V. Bagdonavičius. Vydūnas apie tautą ir valstybę

Vydūno 150- mečiui artėjant

Tiek Vydūno kūrybą, tiek visą XX a. pradžioje įsibėgėjusį plačiašakį veikimą, to veikimo motyvus, užmojus galima apibūdinti, madingais šiandienos terminais kalbant, kaip nuoseklų, kryptingą, filosofiškai pagrįstą ir labai reikšmingą tautos dvasinio ugdymo projektą, kuriame ypač svarbus vaidmuo skiriamas pačiai tautai ir valstybei, įtvirtinančiai. jos raišką

Vokietijai pripažinus ką tik paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. balandžio 10 d. Vydūnas sveikinimo laiške Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai rašė: „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui – būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.“ Priespaudų nuvargintoje, karo dar labiau nuskurdintoje Lietuvoje mąstytojas įžvelgė esant daug „jaunatvės pasitikėjimo ir jaunatvės galių“, buvo įsitikinęs, kad „Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato“ [1].  Tautai, sugebėjusiai tikrąjį žmoniškumą reikšti net didžiausiam varge, Amžinoji Apvaizda patikėjo kilnią misiją – žmoniškumu paveikti prieštaravimų draskomą pasaulį, būtent tai misijai atlikti ir esanti suteikta laisvė.

Po kelerių metų Darbymetyje, savo leistame „laikraštyje tautos dvasiai tvirtinti“, Vydūnas rašė: „Pasaulis valdomas labai taurių, kilnių, šventų galybių. Ir jas nujėgti tegali žmogus, kuris yra pasišventęs Aukštybei. Šitos galios yra suteikusios nepriklausomybę mūsų tautai, [čia ir toliau paryškinta Vydūno – V. B.]. Joms veikiant visose pasaulio vietose, mūsų tauta išėjo iš vergovės. Ir jųjų leista dabar mūsų tautai gyventi savaip. Tik numanykime, kiek tai reiškia: savaip po tiek vargų, po tiek amžių prislėgimo, priespaudos ir paniekos!“[2] Pasidžiaugęs tautai aukštųjų galių suteikta laisve, mąstytojas priminė, kad tasai džiaugsmas neturėtų virsti svaigia euforija, nes pirmiausia „kiekvienam tautos vaikui priderėtų mąstyti apie tai, kam mūsų tauta nebepriklausoma, kam jis pats nebeverčiamas svetimiems vergauti, kam suteikta jam ir visai tautai laisvė“ [3].

Vydūnas pats labai skubėjo talkon, kad stiprėtų dvasiniai besikuriančios valstybės pamatai. Daug rašė į Lietuvos spaudą, šalies miestuose ir miesteliuose dažnai skaitė paskaitas, kalbėdamas apie žmoniškumo esmę, apie dvasinio tobulėjimo principus ir būdus, apie kultūros raidą, jos raišką dabarties pasaulyje. Tiek didieji, tiek mažesni laikraščiai ir žurnalai, nesvarbu, kokios pakraipos jie būtų, spausdino Vydūno straipsnius, atpasakodavo paskaitose dėstytas jo mintis. Jis pats leido minėtąjį Darbymetį, skirtą aptarti valstybės aktualijoms. Savo filosofijoje Vydūnas ypač pabrėžė tautos, valstybės svarbą žmogaus dvasinei raiškai. Teoriniai šių fenomenų pagrindai buvo išdėstyti dar gerokai prieš nepriklausomybės paskelbimą veikale „Mūsų uždavinys“ (1 leid. 1910, 2 leid. 1921), kiek vėliau išėjo „Tautos gyvata“ (1920).        

Daugeriopas kultūrinis Vydūno veikimas laikytinas išskirtiniu reiškiniu – tai vydūnizmas, nepaprastai panašus į kitą to paties laikotarpio dvasinį bei politinį fenomeną – gandizmą, kuris beveik visuotinai žinomas pasaulyje. Esminis bruožas, būdingas abiems šiems fenomenams, – nesmurtinis priešinimasis priespaudai, išsilaisvinimas dvasinėmis pastangomis. Mahatmos Gandžio sukurtoji neprievartos taktika – satyagraha – padėjo Indijai įveikti britų kolonializmą ir tapti nepriklausoma. Taikus lietuvių tautos kelias į laisvę iš esmės panašus į indiškąjį, nors juo eita, nesivadovaujant jokiais išankstiniais modeliais. Lietuva buvo netgi pirmesnė už Indiją, kurios dvasinis ir politinis vadovas Gandis, kaip liudija su juo bendravęs įžymus lietuvių antropologas Antanas Poška, žavėjosi tolimosios Baltijos šalies taikiu ėjimu laisvėn [4].

Gandžio ir Vydūno požiūriai panašūs ne tik tuo, kad praktiniam veikimui juos paskatino analogiška svetimųjų priespauda, bet ir tuo, kad rėmėsi tuo pačiu šaltiniu – senąja indų filosofija, kurios išmintį tiek vienas, tiek kitas mąstytojas taikė savo laiko ir savo krašto aktualijoms. O svarbiausia jiems abiems buvo tautos išlikimas ir laisvė, prasminga būtis, misija žmonijos raidos kontekste ir jos įgyvendinimas. Politinio pavergimo sąlygomis pagrindinė gynybinė tautos tvirtovė yra nepalaužiama dvasios galia. Todėl žmogaus esmė ir tobulėjimas, tiksliau tariant, dvasinis išsivadavimas buvo pamatinė ir Vydūno, ir Gandžio filosofijos tema.

