Vėlinių prisiminimo mozaika (nuotraukos)

Visų Šventųjų dienos išvakarėse Kaune ir Vilniuje Vengrijos ambasada Lietuvoje surengė 1956 metais  Vengrijoje vykusios antisovietinės revoliucijos ir jos tuometinių atgarsių Lietuvoje, žinomų kaip Vėlinių įvykių, minėjimą. Šis minėjimas jau įgavo gražios ir prasmingos tradicijos pobūdį,  prisimenant mūsų abi tautas, kovojusias už savo laisvę, kovojusias ir nugalėjusias sovietinį imperializmą. Gera pažymėti, kad šią tuomet parodytą  mūsų tautos solidarumą kovojusiai Vengrijai, tą istorinę lietuvių ir vengrų tautų vienybės pademonstruotą atmintį neištrynė  laiko sūkuringi vėjai. Ji liko gyva.  Aš tada buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas. Daugelis iš mūsų turėjome jaunatviško idealizmo sparnus, didelį Lietuvos likimo rūpestį. Stengėmės savo veikla ir įgytomis žiniomis prisidėti prie jos gyvybingumo išlaikymo. Šiuos siekius lyg palaikė ir stiprino savo dėstomomis paskaitomis patriotinės savimonės nepraradę mūsų iškilūs dėstytojai Juozas Balčikonis, Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis, Jonas Dumčius ir kt. Vėliau, prasidėjus partokratiniam siautėjimui kai kurie iš minėtų dėstytojų buvo kaltinami, kad apie juos „sukosi nacionalistiškai nusiteikę“ studentai…

Savo veikloje bandėme derinti įvairias veiklos priemones. Siekdami žinių, pasirinkdavome tokias kursinių darbų temas, kad gautume leidimą patekti į vadinamus „spec. fondus“, kuriuose buvo laikoma  dar nesunaikinta Nepriklausomybės metais išleista literatūra, kėlusi ideologinį pavojų sovietinei valdžiai.  Ją beskaitydami dažnai išbūdavome iki vėlaus vakaro. Su kai kuriais studentais, sudarę slaptą patriotinės krypties būrelį, laiminant kunigui, davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei Vilniaus Aušros Vartų bei Kauno arkikatedros bazilikos koplyčiose. Į pogrindinės organizacijos veiklą kalbinome įsijungti ir rusų kalbą studijavusį, kaip mums atrodė, gana rimtą, mąstantį studentą Bronių Kuzmicką, bet jis bijodamas  galimų sovietinio saugumo represijų, prisidėti prie mūsų darbo manytume  sąžiningai atsisakė. Vėliau jis baigė Maskvoje  filosofijos mokslus, prasidėjus atgimimui, įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nariu, Pirmininko pavaduotoju, filosofinių veikalų autoriumi.

