Ar matėte kada bulvarinio žurnalo viršelyje tokį užrašą: „10 būdų, kaip tapti doram“ ar „10 nepadorių klausimų apie dorovę“?
Ar jus mokė mokykloje, ką daryti, kad būtum doras? Ar dorinio ugdymo ar „tikybos“ užsiėmimai suformavo jūsų vertybes? O gal buvo kilęs toks įspūdis, kad, tarkim, chemijai ar matematikai skiriama kur kas daugiau dėmesio? Tai reikštų, kad svarbiau išmokti skaičiuoti nei būti doram? Na, žinoma! Koks būtų vagis, jei nemokėtų skaičiuoti?
O gal jus tėvas kada šitaip mokė: „Sūnau, jei apsivogsi, tau nebebus vietos šiuose namuose“? Ar tai dorovės įskiepijimas? Ar ją apskritai reikia skiepyti? O gal jai reikia leisti pačiai iš branduolio išaugti, pačiai stiebtis į Saulės šviesą?
Jei tėvas grasina bausme už nedorą elgesį ir sūnus, bijodamas rūstybės, nedaro nieko pikta, ar tokį sūnų galima laikyti doru žmogumi? O jei kokia religija nusidėjėliams grūmoja dievų teismu ar pomirtinėmis kančiomis ir tie vargšeliai susilaiko nuo negerų darbų, ar jie jau tampa dorovės įsikūnijimais?
Susidaro toks įspūdis, kad šio dalyko pasaulis mus palieka išmokti savarankiškai, kaip ir vaikščioti ant dviejų kojų išmokstame, na, savakojiškai… Aišku, mes galime matyti pavyzdžių ir jais sekti, bet juk seksime tai savomis kojomis, jei seksime, tai savomis lūpomis. Dorovės siekiame tik dėl jos pačios, o ne iš baimės būti nubausti. Tai reiškia, kad ir tėvo diržas neišmoko siekti dorybės, o tik išugdo įgūdžius to diržo vengti.
Taigi, kur užgimsta noras būti geram, darniam, dorovingam žmogui? Kada mes suprantam, kad linkime žmonėms viso, kas gera? Kada suprantame, jog negalima skriausti sesės, neleistina kankinti gyvūnų, negražu žaloti augalus?
Kas dera, tas ir dora.
Dorovė ir darna yra bet kokio darbo prasmė, siekiamybė. Mes stengiamės, kad darbas būtų atliktas gerai, gražiai ir darniai. Galima sakyti, kad ir viso gyvenimo prasmė yra darna. Mums ši prasmė duota kaip darnos ilgesys, kaip svajonė sutapti, susiderinti su pačia gamta. Šį pamatinį ir svarbiausią žmogaus ilgesį nuostabiai išreiškia lietuvių sakmė apie paparčio žiedą.
Jei mes pajuntame kažkokį neaiškų ilgesį, tai reiškia, kad mums kažko labai smarkiai trūksta, kad yra tam tikras atstumas, mus nuolat skiriantis nuo tobulos darnos. Šio atotrūkio nesuvoktume, jei mumyse nebūtų kažko, kas žinotų ar prisimintų tą būties darną, iš kurios įsčių jis atėjo į pasaulį kaip žmogus. Tarsi mumyse tūnotų slaptas etinis išminčius, kuris kartais į mus prabyla, o mes mokomės jo klausyti, nes jis yra tarsi arčiau gamtos nei mūsų kasdienis, išnaudotojiškas protas.
Išvada – mes nei visiškai darnios, nei visiškai barnios būtybės. Žmonės yra kažkur tarp dorovės ir nesantaikos. Arba mūsų sieloje yra ir žynys, kuris neišnaudoja, gerbia, tausoja pasaulį, ir vagis, kuris viską ima neatsiklausęs, nepaisydamas kitos gyvybės, kitos būtybės kančios. Priklausomai nuo to, kurį savo profilį puoselėjame, tokį dėsningumą imame įžvelgti ir gamtoje, būtyje. Vagies būdo žiūra pasaulyje pradeda regėti tik žiaurumą, plėšikavimą. Stipresnis žudo silpnesnį, didelė žuvis ryja mažą žuvį, stambūs oligarchai prispaudžia liaudį…
Tuo tarpu žynio ar kaip tik ne-žynio mąstymo būdas yra toks, kad gamta yra gera mums, ir visiems – vienodai, kad dovanoja mėlynes, kurios sveika akims ir net yra panašios į akis, kad nokina saldžius vaisius, kad miškuose ar pievose žydi gėlės, o jų nektarą renka bitės, kad žvėrys niekada nežudo be reikalo, perteklingai, kad gamtoje nėra godumo ar savanaudiškumo. Juk Saulė nieko neprašo už savo šilumą ir šviesą – tai tikrų tikriausias tobulo dosnumo pavyzdys. Žiūrint iš tokios perspektyvos gamta nėra negailestinga ir žiauri, o greičiau dosni, darni ir mylinti visa, kas gyva, kas esti.