Vydūniškoji samprata, veikiama vienos iš senovės indų filosofijos mokyklų – klasikinės vedantos, – žmogaus esmę apibrėžė kaip dieviškojo absoliuto kibirkštį, patekusią į tą būties dalį, kurią sudaro gamtiškasis pasaulis. Žmoniškumas, kaip dvasios pradas, turi įveikti ir harmonizuoti gamtiškojo pasaulio galias, darančias įtaką tiek aplinkai, tiek pavieniams žmonėms, tiek visai žmonijai. Tą užduotį padeda spręsti sociumas, kartu esąs ir žmoniškumo raiškos, laisvėjimo terpė, tvirtybės išbandymų laukas. Todėl jo poveikis žmogaus dvasinei ir kitokiai raidai, Vydūno aiškinimu, esąs didžiulis – padeda plėsti dvasinį akiratį, ribojamą gamtinės prigimties, įveikti egocentrišką individualizmą. Vadavimasis iš egocentrizmo savaime įsilieja į asmenybės tobulėjimo procesą, praturtina žmogų kaip šeimos, tautos, žmonijos narį, kaip dvasinės kultūros kūrėją ir vartotoją. „Šeima, giminė, tauta nėra savaime vertybės, – aiškina mąstytojas. – Jos tokiomis tiktai pasidaro, jeigu žmoniškumas jose gali reikštis ir tuo gyvenime įsigyti savo reikšmę.“

Etniniams ir socialiniams sluoksniams būdinga siekti tos reikšmės, tai užprogramuota kaip dvasinės jų evoliucijos uždavinys. Vydūno filosofijoje, gvildenančioje etnosocialinius klausimus, svarbiausias vaidmuo skiriamas tautai, nors čia atsiskleidžia tik dalis žmogaus santykio su būtimi. Taip elgtis vertė pati gyvenimo realybė. Mąstytojo akyse nutaustantieji Rytų Prūsijos lietuviai vis labiau smuko morališkai, jų žmoniškumo galia menko. Tėvynainių nutautinimo padariniai skatino gilintis į tautiškumo esmę, jo reikšmę žmogaus dvasinei raidai. Pasigilinęs padarė išvadą, kad tarp žmoniškumo ir tautiškumo yra abipusis ryšys. Šiai sąveikai išaiškinti Vydūnas paskyrė minėtus stambesnius savo filosofijos veikalus „Mūsų uždavinys“ ir „Tautos gyvata“.

Vydūno apibūdinimu, tauta, kaip ir žmogus, turi ne tik empirinę sociume besireiškiančią, bet ir transcendentinę būtį, josios pagrindas yra „nuolat veikiančios kūrybos galios“, kurios nubrėžia jai užduotį kūrybos vyksme ir paskiria tos užduoties vykdymo laiką [5]. Vadinasi, tautos esmę sudaro ne vien tam tikroje Žemės vietoje gyvenančių, kolektyviai prie tos vietos sąlygų prisitaikiusių žmonių visuma, kultivuojanti panašų, per ilgus metus susiklosčiusį gyvenimo būdą. Tauta, turėdama savo užduotį ir misiją visumos vyksme, tam tikru atžvilgiu prilygsta gyvam organizmui, natūraliam ūgliui, įsišaknijusiam absoliute. Tai organiškas visumos galių pasireiškimas, savotiškas žmogaus analogas, turintis kūną, gyvybę, psichiką, mintis ir dvasią. Visa tai savaip būdinga tiek pavieniam individui, tiek tautai. Specifiniai to susipynimo ir pasireiškimo bruožai nulemia tautos charakterį, jos dvasią, tautinės kultūros savitumą.

Tauta kiekvieno asmens atžvilgiu yra pagal vadinamąjį karmos (individualiojo ir kosminio likimo) dėsnį jam tekusi galimybė išreikšti žmoniškumą ir su tuo privalu skaitytis: „Gyvenimo įstatymas yra žmogui užmetęs giminės ir tautos tinklus. Iš jų jis neišeis, kol nebus vykinęs visus gyvenimo įstatymų įsakymus“ [6]. Todėl ir žmogaus pareiga tarnauti savo tautai grįsta ne vien išsiugdytu patriotiniu nusiteikimu, t. y. ne tik subjektyviais motyvais. Jos vykdymas reiškiąs natūralų ryšį su objektyviai veikiančiomis kūrybos galiomis, su pasaulio evoliucijos dėsniais. Stiprindamas savo tautą, žmogus stiprina tą organizmą, kurio ląstelė jis pats yra. Tačiau tautos ir žmogaus kaip organizmo ir ląstelės santykis, anot Vydūno, traktuotinas ne vien kaip socialinis ryšys. Jis turi metafizinį pagrindą ir pasireiškia visais – materijos, gyvybės, psichikos, proto, dvasios – lygmenimis. Kitaip tariant, žmogus su tauta susijęs ir biologiškai, ir dvasiškai.

Savitas tautinis atspalvis ypač ryškiai atspindi dvasinę žmogaus esmę – žmoniškumą, kurio pagrindinės apraiškos yra mokslas, menas, dorovė. Mąstytojas juos laikė pamatinėmis struktūrinėmis kultūros dalimis. Jų savitumas kaip tik ir išreiškia kiekvienos tautos kultūrai būdingą nepakartojamą charakterį. „Moksle, mene bei doroj yra jaučiama tautos gyvatos širdies plasta, – teigė Vydūnas. – Tie trys žmoniškumo reiškiniai paeina tiesiog iš tautos esmės “[7]. Kultūra išreiškia dvasines žmogaus galias, pačią žmoniškumo esmę. „Ką žmonės daro, yra labai įvairios svarbos, – aiškina mąstytojas. – Jeigu jų veiksmu reiškiasi žmoniškumas, tenka kalbėti apie kultūrą“ [8].

Ypatingą tautos žmoniškumo atspalvį geriausiai perteikia kalba, „vyriausioji žmonių apsireiškimo priemonė“, tiesiogiai tarnaujanti visoms pagrindinėms žmoniškumo įkūnijimo formoms. Kalba pirmiausia esanti mąstymo reiškimo priemonė ir nuo jo labiausiai priklausanti. Savo sąskambiais su tuo, ką ja siekiama pasakyti, t. y. su mąstymo turiniu, kalba prilygstanti meno kūriniui. Jai išreikšti materialiu pavidalu reikalingas kūnas. Tačiau jis nėra veiksnys, nulemiantis kalbos pobūdį, veikiau jį atitinkantis, su juo harmoningai suderintas instrumentas. Kūno ypatumus diktuoja aukštesniosios sferos – gyvybė (kraujas), psichika (jausmai – geismai), mintys ir dvasingumas. Išmoktoji ne sava kalba gali išreikšti tik žmogaus paviršių, bet ne gelmę. O gelminiai dvasiniai dalykai neatsiejami nuo tautos. Taip teigdamas, Vydūnas pabrėžia dviejų tautos egzistencijos pradų – biologinio ir dvasinio – vienovę, ontologinį jos determinizmą, metafizinę prigimtį.

Tautos, Vydūno aiškinimu, atsiradusios ne tam, kad žmonija būtų suskaldyta ir dėl to suskaldymo kentėtų. Involiucija palietusi žmoniją todėl, kad jai buvę pernelyg sunku aprėpti ir išreikšti visumos vienovę. Evoliucijos procesu kylant „dvasios, sąmonės, išminties pusėn“, siekiama tą vienovę aprėpti [9]. Tam kilimui esą reikalingi visi pasaulio dalykai, juo labiau kiekvienas žmogus, kiekviena tauta. Joms tenkąs ypatingas uždavinys, nes „evoliucės laike tauta vėl stovi kelio vidury. Žmonijos Aukštybėn nieks negali grįžti, neidamas per tautą […]. Kuomet žmogus iškyla iš savo siaurumo, jis ir pajaučia daugiau tautos gyvenimą. Ir tautų „pabudimas“ vien gali būti išmanomas žvelgiant į evoliucę“ [10].

Laikydamas tautą svarbia būties vyksmo pakopa, Vydūnas netvirtino, kad ji amžina. Anot jo, „tautos tegali būti priemonės kūrybos tikslui, kurį ištarnavusios išnyksta“, nes iš visumos gelmių „plūsta visos bangos atskiroms tautoms kopti evoliucijos keliu ir iš lengvo numesti visa, kas jas skiria ir visiškai tuo gyventi, kas vienija“ [11]. Tačiau tokia vieninga žmonijos būtis esanti tolimos ateities dalykas. Dabar vykstąs tautų įsitvirtinimas, išreiškiant savo kultūros savitumą. Tas vyksmas gana prieštaringas, dramatiškas, nes tautų, kaip ir žmonių, dvasinio šviesumo lygis yra skirtingas, daugeliui būdingas „pažmoniškumas“, tautinis egoizmas, agresyvus nusiteikimas kitų tautų atžvilgiu. Bet nebe toli esąs laikas, kai tiek savo pačių viduje, tiek tarpusavio santykiuose tautos turėsiančios įveikti tamsumo gaivalus, kad taptų vienos kitoms tuo, kuo joms skyrė būti kūrybos galios.

Vydūno tautos samprata, požiūris į tautų santykius atskleidžia tas intencijas, kuriomis mąstytojas grindė ir praktinę savo veiklą, – siekė išryškinti savo tautos dvasinį potencialą, sustiprinti jos savigarbą, ugdyti atsparumą nutautinimo politikai, parodyti pasauliui kultūrinį jos gyvybingumą, skatino, kad kuo intensyviau atsiskleistų jos žmoniškumas, stimuliuojančiai veikdamas ir kitų tautų žmoniškumo plėtotę. Čia mąstytojas įžvelgė lietuvių tautos išlikimo galimybę ir prasmę.

Kad tauta suvoktų savo būties prasmę, ji turi tinkamai sureguliuoti savo gyvenimo tvarką, siekti kuo didesnės darnos tarp įvairių socialinių sluoksnių ir pavienių žmonių, nes šiuolaikinėms valstybėms jos labai stinga. Vydūnui labai rūpėjo, kad nepriklausomybę iškovojusi Lietuva siektų tokios darnos. Traktatuose „Mūsų uždavinys“ ir „Tautos gyvata“ aptarė ne tik Lietuvos socialines aktualijas, bet ir pasaulinius XX a. pirmųjų dešimtmečių socialinius procesus, net bolševikų perversmo 1917 m. sukeltą bangą. Sukrėstas tos bangos padarinių, bandė pažvelgti ir į ją sukėlusias priežastis, svarstė, kas galėtų jas eliminuoti. Valstybės vaidmenį Vydūnas nagrinėja, remdamasis Vakarų socialinėmis idėjomis. Šiame kontekste viena ryškiausių figūrų – didis antikos mąstytojas Platonas, vienas įžvalgiausių ir išmintingiausių valstybės paskirties aiškintojų.

Tiek Platonui, tiek Vydūnui labai svarbus žmogaus ir visuomenės santykis. Platonas tam skyrė vieną iš pagrindinių savo veikalų „Valstybė“, palietė ir kituose dialoguose (pvz., „Politike“, „Įstatymuose“). Vydūnas šią problemą išsamiai nagrinėja „Tautos gyvatoje“ (1920 m.). Pasak autoriaus, šį traktatą „norėta parašyti, kaip gal Platonas parašė savo Politeią“, t. y. pateikti savają, analogišką platoniškajai, valstybės ir jos santykio su žmogumi sampratą, sukurtą, remiantis savuoju žmogaus esmės ir jo misijos pasaulio raidoje supratimu, atsižvelgiant į socialinę ir politinę gyvenamojo meto realybę. Vydūnas gilinosi į tai, kaip minimąjį santykį aiškino praeities mąstytojai, ypač Platonas, kurio pavyzdžiu sekdamas, pats ėmėsi tokio aiškinimo.  

Vydūniškoji žmogaus ir valstybės santykio samprata, nors ir turėdama ryškių bendrumų, kai kuo vis dėlto skyrėsi nuo platoniškosios. Tačiau abiem mąstytojams labiausiai rūpėjo, kad valstybė [12] funkcionuotų, paisydama gėrio ir teisingumo principų, įgyvendindama pačią gėrio idėją, nes gėris yra visa ko šaltinis, pirminė priežastis, dėl kurios atsirado pasaulis, ir galutinis tikslas, kurio link jis eina. Taigi, idealios valstybės tikslas turėtų sutapti su šiuo būtiškuoju pasaulio raidos tikslu. Abu mąstytojai aiškino, kaip valstybė turėtų to tikslo siekti. Vydūnui svarbiausios tos Platono įžvalgos, kurios rodo socialinio gyvenimo dermės su dieviškuoju būties pagrindu siekį. Pasak Platono, valstybė turi būti sutartinai, darniai ir tikslingai veikianti socialinė struktūra, analogiška sveikam organizmui, prilygstanti dvasinio išganymo siekiančiam žmogui, taigi, ir pati siekianti to išganymo kaip galutinio tikslo. To siekti ji gali, sudarydama sąlygas žmonių dvasinei veiklai ir kūrybai. O jas užtikrinti pajėgs tik pati būdama sveika ir stipri. Tokia valstybė – svarbiausias žmonių bendruomenės gyvenimo tikslas. Tad žmogus turįs besąlygiškai paklusti tam tikslui ir daryti tai, „kas jam priklauso“, ko iš jo reikalaujama. Valstybės dalys turi priklausyti nuo visumos, o ne visuma nuo jos dalių. Taigi, platoniškoje valstybėje į pirmą vietą iškeliama ji pati, o ne žmogus.

Valstybė, vadovaudamasi žinojimu, kas yra gėris, savo gyvenimą tvarkys taip, kad būtų to gėrio siekiama. O kaip tą daryti, geriausiai žino filosofai, taigi, jie ir turėtų vadovauti valstybei. Valdovai ir kariai, gerai suprantantys valstybės saugojimo reikšmę, turėtų atsiriboti nuo materialinių gėrybių, nuosavybės pamėgio, kurį Platonas laiko didžiausiu visuomenės blogiu, gėrio, kurio reikia besąlygiškai siekti, priešingybe.

Vydūnas valstybės funkcionavimą sieja su tauta, kuri jam pagal svarbiausią savo paskirtį iš esmės yra tai, kas Platonui valstybė. Mūsų mąstytojo socialinė samprata valstybei suteikia lyg ir pagalbinį vaidmenį – ji yra įrankis, tautai vykdant misiją. Tautos ir valstybės funkcijos susipina – tai, ką Platonas priskiria valstybei, Vydūnas kartais adresuoja tautai, kartais valstybei, bet nesutapatina tautos su valstybe, netgi pabrėžia ontologinės jų plotmės skirtingumą. Tauta – tai gyvas organizmas (Platonui toks organizmas yra valstybė), natūralus ūglis, įsišaknijęs dvasiniame absoliute, organiškas visumos galių pasireiškimo vienetas, savotiškas žmogaus analogas, turintis kūną, gyvybę, psichiką, mintis ir dvasią. Tautos misija ir uždavinys – padėti žmogui aktualizuoti savo dvasios galias, nes „kiekvienam tautos vaikui derėtų aukščiausiajam savo žmoniškumą apreikšti“ [13], suartėti su Dievu. Platonas tokią misiją skyrė valstybei, tvarkomai pagal idealų modelį. Vydūno manymu, pačių žmonių tvarkoma valstybė gali tapti instrumentu, padedančiu tautai įgyvendinti šią misiją. Tačiau, kad tokia taptų, ji turi savo funkcionavimą sieti su tauta, kuri yra paties Dievo kūrinys, prisiderinti prie tautos savasties. Pagal Vydūno koncepciją, valstybės paskirtis didžiąja dalimi yra sudaryti tautai kuo geresnes sąlygas realizuoti savo dvasinę potenciją, kad žmogus vis labiau atsiskleistų kaip dvasinė esybė, pasiektų tikrąją laisvę, santarvę su pačiu savimi, visa žmonija ir Dievu.

Mąstytojo teigimu, „iš valdžiavos [t. y. valstybės – V. B.] kiekvienas išeiti gali ir nusikelti į kitą. Bet iš kraujo santykių išeiti nė vienas negali. Čia jis rištas visiems amžiams, kol nėra atlikęs savo uždavinio. Gyvenimo įstatymas yra žmogui užmetęs giminės ir tautos tinklus [14]. Taigi, tauta – tai metafizinė duotybė, kurios ignoruoti nevalia. Apžvelgdamas tautos situaciją istorijoje ir dabartyje, mąstytojas konstatavo, kad, būdama vieno kraujo, vieno psichinio gyvenimo, vienos kalbos bendruomenė, tauta toli gražu dar netapo harmoningu socialiniu vienetu, kokiu jai pagal Dievo užduotį derėtų būti. Ją skaldė ir tebeskaldo socialinė jos narių nelygybė, nuolatinė luomų kova, kurios variklis – materialiniai žmonių interesai [15]. Tuos prieštaravimus įveikusios ir nepriklausomą būtį pasiekusios tautos ateitis turėtų būti orientuota į tai, kad ji taptų „bendrovė nebe visokioms prekėms gaminti, bet žmoniškumui augint ir tuo pasauliui kurt“ [16].

Tokia tautos egzistencijos prasmė iš esmės sutampa su Platono projektuotos idealios valstybės būties prasme. O tai, ką Vydūnas pavadino „bendrove“, ir yra tautos susikurta valstybė – tvarka žmonių tarpusavio santykiams reguliuoti. Valstybė, būdama ne visumos galių kūrinys (juo laikytina tauta), o pačių žmonių nustatytos tvarkos, tarpusavio santykių reguliavimo padarinys, paprastai būna tokio lygio, kokie yra joje gyvenantys žmonės, kokia jų orientacija, tikslai, pasaulio, gyvenimo prasmės ir laimės supratimas. Žmogus dar tebėra augantis, ir toli gražu neįveikęs „pažmoniškumo“, netobulas, todėl ir jo kuriama valstybė turi jo klaidžiojimų, jo netobulumo žymių.

Svarbiausia orientacinė valstybės tobulinimo gairė – „visiškai prisitaikinti tai tvarkai, kuri tautos gyvatoj kūrybos yra nutiesta“ [17]. O „tautos gyvatos“ pagrindinis tikslas – žmoniškumo žadinimas ir stiprinimas. Tačiau buvusių ir esamų valstybių socialinę tvarką lėmė ir lemia ne šis aukščiausiasis tikslas, o su žemiškais poreikiais susiję tikslai. Kitaip tariant, žmonių santykius valstybėje nulemia interesai, kylantys iš gamtiškosios žmogaus prigimties. Jų pobūdis priklauso nuo to, kuri gamtiškosios žmogaus prigimties dalis reiškiasi aktyviausiai. Žmogus turi kūrybingumo potenciją ir nori kurti tokį pasaulį, koks jam atrodo geriausias. Jeigu nusveria primityviausioji, kūniškoji sfera, „jos reikmenės šitam žmogaus kūrimui bus svarbiausios, jei savo gyvumą jis jaus geismų sferoje – toji jį vers sau statyt pasaulį jų būdu“, o jei žmoguje nusvers mąstymo galia, jis norės matyti proto valdomą pasaulį [18]. Kokius tikslus turės, tokiems panaudos valdžios jėgą, pavergdamas kitus žmones. Tad valdžios pobūdį nulemia ne ekonominiai interesai, o ją turinčiųjų saviraiška, noras pajausti kuo didesnę savo galybę, primesti savo valią. Šiame požiūryje ryškūs gyvenimo filosofijos kūrėjų Arthuro Schopenhauerio ir Friedricho Nietzschės „valios gyventi“ ir „valios valdyti“ koncepcijų atgarsiai. Anot Vydūno, šių koncepcijų „tiesos grūdas“ tas, kad tarp daugelio kitų galių iš tikrųjų veikiančios valia gyventi ir valia valdyti tarnauja dvasinei evoliucijai, įtvirtina žmoniškumą, kurio įsigalėjimo tikslas – „visą gyvenimą prisunkti ir peršviesti savo sąmoningumo šviesa ir visa kelti ir vesti tauresnin esiman“ [19]. Tačiau dėl žmogaus netobulumo socialinis gyvenimas ne visada esąs nukreiptas į šį svarbiausiąjį tikslą. Žmogaus norai paprastai eina ne iš dvasios, o iš aktyviosios geismų, jausmų sferos, kuri įsivyravusi dabarties žmonių, kartu ir valstybių, gyvenime, todėl kyla dideli neramumai, apima perversmų troškulys. Toje ar kitoje valstybėje gyvenantys žmonės su valdžia nesutaria, jaučia jai priešiškumą, nes ji naudojanti žmones savais tikslais, užuot jiems tarnavusi, kaip turėtų būti. „Valdžiava tegali būti dalykas žmogui, o ne žmogus jajai“, – teigė Vydūnas[20].Žmogus intuityviai veržiasi į gėrį, siekia žmoniškumo, bet valdžia tų jo siekų visiškai nepaiso. Tvarkydama savo, kaip savitikslio darinio, reikalus, valstybė beveik viską draudžia, „žmonių pastangas smelkia“, „į visa ką atsižvelgia, tik ne į reikalingiausiąjį dalyką, būtent į kūrybos kelią“ [21]. Žmogus, anot Vydūno, paprastai yra priemonė valstybei išlaikyti, nors ji turėtų būti žmogaus tobulėjimo garantas.

