2017-uosius UNESCO paskelbė Liudviko L. Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai.
Liudvikas Lazaris Zamenhofas gimė 1859 m. gruodžio 15 d. Balstogėje, tada dar buvusioje Rusijos sudėtyje. Vos sulaukęs 10 metų L. Zamenhofas parašė pjesę „Babelio bokštas, arba Balstogės tragedija“. Pavadinimas rodo, kad skirtingų tautybių gyventojams ten nebuvo lengva ir dėl kalbų skirtumų. Todėl L. Zamenhofas labai anksti, dar mokykloje, ėmėsi kalbos mokslų. Jau tuomet jam nedavė ramybės mintis sukurti bendrą kalbą, galinčią spręsti įvairiatautėje aplinkoje kylančias problemas. Tarptautinė kalba turėjo suteikti galimybę susikalbėti, užkirsti kelią konfliktams ir prisidėti prie tautų suartinimo.
Esperanto kūrėjas buvo akių gydytojas. Gydytojo praktiką 1885 m. jis pradėjo Veisiejų miestelyje. Čia parengė medžiagą savo sukurtos kalbos vadovėliui. Išleisti vadovėlį L. Zamenhofui pavyko tik 1887 metais ir tik dėl pažinties su būsima žmona, iš Kauno kilusia Klara Zilbernik, kurios tėvas Aleksandras finansavo knygos leidimą.
Paminėjus 100-ąsiais esperanto kalbos autoriaus gimimo metines, dar sovietmečiu, Kauno esperantininkų lyderio Albino Vebeliūno pastangomis 1960 m. ji atgavo L. Zamenhofo vardą. Dviaukštis Zilbernikų namas L. Zamenhofo g. 5 yra vienintelis pasaulyje išlikęs pastatas, susijęs ir su esperanto kalbos atsiradimu, ir su L. Zamenhofo šeima.
L. Zamenhofas pasirašinėjo pseudonimu „Doktoro Esperanto“ – „Daktaras, turintis viltį“. Ilgainiui šie žodžiai tapo kalbos, sulaukusios pasaulinio pripažinimo, pavadinimu. Jos kūrėjas atsisakė bet kokių autorystės teisių – jis troško, kad kalba išliktų, tobulėtų ir priklausytų visiems.
Kaunas į esperanto kūrėjo viltį atsiliepė bemaž prieš šimtą metų – čia 1918 metais įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga. Jos kūrėjas ir pirmasis vadovas buvo žymus Lietuvos visuomenės veikėjas, rašytojas, poetas, publicistas, literatūros kritikas, prelatas, profesorius Adomas Jakštas-Aleksandras Dambrauskas. Ši visuomeninė organizacija 1918–1940 metais buvo viena aktyviausiai tuometinėje Lietuvoje veikusių tokio pobūdžio organizacijų.
Žvelgiant į dabartį – Lietuvos esperantininkų sąjungos organizuojamus esperanto kalbos kursus įvairiuose Lietuvos miestuose per pastaruosius metus baigė per 5000 asmenų. Lietuvos esperantininkų sąjunga pelnė tarptautinį pripažinimą. 1995 metais ji gavo tarptautinę premiją „Cigno“ („Gulbė“), 1997 metais tarptautinę Grabovskio fondo premiją, 2003 metais buvo pripažinta geriausiai veikiančia nacionaline esperantininkų organizacija pasaulyje ir gavo prizą „Trofeo Fyne“.
Šiuo metu Lietuvoje yra per 6000 aktyvių esperantininkų. Didžioji jų dalis priklauso Lietuvos esperantininkų sąjungai.
Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. iki lapkričio 6 d. bus eksponuojama Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Parodos iškilmingas atidarymas vyks rugsėjo 25 d. 17 val.
Į Kauno miesto Rotušę ši paroda persikels lapkričio 15 d. ir veiks iki gruodžio 31 d.
Vytauto Didžiojo universiteto V. Biržiškos bibliotekoje paroda bus atidaroma 2018 m. sausio 8 d. ir eksponuojama iki vasario 24 d.
” Jau tuomet jam nedavė ramybės mintis sukurtibendrą kalbą, galinčią spręsti įvairiatautėje aplinkoje kylančias problemas. Tarptautinė kalba turėjo suteikti galimybę susikalbėti, užkirsti kelią konfliktams ir prisidėti prie tautų suartinimo. ” Gal kas pakomentuos ? Kaip tai suprasti ? Manau, jog ne visai taip: pagrindinė bėda, kurią norėjo išspręsti, buvo ir yra ta, kad judai neturi savo kalbos. Lygiau kaip neturi savo žemės, neturi savo DNR. Visus pasaulio bežemius, mišrūnus klajoklius gali vadinti judu ir neapsiriksi. Yiddish – 80 % vokiški žodžiai. Hebrew – tokia primityvi, kad niekam netinka. Esperanto – europiečių kalbų mišrūnė pasauliniam tautų jovalui, Zika kartai ? Ko gero klystu: juk tai sprendimas ginčę su lenkais ? Juk kaip tik dėl skirtingų kalbų ir pykstamės ! Kas už dviejų tautų esperanto ? Vienijamės !
Dirbtinė kalba, pastoviai palaikoma pasaulio piliečio dvasią turinčių gerbėjų, ką gali žinoti – atėjus dienai X, kai bus ‘viena kalba, viena rasė, viena valstybė’ ypatingai gerai tiks žemųjų kastų žmonėms, gal ir visiems.
863 m. su tokia pat dirbtine bažnytine slavų kalba Kirilui ir Metodijui pavyko apkrikštyti Moravijos karalystę.
Jei pasisekė kartą lokaliai, kas galėtų paneigti, kad sekantį kartą nepasiseks globaliai.
Ar teko komentatoriams girdėti terminą “lingua franca”? Jei taip – per kurį galą šita dirbtinė kalba būtų blogesnė už prancūzų, rusų, vokiečių ar anglų kalbas?
Lingua franca arba varangių ( franca < varanga ) kalba arba lietuvių kalbos tarmė buvo prekybininkų kalba gerokai prieš Kristų ir dar šimtmečius po Kristaus.
Kaip kuriama dirbtinė kalba yra aprašęs ir G. Orwell '1984', galima pasiskaityti.
Kaip buvo kuriama dirbtinė bažnytinė slavų kalba 860-863 metais ir dar šimtmečiais vėliau, su kokiais iššūkiais susidūrė dar Metodijus, tikrasis kūrėjas, gana neblogai yra aprašęs maskvietis prof. Bernšteinas.
To dirbtinio kūrimo pasekmes galima matyti visose be išimties šiandieninėse slavų kalbose – lietuviškų grynuolių gausa stulbina.
Šįkart paimsiu serbų – horvatų žodį 'izvor' – šaltinis. Žinant kaitos taisykles ir kaip tai kito per 1154 metus nesunku suprasti, kad krikšto metu buvo 'išvaras' ar 'izvars'.
Prisiminkime, kad rusai husarų anekdotuose visada prie kiekvieno žodžio prideda S – značits, Maskvas, lošad's,…, tai iš tų laikų aidas, kai kalbėjo rusai lietuviškai.
Grįžtant prie esperanto kalbos – na kam dar viena nusususi kalba, kuriai dirbtinai reikia rankioti, skolintis ir kurti žodžius.
N. Chomskis aiškiai pasakęs : (apytiksliai) 'kalbos turtingumas leidžia suprasti ir pasakyti žymiai daugiau'.
Rabinai moko, kad kas išeina iš žmogaus, tas yra nuo šėtono.
Žvelgiant į nama, sanskrito ir lietuvių kalbų gramatikas, tenka suprasti jas lyginant su kitų kalbų gramatikomis, kad prarasti dideli sąmoningumo klodai ir tiek prancūzų, rusų, vokiečių ar anglų kalbos turėjo dirbtinai susikurti kai kurias gramatikos taisykles, kad pakiltų iš nususimo.
