Žmonės puikiai žino kitų šalių tautinius akcentus, pavyzdžiui, škotiškus sijonus kiltus, bet nežino kiek skirtingų, unikalių ir savitų tautinių rūbų turi Lietuva. Tautinis aprėdas mūsų protėviams ir senajai kartai visuomet buvo drabužis išeigai. Manau, kad išsilavinusiam, save ir savo šalį gerbiančiam žmogui tautinis rūbas yra ir visada buvo pasididžiavimas bei puošmena.
Pirmą kartą su tautiniais drabužiais susipažinau Marijampolės Sūduvos gimnazijos folkloro ansamblyje „Klevelis“, tačiau išpuoselėtus, tvarkingus ir šiek tiek scenai pritaikytus tautinius rūbus apsivilkau būtent Kauno technologijos universiteto (KTU) tautinio meno ansamblyje „Nemunas“.Prieš šešerius metus, paragintas savo sesers, kuri jau šoko ansamblyje, prisijungiau prie vieno iš seniausių KTU meno kolektyvų ir nuo tada aktyviai dalyvauju jo veikloje. Šiuo metu jau antrą kartą esu išrinktas „Nemuno“ valdybos pirmininku.
Sektiną pavyzdį rodo valstybės vadovai
Bene pirmas dalykas, kurį išmoksta naujieji „Nemuno“ nariai – meilė ir pagarba tautiniam rūbui. Apsivilkęs jį supranti, koks atsakingas tampa tavo vaidmuo visuomenėje, todėl privalai pasitempti ir išdidžiai dėvėti tautinį rūbą.
Visuomenei tai – išskirtinis kultūrinis palikimas, istorinis Lietuvos paveldas, kurio svarbą turi žinoti ir jaunoji karta. Tam, kad pavyktų sumaniai atskleisti ne tik tautinių drabužių grožį, bet ir jų raidą, istoriją, vaidmenį kasdieniniame žmogaus gyvenime anksčiau ir dabar, reikia ieškoti naujų raiškos būdų.
Liūdna, bet šiandien daugeliui jaunų žmonių tautiniai rūbai yra praradę savo reikšmę, kelia juoką ar net gėdą. Mano nuomone, to neturėtų būti.
Labai džiugu, jog žinomi politikos ir visuomenės veikėjai randa vis daugiau progų viešumoje pasipuošti tautiniais rūbais. Tai rodo gerą pavyzdį jaunajai kartai, kad kartais net prabangiausias dizainerio drabužis gali nė iš tolo neprilygti išpuoselėtam tautiniam aprėdui.
Puoselėjame per liaudies muziką ir šokius
Ar tai būtų žemaičių klumpės ar margaspalvės skaros gūnios, ar išskirtiniai aukštaičių moterų nuometai, tamsių spalvų Klaipėdos krašto drabužių akcentai, suvalkiečių prijuostės, stebinančios savo margumu ir raštų gausa, ar languoti dzūkų aprėdai ir siuvinėtos prijuostės – visi rūbai sudaro vieną, išskirtinę ir nemuniečio sielai artimą tautinio rūbo visumą.
O kur dar juostos, apavas, vyriškos skrybėlės ar sermėgos, karūnos, gintariniai karoliai ar vasarą merginų galvas puošiantys įvairiaspalviai gėlių vainikai – išskirti vieną, svarbiausią, atributą būtų paprasčiausiai neteisinga. Palyginčiau tai su Lietuvos etnografiniais regionais – Sūduva (Suvalkija), Dzūkija, Žemaitija, Aukštaitija ir Mažąja Lietuva – visi regionai saviti, įdomūs, svarbūs ir be galo reikalingi.
Kartu su kitais nemuniečiais lietuviškas tradicijas puoselėjame, pirmiausia, koncertuose atlikdami liaudies muziką, šokius ir dainas. Taip pat kiekvienas atėjęs į „Nemuną“ turi galimybę pažinti iš kartos į kartą perduodamus senuosius papročius, tapti mūsų gyvosios istorijos dalimi.
Svarbu ir tai, jog liaudies dainos skamba ne tik scenoje – bene kiekviena šventė ar ansamblio narių jaukus pasisėdėjimas prie laužo baigiasi darniais liaudies dainų akordais.
Neturėtų būti politizuojamas
Lietuviškas tautinis aprėdas nusipelnė oficialios šventės – vienintelės tokios pasaulyje – tautinio rūbo dienos. Štai Dainų šventės rengėjai jau kalba apie tai, kad liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, galėtų prasidėti visuotinė tradicija puoštis tautiniais rūbais.
Džiugu, jog vis garsiau kalbama apie tautinį rūbą, tačiau nereikėtų jo politizuoti. Pažvelgti į tautinį aprėdą reikia naujai, galbūt neįprastai, naudojantis naujomis medijomis ir technologijomis.
Reikia suprasti, suvokti ir didžiuotis tuo, ką turime. Kiekvienas drabužis siuvamas išlaikant tam tikram regionui būdingas tradicijas, spalvinę gamą. Tokiu būdu išlaikomas autentiškumas, kuris ir yra pagrindinis bruožas, išskiriantis lietuviškus tautinius rūbus iš kitų šalių.
Tautiniuose rūbuose svarbi kiekviena detalė, jame sudėta daug daugiau nei atrodo – žmonių buitis, išmintis, istorija, jausmai, kasdienybė ir daug meilės savo šaliai. Tereikia ieškoti.
Autorius yra KTU tautinio meno ansamblio „Nemunas“ valdybos pirmininkas
Raginčiau Suvalkiją vadinti Sūduva,o suvalkiečius-sūduviais.Tuo tarpu Dzūkija tai Dainava.Tai geografiniai regionai,nors Sūduvoj gyvena aukštaičiai vakariečiai ir iš dalies dzūkai,o Dainavoj -vien dzūkai.Antra,- apgailėtina tai,kad puikų pasiūlymą pateikęs Žaliųjų valstiečių vadovas Karbauskis- apdovanoti tautiniais rūbais moksleivius Lietuvos 100-čio proga- sulaukė aršios pašaipos ir pažeminimo iš didžiosios neoliberalios lietuviškos žiniasklaidos ir daugelio politikų,deja.
Puikus sumanymas – lietuviški tautiniai rūbai kaip garbės reikalas lietuviams.
Štai kur sumanymų saviraiška !
Malonu, kad gerb. Šarūnas gražiai , su meile aprašo savo santykį su tautiniais rūbais. Tikrai turime kuo didžiuotis, maža šalis, o turime net 5 skirtingus etnografinius regionus su sava kalba, dainomis, drabužiais, papročiais. Ne visos šalys tokios turtingos įvairove, o didžiuotis nemokame. Net nepagarbiai kalbame, lyg gėda kažkam būtų. Tik nepilnaverčiui, neišauklėtam, globalizmu užkrėstam vis blogai. Blogai, kad politikai skatina dėvėti tautinį rūbą, blogai, kad apskritai lietuvišką etninę kultūrą puoselėja. O jei kitų šalių ką pamato, tai gerai, kritikos nėra. Keisti tie lietuviai. Savų vertybių nemyli, lengviau perima svetimą kultūrą. Gerai, kad Seimas išdrįso priimti 2017 uosius Tautinio kostiumo metais. Artėja Baltų vienybės diena – būtų gražu, kad paskutiniai baltai-lietuviai ir latviai apsirėdytų tautiniais drabužiais rugsėjo 22 dieną.