Šioje vietoje, t. y. aiškinant valstybės (valdžios) ir žmogaus santykį, Platono ir Vydūno požiūriai išsiskiria. Platonui pirmoje vietoje yra valstybė, kuriai žmogus turi besąlygiškai paklusti, kad ją išlaikytų, užtikrintų jos funkcionavimą. Jau cituotas Vydūno teiginys, perfrazuotas platoniškai, skambėtų taip: „Žmogus tegali būti dalykas valstybei, o tik paskui valstybė žmogui.“ Tačiau Vydūnui tokia Platono pozicija neatrodo gluminanti, nes idealioji valstybė turi būti tvarkoma pagal dieviškąją išmintį, o jos valdovai turi būti filosofai, besivadovaujantys ta išmintimi. Tokios valstybės tikslas – dieviškasis gėris. Išmintingi valstybės valdovai žino, kaip žmones į tą gėrį vesti. Pritardamas Platono idėjai, kad valstybę turėtų valdyti filosofai (jų valdoma, ji sieks aukščiausio gėrio), Vydūnas vis dėlto pabrėžia, kad svarbiausia grandis kelyje į tikrąją – dvasios – laisvę ir žemiškojo gyvenimo gerovę yra pats žmogus, jo pastangos suvaldyti gamtiškąją savo prigimtį („pažmoniškumą“), leisti, kad tikrasis jo elgsenos šeimininkas būtų dvasinis pradas, sudarantis žmoniškumo esmę. Niekas kitas, išskyrus patį žmogų, tų jame veikiančių galių neharmonizuos, jų hierarchijos nenustatys. Tai paties žmogaus būtiškasis uždavinys. Valstybė („valdžiava“) gali ir turi sudaryti kuo palankesnes sąlygas tam uždaviniui atlikti, gali į tai orientuoti, skatindama motyvaciją.

Tačiau valstybės neturėtų kelti sau tikslo valdyti žmones, kad jie per prievartą atliktų priedermes, kurioms yra nesubrendę iš vidaus. Žinoma, tai nereiškia, kad valstybė neturi palaikyti tvarkos ir privalo leisti žmonėms daryti bet ką. Elementarų teisingumą būtina užtikrinti ir tai turėtų būti paskata žmonėms elgtis taip, kad nepažeistų žmoniškumu pagrįstų santykių su kitais žmonėmis, siektų dar aukštesnio žmoniškumo. Vydūnas ypač pabrėžė žmogaus elgsenos vidinės motyvacijos svarbą, sakydamas, kad tik žmonėms darantis geresniems bus pasiekta socialinės darnos. Visuomenės gyvenimas turėtų būti grindžiamas laisvu, savanorišku darbu, naudingu ne tik pačiam dirbančiajam, bet ir apskritai žmonėms, teikiančiu ne tik materialinę naudą, bet ir kūrybinį suinteresuotumą, dvasinį pasitenkinimą, leidžiančiu „išmokt veikimu pasidžiaugt“. Tas mokėjimas „veikimu pasidžiaugt“, nesiekiant naudos, veikiant, dirbant ir kartu dvasiškai tobulėjant, yra indiškojo veikimo kelio (karma jogos) realizavimas.

