2013 m. vasario 22 d. Tarptautinėje knygų mugėje Vilniuje „Liaudies kultūros“ žurnalo redakcija surengė diskusiją „Tarp tradicijos ir modernumo“, kuria siekė pabrėžti kultūros prigimties lemiamus procesus – nuolatinį jos keitimąsi išlaikant ir vis perduodant kai kuriuos kultūros bruožus, kurie lemia tautos savitumą ir leidžia ją atpažinti kaip tokią. Kaip gyventi savojoje kultūroje šiandien ir kaip ją išlaikyti? Šis klausimas svarbus tiek senam, tiek jaunam. Tad iš minėtosios diskusijos „Saulės arkliukų“ pirmiesiems skaitytojams spausdiname žymios kultūros istorikės habilituotos daktarės Ingės LUKŠAITĖS pasisakymą.
Gyvename tokiu metu, kai turime apie daug ką pagalvoti, daug ką pajausti. Pirmiausia iškelsiu klausimus, nes, kol klausimų nekyla, tai ir atsakymo neieškai. Šio mūsų pokalbio tema – tarp tradicijos ir modernumo.
Tradicija, arba tradicinė kultūra, kaip esame pratę sakyti, nėra apibrėžtas ar pastovus kultūros modelis. Tradicinė kultūra egzistavo ir akmens amžiuje, rinkėjų bendruomenėje, medžiotojų bendruomenėje, ir žemdirbių kultūroje, kurioje tikriausiai esame ilgiausiai gyvenę kaip tauta, ar gentis, ar etninis vienetas, kaip norime, taip galime vadinti. Šiuo metu žemdirbiškoji kultūra baigia užverti duris.
Taigi ką mes laikome tradicija? Ir šnekamojoje kalboje, ir mokslo darbuose tradicinė kultūra dažniausiai suvokiama ir apibrėžiama kaip XIX amžiaus žemdirbiškoji liaudies kultūra. Be dvarų, be pilių, be biurokratijos. Bet turbūt jaučiate, – dabar dauguma Lietuvoje jau nėra žemdirbiai. Ir nieko nepadarysi: pasaulis keičiasi – visai kitu pagrindu konstruojasi visuomenės sluoksniai, grupės, ir tai rodo, kad vyksta pastovi modernizacija.
Pirmiausia, žmonės visada kultūroje ieško būdų, kaip išlikti. Antra – kaip geriau gyventi, stengiasi surasti ką nors geriau, negu buvo anksčiau. Matome – tradicija ir modernumas yra dvi to paties mėnulio pusės. Bet ar yra skirtis? Jei norime kultūrą apibrėžti ne kaip mažos grupės, bet kaip etninio vieneto, šiandien galime drąsiai sakyti – kaip tautos, t. y. didelės bendrijos, kurią kažkas sieja, kultūrą, turime suprasti, kas būtent ją sieja. Visų pirmiausia pasakysime, kad sieja kalba – labai išplėtota daugiareikšmė ženklų sistema, nes su žodžiu ateina prasmės iš labai tolimų laikų. Dažniausiai mes to nežinome, apie tai negalvojame, bet jos tuose žodžiuose glūdi.
Išmokta kalba yra kita kalba – be apsupties, be terpės, be nuolatos papildomų ženklų, kuriais pavadinami nauji reiškiniai, ji yra kitokia. Taigi pirmiausia mums reikėtų išlaikyti kalbos terpę, kad ji mus sietų irk kad liktų mums gimtoji, t. y. jos mokytis nuo gimimo, siekti, kad nesusidarytų tokios sąlygos, kad jos reikėtų pradėti mokytis kitoje kultūrinėje aplinkoje. Labai sunku yra išmokti kitos kalbos taip, kaip gimtosios, kurios mokomės nuo gimimo ir savos kultūros apsuptyje. Bet jeigu kultūros kaita vyksta nuolatos, tai turime paklausti: o kas yra dabartinės mūsų bendrijos, kuri buriama kitais pagrindais negu žemdirbiškoji XIX a. bendrija, vienijantys saitai? Kas ją gali susieti į vieną bendrumą, į visumą?
Be kalbos, yra dar labai daug dalykų. Pirmiausia – patirtis. Nors ir mūsų, ir mūsų kaimynų visuomenės yra labai panašios struktūros, jose vyksta labai panašūs procesai, bet vienaip tai yra patyrę lietuviai, truputį kitaip – latviai, visai kitaip – rusai ir lenkai, o dar kitaip – vokiečiai. