.
Религии долговечнее наций, а современный еврейский народ был “изобретен” в XIX веке и состоит из потомков жителей Африки, Европы и России, принявших в разное время иудаизм, заявил профессор истории Тель-авивского университета Шломо Занд во вторник на презентации русскоязычного издания своего бестселлера “Кто и как изобрел еврейский народ”.
Книга, как сказано в аннотации, разрушает “статус-кво еврейской национальной историографии” – опираясь на труды историков разных стран и народов XIX-XX веков, ее автор доказал, что привычные представления о “вечном народе” – это миф.
http://www.sedmitza.ru/text/1080214.html
Kitas patvirtinimas:
D. LUPSHITZ: Mano manymu yra labai sunku suprasti, apibendrinti ir pasakyti, kas yra žydas.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-07-20-d-lupshitzas-noriu-kad-mes-lietuviai-zydai-lietuvos-zydai-kartu-mokytumemes-savo-istorijos-ir-kulturos/161836
„… o mes apie juos nieko nežinome. Sovietinė Lietuvos valdžia naikino visa, kas buvo susiję su Lietuvos valstybingumu.”
Ne tik apskritai apie juos mažai žinome, bet ir konkrečiai – pvz., apie tuos, iš katrų ir patys esame kilę, mažai žinome. Ypač tie, kas gyveno tai PL, tai RU užimtose žemėse. Degė šeimų archyvai, žuvo šeimos nariai, ir tik šiokie tokie atgarsiai pasiekė šių dienų kartas. Ypač, jei išliko tik moteriškoji palikuonių linija, t.y., neišliko pavardės nešėjų.
Visi dėl lietuvių tautybės periodiškai kylantys nesusipratimai atsiranda dėl elementarios priežasties – vienu žodžiu vadiname du skirtingus dalykus. LDK ir dabartinės Lietuvos tik herbas sutampa, visa kita – sienos, valstybinė kalba, pinigai – skirtingi. Tiesiog lietuvių kalboj trūksta dar vieno žodžio. Jei dabartiniai Lietuvos gyventojus vadiname lietuviais, anų laikų LDK gyventojus gal reikėtų vadinti kitu žodžiu? Su litvinų terminu kalbininkai greičiausiai nesutiktų, tai gal kaip Romoj romėnai tiktų litvėnai ar lietuvėnai?
Kaip sako amerikonai, labai geras klausimas! Kalbininkai gali sutikti, gali ir nesutikti… Čia jau jų problemos. Sąvoka “Litwin” anuo metu buvo taikoma visiems LDK gyventojams: ar jie kalbėjo lietuviškai, ar žemaitiškai, ar lenkiškai, ar rusėniškai, ar totoriškai… Apie tautybes, kaip mes jas suvokiame dabar, anuomet net kalbos negalėjo būti. Buvo tik “pilietybės”, t.y., pavaldumo sąvoka: ATR gyventojai buvo arba “koroniažai”, t.y., pavaldūs “Karūnai” (Lenkijos karaliui), arba “litvinai”, t.y., pavaldūs LDK didžiajam kunigaikščiui. Štai taip, ponios ir ponai. Ir gal, sakau, neišradinėkime dviračio? Ačiū.
Antanai (Vilniuk, Vilnieti), parašėte trumpai, aiškiai ir istoriškai logiškai. Bravo bravisimo!
?
Antanas: ” t.y., pavaldūs “Karūnai” (Lenkijos karaliui), arba “litvinai”, t.y., pavaldūs LDK didžiajam kunigaikščiui.”
Nuo Žygimanto Augusto laikų tai buvo vienas asmuo: ir Lenkijos karalius, ir LDK kunigaikštis. Kad sugebėtų skirtingai traktuoti Lenkijos Respublikos piliečius – atskirai paliokus ir litvinus, – jis turėtų būti šizofrenikas.
Tai iš kur, gerbiamasis, tada atsirado sąvokos “Koroniaž” ir “Litwin”? Aš jas pats sugalvojau? Karaliui ir didžiajam kunigaikščiui esant vienam asmeniui, matyt, buvo orientuojamasi į teritoriją: “Korona” (Lenkija) – “Koroniaž”, Litwa (Lietuva) – “Litwin”. Yra kitų versijų? Ačiū.
Laiškas autentiškas ir labai įdomus.Mūsų Seimui iki tokio lygio niekada n e p r i a u g t i .NYksta mūsų Lietuvėlė,šlėktos /ypač iš to nusususio pakraščio / yra mūsų nedraugai .POlitikai yra vienadieniaiu.REikia matyti bent vieną žingsnį į priekį.Tokių d a b a r MES neturime .Ir vargu ar turėsime.
Čia vienas komentatorius, detaliau išnagrinėjęs Kosciuškos veiklą, parašė, kad T. Kosciuškos iniciatyva I. Masalskis pakartas. Pasidarė įdomu, kodėl. Skaitau Vikipediją. I. Masalskis pakartas kaip išdavikas, prisijungęs prie Targovicos konfederacijos. Šios iniciatoriai, pasak Vikipedijos, buvo prorusiški, tad Targovicos sąjunga buvo priešiška “pažangiajai” Gegužės 3-iosios Konstitucijai (Lietuva pagal Gegužės 3-iosios Konstituciją turėjo tapti Lenkijos sudėtine dalimi) ir palanki Lietuvos-Lenkijos unijos principams, t. y. išlaikant Lietuvos ir Lenkijos šiokį tokį atskirumą. Konkrečiai domintis pačio I. Masalskio asmenybe, lietuviška Vikipedija davė tik vieną šykštų sakinį, kurio reziumė būtų: “pakartas už išdavystę Varšuvoje”. Į pagalbą pasitelkiau rusišką Vikipediją. Informacijos dešimt kartų daugiau. Tačiau apie I. Masalskio santykį su lietuvybe (už/prieš/abejingas) žinių tedavė vienas vienintelis sakinukas (vertimas): “siekė, kad kaimo žemutinė dvasininkija savo veikloje naudotųsi kalbomis, suprantamomis tikintiesiems”. Susimąsčiau: jeigu dvasininkija naudotų kaimo žmonių kalbą, o tai didžioji dalis šalies gyventojų, tai polonizacijai kelias būtų kaip ir užkirstas. T. y., šiandien didelės Baltarusijos sritys tebekalbėtų lietuviškai, nekalbant jau apie Vilniją. Istorikai, apšvieskite – gal Vikipedija tėra rusiškos propagandos įrankis ir klaidina mus? Gal teisi taupesnė informacijai lietuviškoji Vikipedija, tvirtindama, jog Masalskis, kaip prisijungęs prie “pažangiosios” Gegužės 3-iosios Konstitucijos priešininkų stovyklos, mirė išdaviko mirtimi?
Įdomus komentaras ir įdomios išvados. Gal dar galėtumėt pagrįsti, kur radote, kad didžioji dalis Baltarusijos Targovicos ir gegužės trečiosios Konstitucijos laikais kalbėjo lietuviškai? Ir kas ir kada tuos Baltarusijos gyventojus privertė kalbėti baltarusiškai? Jekaterina II vietoj termimo “Litwa” pradėjo vartoti “Baltarusiją”, kad labiau atrodytų, kaip Rusijos dalis. Negi ji ir po jos valdę carai lietuviškai kalbančius gyventojus vertė kalbėti senąja LDK kalba, o ne rusiškai? Kažkaip nelogiškai gaunasi. Ar kur nors radote įrodymų, kad taip buvo?
Reikėtų žiūrėti į vietovardžius, – jie viską paaiškina. Degutì – Degučiai, Beniakoni – Benekainys, Solčia – Šalčia, Naroč – Narutis ir t.t., ir t.t. ?
// “Gal dar galėtumėt pagrįsti, kur radote, kad didžioji dalis Baltarusijos Targovicos ir gegužės trečiosios Konstitucijos laikais kalbėjo lietuviškai? ” // ———— 1. Rašiau “didelės Baltarusijos sritys”, o ne didžioji dalis Baltarusijos, kaip kad teigiate. 2. O antra yra tai, kad Baltarusijos teritorijoje LDK laikais ir vėliau etninė takoskyra tarp baltarusių ir lietuvių galimai atsekama pagal katalikybės paplitimą. Tad didelių lietuviakalbių sričių išlikimo galimybė iki šių dienų būtų įmanoma tuo atveju, jei I. Masalskio siekis (paminėta rusiškoje Vikipedijoje vienu sakiniu – rėmiausi tuo sakiniu ir kito komentatoriaus kritika Kosciuškai dėl I. Masalskio), jog žemutinė dvasininkija naudotųsi kaimo žmonių kalbomis, būtų įgyvendintas. 3. Carai nevertė Baltarusijos gyventojų kalbėti lietuviškai, kaip kad bandote parodyti neva išplaukiant iš mano komentaro. Rašydamas apie tariamas I. Masalskio pastangas, kad katalikų dvasininkija kaimuose naudotų vietines kalbas, turėjau omenyje visišką polonizacijos sustabdymą. Manau, puikiai tą supratote.
