Liepos 31 d., Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga kreipėsi į vidaus reikalų viceministrą Česlovą Mulmą dėl neskaidrios atrankos į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos viršininko pareigas.
To mums teko imtis dėl paprastos priežasties: kai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovu tapo Saulius Gagas, jis ėmė „apsistatinėti savais“ ir burti sau lojalių žmonių komandą.
Tokia padėtis nepriimtina ir neetiška, be to, gali atnešti didelės žalos visam komisariatui.
Tai matėme anksčiau ir, panašu, stebime šiuo metu. Rugpjūčio 2 d., vyksiančioje atrankoje tėra vienas kandidatas – laikinai šias pareigas einantis Dainius Daukantas. Beje, šis vienintelis pretendentas gali džiaugtis ir įtartinai jam palankia komisija.
Pradėjus įgyvendinti policijos reformą, atsilaisvino daug etatų, taip pat ir vadovaujančiose pareigose (dauguma atsilaisvino ne šiaip sau, o buvo išprašyta „gražiuoju“). Kai kurie vadovai nusprendė tuo pasinaudoti. Nors deklaruojama, kad į laisvas pareigas vidaus reikalų sistemoje norima atrinkti kuo tinkamesnius, savarankiškai mąstyti ir veikti gebančius specialistus, pasirodo, kai kas labiau vertina lojalumą sau ir nuolankų palinksėjimą galva. Juk kam reikalingas nepageidaujamas triukšmas, tiesa?
Faktas: S. Gagas kelioms aukštoms kėdėms užimti pasikvietė saviškius iš buvusių darboviečių – Policijos departamento bei „Vyčio“, nors tinkamų žmonių – gal ir geresnių specialistų – buvo iš paties VPK. Šie žmonės puikiai išmanė Vilniaus apskrities VPK situaciją, vis tik tai privalumu nelaikyta. S. Gagas, mūsų žiniomis, ignoruodamas bet kokius aplinkinių patarimus, pasikvietė palankesnių sau, o ne naudingesnių vidaus reikalų sistemai darbuotojų.
Atrankos reikiamiems žmonėms
Kaip tai vyksta? Jei yra laisva aukšta pareigybė, joje kas nors dirba laikinai ir netrukus paskelbiama atranka nuolatinėms pareigoms užimti. Teoriškai kandidatuoti gali bet kas iš vidaus reikalų sistemos, jei tik atitinka keliamus reikalavimus. Vis tik mes stebėjome kitokią situaciją. Pareigas eiti laikinai paskiriamas viršininkui palankus žmogus. Jei jis normaliai susitvarko su darbu, įtinka valdovui (vadinasi, nedrumsčia vandens ir netrukdo gyventi), skelbiama atranka, kad saviškis liktų nuolatiniam darbui. Dėl to apie atrankas sužino tik tie, kam reikia, arba atsiradusiems kandidatams duodama aptakių užuominų, kad šie nieko nepeš – jiems reikia kito žmogaus tose pareigose…
Su minėta atranka į Viešosios tvarkos valdybos viršininko kėdę vyksta tas pats. Nors, žiūrint iš teisinės pusės ir nežinant povandeninių srovių, atranka atrodo organizuojama pagal taisykles, ji tėra formalumas. Kandidatas vienas (kažin kodėl?), o sprendimą priimanti komisija irgi įtartinai atrodo. Jos pirmininkas taip pat laikinai eina viršininko pavaduotojo pareigas…
Viešosios tvarkos valdybos viršininko postas gana atsakingas. VTV viršininkui pavaldi mobili kuopa, jis reguliuoja greito reagavimo padalinių veiklą. Kadangi kiekvienam vyriausiajam komisariatui leista pagal savo darbo specifiką priimti smulkesnius teisės aktus, nusistatyti vidinės tvarkos taisykles, nesavarankiškas valdovo globotinis gali apkartinti gyvenimą pareigūnams. Kartais nė nenorėdamas – tiesiog žmogiškai suklysdamas.
Viršininkui lojalūs, nesavarankiški darbuotojai jam nepasipriešins, jei šis norės priimti klaidingą sprendimą, o, kita vertus, jei suklys viršininko globotinis, pareigūnams nė nebus kam skųstis. Juk viršininkas savo žmogaus neskriaus.
Ką tai reiškia profesinei sąjungai? Norint kažką pakeisti, ištaisyti vadų klaidas, pareigūnų atstovams teks eiti į teismą ar kreiptis į Policijos departamentą, Vidaus reikalų ministeriją. Deja, kitaip bus mažai šansų būti išgirstiems. Mūsų darbas taptų kur kas sunkesnis.
Supraskime, vadovybė po kurio laiko atitolsta nuo paprastų pareigūnų kasdienybės ir, žiūrėdama vien į teisės aktus, statistinius duomenis ir ataskaitas, gali suklysti ir netyčia. Dėl to reikalingi saugikliai, t. y. žmonės, nebijantys pasakyti, kad karalius nuogas. Toks švogerizmas kenkia visai vidaus reikalų sistemai. Viena vertus, sustoja tobulėjimas (ką nors įsiūlyti valdovui su sava svita nepavyks), kita vertus, tai demotyvuoja pareigūnus ir atsiliepia jų darbo kokybei.
Autorius yra Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas
