10 pasaulio lobių, kuriuos praradome per paskutinį šimtmetį

Karai, stichijos, politinės situacijos ar tiesiog žmonių neatsakingumas pasaulio paveldui daro didelę žalą.

Ką praradome per paskutinį šimtmetį? Sąrašą dešimties svarbiausių sudarė Ouvenas Jarusas iš livescience.com.

1. Nimrudas

Nimrudas – archeologinė vietovė Irake. Jo aukso amžius buvo valdant karaliui Ašurnasirpalui II (883 – 859 m. Pr. m. e.). Jis šį miestą pavertė Asirijos imperijos sostine. Mieste buvo gausybė statulų, akmenyje iškaltų bareljefų, vaizduojančių dievybes bei karaliaus gyvenimo akimirkas.

Archeologai kasinėjimus vykdė nuo XIX amžiaus vidurio. Buvo manoma, kad ištyrinėta apie 20% viso komplekso. Dalis atrasto paveldo buvo saugoma vietoje, dalis eksponuojama visame pasaulyje, daugiausiai britų muziejuose.

Didelė dalis paveldo žuvo 2015 metais, kai šią vietovę užėmė ISIS. Sprogmenimis bei buldozeriais buvo sunaikinta išlikusi senovinio miesto dalis. Kūjais muziejuje išdaužytos skulptūros ir bareljefai.

2. Palmyros šventyklos

Tai visas istorinis Palmyros miestas Sirijoje. Įspūdinga vietovė su išlikusiais iki mūsų dienų statiniais iš ikikrikščioniškos eros.

Baalšamino šventyklos pamatai datuojami du amžiai iki Kristaus. Ji buvo daugybę kartų perstatyta kol nuo ~500 metų buvo tapusi krikščionių bažnyčia. Kitos ikoninės Baalo šventyklos istorija siekia 32-uosius mūsų eros metus. Jos išsilaikymo priežastis buvo nuo 12 amžiaus ten veikusi mečetė. 1920-aisiais, kai prancūzų ir sirų mokslininkų komandos pradėjo tyrinėti šį objektą, pastatas ėmė atgauti savo senovinę išvaizdą.

Pasaulis daugybę Palmyros istorinių vertybių prarado po 2015 metų ISIS siautėjimų. Dalis objektų susprogdinti, dalis stipriai nuniokoti vykdant karinius veiksmus. Pasaulio paguodai, dalį paveldo įmanoma atstatyti ne tik dėl nuotraukų, bet ir dėl atlikto pilno vietovės objektų 3D skenavimo.

3. Pekino žmogus

Pusės milijono metų senumo kaulai priskiriami rūšiai pavadintai Homo erectus pekinesis. Jie buvo atrasti Kinijoje, Zhoukoudiano urve 1920 – 1930 metais. Mokslininkai įsitikinę, kad Pekino žmonės mokėjo naudotis ugnimi, ietimis, gebėjo atlikti tam tikrus darbus su mediena bei gebėjo gamintis drabužius.

1937 metais į Kiniją įsiveržus japonams, vertingus objektus buvo mėginta išgabenti iš šalies. 1941 metais jie buvo supakuoti į medines dėžes laive, kuris plaukė į JAV. Nuo to laiko nėra žinių kas atsitiko šiems priešistoriniams artefaktams. Nepaisant privačių užsienio entuziastų ar net valstybinių Kinijos vyriausybės iniciatyvų, nieko naujo nebuvo rasta.

4. Tenerės medis

Šįkart tai gyvosios gamtos objektas. Iš pirmo žvilgsnio šis medis niekuo neišsiskiriantis, tai akacija, jos rūšiai negresia joks išnykimas. Visgi jo augimo vieta buvo ypatinga, o pats medis buvo žinomiausias objektas kiek tik akys užmatė.