// “Gal dar galėtumėt pagrįsti, kur radote, kad didžioji dalis Baltarusijos Targovicos ir gegužės trečiosios Konstitucijos laikais kalbėjo lietuviškai? ” // ————Dar pamiršau pridėti: o apie lietuvių kalbos salas Baltarusijoje neteko pačiam girdėti? Pvz., Zietela. Jos išliko iki mūsų dienų. Logiška, kad 18 a. pabaigoje lietuviakalbiai plotai ten buvo.
Iki kur buvo išlikę lietuviški plotai dar 20 amžiaus pradžioje, dokumentaliai patvirtina 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartyje su Rusija nubrėžtos sienos, nes tai sutarties šalių buvo padaryta vadovaujantis lietuvių etnografinėmis ribomis.
Matot, mano komentaro esmė buvo ne ta. Dideli lietuviakalbiai plotai Baltarusijoje 18 a. mano paminėti dėl, tarkim, lyrinio nukrypimo. Tas žmogus, kuris perklausė mane ir pareikalavo pasiaiškinti dėl tų plotų, mano komentaro esmę, sakykim, iškreipė. Aš, perskaitęs komentatoriaus “Atmintis” paaiškinimą apie I. Masalskio pastangas, kad katalikų kunigai naudotų kaimo žmonių kalbas, padariau išvadą, kad jei tos I. Masalskio idėjos būtų įsitvirtinusios, tai polonizacijai per bažnyčią būtų “kapėc”. Galėjau ir neminėti tų didelių BY plotų 18 a., o paminėti tik teritoriją 18 a., apibrėžtą dabartinės LT sienomis. Esmė ta, kad lietuviška Vikipedija apie I. Masalskio pastangas nesako nieko, o tik nurodo jo pakarimą už išdavystę. Rusiškoje radau bent vieną skurdų, bet reikšmingą sakinį apie jo pastangas įdiegti praktiką, jog katalikų kunigai naudotų vietinę kalbą bažnytiniams reikalams. Kosciuškos iniciatyva Masalskis buvo pakartas kaip Gegužės 3-iosios Konstitucijos priešininkas. Už ką Jūs – už Kosciušką ar už Masalskį? Toks būtų mano komentaro retorinis klausimas.
O aš visa tai papildyčiau dar tokiu retoriniu klausimu. Kas jau 30 metų neleidžia Lietuvai skirti tinkamą dėmesį Masalskiui pasmerkti ar atminti, gal net paminklą Vilniuje pastatyti – Briuselis, Maskva ar Lenkija?… O gal istoriškai nesiaiškinamas T. Kosciuškos klausimas…
Baikit jūs su tais paminklais – jau Lietuvą baigiate paversti ištisomis kapinėmis.
Prieš porą dešimtmečių teko kalbėtis su senute, gim. 1920 m. ant Dniepro kranto gerokai šiauriau nuo Mogiliovo lietuvių šeimoje, kalbėjusia namie lietuviškai, ėjusia BTSR į lietuvišką mokyklą.
Taigi lietuvių būta gerokai toliau į rytus salomis ir bent RTFSR tai žinojo pasirašydama sutartį 1920.07.12 su Lietuva.
??
Markas: “Lietuva pagal 1791 m. Gegužės 3-iosios konstituciją turėjo tapti Lenkijos sudėtine dalimi) ir palanki Lietuvos-Lenkijos unijos principams”
Nieko panašaus. Būtent Gegužės 3 konstitucija ir panaikino ATR, kuri jau ir iki tol de facto buvo virtusi Lenkijos Respublika. Lietuvos atskirtinumas, “prisimintas” tik tų metų rudenį, buvo jau tik simbolinis, regioninis, kaip koks nors šiuolaikinis Kauno ar Klaipėdos apskrities.
Kosciuška buvo konstitucinės vieningos Lenkijos Respublikos šalininkas. Pripaišyti jam lietuviškumą ar Lietuvos patriotizmą yra tas pat, kas Džiokondai pripaišyti ūsus ir pavadinti ją Pilsudskiu.
Čia rašo šio straipsnio autorius Gintautas. Ačiū visiems kurie perskaitė ir komentavo. Ypač daug komentavo p. Antanas, noriu jam pasakyti, kad dar daug apie ką reikia parašyti, tame skaičiuje ir apie lietuvius parsidavėlius arba net ir išhamas. Gal Jūs galėtumėte parašyti apie tokius lietuvius: sakykim apie lietuvį lenkų generolą Janušaitį, kuris sumušė lietuvių kariuomenę prie Seinų 1920 metais, jis buvo lietuvio mokytojo sūnus; arba apie V.Mykolaičio-Putino pusbrolį Mykolaitį,kuris buvo Čenstakavo gimnazojos mokytojas aršus lietuvių priešas; arba apie Lenkų seimo atstova Čepinskį, kuris buvo lietuvio mokytojo sūnus ir buvo kviečiamas kaip ekspertas lietuviškoms byloms; arba apie Vilniaus vaivadą Kirtiklį gražiai ir laisvai kalbantį lietuviškai, kurio tėvas buvo lietuvis mokytojas. Įdomu tai, kad Kirtiklio rusai nesušaudė kaip kitus Katynėje, nes Kirtiklis ėmė bendradarbiauti su sovietais ir po karo gavo palyginus aukštas pareigas Lenkijos Liaudies respublikoje (tikriausiai ką tai prižadėjo rusams).
Paprasčiausia prieš Kalėdas paruoštame straipsnyje apie Kosciušką norėjau parodyti jo šviesius bruožus, dvasinį ryšį su Lietuva. Juk galime paimti pavyzdį iš žydų tautos. Dažnas žydas Rusijoje nemoka žydiškai, bet jisai yra žydas ir žydų bendruomenės vertinamas, arba žydas Amerikoje nemoka žydiškai, bet irgi žydų yra vertinamas. Tad nenusisukim nuo tų kurie mus gerbė ir prisiminkime juos.
?
Gintautui – ačiū už PUIKŲ šį komentarą. Tikrai puikų. Būtent ČIA , kur tiek komentatoriams (o ir autoriams, deja) verta prisiminti, jog genys margas, o pasaulis dar margesnis.
Tik indų filmuose ir tai- tik prastuose visai- būna balta/juoda. Tik juodai blogi herojai ir tik baltai geri …
Alke – blogi lenkai ir geri lietuviai.
Jei lietuviai 1920 metais būtų sulaužę Suvalkų taikos sutartį, užpuolę Lenkiją, okupavę ir aneksavę Varšuvą bei jos apylinkes, uždraudę ten lenkų kalbą, tai tada, manau, lietuviai būtų “blogiečiai”, o lenkai – balti ir pūkuoti…? Turėjau omeny lietuvius – Lietuvos piliečius ir lenkus – Lenkijos piliečius. Tai štai – nereikia čia “varyti” ant “Alko”, Szanowny Panie Józefie!!! ?
Ačiū Antanui už tiesiog puikią iliustraciją.
Būtent dėl tokių tautininkai ir yra Lietuvos politikos užribyje.
Dėl blogų lietuvių – pr. a. pradžioje Vakarų žurnalistai bei meno žmonės pasirašė savo profesinį memorandumą (ar kitaip pavadintą dokumentą), kuriuo pasižadėjo NEPLATINTI BLOGIO, neužkrėsti juo žmonių…
Deja, šiandien būtent „žiniasklaida” ir „filmų” kepėjai veikia kaip pavojingiausių užkratų židinys, kaip kriminalinių nusikaltėlių kalvė, kuo detaliausiai išknebinėja ir plačiai išaiškina, kaip piktas darbas dirbamas… Dar ir naujų, negirdėtų „technologijų” pakiša – kad neatsiliktume nuo „civilizacijos”..
Todėl blogų vardų užmiršti tikrai negalima (bet šimtą kartų patikrinus faktus!), juos dera priminti, tačiau tai dera daryti labai atsargiai, atsakingai, kad nepakištume minties, kaip dar galima Judo grašių uždirbti. Nes juk ir be „Alko” pamokymų tarpukariu kiek radosi ne šiaip bejėgių pasipriešinti perkrikštų, bet ir kruvinus pėdsakus palikusių entuziastingų kolaborantų…
Dėl gerų lenkų – taip, apie juos reiktų rašyti.
Pačioje Nepriklausomybės pradžioje teko bendrauti su lenkų profesoriumi iš Krokuvos. Jis vis įspėdavo, kad būtume budrūs, kad neleistume JŲ politikams mūsų čia sukiršinti… Tada nė neįtarėme, kokia klasta mūsų laukia, jog ta visa parama buvo ne iš širdies, o iš išskaičiavimo, turint galvoje savų planų ateičiai 🙁 . Tai irgi verta įsiminti atvejams, kai gyvenimas taip susiklosto, kad tenka rinktis priimti paramą, ar bėgti nuo jos kuo toliau. Ir ateities kartoms, kaip tam anekdoto žvirbliui, verta žinoti, kad ne kiekvienas, kas tau iš karvės blyno išsikapanoti padeda, daro tai iš tyros širdies, iš savo tyro katalikiškumo…
?
Tai, “kas geri, kas blogi” Alke rašantiems, matyčiau kiek kitaip: blogų lenkų nėra, blogi yra tik tomaševskiniai, o geri lietuviai tie, kurie giliai savo širdyse patria laiko LDK kaip Lenkijos karalystės dalį. Taigi jiems į lietuvius tinka ir Pilsudskis su dabartiniais jo “širdininkais” Lietuvoje. Daugiausiai, kaip galima spręsti, tokių “širdininkų” yra Kaune, kuris strateginiam veikimui prieš kitą miestų Lietuvą į partnerius, kaip girdisi, renkasi Lenkiją.
Citata: “Juk galime paimti pavyzdį iš žydų tautos”.
Baikite nesąmones pliurpti – nėra tokios tautos kaip žydai.
Tautos sąvoka:
Для Н. характерны замена прежних кровнородственных связей территориальной общностью, племенных языков – единым языком наряду о существованием ряда диалектов. Каждая Н. имеет свое собирательное название, внутри нее возникают элементы общей культуры.
http://filosof.historic.ru/enc/item/f00/s07/a000727.shtml
Tu jau daug kartų rašei rusiškai šią nesąmonę. Suprantu, kad jos neįmanoma išversti į lietuvių kalbą…
Ach ach, buvau pamiršęs, kad tu visiškai jokių kalbų nemoki. 🙂
O ar yra tokia tauta arabai? ? Įtariu, jog parašysi, kad nėra tokios tautos kaip arabai. ? O, kažin, tokia tauta kaip tikri lietuviai ar yra? Ir kaip nustatomas tas tikras lietuviškumas? ? Žydą, pvz., galima patikrinti, ar jis tikras žydas numovus jam kelnes. O kaip nustatyti, kuris lietuvis yra tikras, o kuris ne? ?
Ir vėl susimovei 🙂 : arabai – ne tauta.
“Arabai (al arab) – Vidurio Azijos ir Šiaurės Afrikos tautų grupė”
https://lt.wikipedia.org/wiki/Arabai
Be tavęs, “Tikras lietuvi”, “Alkas” būtų labai liūdnas tinklapis. Dabar po tavo komentarų apima toks juoko priepuolis, kad vos spėju nubėgti iki tualeto…. ? Cirke nebandei dirbti?
Mažiau tu skaityk visokias vikipedijas! Arabai – tautų grupė, kalbanti arabiškai (?!)… Nieko kvailesnio nesu skaitęs… Tai rusai tada – tautų grupė, kalbanti rusiškai, o lietuviai – tautų grupė (žemaičiai, kuršių bei lietuvninkų palikuonys, aukštaičiai), kalbanti lietuviškai? ? Visiškas pypiecas!
Skaityk tautos sąvoką ir dašus: tautą lemia ne kalba, o SAVA teritorija nuo amžių amžinųjų.
Kol kas, matau, vadovaujiesi žydomasonų – maskolių išaiškinimais, kurie pagal kalbą prisiskiria kitų valstybių piliečius į savo tėvynainius, o paskui “gina”, okupuodami svetimas teritorijas.
O gal tu jiems tarnauji?
Tuomet: rankas aukštyn!
Šventų Kalėdų proga prisiminkime kas mus jungia:
Canon – Trans-Siberian Orchestra
https://www.youtube.com/watch?v=NY4J8yBf6vg
Kryžeivių švenčių tai tikrai nereikia.
Lenkų etninėse žemėse gimęs gudas Kastus’is Kalinousk’is buvo lietuvis (?!)…? Kaip sakoma, nei pridėsi, nei atimsi. Debilizmas giliame laipsnyje… Vargas tau, Jeruzle! ?
P.S. Atsiprašau, turėjo būti “Vargas tau, Jeruzale!” …
O kur lenkų ETNINĖS žemės?
Kiek prisimenu žemėlapius, lenkai susiformavo, nuo gausių Priekarpatės rusinų atskilus etn. lemkų grupei, kuri po truputį skverbėsi link Baltijos, pakeliui užimdama ten jau gyvenusių įv. genčių ir tautų žemes – čekų, slovakų, vokiečių, baltų, – ilgainiui nutautindami ten rastus autochtonus, ir patys virsdami nauja tauta…
Gal nenukrypkime į lankas? Kalba eina apie tai, koks “lietuvis” buvo Kastusj Kalinouskij! Čia vienas komentatorius patalpino ištrauką apie tai, kaip vokietis tapo žydu (?!)… Tai gaunasi, kad tautybę galima pasirinkti arba parinkti pagal norą ar poreikį?! Ta prasme, kad tautybę galima keisti kaip kojines?! Atleiskite, gerbiamieji, bet man atrodo, kad tai jau diagnozė…
P.S. Atsiprašau, savo komentare norėjau parašyti “…kokie “lietuviai” buvo Tadeusz Kosciuszko, Zygmunt Sierakowski ir Kastusj Kalinouskij!”
Dėl Tado tikrai nusišnekėjai – jis buvo iš LDK.
Nu jo, tik Tado tikras vardas buvo Andrzej Tadeusz Bonaventura ir kalbėjo bei rašė jis tik lenkiškai… Beje, liūdnai pagarsėjęs Tamaszauskų Waldukas taip pat yra iš “LDK”! ?
P.S. Čia buvo atsakymas “Tikram lietuviui”. ?
Ir vėl ir vėl … susimovei: 🙂 🙂
http://www.šaltiniai.info/index/details/971
Tadas Kosciuška
“Gimė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lietuvos Brastos vaivadijoje, Polesėje, Merečovščiznos kaime (dab. Baltarusijoje), Lietuvos kariuomenės pulkininko Liudviko Tado Kosciuškos ir Teklės Ratomskytės šeimoje. Kosciuškos – sena Lietuvos bajorų giminė. Jos protėviui Konstantinui, vadintam mažybiniu Kosciuškos vardu, didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis XVI a. pradžioje už tarnybą dovanojo Sechnovičių dvarą Naugarduko vaivadijoje, kurį vėliau paveldėjo ir Tadas Kosciuška”.
“Su karaliaus S. A. Poniatovskio stipendija išvyko tęsti mokslų į Prancūziją. Juos baigęs jaunas karo inžinierius tėvynėje tarnybos negavo. 1774 m. trumpam grįžo į Lietuvą”,
“Grįžęs į Respubliką, netrukus dėl nelaimingos meilės vėl turėjo tėvynę palikti. Mat įsimylėjo savo globėjo Juozapo Sosnovskio, Smolensko vaivados ir LDK lauko etmono, dukterį Liudviką. Kai tėvas nesutiko dukters išleisti už neturtingo bajoro, nesėkmingai mėgino ją pagrobti. Bijodamas etmono keršto, 1775 m. pabėgo į Prancūziją. Iš jos jau kitais metais kaip savanoris išvyko kovoti už Amerikos nepriklausomybę”.
“1784 m. Kosciuška iš Amerikos grįžo į Lietuvą ir apsigyveno iš protėvių paveldėtame kukliame Sechnovičių dvare”.
1788 m. seimui nusprendus padidinti Lietuvos ir Lenkijos kariuomenes, lietuvių pasiuntiniai iškėlė Amerikos kovų didvyrio kandidatūrą į Respublikos generolus. Pats Kosciuška veržėsi vadovauti Lietuvos daliniams, bet seimo buvo paskirtas į Lenkijos Karalystės kariuomenę. Iš jos Naugarduko vaivadai, generolui Juozapui Nesiolovskiui 1790 m. rašė: „Maldauju dėl visko, kas Jums gyvenime mieliausia, dėl žmonos ir vaikučių, kad panorėtum, Jūsų Malonybe geradary, ištraukti mane iš tokios nemalonios vietos. […] Panorėkite mane susigrąžinti į Lietuvą”.
Tai per kurią vietą čia išlenda jo lietuviškumas?! Kažkaip neįžiūriu! Matau tik sulievintus slaviškus vardus bei pavardes… ?
