Valstybės aikštė, Didvyrių aikštė, Reprezentacinė aikštė, Atminimo aikštė – štai vardai ir idėjos, kurias mėginama suteikti Vilniaus Lukiškių aikštei. Tie vardai ir idėjos – žmonių lūpose, mintyse, institucijų sprendimuose, menininkų brėžiniuose. Net Seimo nutarime.
Daugiau kaip dvidešimt metų galvojama ir ginčijamasi, kaip tas idėjas įgyvendinti. Ir štai kažkas išvydo reginį, viziją, sapną – tebus aikštėje Vytis, jis įkūnija ir valstybę, ir jos didvyrius, primena kovas už laisvę ir kritusiuosius vardan jos. Vytis, teiškils aikštėje Vytis, užsidegė šia mintimi daugybė žmonių! Ir net pinigus surinko, pastatys patys, valstybei nieko nekainuos! Tik leiskit!
Stop, stop, pasakė kažkas aukštai, tas, kuris timpčioja marionečių siūlų galiukus. Stop. Ir viskas sustojo – savivaldybėje, kultūros ministerijoje. Esą reikia išdiskutuoti, esą būtinas konkursas. Staiga aikštę aptvėrė tvora, pradėjo paslaptingus darbus. Be konkurso ir be diskusijų. Jūs ten konkuruokit, o mes darom. Bet kaip gi taip, juk reikalingas vieningas sprendimas ir aikštei, ir paminklui! Nieko, nieko, jūs paskui paminklą priderinsit.
Ir padarė. Kai pamatai aikštės nuotrauką iš viršaus, užgniaužia kvapą. Bet ne iš pasigėrėjimo, o iš visiškai priešingo jausmo. Viešpatėliau! Kuo virto graži, harmoninga, taisyklingos formos, simetriška aikštė? Aštuonios ašys, aštuoni takai tiesėsi į aikštės vidurį, kur, kaip numatė senieji architektai, geriausia vieta stovėti paminklui… Nieko iš to nebeliko, senosios aikštės nebėra. Ir paminklą statyti nebėra kur.
Du trečdaliai dabartinės aikštės panašūs į skverą prie daugiabučių su chaotiškai pramintais takais. Pievelėse galės gulinėti ar sėdinėti jaunuoliai, šeimos su vaikais, užkandžiauti, žaisti badmintoną. Senesnieji ant suoliukų įkniubs į šachmatų, šaškių, domino lentas. Spalvoti balionai, muzikėlė, vaisvandeniai, ledai, pyragėliai, kilmingų šunų paradai, vaikščiojimo ant rankų turnyrai, gyvųjų skulptūrų pasirodymai… Nusiplūkęs miestietis pramogaus, mėgins atgauti jėgas.
Likęs aikštės trečdalis paskirtas paminklui ar paminklams. Bet ir tai ne visas, šone trykš, čiurlens fontanai, kuriuose karštą vasaros dieną galės pabraidyti vaikai. Ką rimta tokioje erdvėje galima sukurti? Štai konkursiniame projekte nedidelis Vytis net nebėra centre, stovi be jokio postamento, matyt, tam, kad ant jo žirgo karstytųsi, kas tik panorės. Tas paminklinis Vytis yra atjojęs prie „Šimtmečio rato“, kur neskaitę istorijos, neperkantys turistinių bukletų ir nesinaudojantys internetu galės lietuvių ir anglų kalbomis čia pat sužinoti svarbias Lietuvos datas ir net kiek kur žuvo ar buvo ištremta. Centre ant aukšto stiebo plevėsuos dar vienas Vytis vėliavos pavidalu, tarsi sakytų: norėjot Vyčio, tai dabar turėkit net du, negaila. Apskritai imant, toks projektas – apgailėtina parodija to, kas galėjo būti.
O ką geriau galėjo pasiūlyti menininkai tokioje sudarkytoje aikštėje, tikriau, pusėje aikštės? Vienoje pusėje – balaganas, kitoje – didvyriai? Vienoje dalyje spygčiojimai, šunų lojimai, muzikėlė ir gėrimai, kitoje – rimtis ir susikaupimas, garbės sargyba, aukštųjų užsienio svečių dedamos gėlės? Ne, brangieji, himnas negiedamas su sumuštiniu rankoje, Didvyrių aikštėje nesivoliojama, žemės purvas ir dangaus mėlynė nesimaišo.
Ak, buvo aikštė, kurioje tauta galėjo įprasminti savo buvimą! Gal vienintelė ar labiausiai tam tinkama aikštė. Tačiau joje įprasmino savo buvimą miesčionis, vartotojas, pasaulio pilietis, klajūnas. Žmogus be savybių, be protėvių, be savasties, be atminties. Tai įprasmino savo buvimą Vilniaus meras R. Šimašius, tipiškas liberalas, prasivogusios partijos buvęs pirmininkas, Vilniaus taryboje sudaręs koaliciją su lietuvybės priešais, kabinęs gatvių lenteles su nelietuviškais užrašais, o prieš keletą metų, būdamas teisingumo ministru, pirmasis pasiūlęs įstatymo projektą, kad pasuose būtų ir nelietuviški rašmenys.
Vikriai jis dabar sužlugdė ne tik Vyčio paminklo, bet ir Valstybės, Didvyrių, Atminimo, Reprezentacinės aikštės idėją. Meistriškai! Bet ir jo, ir panašių į jį galybė neamžina.
Apie tokius dar Vincas Kudirka rašė: nusmuks, bevažinėdamas per savo darbo tiltus.
TEISYBĘ rašo V.Astas.Ką paliksime būsimoms kartoms?Šimašiaus balaganėlį didžiausioje Sostinės aikštėje. Ant krauju aplaistytos žemės voliosis …. Bet yra Lietuvoje miestų su aukštesnės kultūros valdžia. Nuvažiuokite į Marijampolę ten tvarkingoje neužkrautoje verslo išmislų miesto aikštėje stovi aukštas rožinio marmuro paminklas pastatytas Valstybės tūkstantmečiui ten istorija, ten galima didžiuotis savo Lietuva. Nuostabu, net ir šiuolaikiniai valdžios žmonės sugeba gerbti save ir savo Tautos praeitį. O kokie fontanai miesto parke, panaudojant vietos upelio vandenį. Tai ne mūsų ,vilniečių nosiai. Vaikštai po Marijampolę ir suki galvą:o ką ,pas jus kombinatorių, sukčių nebūna?
… na taip gal tas paminklas tūkstantmečiui ir gerai, bet jau Marijampolėje galėjo stovėti paminklas du tūkstančiai metų Sūduvos paminėjimui… ir kas geriau ar garbingiau būtų?
Na man tai patiko Vytauto paminklas Krokuvoje.
Vilniuje gyvenu nuo1958 metų. Kaip ir vilnietis, … žinantis daugumą Vilniaus kiemų ir ne tik.Todėl sakyčiau jovalą padarė iš aikštės.
Tas tavo Vytautas, Krokuvoje, yra antroje vietoje, po Jogailos. Tame paminkle, Jogaila yra viršuje, o Vytautas – apačioje, jeigu nežinai. Lenkijoje didvyris yra ne Vytautas, o Jogaila.
Aikštę pavaizdavo pagal esamą valstybės būklę tikras bardakas ir jovalas…..
Lenkijos didvyris nebent, 20proc lietuviu yra padeje ant tokiu Dzecskospolitos didvyriu.
Izvelgiu tame likimo ironijos. Anoks ir didvyris jeigu voliosis prie paminklo jojo mistifikuotos asmenybes. Kai lankysiuosi Vilniuj butinai pasivoliosi ir as ten sumustini suvalgysiu. Ir pasijuoksiu is Wilno valdziazmogiu “lietuviu”.
Gėda VIlniui dėl tokios aikšttės. Bergždi jie, nes nesugeba nieko iškilaus pastayti. Sovietinis mentalitetas.
Joo. Krokuvoje paminklas Jogailai, o Vytautas po jo kojomis postamente ,neverta lietuviams juo žavėtis.
O Vytauto paminklas Vilniuje yra, pastatytas šįmet prieš 2 mėn stovi kukliai Gedimino kalno papėdėje 3metrų aukščio variu dengta skulptūra, Lietuvos Nacionalinio Muziejaus kieme; kartais sušmėžuoja internete nuotraukose, kai rodomos kalno nuošliaužos, bet kaip tyčia už Vytauto nugaros nuošliaužų nėra; dažnai užsuku pažiūrėt, ar dar stovi …
pamiršo paminėti – prie Vyčio ir reprezentacinis Vilniaus tualetas, šiltą dieną dvokiantis ir už 1 “sysiuką`” grobiantis 50 e/ct.
Tame ir yra visas susipriešinimas : ar aikštė žmonėms, ar kapinėms – memorialams. Ponas V. Astas yra už tai, kad žmones iš aikštės išvyti – ,,aikštėje nesivoliojama“, o palikti pompastikai.
Net fontanas jam užkliuvo!
V.Astas rašo ne dvasios ligoniams. Kliuvinys yra tokie kaip tu.
Kitaip ir negali būti, kai pašlemėkams suteikiamos galios rimtus reikalus tvarkyti. Kas per laikai, kas per papročiai!
// “Du trečdaliai dabartinės aikštės panašūs į skverą prie daugiabučių su chaotiškai pramintais takais.” // ———- Autorius labai taikliai apibūdino. Tokio tipo aikštėje paminklas teatrodytų kaip nereikšmingas, nežymus priedėlis. O jis juk turi būti dėmesio centre. Ir visa aikštė, jos išplanavimas, takai, mažoji architektūra, medeliai turi tarnauti, dirbti paminklui. Nuo pirmo žingsnio į aikštę aplinka jau turi formuoti atitinkamą nuotaiką, įspūdį.
Iš to aikštės tvarkymo, valdant liberalams, nieko kito ir nebuvo galima tikėtis – juk liberalams buvo ir yra svarbiausia, kad būtų susikurtos progos pinigams įsisavinti ir kad juos susižertų savi. Dabar jau, kaip sakoma, papūsk į uodegą, – šaukštai popietų… Iki kokio dvasios skurdo prisigyventa, – baisu… Tad kalbėkime apie tai kur sostinės rinkėjų naujasis meras, kur tas Lietuvą ir sostinę labiau už save mylintis žmogus, juk savivaldybių rinkimai ne už kalnų.
Jeigu sovietiniais laikais mankurtizmą diegė super uolūs komunizmo statytojai pataikaudami maskvai ir vietiniams vadukams, tai dabar tą patį daro tokie pat super uolūs globalizmo ir kairiojo libaralizmo šaukliai. Jei anie tegalėjo, kaip atlyginimo tikėtis paaukštinimo pagal partinę liniją, tai dabartiniai jau gali tikėtis solidžių finansinių injekcijų ir karjeros šuolio. Pažanga yra. Todėl šie plėšosi nepalyginamai aktyviau. Tiek aktyviai, kad visos jų “pastangos” kaip ant delno. Tai leidžia žmonėms, įgijusiems imunitetą prieš sovietinį smegenų plovimą, šiuos “aktyvistus” nesunkiai identifikuoti. Tačiau užaugo nauja karta, kuri to imuniteto neturi. Štai čia ir yra didžiausia prblema.
Gėdos stulpo aikštė! Kitokio įvardijimo nepripažystu. Lietuvoje tiek komunistų ir komjaunuolių ir jokios gėdos, nei sarmatos !
Vydui Astui už keliamus skaudulius tautoje.
Kakadu vertas tas Vytis nebent. Samoningumo lietuviams trūksta šiandien. Ir idėjų… Tai su tuo Vyčiu kaip kokie mankrutai tikrai.. O jūs pagalvokit kiek galėtų būti gražių aikštės variantų.. Tarkim skveras skirtas pagerbti sutartinėms dainoms. Vietoj to norima statyti raitelį su lenkiškais kryžiais. Apskritai tai yra akibrokštas lietuvų tautos padermei ir pasityčiojimas šioks toks.
Tai jau iki tiek nuzmogejome…. Klausimas kyla bematant sitas ‘paminklo epopejas’: ar gali buti didesne beda valstybei uz liberala? Ir atsakymas vienareiksmiskas persasi- tai liga. Sveiko proto zmogus tokiu ‘menu’ nesugalvos…
Kitas klausimas, kuris kyla: tai ka mes renkame? Kaip isardyti sita sudaryta ‘valdzios mechaniznma’, kada jie patys sau ponai, kada jokios atsakomybes ir ne maziausio rupescio ka galvoja rinkejai. Zmones sako- mes noretume taip ir taip. Atsistoja ‘pazangus liberalas’ ir sako- mes nusprendeme kad bus sitaip ir anaip… Be jokio raudonavimo, be jokios sarmatos pozymiu, net be jokio ‘atsiprasau’. Kam jie atstovauja?
Kas tie mieninykai ? Didžioji dalis – girtuokliai, narkomanai, paleistuviai, kuo modernesnis, tuo giliau įsibridęs.
Apima toks jausmas, kad TSRS kažkada labiau pasirūpino Leninu Vilniuje, nei mes savimi dabar. Už tat turėsime labai pažangių kubinių medelių.
Paminklas Leninui ir aikštės išplanavimas bei spalvos Lukiškėse buvo tokie tobuli ne dėl to, kad tuometiniai autorius/autoriai labai mylėjo bolševikų partijos lyderį. Tačiau jie buvo senesnės kartos užtaiso ir bet kokį darbą darydavo sąžiningai, kaip tikri savo amato žinovai. Dabar tokių žmonių mažai. Juolab, po ilgų metų libanalų valdymo, kai už pinigus perkama viskas – geras vardas, titulai, laipsniai.
Apgailetinai atrodo aikske.Argi tokia kiaulide pagerbia tautos istorija.Man dabar aikste primena vilkotakius.Jovalas,kitaip ne pasakysi.Kokia valdzia tokia ir aikste…Geda!