Kaip tik ir pradėsiu nuo… pasakų, o tiksliau pasakojimų. Pirmoji. Didelis žmonių būrys turi bendrą daržą, vadinkime juos daržininkais. Kiekvienas jų, greta daržo puoselėjimo, privalo jį laistyti, t.y. kasdien parūpinti, tarkim, dešimt kibirų vandens. Tokio vandens kiekio užtenka daržo gyvybingumui užtikrinti. Pasenusiems daržininkams nereikia tampyti kibirų, jie naudojasi daržo gėrybėmis už tai, kad visą gyvenimą dirbo ir laistė daržą. Eina metai, keičiasi sodininkų kartos, tačiau laistymo ir gėrybių dalinimo sistema išlieka ta pati.
Vieną gražią dieną vyriausias daržininkas pasiūlo idėją: greta kasdienio daržo laistymo imti kaupti vandenį specialiai tam tikslui iškastame vandens tvenkinyje, ten kasdien reikėtų įpilti po vieną kibirą vandens. Šis planas geras tuo, aiškino viršininkas, kad į tą tvenkinį dar pribėgs lietaus ir gretimo upelio vandens, taigi vanduo jame kasmet „priaugs“. Pajamos už šį sutaupytą ir pribėgintą vandenį eitų daržininkų senolių naudai, taip palengvėtų jų gyvenimas.
Pradėjus vienu metu nešti vandenį ir į tvenkinį, ir į daržą, pastarajam pradėjo neužtekti vandens, nes jam tekdavo tik devyni kibirai. Tačiau vyriausias daržininkas ramino, kad trūkstamas daržui vandens kiekis bus nupirktas „iš lėšų, gautų pardavus valstybės turtą, taip pat valstybės biudžeto lėšų ir kitų piniginių šaltinių” (šią nesąmonę čia jau aiškinu pagal Lietuvos įstatymus…).
Deja, tokių lėšų beveik neatsirado arba jos greitai išseko, atėjo ir sausros laikotarpis, todėl teko prašyti kaimynų, kad jie paskolintų vandens daržo laistymui. Žinoma, ne už ačiū. Daržininkai pradėjo lįsti į skolas. Galų gale skolintu vandeniu buvo pradėtas laistyti ne tik daržas, bet ir pildomas tas nelaimingas tvenkinys. Vilčių, kad tvenkinio vanduo lengvins daržininkų gyvenimą neliko, nes vanduo jame juk buvo skolintas, o tų skolų grąžinimas daugeliui metų buvo užkrautas daržininkų vaikams. Geresnio gyvenimo sumanymas žlugo.
Antroji – jau ne istorija, bet tiesiog gyvenimo vaizdelis. Pasiturimo gyvenimo laikotarpiu tėvas savo trylikamečiui sūnui, kai jam sukaks aštuoniolika metų, pažadėjo nupirkti motociklą (galimybė – trimečiui sūnui aštuntojo gimtadienio proga nupirkti dviratuką). Šiam tikslui tėvas kas mėnesį atidėdavo tam tikrą sumą pinigų. Deja, atėjo krizė, neliko pinigų atidėjimams, netgi reikėjo skolintis pinigų pragyvenimui.
Atėjus laukiamam gimtadieniui, vaikai pradėjo reikalauti to motociklo ar dviratuko. Tėvas aiškina, kad atėjo sunkūs laikai, šeima skęsta skolose, kokios dar kalbos apie motociklą ar dviratį. Vaikai verkia, šaukia, trypia kojomis: „juk žadėjai nupirkti!“. Tolimesnė istorijos eiga gali būti tokia: šeima dar giliau nuskęsta į skurdą, t.y. dar daugiau skolinasi, bet vaikai turi dviračius. Kita pabaiga: tėvas apeliuodamas į vaikų protą ir šeimos gyvenimo supratimą, įtikina juos atsisakyti to šeimai nepakeliamo pirkinio.
Turbūt aišku, kad abu pasakojimai – tai netiesioginė užuomina apie pensijų fondus. Pirmasis apie dalies pinigų išėmimą iš „Sodros“, t.y. dabartiniams pensininkams skirto fondo ir jų padėjimas tolimai ateičiai į „gerą banką“. Antrasis apie žadėtą, bet neįvykdomą pensijų kaupimą iš skolintų pinigų.
Ką mes matome Lietuvoje? Ne vieną kojomis trypiančių, o greičiau padangėse skraidančių ekonomistų, o kartais tik tokiais besivadinančių, be perstojo šaukiančių: “Seimas užsimojo palaidoti milijonų būsimų pensininkų, tai yra mūsų visų, galimybę susitaupyti senatvei”, “Seimo nariai ruošiasi galutinai numarinti pensijų kaupimą, kuris ligi šiol buvo vienintelis papildas būsimoms kuklioms „Sodros“ pensijoms” (šie šūkiai buvo skelbiami dar pernai, atsakant į sumanymus reformuoti tą pensijų kaupimą).
Ką galima būtų atsakyti į šį triukšmą? Galimybių susitaupyti senatvei tikrai yra daugiau nei pensijų fondai. Pirmiausiai, ta pati „Sodra“. Suprantami dalykai: kuo didesnį atlyginimą gaus žmogus ir kuo ilgiau dirbs, t.y. kuo daugiau per gyvenimą sumokės „Sodrai“, tuo didesnė bus jo pensija. Galima sakyti, kad jam bus grąžintos visos jo sumokėtos įmokos.
Kad antroji pensijų pakopa nėra “vienintelis papildas būsimoms Sodros pensijoms”, aišku ir iš trečiosios pakopos nuostato, kur pats žmogus gali investuoti kokią tik nori sumą, taip pat dar gauti mokesčių lengvatų. Yra ir kitos pensinio draudimo galimybės. Tačiau semti iš bendro visiems Lietuvos žmonėms priklausančio aruodo yra kur kas smagiau, nei iš savo kišenės…
Dar keli karštų galvų užmojai: „Užuot atstatęs pensijų kaupimo lygį iki 5,5 proc., Seimas ruošiasi panaikinti kaupimą“. Čia jau vertėtų prisiminti pasaką apie dviratuką: valstybė galėtų skolintis kad ir po milijardą tokioms įmokoms ir galų gale nusiristi į visišką finansų bedugnę.
Girdėjau ir tokį šūkį: „Seimo nariai atėmė galimybę kaupti senatvei papildomai neprisidedant iš savo kišenių“. Na čia būtų jau beveik komunizmas: taupyti niekuo neprisidedant. Aišku, kad čia turima mintyje 2+2+2 sistema, kur prie „sodrinių“ 2 procentų reikėtų dar prisidėti savus 2 procentus, kartu gaunant tokio pačio dydžio piniginę pašalpą iš valstybės biudžeto.
Panaši sistema jau 17 metų veikia Estijoje. Nesu skaitęs, kad estai tokia sistema piktintųsi. Tačiau esminis ir svarbiausia estų taisyklė, kurios jie šventai laikosi: valstybė dengia visas estiškosios Sodros skolas, taigi tokių čia tiesiog nėra (skirtingai nuo milijardinių Lietuvos). Todėl estiška sistema ir veikia beveik be sutrikimų.
Kaip priekaištas „Sodrai“ dažnai minima ir menka „sodrinė“ pensija. Tačiau juk padalinę lietuvišką vidutinę pensiją (274 Eur) iš vidutinio atlyginimo „į rankas“ (644 Eur) gausime 42,5 proc. dydį, o išdirbusiųjų privalomą kiekį metų pensija sieks ir 45 proc. buvusio atlyginimo.
Galėčiau priminti, kad Vokietijoje šis santykis yra 42 proc., Prancūzijoje – 49 proc. (beje, jose nėra pensijų kaupimo pakopos), Estijoje – 44. Nepaisant šių procentų, visose paminėtose šalyse pensijos yra gerokai didesnės, nes jų dydis priklauso nuo atlyginimų dydžio. Apie tai ekonomistai kažkodėl nekalba.
Pagaliau, bene dažniausiai svarstomas klausimas: kieno pinigai persiunčiami pensijų fondams? Dažnai aiškinama, kad šie pinigai nėra Sodros pinigai, tai tik žmogaus mokamų Sodros įmokų dalis, kuri nesuvartojama šiandienos Sodros išlaidoms padengti, bet atidedama vėlesniam žmogaus vartojimui jam išėjus į pensiją.
Deja, tikroji tiesa yra tokia: tai Lietuvos valstybės, t.y. visų mūsų vardu pasiskolinti pinigai, kurie kažkodėl skiriami anaiptol ne visiems mums, bet tik daliai, nusprendusiems pabandyti laimę pasaulio lėšų žaidimuose. Padariniu gali tapti (iš esmės jau tapo) ne tik žaidėjų prasilošimas, bet ir begalinis valstybės ir Sodros skolos didėjimas, paliekant ją mūsų vaikams ir anūkams.
Puikus straipsnis, bet kaip visada Alke beveik niekas nerašo pasisakymų ekonominėmis temomis.
Noriu rašyti ‘paklodę’, dėl ko taip siunta kai kurie visažiniai, įkišti trigrašį nuo savęs, bet tai niekam neįdomu pats straipsnis, kas tikrai sukelia gailestį dėl gerb. A. Lapinsko įdėto triūso, kaip nereikalingo Alko skaitytojams.
Ir ką parašyti? Kad mano „mažylio” į fondus mokėti pinigai buvo sėkmingai „įsisavinti”? Beje, net nepadėkojo 🙂
Ar apie mano stažą ir pensiją? Kad už sovietmetį kažkaip kitaip stažą skaičiuoja – gerokai sutrumpindami?
Kodėl neskaičiuoja pagal meto, kai žmogus dirbo, galiojusius įstatymus? Ar žmogus galėjo dirbti kitaip, negu tada galioję įstatymai? Nuėjau išsiaiškinti – man išspausdino lapą, iš kurio niekas neaišku.
Klausiau, kodėl lape neišspausdina, kokie laikotarpiai neįskaičiuoti į stažą, ir nepaaiškina kiekvieną „juodąją skylę” – kodėl neįskaičiuota? Kiek kartų klausiau, kur dingo mano stažas (iki Nepriklausomybės turėjau per 25 m. nepertraukiamo darbo stažą – pagal to meto įstatymus jau užsidirbau pensiją su priedu už nepertraukiamą darbą), atsakymas būdavo – mes kitokių pažymų nerašom(!!!) T.y. nesiaiškina, kur ir kodėl pradangina žmogaus stažą… 😉
Nepriklausomybės pradžioje dirbau UABe, vėliau – ir kaip PI, ir su VL, ir pagal darbo sutartis… Tačiau visa tai buvo neįskaityta – nei kaip stažas, nei įmokėti mokesčiai. Ir dar nuo sovietinio stažo 5 metus kažkur padėjo, bet nepaaiškino.
Pakėliau vėją, kodėl bent stažo neįskaito, kiek metų po 1990 m. mokesčius mokėjau jei jau įnašų suma nesiskaitė? – Juk mokėjau pagal to meto įstatymus, o kitaip mokėti niekas neleido! Galiausiai pridėjo 10 m. stažo. O kur dar per 10 m. dingo? Juk jokioje nedoroje įstaigoje nedirbau.
O dar neįskaitė darbo UABe, kur nuo pat Nepriklausomybės pradžios dirbau. Kodėl – atsakė, jog UABas, esą, nemokėjo mokesčių.
Pala, bet juk ne aš nemokėjau, ne aš įstatymus pažeidžiau, o vadovybė! Kodėl iš jos neatskaito, už ką mane baudžia? Juk net neįtariau, džiūgavau, kad alga gera buvo, tai gal pusę mano pensijos sudarys mokesčiai už darbą bendrovėje… Tai, matai, UABo vadui skolą… nurašė, o UABą skubiai uždarė. Jis nebeskolingas…
Pala, tokiu atveju man bent nuo MMA priklausančią pensiją pridėkite? Juk kaltieji aiškūs: VMI ir Sodros mokesčių inspektoriai, nes nekontroliavo, neišreikalavo, maža to – dar ir skolą jam „padovanojo”! (nuo jo nukentėjusiųjų sąskaita?)
Kita vertus – dar neaišku, ar iš tiesų jis nemokėjo. Gal (tada taip būdavo!) banko kasininkė tiesiog neįnešė tų pinigų, arba ne visą sumą įnešė, o mūsų nepatyrusi buhalterė to nesuprato?
Kita vertus – buvo pati valstybės pradžia. Taigi, ir įstatymai buvo kuriami nelabai įsivaizduojant, kaip sugalvota tvarka paveiks žmogaus likimą – ar neįvarys į skurdą. Ar dabar, pamatę rezultatus, neturėtų atitaisyti neišmanėlių padarytą klaidą? Juk būtų garbinga?
Suprantu Jums padarytas skriaudas. Pensininkų atžvilgiu valstybė ir jos valdininkai iki šiol vadovaujasi pagrindiniu principu : pensininkas mirs, tempti laiką.
Tuo pagrįstos visos apgaulės, arba demokratijoje hienos valdo asilus.
Su pensininkais panaši padėtis ir brandžios demokratijos šalyse, retkarčiais pralenda į žiniasklaidą, pvz. išvažiavo gyventi į Ispaniją ten nusipirkęs namuką, ir trys metai kaip negauna anei cento, mat, valdininkas nusprendė savavališkai, kad moka pensiją tik Vokietijoje ar Nyderlanduose gyvenančiam pensininkui.
Visos tos pensininkų apgavystės yra neapykantos kitam žmogui padarinys, tai Lietuvoje tapo kone privalomu požymiu politikui ir valdininkui, tik tokie daro karjeras.
Tam rugpjūčio 21 dieną ir pradedama bado akcija prie prezidentūros, nes Lietuvoje beteisiškumas tapo ‘teisine norma’.
Suprantu Jus ir užjaučiu.
Parodykite visus savo popierius, galėsiu paaiškinti. Galiu tik iš karto dėl stažo. Sovietmečio įstatymai nepriklausomoje Lietuvoje negalioja.
Nuoširdžiai dėkoju už Jūsų pasiūlymą, už geranoriškumą. Praėjus tiek metų jau nepradėsi kovos – tam sveikatos ir pinigų reikia. Aš tik išdėsčiau Sodros ir įstatymų minusus, kurie gimdo net ir pensininkų priešiškumą tokiam šalies valdymui, tiksliau – kenkimui. O jauni mato savo senelius ir mokosi nepasitikėti savo valstybe, jos teisingumu.
Tie, kas dirbo įv. nedraugiškose struktūrose – jie bent supranta, už ką nukentėjo. Tačiau ir jie ko gero, atsidūrė geresnėje situacijoje – jų „motina Rusia” neužmiršo, uoliai moka kaip didžiai nusipelniusiems ir „fašistų” skriaudžiamiems.
O už ką nukentėjo buvusi „вонючая интеллигентская прослойка”? Ar mūsų šalies politika šiuo klausimu nepalaiko, netęsia sovietų vestosios? Anie mikroskopines algas mokėjo, o šie mikroskopines pensijas, ir teisina tai anų(!!!) mokėtomis algomis, užuot savotiškai kompensavus tai, kaip nukentėjusiems! Ar tokia politika skatina šiandienos jaunimą darbuotis kultūros baruose, kai mato tą patį sovietinį požiūrį kad ir bibliotekininkus?
Valdančioji klika vadovaujasi instrukcija, kurią dar 1932 m. parašė savo romanu “Brave New World” narkotikų dainius A. Hakslis (Huxley).
Pagrindinis žmogaus gyvenimo kelias aprašytas kaip kvaišalai, kekša ir eutanazija. Išėjimas į pensiją reiškia – suleidžiami vaistai ir žmogus nukeliauja pas Šv. Petrą.
Nuo 1991 m. vyksta pensininkų pagreitintas siuntimas pas Šv. Petrą kaulėta bado ranka, sugalvojant bet kokių kvailiausių būdų, kad ir biudžeto gelbėjimą pensininkų sąskaita (kiek numirs, kiek dar bus galima tąsyti neužmokėjus, na, gal vienas kitas ištemps, tai tegul dar metų metus pasivaikščioja ant lazdelės po teismus, užmoka advokatams).
Valdančiųjų mizantropija su kanibalizmo išraiška – kaip malonu kankinti Lietuvos žmogų, privesti kuo skubiau iki mirties.
Skaudi istorija. Ir tokių atvejų ne vienas. Kiekvienas fondų specialistas išmano savo sritį, kur tempia mokesčių mokėtojus. Į sistemą nesigilina, nenori arba bijo gilintis, nes tektų keisti ir pasikeisti patiems. Anatolijaus Lapinsko straipsniai jiems šiurpūs, nuodija gyvenimą.