Žadinti, ugdyti žmoniškumą turėtų ir žmonių suskirstymas į luomus. Šie socialiniai dariniai susiformavę ne tik dėl darbo pasidalijimo, ne tik funkciniu pagrindu, bet ir dėl skirtingo žmonių dvasinės brandos lygio, dėl nevienodai atsiskleidusios jų esmės. Skirtingi luomai, kitoks jų darbo pobūdis atitinkamai padeda jų nariams dvasiškai bręsti, artėti prie bendro visų tikslo – išsiugdyti aukščiausią žmoniškumą. Į luomus tarsi savaime susigrupuoja artimo dvasinio lygio žmonės, galintys skatinti vieni kitų tobulėjimą. „Iš tikrųjų ir tegalėtų vien žmoniškumo laipsnis būti tas veiksnys, kurs luomus sudaro ir skiria. […] Luomas yra kūrybos vaisius ir kūrybos savo tikslams naudojamas […]. Luomai yra veiksniai žadint atskirame žmoguje aukštesnį žmoniškumą“ [22]. Tautos gyvenime luomai turi savo uždavinius, kurie visi svarbūs, nors yra ir tam tikra šio svarbumo hierarchija.

Luomų sampratą Vydūnas kūrė kaip savąjį platoniškosios luomų sampratos analogą. Beveik sutampa luomų genezės, žmonių susiskirstymo į juos priežasčių aiškinimas. Luominę žmogaus padėtį lemianti jo prigimtis, tai, ką kiekvienas atsineša, ateidamas į šį pasaulį. Platono manymu, tasai atsineštinis gebėjimų kraitis – tai kūrėjo dovana, kad vienam ar kitam luomui priklausantis žmogus kuo geriau atliktų savo funkciją valstybėje kaip organizme. Todėl žmogus turįs daryti tai, kas jam skirta. Anot Vydūno, priklausymą tam ar kitam luomui lemia per ankstesnius gyvenimus sukaupta karma, o šiame gyvenime tai tinkamiausia galimybė tolesnei dvasinei pažangai, būsimos karmos gerinimui.

Dviejose luomų sampratose bene labiausiai skiriasi jų reikšmingumas. Platono hierarchijoje žemiausią vietą užimantį gamintojų luomą Vydūnas laiko aukščiausiu. Platonas, beje, nelabai kaip vertino ir menininkus, esą jie į valstybės gyvenimą įneša daug disharmonijos. O Vydūnas jiems ir mokslininkams, kaip dvasinių ir intelektinių vertybių kūrėjams, skyrė labai svarbų vaidmenį. Platono hierarchijoje aukštą padėtį užimantys kariai ir sargybiniai Vydūnui yra mažiau reikšmingi. Panašiai kaip karius ir tvarkos saugotojus jis vertino prekybininkus, finansininkus, valdininkus, t. y. tuos, kurie šiandien vadinami paslaugų teikėjais. Aukščiau už juos pagal Vydūno hierarchiją stovi tie, kurie yra tarsi tarpininkai tarp vertybių kūrėjų ir jų vartotojų – mokytojai, teisėjai, šventikai, gydytojai. Jų, kaip ir pačių kūrėjų, įnašas į žmoniškumo ugdymą esąs itin reikšmingas.

Platono „Valstybėje“, pasak Vydūno, esama daugiau išminties negu daugelio vėlesnių mąstytojų veikaluose, kuriuose socialiniai ir politiniai klausimai sprendžiami atsižvelgiant „tik į materinius žmogaus reikalus“. Šis antikos mąstytojas parodęs, kad valdžios „kaip ir paprasto žmogaus gyvenimas turi būti tvarkomas išminties […]. Iš išminties turėtų paeiti visi įstatymai“ [23]. O išmintis – tikrojo, dieviškojo, dvasingumo apraiška. Primindamas aiškinimą apie valstybės ir žmogaus santykį, Vydūnas pažymi, kad Platonas iš tikro „paprastiems žmonėms nepalieka jokios laisvės. Ir aukštesnieji luomai jos beveik neturi“ [24]. Visiškai laisvas tik išmintingųjų luomui priklausantis žmogus, nes išmintis yra tikroji laisvė (vydūnišku terminu tariant, „dykybė“). Būdamas apšviestas išminties, žmogus gali išmintingai valdyti. Paprastas žmogus, nebūdamas taip apšviestas, tokios privilegijos negali turėti. Todėl Platono propaguojamo valdžios despotizmo nereikėtų niekinti, nes už jo slypi „aiški teisybė“: „valdžiava yra, Platono nuomone, prievarta ir augykla. Tik ji nenorinti auginti, kas nesveika, kas gyvenimui netinka“ [25]. Žvelgdamas į valstybę istorijoje ir savame laike, Vydūnas regi, kad realiai valstybę kuria ir joje tvarkosi žmonės, kurie nėra dieviškosios išminties apšviesti, nes jie susitelkę tik į žemiškojo, „materinio“, gyvenimo rūpesčius. Tad jie gali kurti tik tokią valstybę, kuri padėtų tenkinti su žemiškąja egzistencija susijusius poreikius ir interesus. Vadinasi, kad galėtume kurti platoniškojo modelio valstybę, pirmiau turi išaugti ryškios dvasinės orientacijos žmonės, gerai suvokiantys dvasinę būties esmę ir būtinybę jos siekti. Dabartinė valstybė turinti suteikti tokio augimo galimybes, o žmogus jomis pasinaudos pats ir sieks kuo aukštesnės sielos kultūros. Žinoma, jam reikia parodyti tokio augimo kryptį ir suteikti tam reikalingų žinių.