Tenerės medžiu pramintas augalas augo Sacharos dykumoje, šių laikų Nigerio teritorijoje. Vienišas medis buvo puikus orientyras bekraštėje dykumoje. Iki artimiausio sekančio medžio būtų reikėję keliauti bent po kelis šimtus kilometrų į visas puses. Tai buvo labiausiai izoliuotas medis pasaulyje. Manoma, likęs iš tų laikų, kai regione buvo kur kas drėgniau. Šiais laikais šalia jo buvo iškastas 40 metrų gylio vandens šulinys.

Gamtos paminklas pražuvo 1973 metais, kai vairuotojas iš Libijos sugebėjo atsitrenkti į jį. Medžio liekanos buvo išgabentos ir dabar saugomos Nigerio nacionaliniame muziejuje. Augalo buvusioje vietoje šiandien tėra metalinė Tenerės medžio imitacija.

5. Bamiljano Budos

Dvi didelės, 55 ir 38 metrų aukščio, Budos skulptūros egzistavo Bamijano slėnyje Afganistane. Jos buvo datuojamos kaip 1500 metų senumo objektai. Stovėjo uoloje iškaltose nišose, pačios pagamintos iš medinių karkasų bei suformuotos iš purvo ir šiaudų mišinio pagaminto tinko. Tai buvo didžiausi Budos pasaulyje.

Savo istoriją statulos baigė 2001 metais, kai jas dinamitu sunaikino šalį valdę talibai. Prieš tai, per smarkius lietus nukentėjusias skulptūras, vakariečiai pasisiūlė suremontuoti, bet valdančiuosius lyderius įžeidė faktas, kad jiems (vakariečiams) labiau rūpėjo skulptūros nei badaujantys žmonės tame regione. Anot jų, jei užsieniečiai būtų sutikę bent dalį pinigų skirti badaujantiems vaikams, problemos nebūtų buvę. Kadangi šie stabai atėjūnams buvo svarbesni už gyvus žmones, buvo pasiryžta juos sunaikinti.

6. Mar Behnamo vienuolynas

Vienuolynas buvo netoli Mosulo miesto Irake. Šis artimųjų rytų krikščionių vienuolynas  datuojamas 4 amžiumi po Kristaus. Jis buvo skirtas į krikščionybę savo tikėjimą, vietoje tuomet vyravusio zoroastrizmo, išmainiusiems karaliaus vaikams Benhamui ir Sarai. Jie buvo nužudyti dėl religinių nesutarimų. Vienuolyną pastatė atgailaujantis už savo veiksmus asirų tautos karalius Sencharebas, nužudytųjų vaikų tėvas.

1986 metais baigtas renovuoti vienuolynas buvo išgyvenęs religines sumaištis, mongolų – osmanų valdymą, bent kelis vykusius karus. Kompleksas prarado bažnyčią ir kankinių palaidojimo kriptą. Jie pražuvo 2015 metais, kai ISIS nusprendė sunaikinti kitatikių paveldą savo tuometėje kontroliuojamoje teritorijoje.

7. Nohmulo komplekso piramidė

Piramidės komplekso vieta yra Belize. Maždaug 17 metrų aukščio piramidė buvo ten gyvavusios Majų civilizacijos viena iš daugelio šventovių. Kompleksas pastatytas maždaug 250 metais iki Kristaus.

Kompleksas gyvavo iki 2013 metų, kai beveik visą jį sugriovė statybų bendrovė, panaudodama piramidę kaip akmenų šaltinį netoli tvarkomam keliui. Nors teoriškai saugomas, kompleksas buvo privačioje žemėje. Belize gausu majų paveldo, kuris dėl didelės korupcijos bei menkų valdžios galių dažnai nukenčia dėl savivaliaujančių žmonių.

8. Mantijos vietovė

„The Mantle Site” – vietovė netoli Toronto, Kanadoje. Ji buvo atrasta vykdant statybos darbus 2002 metais. Pradėję darbus archeologai rado per 150 tūkstančių artefaktų, tame tarpe ir statinių liekanas bei įrodymus apie kaltinės geležies gamybą. Tai buvo maždaug 500 metų senumo „Pirmosios tautos“ (Kanados indėnų) bendruomenės miesto liekanos. Rasti senieji palaidojimai, 16-u amžiumi datuojamas Europiečių gamybos kirvis, įrodantis vykusius bendruomenės ryšius su atvykėliais iš senojo žemyno.

Kanada buvo aktyviai kritikuota dėl labai prastos vietinės paveldo saugojimo sistemos. Pabaigus kasinėjimus, dabar didžioji dalis paveldo vietos yra paversta tvenkiniu į kurį subėga lietaus vanduo.

9. Drezdeno Dievo motinos bažnyčia

Tai barokinė katedra Drezdene, Vokietijoje. Milžiniška, daugiau kaip 12 tūkstančių tonų svorio, liuteronų bažnyčia buvo suprojektuota ir pradėta statyti 1722 metais. Dėl didelių gabaritų bei grakštumo ji buvo inžinerinis to meto statybų iššūkis. Visą savo svorį objektas dalino tik aštuoniems į žemę įkaltiems poliams suteikusiems stabilumą visai struktūrai. Pastarieji laikė ne tik milžinišką akmeninių sienų svorį, bet net ir net iki 96 metrų iškilusį šventovės kupolą.

Ne kartą per karus kentėjusi bažnyčia galiausiai buvo sunaikinta 1945 metų vasario 13-14 dienomis. Sąjungininkų aviacija specialiai bombardavo miestą padegamosiomis bombomis, kurių buvo išmesta apie 650 tūkstančių. Perkaitusi nuo iki 1000 laipsnių pagal Celsijų pasiekusio karščio, ji 15-osios dienos ryte sugriuvo.

Netvarkomi griuvėsiai gulėjo dar apie 45 metus, kol susivienijus Vokietijoms buvo imtasi ją atstatyti. 2004 metais pastatas buvo baigtas, o per sekančius metus ir įrengtas. Dabar Drezdenas vėl turi savo bažnyčią, deja tik originalo kopiją.

10. Gintaro kambarys

Gintaro kambarys buvo Jakaterinos rūmuose, netoli Sankt Peterburgo esančioje Carskoje Selo carų rezidencijoje. Originaliai Gintaro kambarį sukūrė vokiečių skulptorius Andrejas Šiuleris ir danų amatininkas Gotfrydas Volframas. 1701 metais pradėti darbai buvo baigti tik po kelerių metų. Pradžioje jis buvo Berlyno rūmuose, Prūsijos karaliaus rezidencijoje. 1716 metais karalius šį kambarį padovanojo artimam savo sąjungininkui, Rusijos carui Petrui I-ajam. Rusijoje kambarys buvo keliskart renovuotas, praplėstas ir papildytas naujomis detalėmis.

Kambario sunaikinimas prasidėjo dar 1941 metais. Greitai išardyti ir išgabenti kambario nepavyko, nes dėl amžiaus reikėjo dirbti itin delikačiai. Kambarys atiteko naciams, kurie jį pergabeno į tuometį Kioningsbergą (dabar Kaliningradas). Gintaro lobiai buvo eksponuojami miesto pilyje.

Vokiečiams pralaimint karą, Hitlerio įsakymu, kambariu pasirūpinti turėjo valdantysis pareigūnas civiliniams reikalams Erikas Kochas. Vis tik šis pabėgo neįvykdęs įsakymo. Pareiga atiteko generolui Otui Laschui. Kas nutiko toliau nėra tiksliai žinoma. Oficialiai manoma, kad kambarys pražuvo 1944 metų rugpjūtį per Karališkųjų oro pajėgų įvykdytą miesto bombardavimą. Tačiau gajūs mitai apie jo išgabenimą.

1979 metais TSRS valdžios įsakymu buvo pradėti kambario atkūrimo darbai. Iš išlikusios rašytinės, ikonografinės medžiagos, fotografijų, daugiau kaip 40 meistrų dirbo 24-is metus tam, kad kambarį atkurtų. 2003 – iaisis kambarys buvo oficialiai atidarytas ir dabar jį galima išvysti lankantis Jakaterinos rūmuose veikiančiame muziejuje.