Rugpjūtis – tai jau tikrasis javų pjūties metas, tai užtvirtina ir paskutinio vasaros mėnesio vardas. Nors laukuose darbymetis, bet atlaidai su visais kermošias ir pakermošiais tęsiasi…
Šv. Laurynas (10 d) – ugnies globėjas. Šiaurinėje Lietuvoje šv. Laurynas laikytas didžiuoju namų, sodybų, laukų, turto globėju. Ar tik ne todėl, kad viena legenda pasakoja, kad šiam šventąjam Popiežius Sikstas patikėjo visus bažnyčios turtus? Ūkininkai jo garbei į bažnyčią nešėsi duonos riekę ir žvakigalį dėl pašventinimo. Tiesiai iš bažnyčios šeimos galva apeidavo savo trobas ir net kiekvieną medį ar jis tik sodybą puoštų, ar vaisius nokintų… Su tomis pačiomis sakramentalijomis keliais tris kartus apeina jaują, prašydamas šventąjį saugoti ją nuo gaisrų ir nepritekliaus. Taip su šios dienos šventojo patrono pagalba visas tik ir tykančias pakenkti piktas namų dvasias maldavimais ir kryžiaus ženklu „ varyte suvaro“ į šv. Lauryno palaimintą duoną ir vašką. Tada pavėjui mažiausiai porą kilometrų nueina tolyn nuo sodybos, laukų ir meta kuo toliau apnešiotuosius daiktus – žvakę ir duoną. Grįžti į namus reikėjo kitu keliu, kad nelabąsias dvasias suklaidintų… Buvo mada šią dieną neštis į bažnyčią gniužulą sviesto, įsuptą kopūsto lape – Raulo sviestas. Tikėta, kad tai vaistas nuo visų gerklės ligų. Dar vienas tikėjimas sako, kad šv. Laurynas, tai paskutinis terminas prisirinkti dar tebežydinčio vaistinio šalavijo, kuris laikytas vaistu, prailginančiu žmogaus amžių. Manyta, kad šalavijas mažina motinos pieną, tai jo žolienė labai praversdavo prireikus nutraukti kūdikio maitinimą krūtimi… Sakoma, kad šalavijas, surinktas po Lauryno, jau ne toks visagalis. Po šv. Lauryno dienos upėse ir ežeruose atšąla vanduo, bet už tai Perkūnas, kad dar ir griaudėja, bet netranko, nes ką tik išgarbintas šventasis jį sulaikąs…
Tuoj po Lauryninių atlaidų seka pirmoji rudenėjimo šventė – Žolinė (15 d.). Būdingiausias Žolinė paprotys, išlikęs iki mūsų laikų, – neštis į bažnyčią pašventinti augalus. Tai ir berželio, kiečio šakelės, iš kurių vėliau padarydavo kryželius ir užkišdavo už gryčios gegnės arba įstatydavo į langus, kad saugotų namus nuo perkūnijos ir ugnies. Nešamasi puokštės įvairių darželio žolynų, vaistažolių. Sudžiovintų žolių nuoviru girdė, smilkino namiškius nuo netikėtai užklupusios ligos, išgąsčio. Žolinės augalai naudoti ir gyvulių smilkinimui, kad geriau augtų. Likusius, sudžiovintus žolynus dėjo į karsto pagalvėlę, kad palengvintų mirusiojo sielai kelionę į dangų. Vėlgi kaip padėką-auką Aukščiausiajam, pagarbą šią dieną į Dangų paimtajai švnč. Mergelei Marijai, į bažnyčią pašventinti neša ne tik žolynus, bet ir visokio javo varpas, ir visų pirmųjų tų metų vaisių ir daržovių. Svarbiausia obuolių! Motinos, turinčios mirusių vaikų, obuolio iki jo pašventinimo Žolinėj, nė į ranką nepaimdavę. Nežinia, kuo šis tikėjimas grindžiamas, bet iš kartos į kartą eina žinia, kad suvalgytas iki Žolinės obuolys mirusiajam jos vaikui skersai gerklės atsistosiantis. Būtent šią dieną Mergelė Marija po dangiškąjį sodą vaikščiojanti, obuolius renkanti ir vaikeliams dalijanti… Kad ir Maloningąja vadinama, ji praeis pro tuos vaikelius, kurių motina neiškentusi ir čia, žemėje, obuolio jau bus paragavusi…
Pašventintus vaisius ir daržoves suvalgo visi šeimos nariai, kad jiems Dievulis sveikatos pridėtų, javų grūdelius suberia į sėklinių grūdų aruodus, o varpas sušeria gyvuliams, kad nė mažiausias šventas akuotėlis neprapultų perniek. Šilalės apylinkėse pašventinti nešdavosi ir piktdagį, kurį užkasdavo aruode, kad peles atgrasinti. Dzūkės su garbingiausias žolynais šventina ir piktą usnį. Parnešus ją reikia aukštyn šaknimis įsodinti į dirvą, kad laukuose piktžolių sumažėtų…
Dideli atlaidai vyksta ir šv. Roko (16 d.), uolaus ligonių slaugytojo garbei. Ypač šį šventąjį garbinę žemaičiai. Jie šv. Rokui ne tik stebuklines gydymo, bet ir mirusiųjų globojimo galias priskirdavę. Tuoj po bažnyčios, žemaičiai ištisomis gentimis pasklinda po kapines čia atgulusių artimųjų lankyti, elgetoms aukoti. Manyta (o gal dar ir tebemanoma), kad per šventojo Rokaus tarpininkavimą Dievas dūšioms ramybę teikia. Ir ne tik maldas užpirkinėjo, bet šventoriaus ir pašventoriaus koplyčias, su šv. Rokaus atvaizdu, obuoliais, kriaušėmis ir kitokiais vaisiais verste užversdavo… Tai vis padėka šventąjam Dievo tarpininkui šv. Rokui žemiškomis vasaros gėrybėmis už dangiškas malones gyviesiems ir mirusiems… Vis dar gajus posakis: Po Švento Roko su vakariene nėr strioko – dienos vis trumpyn, vakarai ilgyn… Žmonės įsitikinę, kad šis šventasis iš žilų samanų patalo prikelia storakočius juodagalvius baravykus, o ir kiti rudeniniai grybai pasipila kaip iš gausybės rago…
Ar pastebėjote, kad tuoj po šv. Rokaus atlaidų vis dažniau būriuojasi gandrai, ištisais pulkais suka ir suka ratus aplinkui gimtąsias vietas… O Šv. Baltramiejaus minėjimo diena (24 d.) – pati tikrausia gandrų išskridimo data. Gandrai su savimi išsineša ir pavakarius. Nežinau kaip tai paaiškinti, bet aukštaičiai sako, kad šią dieną reikia virti bulves. Ir būtinai priduria, kad jei Baltramiejaus dienoj užėjus pas kaimyną ar giminę randi juos valgant, net neprašius, turi pasiimti nuo stalo bulvę ir suvalgyti, kad kitais metais derėtų bulvės. Dar viena įdomybė – tuoj po Baltramiejaus, tik išskridus gandrams, varlėms nasrai užgyja ir jos daugiau nebekurkia. Baigiasi šiltos vasaros dienos…
Tęsiame spausdintinių „Saulės arkliukų“ straipsnių kėlimą į internetinę erdvę: Saulės arkliukai, 2013, nr. 2, p. 25 –27.
Gerbiamoji Ponia, ką jūs čia aprašinėjate nelietuviškas šventes? Mus domina, kaip mūsų protėviai AISČIAI švęsdavo!!!