Taigi vagis pasaulį regi pilną godumo, o tokio žmogaus žvilgsnis yra nedėkingas, nepagarbus ir išnaudotojiškas. Tuo tarpu į darną nukreipta žiūra arba žynio reginys yra pilnas dėkingumo už tas dovanas, kurias būtis jam davė, už Saulę, už miškus, už tai, kad yra gyvas.
Vienas gamtos dovanas naudoja kaip savaime suprantamą dalyką, be jokio saiko ar skolos gamtai pajautos, tarsi jis kažkuo būtų visa tai teisėtai nusipelnęs. Kitas suvokia, koks laimingas yra nešinas, tarkim, glėbiu malkų, kad gamta duoda šilumą, ne tik Saulės, bet ir ugnies. Jis supranta, kiek jis skolingas tiems medžiams, kurie maitina ugnį, Saulei už šviesą, gamtai už būtį, ir šių gėrybių lengva ranka nešvaisto.
Atrodytų, kad visa apimantis dėkingumas ir yra būdas artėti prie darnos. Paparčio žiedo legendą galima suprasti, kaip pasakojimą apie žmogaus kelią į darną, į save. Tai kartu yra ir žmogaus santykio su tradicija vaizdinys. Žmogus vienas išeina giliai į mišką ir ieško galbūt tik pasakose, sakmėse esančio stebuklingo žiedo. Įsivaizduokime, šis žmogus, vardu Lapinas, išsiruošia į tokią kelionę Rasų naktį. Vien tai, kad jis išėjo iš savo landos, jau reiškia, kad patikėjo ir atsidavė tradicijos, sakmių, legendų globon. Jau tuo Lapinas peržengė kasdienio vartotojiško mąstymo slenkstį. Tada, sekdamas legenda, jis ėjo gilyn į didžiausių girių papartynus, atsiklausdamas jonvabalių krypties.
Tos paslaptingos žalios švieselės kūrė nuostabią prieblandą. Lapinas atsidūrė ant kalno, kur iš paparčių susidaro ratas, o jo viduryje yra aikštelė, pakilusi aukščiau už daugumą paparčių. Iš ten atsivėrė miško veidas, nutviekstas jonvabalių šviesos. Tada, sekdamas legenda, Lapinas susirado šermukšnį, kuris jam pasiūlė šaką krivūlę, ja apsibrėžęs ratą, įsikūrė toje nuostabioje trumpiausios nakties aikštelėje, pačioje vasaros viršūnėje laukti paparčio žiedo.
Susidūrime su esminga darnos stoka slypi ypatingas susidvejinimas. Darnos stoka yra savanaudiškumas, kuris siekia save apriboti, tai – save naikinantis godumas, troškimas negeisti perteklingai, būti nuosaikiam ir doram žmogui. Paparčio žiedo ieškojimas, atsiskyrimas miške, rato brėžimas aplink nurodo šį dorovės siekį kaip atsisukimą į save, grįžimą į savo ištakas. Toji mitinė paparčio žiedo išmintis galbūt ir yra tai, kad giliai miške, vidurvasario naktį žmogus suranda save trokštantį to, ką ir taip turi – savo paties tyrą sąmonę ir santaiką su nepaaiškinamu darnos ilgesiu.
Tęsiame įdomiausių ir naudingiausių spausdintinių „Saulės arkliukų“ straipsnių skelbimą internetiniame pasaulyje: Saulės arkliukai, 2013, nr. 2, p. 5–6.
Ieškantis randa