Palyginant suomių ir vengrų kalbų linksnius su lietuvių kalbos, tenka matyti, kad praradome ir mes nemažai, bet už tai yra išlikę priesagomis, pvz. draugas – draugystė, suom. yst'a'v'a' (draugas) – yst'a'v'a'st'a' (iš draugo).
Dar kai kas išlikę, bet retai naudojama, pvz. Suomi – Suomeen (į Suomiją), Lietuva – Lietuvon (į Lietuvą).
Suprantu, kad šiandien visuotinio pasaulinio kaimo sąlygomis, gaunasi daugybė anekdotų su garsų tarimu ir užrašymu, kai fr, ru, de, en kalbos neturi pakankamai garsų ir raidžių užrašymo būdų, kad kalbant ir skaitant žodis skambėtų tikrąja pirmine prasme, pvz. navatlių (actekų) čokolatl, tik anglai taria Č, mes lietuviai netgi nesame panaudoję tikrojo 'čokolatlis'.
Esperanto kalba šiuo požiūriu yra geresnė, nes turi galimybę atkartoti garsais ir raidynu pirminį skambesį tokiuose sanskrito/ hindi žodiuose kaip 'čakra', 'radža', 'brahma', 'drakša'.
Su kiekviena gyvąja kalba mes gauname didžiulius tautų sąmonės/dvasios turtus, su naująja esperanto mes prarasime ne tik savo tautos turtus, bet ir neįgysime kitų tautų turtų su jų kalbomis, na, nebent norime likti su primityviu valgytojų – vartotojų žodynu, kuriems nusišvilpti ant savo ir kitų tautų dvasinių turtų.
Mano paties nuomonė apie esperanto kalbą yra neigiama, man nepatinka dirbtinė kalba, lyg koks žaidimas smėlio dėžėje ar išsikastoje žeminėje, vis neapleidžia manęs pasišlykštėjimas 'tarybinio žmogaus – komunizmo kūrėjo' statusu iš SSSR laikų, užtenka gyvųjų kalbų.
Va, taip ! Esu apstulbęs ie sužavėtas, šaunuolis. Ačiū.
ps. su dirbtine kalba kaip ir su dirbtiniu intelektu: kažkam jo labai trūksta ?
Dėl dirbtinio intelekto.
Kai kalbasi dvi kaimo senutės, tai vykstantys fizikiniai – cheminiai – biologiniai virsmai viršija 100 mln. kartų greičiausią pasaulio kompiuterį.
Apie kokį dirbtinį intelektą galima kalbėti ?
Joks kompiuteris niekada neatliks jokio genialaus atradimo, ne tik kad genialaus, bet jokio. Kompiuteris gali atlikti tik jau esamų atradimų ir išradimų sudėliojimą pagal abėcėlę, laiką ar dar kitus žmogaus UŽDUOTUS dydžius ir padaryti išvadas pagal tuos užduotus dydžius.
Žmonių gyvenime labai svarbią vietą užima instinktai visuomenės ir valstybės valdyme.
Žmogus turi duoti užduotį kompiuteriui ir pagal žmogaus sukurtą programą /programas galimas atsakymas.
Labai geras pavyzdys yra Youtube pokalbis su matematiku Algirdu Šukiu “Lietuvos valdymo sistemą sukūrė savanaudiški humanitarai”, kur puikiai nušviesta, kaip galima panaudoti begales objektyvių duomenų prognozuojant ateitį, bet žmogiškosios savybės ir savivaldžiavimas yra lemiantieji valstybės valdyme.
Koks pasaulio kompiuteris gali padaryti tokią išvadą, sujungdamas į vieną eilę labai mažai kam žinomus dalykus : žemės riešutai, vardu ‘mandobi’, ‘mandubi’, prieš 8 tūkst. metų augo šiaurės Bolivijos džiunglėse, po 500 metų randami jau kaip kultūriniai Peru pakrantėse, prieš 4 tūkst. metų Kinijoje ir prieš 3,5 tūkst. metų Indijoje dravidų kalbose kaip ‘mandobi’, tačiau sanskritas vadina jau ‘antapi’, o turkų kalboje ‘antep’ reiškia pistaciją, dar prisiminti Turkijos miestą Gaziantep (Didvyris Riešutas (pistacija)).
Kas perplukdė žemės riešutus į Kiniją ir Indiją ? Tai galėjo atlikti tik Taivanio civilizacijos žmonės, kurie dar prieš gerus 4 tūkst. metų sukūrė klestėjusią Indo slėnio civilizaciją, šiandien jų palikuonys atsispindi brahmanų genetikoje ( 12 nuošimčių, kai kaukazainių 10 ).
Rašmenys, palikti Indo slėnio civilizacijos, sutampa su Rapa Nui ( Velykų ) salos rašmenimis, kur gyveno Taivanio civizacijos žmonės, atsikraustę dėl klestėjusių kelionių Ramiuoju vandenynu.
Joks kompiuteris tokių sulyginimų ir išvadų niekada nepadarys, nes tam reikia sukurti programas, o kad jas sukurti, reikia žinoti ką ir kur ieškoti.
Tai būtų lyg kompiuterizuotos ir robotizuotos braškių daigelių sodinimo mašinos sukūrimas kiekvienam namų ūkiui naujai braškių lysvei užsodinti.
Kaip dirbtinės kalbos taip ir dirbtinio intelekto trūksta tiems, kas nori žmones paversti paklusniais vergais – mašinų varžteliais ar kompiuteriniais čipsais, valdomais lyg žmogus būtų mechaniniu viščiuku su kompiuteriniu ‘intelektu’ duodamoms nuorodoms vykdyti.
Kai klausiau “Ar teko komentatoriams girdėti terminą “lingua franca”?”, neieškojau šizoidinių kliedesių apie “ikijėzusinę lietuvių kalbos tarmę”. Antra vertus, nuotaiką pakėlė, tad negali sakyt, kad visai naudos nebuvo. 😀
Kiek supratau, tai pats Tomas istorikas čia slepiasi po Pikc.
Č. Gedgaudas yra rašęs pakankamai, kad suprasti apie ‘lingua franca’, paaiškinęs.
Romai užkariaujant gintaro kelius, taip plečiantis, prekybininkai pagal jų užrašymą kalbėjo ta bendrakalbe, bet ne liaudyniškai, tai buvo bent 200 m. prieš Kristų, o baigėsi su Romos žlugimu ir Frankų valstybės sukūrimu su krikštu 496 metais.
Iš išlikusių užrašytų žodžių, vardų, vietovardžių prieinama išvada – tai buvo lietuvių kalbos tarmė.
Pirminis žodis ‘varanga’ ar ‘varangis’ su mažesniais ar didesniais pakitimais yra nusėtas vietovardžiais visoje Europoje.
Negana to, šio žodžio senumas yra stulbinantis, tikėtina siekiantis gal 50 tūkst. metų – maorių kalba taip pat turi tokį žodį, kai išsiskyrė mūsų protėviai – būsimi europiečiai ir būsimi taivaniečiai (austronezai) – žodis buvo bendras ir liko beveik nepakitusiomis reikšmėmis – jėgos, varymo, valdymo, prekybos.
Čia ir ilgos paklodės neužteks, norint paaiškinti – nuo šiaurės Norvegijoje esančio Varanger pusiasalio iki N. Zelandijos, gal 50 kalbų esančius žodžius su VARA pirmine šaknimi ir ne mažiau valstybių esančius vietovardžius su ta pačia pirmine šaknimi.
‘Vary-ti’ veiksmažodis išliko ir mūsiškąja prasme, latviai ‘varėt’ supranta kaip ‘galėti’.
Pikc, dėkui už Tomo istoriko paaiškinimą, kuris nesikeičia iki šiol bent per 15 metų. Tas pats atsakymų stiliukas.
Profesionālās izglītības kompetences centrs – tai Pikc santrumpa, gerai žinoma kaip Žeimelyje augusiam Tomui.