Šventraštyje apie abejinguosius yra pasakyta – „Kadangi tu nei karštas, nei šaltas, o drungnas, tai aš tave išspjausiu…“
Panašia tema žurnalistė Daiva Žeimytė, valstybinės dienos proga kalbino prezidentą Valdą Adamkų. Pokalbio pradžios negirdėjau. Kai įsijungiau tą kanalą, kalba ėjo apie Lietuvos visuomenę, apie „tyliąją daugumą“. Kodėl ši – „tylioji dauguma“ tokia abejinga? Šis žurnalistės klausimas mane iškart suintrigavo. Su dideliu dėmesiu laukiau atsakymo. Bet taip, deja, ir nesulaukiau… Prezidentas tik išsakė apgailestavimą, kad jis jau turbūt nebesulauks… O ji, jos karta – gal būt.
Praėjo „mindauginės“, naujos dienos atsineša kitus įvykius ir rūpesčius, bet šis klausimas ( bent jau man) nepasimiršta…
Kodėl vieni žmonės yra aktyvūs, turi ne vieną hobį, tampa kokios nors srities lyderiais, o kiti taip ir lieka „drungnais“? Nuo ko tai priklauso? Nuo charakterio, genų? Nuo atsinešto į šį pasaulį „įdirbio“ ar nuo aplinkos, nuo to kokioje visuomenėje gimstame? Manau visi paminėti ir nepaminėti faktoriai turi įtakos.
Dar mokykloje ar anksčiau pas vaikus išryškėja tam tikri polinkiai ar gabumai. Vienam lengvai „skyla“ matematika ar fizika, kitas turi gerą muzikinę klausą, trečias nepranokstamas sporte. Kaip taisyklė, tam kas lengvai sekasi, kur žmogus gali pasireikšti, save realizuoti, atsiranda ir potraukis. Vėliau šis potraukis dažnai perauga į hobį ar net tampa darbine veikla – pragyvenimo šaltiniu. Tokiems žmonėms abejingumas negresia, jie darbe randa pasitenkinimą. Pasakymas – „gydytojas iš pašaukimo, mokytojas iš pašaukimo“ – tai apie juos…
Kuo žmogus gabesnis, tuo labiau jam viskas sekasi, tuo daugiau jis bet kokioje veikloje ras pasitenkinimo. Tuo stipresnis pas jį imunitetas nuo abejingumo. Gal kaip tik tai turėdamas galvoje, prezidentas, kaip viltingą argumentą pažymėjo tai, kad Lietuvoje daug talentingų žmonių.
Kita vertus žurnalistės klausimas buvo truputi kitokio pobūdžio. Ji klausė apie abejingumą pilietinį. Kodėl „tylioji dauguma“ (suprask eiliniai piliečiai) yra tokie abejingi visuomeniškai. Prezidentas aiškaus atsakymo nedavė. Gal reikėjo paklausti ko nors iš tos „tyliosios daugumos“?
Ta dauguma ne visada buvo „tylioji“. Prieš nepilnus tris dešimtmečius jinai dainavo mitinguose, susikibusi rankomis stovėjo Baltijos kelyje. Tada ta dauguma tikrai nebuvo abejinga, ji kūrė istoriją. Ji buvo kitokia nei dabar. Tada dar visi buvome lygūs, neturėjome savų valdovų, kurie visą valstybės kūrimo procesą paėmė į savo rankas. O tai daugumai (piliečiams) paliko tik vieną priedermę – Valdovus rinkti. Taip elgiasi nesąmoningi tėvai, visus darbus nudirbdami patys. Atseit tegu vaikai turės laimingą vaikystę. O kas iš tokių vaikų išauga???
Visas blogis pasaulyje atsiranda iš klaidingo tapatinimosi. Gyvename Lietuvoje, kur netrūksta lietaus ir grybų. Turbūt nerasite lietuvio, kuris nežinotų, kas yra grybas. Bet tai, ką mes renkame ir valgome yra tiktai grybo vaisekūnis…
Panašiai yra ir su žmonėmis, tai ką mes matome gatvėse ir veidrodyje, tai tik laikina forma. Šiandiena ji yra, rytoj – nebe… Tai netikrieji „aš“, nes – laikini, su ego sąmone ir iš to sekančiom pasekmėm…
Tikrasis „AŠ“ – tik vienas, (bendras visiems). Jis nematomas, beformis, amžinas – negimstantis ir nemirštantis. Tai Beribė Sąmonė iš kurios atsiranda visi pasauliai. Rytuose ji vadinama Brahmanu, o vakaruose – Dievu. Iš tikrųjų yra tik jis, o visa kita – „maja“ (iliuzija), nes laikina.