P.S. Pataisymas. Turėjo būti ne “sulievintus”, o “sulietuvintus”.
Keista, kad reikia tau aiškinti tą patį per tą patį:
1. dabar Lietuvos piliečio bendrinis vardas – lietuvis;
2. tada – litvinas.
Taigi
jis – iš Lietuvos
ir nesvarbu, kad tada ji buvo didesnė.
Todėl ir lietuvis.
Mokslininkų patvirtinimas:
https://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lenkiskai-kalbejusios-ldk-tautos-savitumai/241754
Nenorėdamas nieko nei įžeisti, nei pažeminti, kai kuriuos “tikrus lietuvius” pavadinčiau mažų mažiausiai… mažaraščiais.? Su tokiais ginčytis, tai yra tas pats kas į balą bezdėti…
Pats toks.
Nes nesugebi suprasti elementarių dalykų ir vis puti žydomasonų – maskolių propagandą.
?
Tu dantų nešiepk – svetimo neliesk: Москва – твоя столица (там ишак поет как птица 🙂 ).
Taip jis kilęs iš Lietuvos, bet jau ne kaip valstybės, o kaip Lenkijos karalystės provincijos. Taigi išeitų, kad T. Kociuška yra lietuvis kovęsis prieš tuos, kurie siekė atkurti Lietuvos savarankišką valstybę, t.y. darė panašiai, kaip kažkada Jogaila, Pilsudskis ir panašūs jie juos. Tai ir turėtų apspręsti ar jis priimtinas į lietuvybės gretas. Lenkijos pasakojimai apie jį nepraeina…
Tai kad Andrzej Tadeusz Bonawentura Kosciuszko nebuvo joks lietuvis!!! “Litvinas” – taip! Bet ką tai turi bendro su lietuvybe?! Atsipeikėkime jau vieną kartą!!!!!
Kad visiems būtų visiškai viskas aišku, pasakysiu, jog dauguma litvinų buvo tokie pat lietuviai kaip, pvz., Stalinas – rusas (jis save vadino rusu ir dažnai sakydavo: “My – russkije”).
Žodis русский, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia rusiškas.
Supratai, berašti?
Nusiplepi kaip tas žydomasonų – maskolių propagandistas:
LDK buvo Lietuva.
Gydykis, jei dar ne vėlu!!!
Kiekvienas sprendžia pagal save.
Giliai užjaučiu ir Naujaisiais linkiu sveikatos. 🙂
Dėkoju gerbiamam GINTAUTUI už gęrą straipsnį,taip pat gerbiamam Tvankstui už komentarus,malonu buvo skaityti…
“Tvankstas” – nuo žodžio “tvenkti”. Tikrai tas “Tvankstas” yra truputį “užsitvenkęs”…? Ko gero, jam tik “Alke” ir reikštis…?
Kadangi mano nuomonės dažnai sutampa su gerbiamu Tvankstu,tai reiškia kad ir aš,,užsitvenkęs”…,ačiū žinosiu.Gal patartumėt kur apart Alko reiktų reikštis.
Linkiu autoriui gerų naujų mętų ir sveikatos dirbant gerus darbus..AČIŲ.
Labai atsargiai vertinkite Kosciuškos lietuviškumą. Neabejoju, kad savo protėvių kilme jis tikrai buvo lietuvis. Tačiau primenu kokia situacija susidarė XVIII a., kai rytiniuose LDK pakraščiuose anksčiau lietuviškai kalbantys kaimai suslavėjo ir kalbėti bei rašyti pradėjo lenkiškai. Tada jie save, anot, Adomo Mickevičiaus, kuris taip pat gyveno tuo metu ir buvo savo tėvų – lietuvių bajorų iš Rodūnės palikuonis. Jis rašė, apie save: “gente lituanus, nationale polonus”: “tauta – lietuvis, pilietybė – lenkas”. Manau, lygiai toks pat “lietuvis” buvo ir T. Kosčiuška. Tai nieko bloga, tačiau jis jau daugiau atstovavo lenkakalbiškos LDK bendruomenės interesus, nors ir Tėvynę laikė Lietuvą. Šiandien tokios bendruomenės nebeturime, nes lenkakalbiai lietuviai paprasčiausiai po keletos kartų visiškai sulenkėjo ir tapo Lietuvos lenkais. Turėkime tai domėn.