Vydūnas, kaip matome, yra linkęs labiau negu Platonas pasitikėti potencialiomis žmogaus dvasios galiomis, kurias išlaisvindami ir panaudodami žmonės galės tobulinti savo pačių sukurtą valstybę, o ji savo ruožtu taps dar geresne priemone toliau stiprėti dvasingumo galiai, siekti darnių tarpusavio santykių. Platonui ideali valstybė yra tarsi išminties prisodrinta dieviška galia žmonėms valdyti, vesti juos išganymo keliu. Todėl ne žmonės ją tobulina, o ji verčia žmones tobulėti. Tačiau ir vienaip (vydūniškai), ir kitaip (platoniškai) siekiama, kaip sako Vydūnas, to paties – „žadinti ir gaivinti žmoniškumą […] būti žmoniška priemone augint tikriausiai kilnybei ir šviesiausiam vaiskumui“ [26].

Mąstytojo įsitikinimu, tautos laisvė, jos valstybingumas geriausiai užtikrina galimybes skleistis kūrybiškumui. Pats skleidimasis, t. y. visokeriopa tautos raiška, jos augimas, anaiptol nereiškia egocentriško užsisklendimo, atsitvėrimo nuo tautų ben drijos, priepriešos žmonijos vienijimuisi, į kurį nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos vyksmas. Tautos augimas ir stiprėjimas reiškia, kad sustiprėjo viena iš žmonijos, turinčios veikti integruotai, dalių. Kuo sveikesnės ir stipresnės bus visos dalys, tuo skaidresnė darysis visos žmonijos būtis, sklandesnė taps raida. Kūrybos galių neturinti, kūrybos vaisių nepajėgianti subrandinti tauta pasmerkta sunykti. Beje, tų galių neturėjimas reiškia ir laisvos valios, t. y. pačios laisvės, neturėjimą. O turima laisvė nėra pati sau tikslas. Laisva tauta turi būti aktyvi žmonijos dvasinio laisvėjimo dalyvė. „Į šviesiąją [tautą] mielai linksta kitos tautos“ [27], – teigė mąstytojas. Į savo tautą Vydūnas žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip į privalančią tą teisę ir pačią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinį skaidrėjimą, į pasaulinį kultūros procesą. Vydūno paliktoji išmintis ir gyvenimo pavyzdys ragina to norėti ir mus. Ragina, nes akivaizdu, kad ne tik mums, bet ir sudėtingų problemų, skaudžių konfliktų apimtam dabarties pasauliui tos vydūniškojo žmoniškumo šviesos, „tikros tautų sąklausos“ labai reikia.

Mąstytojas atidžiai sekė, kas darosi nepriklausomoje Lietuvoje, kaip laikomasi jo siūlyto orientyro – žmoniškumo, visų jos veiksmų kokybę ir prasmingumą vertindamas pagal atitikimo jam laipsnį. Džiaugėsi tautos kultūros augimu, kūrybos galių laisva sklaida, pasiektais rezultatais. Tačiau pareiškė ir nemažai geranoriškos, bet gana aštrios kritikos. Negatyvūs reiškiniai, mąstytojo požiūriu, yra nulemti slogios praeities ir augimo sunkumų, būtina nuosekliai juos šalinti. Tuose raginimuose rastume labai daug to, kas ypač aktualu ir šiandieninei mūsų valstybei. O svarbiausias aktualus Vydūno priesakas valstybei yra šis: „Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti.“

_____________________

[1] Cit. iš: Vacys Bagdonavičius. Sugrįžti prie Vydūno. Vilnius: Kultūra. 2001, p. 422–423.

[2] Vydūnas. Raštai, t. 3. Vilnius: Mintis. 1992, p. 259.

[3] Ten pat, p. 260.

[4] Antanas Poška. Mahatma Gandhi apie Lietuvą. Mūsų Vilnius. 1937, nr. 7, p. 121.

[5] Vydūnas. Raštai, t. 1. Vilnius: Mintis. 1990, p. 243.

[6] Ten pat, p. 128.

[7] Ten pat, p. 275.

[8] Ten pat, p. 453.

[9] Ten pat, p. 113.

[10] Ten pat, p. 116.

[11] Ten pat, p. 357.

[12] Vydūnas valstybei įvardyti vartojo valdžiavos terminą. Valstybės ir valdžios sąvokos jam iš esmės buvo tapačios.

[13] Vydūnas. Raštai, t.1. p. 244.

[14] Ten pat, p. 127–128.

[15] Ten pat, p. 284.

[16] Ten pat, p. 286.

[17] Ten pat, p. 297.

[18] Ten pat, p. 289.

[19] Ten pat, p. 463.

[20] Ten pat, p. 291.

[21] Ten pat.

[22] Ten pat, p. 322.

[23] Ten pat, p. 298.

[24] Ten pat, p. 303.

[25] Ten pat, p. 304.

[26] Ten pat, p. 315, 310.

[27] Ten pat, p. 527.

Kultūros barai, 2017, nr. 9,  p. 66-72.