Mes esame ir viena, ir kita. Esame laikinai įsikūnijusi dvasia. Tai tiktai „Lila“ – žaidimas. Klaidinga tapatintis su laikinu pavidalu. Tai tas pats kas tapatintis su drabužiu. Ta amžina kova, tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos gaunasi dėl mūsų dvejopos prigimties. Kiekvienas žmogus nors kartą, kitą, nors labai trumpam prisiliečia prie tikrojo „AŠ“. Tokie „prisilietimai“ – brangiausios akimirkos… Kas jų nepamiršo, tas nedaro skirtumo tarp savęs ir kito žmogaus. Prieš nieką nesilanksto ir prieš nieką nesipučia. Nes tenai – tikrovėje, viskas yra – Viena… Dideli ir maži, „ponai“ ir tarnai sugalvoti kitur…
Demokratijos pagrindinis principas tame, kad mažuma paklūsta daugumai. Nors tai įstatymiškai įteisinta mūsų konstitucijoje, bet tikrovėje yra priešingai – dauguma paklūsta mažumai. Visą valdžią turinti mažuma su piliečiais nesitaria, jų neatsiklausia. Kur gi čia demokratija??? Tai visiškai priešingas dalykas. Tai partinė autokratija. Tai dar ne vieno asmens ar šeimos autokratija, kaip, kad Šiaurinėje Korėjoje, bet esminis principas tas pats – dauguma paklūsta mažumai.
Rezultate paradui vadovauja mamona. Nes mažuma yra nuperkama. Tokiu (pirmuoju) „pirkiniu“ laisvoje Lietuvoje tapo teisėjų ir prokurorų klanas. Antroji (Gedimino Vagnoriaus) vyriausybė jiems pakėlė algas. Ne dešimt ar dvidešimt procentų, ne. Naujos jų algos nuo daugumos piliečių skyrėsi keliolika kartų… Tai buvo akibrokštas. Niekas to nesitikėjo. Ar kas nors pasipriešino? Piliečiai, laisvoji spauda? Ne. Visi tylėjo. Visi buvo nuščiuvę…
Tada mes dar buvome vaikiškai naivūs. Pasitikėjimas sąjūdžio lyderiais buvo toks didelis ir besąlygiškas… Man tai primena Jono Biliūno apysaką „Brisiaus galas“. Mūsų ištikimybė buvo, kaip to šuns…
O jie tuo pasinaudojo. Jie nužudė. Tik ne Brisių, o – demokratiją. Dėl šūdo garo – dėl pinigų.
Juk valstybės biudžetas yra ne vyriausybės, ne seimo ar kitokios mažumos. Tai visų piliečių pinigai. Jie privalėjo atsiklausti ar piliečiai sutinka mokėti tokius atlyginimus savo teisėjams ir prokurorams. Bet jie to nepadarė. Suveikė paprasčiausias lovio principas… Tuo „dainuojanti revoliucija“ ir pasibaigė. Kas ją uždegė, tas ir užgesino. Dabar, kalbant terminais kriminaliniais, dauguma yra „ne prie reikalų“. Nes viską tvarko valdžią turinti mažuma.
Kada dauguma pačios Sistemos yra nušalinta nuo visų reikalų, kada ji nieko nesprendžia – yra NIEKAS, ji automatiškai pasmerkta ABEJINGUMUI.
Ir priešingai, kada visus sprendimus daro mažuma (nekontroliuojama daugumos), tada, dėl ego sąmonės, neišvengiamai atsiranda pagundos… Plaunami valstybės pinigai, klesti „rubikonai“ ir „holdingai“.
Dabartiniai „valstiečiai“, esantys valdžioje, yra paskutinė viltis, kada dar galima pakeisti ydingą Sistemą be jokių revoliucijų ir „maidanų“.
Pranašiška A.Patacko kalba Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime daug ką paaiškina, bet ji buvo balsas tyruose… http://doratauta.lt/failu-saugykla-13/lt/algirdo-patacko-kalba-sajudzio-steigiamajame-suvaziavime-86.html
‘Štai visa mano doktrina : blogio gamtinė pergalė prieš gėrį ir Dievo antgamtinė viršenybė prieš blogį.’ Juan Donoso Cortes
Blogio pranašavimas visada tikslus, o štai gėris tik trumpam srove išmėžia blogį lyg mėšlą ir taip iki kitos gėrio užtvankos, kol prasiverš srove per sutręšusio mėšlo pylimus. Žmogaus gyvenimo matu žvelgiant per laiką, tai gali užtrukti ne vieno gyvenimo trukmę, Dievui – akimirksnį.
Į “valstiečius” daug žmonių dėjo viltis – bet kiek jos pateisinamos? Labai gera apžvalga – Vytautas Sinica. “Aukos ant populizmo altoriaus”.
// R. Cibas: “Dabartiniai „valstiečiai“, esantys valdžioje, yra paskutinė viltis, kada dar galima pakeisti ydingą Sistemą be jokių revoliucijų ir „maidanų“.” // ———— Ydinga sistema pradėjo potencialių “maidanininkų” išvarymą nuo 2003 m. Ir baigė 2012 m. Garliava. Čia, beje, visiškai nesvarbu, kas už ką buvo. Svarbu, kad pilietinio nepaklusnumo užuomazga buvo.
Liūdna,bet tai tiesa. Klausimas, kada vėl dainuosime :”prabudome ir kelkimės”
Pirmiausiai reikalinga kiek galima objektyviau nustatyti kur valstybėje yra ydingumai. Juos matyčiau dviem atvejais. Viena, tai dabartinė rinkimų sistema, kurią pavadinčiau: patys kandidatuoja – patys balsus skaičiuoja. Iš esmės tai sovietinis jų organizavimas, pridegtas formaliais – realybėje neveikiančiais demokratiškumais. Tai apylinkių rinkimų komisijų pirmininkų skyrimo tvarka, kai jais tegali būti skiriami Seimo partijų ir jų valdomų valstybės institucijų deleguoti asmenys, t.y. valdžią turinčiųjų, bei rinkimams skirtų pinigų naudojimo atidavimas iš valdžios partijų malonės pirmininkais tapusių asmenų valiai. Antra, tai teisingumo vykdymo inspekcinės priežiūros ir kontrolės aukčiausio valstybės valdžios rango institucijos nebuvimas. Antai judėjimo, vyksme, eisme inspekciją turime, o teisingumo vykdyme, savotiškame jo eisme jos nėra, tarsi gyvenimas, teisingumo vykdymas vyktų ne ant žemės, o danguje tarp šventųjų, tarsi jį vykdytų ne teisininkai žmonės, o šventieji. Tai du rato stipinai, kurių neįstačius į minėtas vietas valstybės valdymas ir toliau šlubuos…
Labai teisingi pastebėjimai. Gaila, neturiu laiko, bet tikrai prisidėsiu savo trigrašiu, ypatingai dėl teisingumo priežiūros nuo teisėsaugininkų neatsakomybės prieš įstatymus ir jiems patiems savo savivalę prilyginant kone Viešpaties žodžiui.
Kiek įmanoma glausčiau bandysiu paaiškinti dabartinę teisinę sistemą demokratijoje, tai turėtų būti gal 600, gal 800 puslapių filosofinis traktatas, kad bent kiek išsamiau atskleisti kaip supuvusią savo absoliučia valdžia ir jėga.
Teisinė sistema yra kastinė savo sprendimais.
Įstatymai dėl teisininkų rūpestingos glaubos (lobby) yra tokie, kad teisininkas niekada neatsakys už klaidą, niekada neatsakys už nekokybišką darbą, niekada neatsakys už savivale paremtą sprendimą ar nuosprendį.
Absoliutus demokratijos teisinės sistemos monopolizavimas yra privalomas advokatas, kuris už savo kvalifikaciją neturi absoliučiai jokios atsakomybės, bet turi teisę į apmokėjimą už paslaugas, kurių nesugeba atlikti. Advokatai yra nuostabūs savo darbu – kaip bedirbtų, bet pinigus vis tiek gaus.
