Rugsėjo pradžioje, mano geras pažįstamas Antanas Kairys pakvietė į Utenos miesto šventę, kurioje jis grojo Lietuvoje labai retu instrumentu. Į miesto šventę nuvykti nepavyko, tačiau spalio 14 d., lankantis Panevėžyje, trumpam užsukau pas Antaną.
Vos pravėrus buto duris nuskambėjo „Santa Liučija“ melodija, o užėjus į kambarį prieš akis išdygo ant ratelių stovinti, stilingais raštais išmarginta daili medinė dėžė, kuri skleidė malonius garsus Antanui sukant rankenėlę.Labai sudomino šis antikvarinis, Lietuvoje retas instrumentas, tikiuosi, ir skaitytojams bus įdomu daugiau sužinoti apie jį. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje apie rylą (šarmanka, katarinka, vamzdinė, vargonėliai) rašoma, kad tai nedidelis mechaninis muzikinis instrumentas – vargonų tipo aerofonas be klaviatūros. Gali būti nešiojama arba vežiojama.
Ryla atsirado XVII a. pabaigoje Prancūzijoje kaip muzikinis instrumentas paukščiams giesmininkams (dažniausiai dagiliai ir kanarėlės) naujų melodijų mokyti. Apie 1700 m. rylą tobulino italų meistras G. Barbieri. Nuo XIX a. rylos velenėlius pakeitė perforuoti kartono arba metalo diskai, kuriuose įrašyta po keletą dainų, šokių (daugiausia valsų), operų arijų.
Lietuvoje nuo XVIII a. iki XX a. pirmos pusės naudota per petį nešiojama ryla. Keliaujantys muzikantai miestų, miestelių gatvėse, kiemuose, aikštėse, turguose ryla grieždavo žonomas dainas, šokius, kai kurie dar rodydavo dresuotus gyvūnus (VLE. V., 2011, T. 20, p. 96 ir VLE. V., 2012, T. 21, p. 512).
Panevėžietį Antaną Kairį kalbino Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Povilas Šimkavičius:
– Papasakokite, kaip kilo sumanymas įsigyti rylą
– Iš mamos pasakojimų sužinojau, kad mūsų krašte šį muzikinį instrumentą vadindavo katarinka. Tiesa, teko girdėti ir vargonėlių pavadinimą. Pirmą kartą vargonėlius išgirdau 2007 m. viename šeštadieniniame turguje Blankenėzėje, Hamburge (Vokietija). Tada skambėjusi „La Paloma“ („Balandėlė“) melodija taip sužavėjo, kad net širdis suvirpėjo. Mane užvaldžiusios lyriškos nuotaikos pagimdė tvirtą norą įsigyti vargonėlius. O paieškos užtruko net dešimt metų.
Tik šių metų liepos mėnesį Hamburgo technikos universiteto meno istorijos profesorės pagalba Achene, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje nusipirkau šį originalų muzikos instrumentą. Įkalbinėjamas parduoti vargonėlius šeimininkas Edgaras vis klausinėjo, ar tinkamai bus prižiūrimas muzikinis instrumentas, ar juo bus grojama. Taip pat prašė atsiųsti nuotraukų iš renginių. Rylos įsigijimą lydėjo ilgas bendravimas prie kavos puodelio su Edgaru, tarsi, su senu geru draugu, bei užburianti „Lili Marlen“ melodija.
– Kuo ypatingas jūsų muzikinis instrumentas?
– Pirmuose vargonėliuose melodijos buvo įrašomos metaliniais iškilimais (strypeliais) velenėlyje. Manoma, kad tokios sudėties velenėlis yra seniausia muzikos įrašymo laikmena. 1920 m. pradėtos gaminti perforuotos popierinės juostos, kurios buvo žymiai pigesnės ir paprasčiau pagaminamos, o tokie vargonėliai daug lengvesni. Mano vargonėliai pagaminti apie 1967 m. Badeno-Viurtembergo (Baden-Württemberg) žemėje Vokietijoje. Turi 16 iš kriaušės vaismedžio pagamintų vamzdelių. Juose melodijos įrašytos perforuotoje popierinėje juostoje, pavyzdžiui, mano turimose juostose – po 4 melodijas.