Stengėmės aktyviai dalyvauti ir atviroje studentiško gyvenimo visuomeninėje veikloje. Mūsų bendrabučio kambarys, nežiūrint, kad jame pasikabinome Rafaelio „Siksto Madonos“ paveikslo reprodukciją, buvo įvertintas pavyzdingo kambario statusu. Tik vienas kitas į jį užsukęs „svečias“ pamurmėdavo, kad ši reprodukcija kelianti religinę nuotaiką… Tokiam patardavome labiau pasidomėti tauraus gyvenimo žingsniais, dailės istorija. Kambario draugas Algirdas Vaitkus, turėjęs kurse didelį autoritetą, gražiai smuikavo, Adolfas Gurskis garsėjo savo poetiniu talentu ir gera dikcija, aš taip pat bandžiau pažinti gaidų raides ir mokytis groti net dviem instrumentais. Mūsų surengtose studentiškose vakaronėse skambėdavo lietuviškos dainos, poezijos posmai. Malonu prisiminti, kad universiteto vadovybė patenkino mūsų prašymą, kuriame prašyta rusų kalbos discipliną nukelti į neprivalomų dalykų sąrašą. Respublikos vadovybės prašėme, kad Vilniaus centrinei gatvei būtų grąžintas Gedimino prospekto vardas. Šiuo prašymu susidomėjo KGB. Čekistai stengėsi per savo agentus išaiškinti šio rašinio iniciatorius. Kai atsirado studentiškos kepuraitės, raginome studentišką jaunimą sekmadieniais sutartą valandą drauge viešai dalyvauti šventų Mišių aukoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, parodant ištikimybę nepalaužtai ateistinių vėjų krikščioniškai pasaulėžiūrai, savo tautinei dvasiai. Bažnyčioje su dideliu dvasiniu pakylėjimu klausydavome tuometinės Konservatorijos talentingo studento Kastyčio Matulionio giedamos giesmės (už giedojimą bažnyčioje jis buvo pašalintas iš konservatorijos, baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo pasišventusiu kunigu, legendinės „LKB Kronikos“ leidimo talkininku, sovietinių lagerių kaliniu – kovotoju už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę). Jo balsas, pragydęs galingu tenoru, suvirpindavo visą  bažnyčią, paskatindamas susirinkusius dar arčiau glaustis prie altoriaus, prie amžinojo Gėrio šaltinio. Per Velykas su būreliu studentų Kauno Katedroje, apsirengę liturginiais drabužiais, gaudžiant varpams,  dalyvavome velykinėje procesijoje. Smagu buvo joje matyti ir kai kuriuos iš Vilniaus atvykusius mūsų dėstytojus. Nepamirštamas ir niekieno neišduotas studentiškas Kūčių vakaras, kurį viename bute slapta parengė tuometinis lituanistinių studijų penktakursis Kazimieras Ambrasas (baigęs universitetą, jis  tęsė studijas aspirantūroje, parašė disertacinį darbą, įgydamas  filologijos mokslų daktaro laipsnį, slapta mokėsi pogrindinėje kunigų seminarijoje, tapo žymiu kunigu, daugelio knygų autoriumi ir vertėju). Šio vakaro metu buvo prisimintas mūsų tautos dvasinės kultūros lobynas, papročiai, jame pakiliai sklaidė gyva patriotinė dvasia.

Artėjo 1956 metų Visų Šventųjų diena. Nutarėme sutvarkyti apžėlusius krūmais lietuvių karių kapus Rasų kapinėse. Išvakarėse prie kapinių tvoros paslėpėme tvarkymo įrankius. Dieną po paskaitų mūsų vienminčių studentų būrelis kibo į darbą. Dirbome iki vėlyvo vakaro. Širdyje buvo gera. Vakaro tamsą lyg nušvietė mūsų nuoširdaus darbo šviesa, susiliejusi su žuvusių Lietuvos gynėjų atminimo dvasia. Džiaugiausi, kad ir vėliau šį mūsų pradėtą Rasų kapinių tvarkymo darbą tęsė tame pačiame universitete fizikos mokslus studijavęs mano sūnus Gediminas, būdamas paskutiniame kurse sovietinės okupacijos metais neaiškiomis aplinkybėmis   žuvęs kraštotyros  ekspedicijoje.

Po kelių dienų su kauniečių jaunimo būreliu tokio darbo ėmėmės ir Kauno senosiose kapinėse. Sutvarkėme apleistus 1941 metų Birželio sukilėlių, lietuvių karių ir pažymėtus lėktuvų propelerių kryžiais lakūnų kapus.

Kelios dienos buvo likusios iki įsimintinos lapkričio 1 dienos vakaro. Vengrijoje vyko antisovietinė revoliucija, aidėjo šūviai, iš vėliavų vidurio iškirpti apvalūs sovietiniai simboliai: skylėtos vėliavos tapo revoliucijos ženklu. Prie valdžios vairo grįžęs politinių reformų iniciatorius Imrė Nadis skelbia Vengrijos neutralitetą, išstojimą iš sovietinio Varšuvos pakto, reikalauja iš šalies išvesti sovietinę kariuomenę.  Lyg sužibo laisvės viltis visoms sovietų pavergtoms tautoms. Tokiame fone surengėme studentiško jaunimo vakaronę universiteto Istorijos filologijos fakulteto didžiojoje auditorijoje. Prisirinko tiek jaunimo, kad negalėjo sutilpti į auditoriją, buvo pilnas ir koridorius. Iš anksto parengėme kryptingą partokratų neiššifruotą programą. Sklido lietuviškos dainos, sukosi poros.  Numatytos pertraukos metu mūsų bendramintis Adolfas Gurskis raiškiai paskaitė iš neseniai išleisto Maironio raštų dvitomio „Jaunosios Lietuvos“ poemos šeštosios giesmės ištrauką „Jau slavai sukilo…“ Visi suprato, ką tai reiškia – solidarumas su Vengrijoje vykstančia revoliucija.

Nutilus plojimų bangai, visi susikibę rankomis pagiedojome „Lietuva brangi“. Sklido kiti patriotiniai eilėraščiai, dainos, kalbėtojų žodžiai. Vienas iš kalbėtojų ragino visus susitelkti, kad susikaupusi potencinė energija virstų kinetine. Paslapčiomis raginome vienas kitą lapkričio 1 dienos vakare rinktis į Rasų kapines prie dr. Jono Basanavičiaus kapo. Tuometinio Dailės instituto komjaunimo organizacijos sekretorius Arūnas Tarabilda net viešai paragino studentus vykti į Rasų kapines.   Susirinko daugybė jaunimo iš visų Vilniaus aukštųjų mokyklų. Jono Basanavičiaus kapas nušvito daugybės žvakių šviesos vainiku. Jį puošė atneštos įvairiaspalvės rudeninės gėlės, mano sudėti iš akmenėlių Gedimino stulpai, Trispalvės juostelės. Sklido patriotinio turinio eilėraščiai, kalbos, giesmė „Marija, Marija“, skambėjo Lietuvos himnas, sveikinantys Vengrijos revoliuciją žodžiai. Pasirodę milicijos būriai ir kareiviai stengėsi susirinkusį jaunimą išsklaidyti, neleisti žygiuoti link miesto. Kareiviams vadovavęs generolas net įstengė lietuviškai pasakyti keletą žodžių – eikite namo… Į kareivių ir milicininkų brutalius žodžius mes atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais – laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai. Pralaužę atvykėlių užtvaras, nužygiavome iki Aušros Vartų. Čia mus pasitiko dar didesni represinės jėgos būriai. Pirmoje gretoje ėjusius kelis studentus pavyko jiems nutempti į greta stovėjusius uždarus sunkvežimius. Reikalavo išsiskirstyti. Jėgos buvo nelygios, vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių.  Supratome, kad  mums  nepavyks  įžygiuoti į miesto gatves. Prasidėjo derybos. Paprašėme, kad atvyktų miesto valdžios atstovai.  Atvyko. Reikalavome, kad būtų paleisti suimti mūsų eisenos dalyviai – tada išsiskirstysime. Pavyko susitarti.  Išsiskirstėme būreliais.  

Po šių įvykių tuometinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pareikalavo iš aukštųjų  mokyklų pašalinti daugybę studentų vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusių prie vadinamos antitarybinės demonstracijos Rasų kapinėse. Šiam reikalavimui ypač pritarė universiteto karjeristinė partokratija – V. Kuzminskis, I. Zaksas, J. Bielinis ir kiti. Aš buvau apkaltintas „kontrrevoliucine veikla“, buvo akcentuotas ir mano ant  J. Basanavičiaus kapo sudėtas Gedimino stulpų ženklas. Pasirodė fakulteto sienlaikraštyje užgaulios karikatūros, kurios savo tikslo nepasiekusios tik sustiprino mūsų studentišką dvasinę vienybę ir dar didesnį ryšį su patriotiškai nusiteikusiais dėstytojais.  Brutaliems partokratijos reikalavimams atvirai pasipriešino tuometinis universiteto rektorius Juozas Bulavas jau prieš tai, tapęs rektoriumi, gerokai sulietuvinęs  šios aukštosios mokyklos dėstytojų sudėtį ir patį universitetą. Tokiai rektoriaus nuostatai pritarė ir prorektorius Eugenijus Meškauskas – žinomas filosofas, skatinęs kritiškai plėtoti marksizmo principus, tyrinėjęs pažinimo ir mokslo metodologijos, ideologijos teorijos problemas.  Prorektoriaus E. Meškausko buvau pakviestas į rektoratą paaiškinti atvykusiems čekistams Vėlinių įvykius Rasų kapinėse ir  mano dalyvavimo priežastį.  Buvau jiems pristatytas, kaip sąžiningas ir geras studentas. Dalyvavimą tuose įvykiuose grindžiau savo religiniais įsitikinimais, kaltindamas atvykusių milicininkų ir kareivių brutalius užgauliojimus bei  keiksmus. Sakiau jei nebūtų buvę šito – būtume taikiai ir išsiskirstę. Prorektorius E. Meškauskas padėkojęs tarė: „Matote – patys esate kalti, nereikėjo tos kariuomenės siųsti, o dabar norite apkaltinti  studentą Tamakauską  ir kitus antitarybine veikla…“

Supratau, kad tuometinis rektoratas   stojo dalyvavusių Vėlinių įvykiuose studentų gynimo pozicijose. Man tąsyk pavyko išvengti pašalinimo iš universiteto. Tik buvo pareikštas griežtas papeikimas ir nutrauktas stipendijos mokėjimas. Tačiau čekistinis sparnas nenurimo. Jis atsirevanšavo kitų metų Vasario 16 –tosios naktį atliktomis kratomis ir areštais.  Atsidūriau saugumo rūsių kameroje kartu su minėtu Arūnu Tarabilda. Teko patirti visas tardymo „gudrybes“, brutalų pažeminimą. Dailės institute   buvo panaikinta komjaunimo organizacija, kaip pasidavusi „nacionalistinei įtakai“. Tai atsitiko pirmą kartą Sovietijoje.  Mane apkaltino  „aiškia antitarybine veikla“ ir „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“ pašalinę iš universiteto,  išsiuntė į   sovietinius rekrūtus prie Uralo užterštoje radiacijos zonoje. Atgavus Lietuvai laisvę, teko susipažinti su kai kuriomis bylomis, susijusiomis su mūsų minimu laikotarpiu. Vienoje radau savo lituanistinių studijų  draugo,  nuoširdžiai  tauraus ir poetiškos sielos  kursioko Leonardo Gogelio mane ginantį drąsų laišką, adresuotą Vilniaus universiteto rektoriui. Jame rašoma, kad šalinami iš universiteto tokie žmonės, kurie nemėgsta veidmainiauti, drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus, universitete didvyriais jaučiasi tokie prisiplakėliai ir veidmainiai, kaip pavyzdžiui, II kurso istorikas Aleliūnas ir kiti. Jie siekia „šiltų vietelių“ komjaunimo biuruose ir panašiai… Toje byloje yra ir man skirtas eilėraštis „Pro Patria“. Leonardas Gogelis, liudijant  tam pačiam jo kambario „draugui“ Mykolui Aleliūnui,  buvo nuteistas ketveriems metams lagerio. Apie tai prieš kurį laiką rašė žurnalas „Ekstra“.  

Į tą pačią pauralės  Zlotousto vietovę pasiuntė ir kurso draugą  Algirdą Vaitkų, perkeltą drauge su  Valentinu  Ardžiūnu   į neakivaizdinį skyrių.   Panašaus likimo susilaukė ir kai kurie kitų aukštųjų mokyklų studentai. Buvo pakeista  ir universiteto vadovybė, reorganizuota lietuvių literatūros katedra. Tačiau partokratams nepavyko sunaikinti jau nuo filomatų filaretų laikų universitete kilusios laisvės siekimo   dvasios.  Ji vis iškildavo įvairiomis formomis iki pat Lietuvos atgimimo.

Kaune 1956 metų įvykių minėjimas vyko jau pagal tradiciją  Senosiose kapinėse prie įrengto memorialo spalio 20 dieną. Jame dalyvavo Vengrijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius J. E. ponas Zoltan Jancsi su savo bendradarbiais, mūsų organizuotos mokinių  grupės su savo mokytojais iš Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos    ir iš generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus. Taip pat minėjime dalyvavo miesto savivaldybės atstovas, to meto įvykių Kaune dalyviai Vytautas Kluonius ir Stasys Dovydaitis, Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko dukra Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė, aktyvus visuomenininkas, buvęs LR Seimo narys Rytas Kupčinskas, Juozo Grušo meno gimnazijos direktorė Nijolė Šimienė, LPKT Sąjungos valdybos pirmininkė Rasa Bumbulienė, laisvės kovų dalyvis – žinomas dirigentas Algimantas Mišeikis, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus atstovai.  Pasidžiaugęs čia atvykusių mokinių gausa, kalbėjęs J. E. ponas Zoltan Jancsi pabrėžė, kad sovietų represijų padarytos žaizdos   gyja gana lėtai, visuomet reikia išlaikyti budrumą,  prisiminti tuos žmones, kurie aukojo savo gyvenimą siekdami savo  tautai bei kitoms sovietų  pavergtoms tautoms laisvės ir nepriklausomybės. 

Vengrijos revoliucijos 61-ąsias metines savo kalbose sveikino Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir kiti.  Prie memorialo buvo padėti Vengrijos ambasados ir Kauno savivaldybės vainikai. Skambėjo Vengrijos ir Lietuvos Respublikos himnai. Darganoto rudens minėjimą sušildė dalyvavusių mokinių atlikta  meninė programa, kurią rengiant daug triūso įdėjo šio minėjimo dalyviai –  J. Grušo meno gimnazijos direktorės pavaduotoja Eugenija Paškauskienė, mokytojos Lina Dekerienė, Dalia Razumienė, miesto mokinių ateitininkų vadovė, gimnazijos mokytoja Vida Zulonaitė, Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus mokytojai Jūratė Ivanauskienė, Olgita Cironkaitė, Laura Šimaitytė-Valaitienė ir Gintautas Mikalauskas.      

Spalio 23 dieną 1956 metų įvykių Vengrijoje ir Lietuvoje  minėjimas vyko Vilniuje  prie Aušros Vartų sienos įrengtos Atminimo lentos. Deja, čia neskaitant atėjusių ambasados darbuotojų, susirinko tik  būrelis  ir tai jau daugiausiai pagyvenusių  žmonių. Savo tradicinę ištikimybę dalyvauti šiame minėjime parodė profesorė Ona Voverienė, istorijos mokslų daktaras Darius Juodis, buvęs Šakių rajono Sąjūdžio pirmininkas, Laikinosios komisijos KGB veiklai tirti narys, Kovo 11-tosios Akto signataras Algirdas Endriukaitis ir kt. Nuskambėjus Lietuvos bei  Vengrijos himnui, žodį tarė Vengrijos ambasadorius J. E. ponas Zoltan Jancsi, pažymėjęs to meto įvykių svarbą išsivaduojant iš sovietinės priespaudos, pasidžiaugė   tolimesniu vengrų ir lietuvių tautų gražiu  bendradarbiavimu. Jo kalbą, kaip ir Kaune, labai sklandžiai pateikė lietuvių kalba Ambasadoriaus padėjėja Justina Budziūtė.   

Minėjimo tęsinys vyko  prie kvapnios arbatos  puodelio  netoliese esančioje kavinėje. Čia jau nepučiant žvarbiam vėjui  dar kartą prisiminti 1956 metų įvykiai Vengrijoje bei Lietuvoje. Kalbėjęs Ambasadorius pabrėžė tuose įvykiuose dalyvavusių žmonių drąsą ir pasiaukojimą. Profesorė Ona Voverienė savo kalboje pažymėjo  patriotizmo, vienybės ir tautinio orumo išlaikymo svarbą, pasidžiaugė Vengrijos siekiu išlaikyti ir stiprinti savo nepriklausomybę.  Prisiminimų žiupsneliu pasidalijo to meto įvykiuose aktyviai dalyvavę Algirdas Endriukaitis ir Zigmas Tamakauskas.

1956 metų Vėlinių įvykiai Lietuvoje , susiję su Vengrijoje vykusia revoliucija – tai ryškus akmenėlis Laisvės siekimo mozaikos kūrime, pažymėtas Lietuvos gyvybės išsaugojimo siekiu, jos meilės auka ir pasišventimu. Šią meilę neturėtų sudrumsti dažnai iš svetur atskriejusios nihilistinės nuotaikos,  svetimų, kosmopolitinių  vėjų gūsiai, kėsinantys sumenkinti mūsų herojišką istoriją, dvasinės kultūros gelmę.  Prisimintini poeto Kazio Inčiūros žodžiai: Veltui tavo mintys į svetur keliauja / Saulė, nors šviesiausia, bus svetur tamsi. / Čia brangiau už auksą juodos žemės sauja,  / Nes kiekvienoj dulkėj čia tu pats esi.