Praktiškai advokato kvalifikacija remiasi jo giminystės ryšiais, asmeninėmis pažintimis su teisėjais ( čia geri meilužiai, -ės turi didelį pranašumą) ir visuomenėje susikurta gandine aureole, kuri paprastai remiasi didelio niekšo išgelbėjimu nuo atsakomybės ar kartą per 20 metų išgelbėtu vargšu.
Demokratija savo prigimtimi yra vergvaldžių viešpatavimas, padedant vergų prižiūrėtojams (teisinei sistemai) apgaunant saldžiomis pasakomis vergams, tai nusakė dar Platonas.
Aristotelis pridėjo : ‘demokratija yra blogiausia iš visų galimų santvarkų, kurioje hienos valdo asilus’.
Per paskutinius 2380 metų nieko naujo neišrasta ir neatrasta politiniame gyvenime ir jo šakoje pseudoteisėje, kai skelbiami šūkiai, pvz. ‘laisvė, lygybė, brolybė’ yra galiojantys tuo atveju, kai tai yra žmonės iš ‘brolybės’ – vergvaldžiai ir vergų prižiūrėtojai Platono apibrėžime.
Narkotikų dainius A. Hakslis (Aldous Huxley) platoniškąja dvasia aprašė ‘Brave New World’ (1932 m.) 20 amžiaus visuomenę tiksliau pagal kastinę sanklodą : alfa ir beta – vergvaldžiai, delta ir gama – vergų prižiūrėtojai, epsilonai – vergai.
Teisinė sistema veikia griežtai pagal šį kastinį išdėstymą.
Advokatai (delta, gama) išsiugdę savo profesinį jautrumą uosti kastinius kvapus, bendradarbiauja su tokių pat kastų teisėjais ir bendru susitarimu verdami nuosprendžiai, nepažeidžiantys jokiu būdu alfa ir beta naudos.
Alfa yra Lietuvos šeimininkai, kurie apmoka beveik visas partijas ir seimūnus, taip sukurdami liaudies valios išreiškimą demokratijoje.
Beta yra ‘išrinktoji aristokratija’ (Ž.Ž. Ruso), kuri turi ‘oligarchiniu kolektyvizmu’ (G. Orwell, ‘1984’) ginti alfa naudą kaip savo ir arogantiškai engti delta ir gama įskiepinant besąlyginį paklusimą pagal jau minėtą orveliškąjį apibrėžimą.
Joks žinojimas, jei esi iš epsilonų ar aukštesniųjų kastų išmestas į epsilonus, nepadės ir negali padėti, tiesiog epsilonas yra padėtyje prie devynaukščio mūro sienos be langų su atremtu pistoletu – arba užlipsi, arba būsi nušautas. Ne žmogiškosioms jėgoms lipti mūro siena.
Z. Vaišvilos atveju jį išgelbėti gali tik Lietuvos žmonių pilietinės akcijos – peticijos, demonstracijos, su tikslu – teismų nuosprendžių peržiūrėjimas, kiek galint daugiau išviešinant bylas, kai baigsis hermetinis teismo troškintuvų absoliučios oligarchinio kolektyvizmo tiesos viešpatavimas.
”Dabartiniai „valstiečiai“, esantys valdžioje, yra paskutinė viltis, kada..”
Matant, kaip VIENINGAI nuožmiai, falšyvai jie puolami tos vilties kasdien vis mažiau.
Taip jau yra surėdyta, jog kiekviena valdžia linkusi ne tik dirbti, bet ir piktnaudžiauti. Bet neužmirškime, jog valstybės valdymo procesą veikia išorės bei jos remiamos vidaus struktūros, trolių vykdoma hibridinio karo politika. Bet tai valdžios diplomatinės veiklos dalykas. O tie, kurie stovėjo Baltijos kelyje, ta dauguma kūrė istoriją, o išrinkus valdžią kiekvienas dirba savo darbą.
Man atrodo, kad užtektų referendumais išsikovoti prisiekusiųjų teismą ir deputatų atšaukimo įstatymą, kad reikalai pajudėtų į gerą. Atsirastų personalinė deputatų atsakomybė, o ne išplaukusi kolektyvinė (gal nebesiūlytų antivalstybinių XYW), o atsitiktinis prisiekusiųjų parinkimas mažintu galimybę jiems daryti įtaką.