Sakoma, žmogaus fantazijos beribės, taigi, 1985 m. buvo pagaminti naujoviški vargonėliai, kuriuose velenėlį ir popierinę juostą pakeitė mikroschemos, valdymo pultelis ir elektromagnetiniai vožtuvai. Mikroschemoje įrašyta tūkstančiai melodijų, kurios labai greitai atrenkamos. Tiesa, tokių vargonėlių į Vokietijoje vykstančius tarptautinius rylininkų renginius neįleidžia, nes norima išlaikyti senus papročius ir stilių.
– Kaip veikia jūsų vargonėliai?
–Tai mechaninis muzikos instrumentas. Grojama sukant rankenėlę. Sukamieji srieginės rankenos judesiai paverčiami linijiniais dumplių judesiais. Dumplių pučiamas oras per perforuotoje popierinėje juostoje išmuštas apskritimo formos skylutes patenka į atitinkamus vamzdelius. Perforuota popierinė juosta juda taip pat rankenėlės pagalba.
– Kiek rylininkų yra Lietuvoje? Gal žadate įsteigti rylininkų klubą?
–Mano žiniomis, šiandien Lietuvoje yra jau trys rylininkai, tai – klaipėdietis Virginijus Vyšniauskas, kuris bavarišką rylą įsigijo 2016 m. pabaigoje, muziejininkas iš Piniavos (Panevėžio rajonas) Klemensas Sakalauskas ir aš. Jeigu atsirastų daugiau rylininkų, galima būtų pagalvoti ir apie klubo įsteigimą, ir pasirodymų rengimą arba dalyvavimą, pavyzdžiui, Vokietijoje vykstančiuose renginiuose, kur varžosi stiprios Berlyno ir Miuncheno rylininkų mokyklos.
– Kokiuose renginiuose teko dalyvauti? Ar nuotraukos jau išsiųstos buvusiam vargonėlių šeimininkui?
– Dalyvavau tik dviejuose renginiuose: rugsėjo 9 d., Utenos miesto šventėje, kurioje tris valandas griežiau Sendaikčių kieme pas Arvydą (Aušros g. 41A), ir rugsėjo 30 d., Raguvėlėje (Anykščių rajonas) vykusioje Panevėžio „JAWA fanų klubo“ sezono uždaryme. Nuotraukų į Acheną dar neišsiunčiau, bet šv. Kalėdų proga kartu su sveikinimo atviruku išsiųsiu ir nuotraukas. Pažadus reikia tesėti.
– Kokie įspūdžiai iš renginių?
– Manau, šiandien mažesniuose miestuose, miesteliuose ir kaimuose žmonės atpratę nuo gatvės muzikantų, nors aš ir neprašiau paaukoti centų, bet uteniškiai labai didelio susidomėjimo nereiškė. Utenoje ryla domėjosi ir ją išbandė Vilniaus „Stalo teatro“ vadybininkė, o Raguvėlėje – bendruomenės narė Jolanta. Raguvėliečiai pasirūpino aukų dėžute, buvo nemažai aukojančiųjų. Aukas palikau Raguvėlės motociklų gerbėjams. Maloniai nuteikė renginio rengėjai, senovinės technikos gerbėjo Antano Zemnicko bei Panevėžio „JAWA fanų klubo“ prezidento Tomo Kriukelio padėka už dalyvavimą renginyje ir reto žanro muziką.
Dėkoju už pokalbį. Linkiu daug gražių renginių, taip pat pasirodymų tradicinėje gatvės muzikos dienoje Vilniuje, žadinant meilę Lietuvoje užmirštam muzikos instrumentui ir jo skleidžiamoms nuostabioms melodijoms.
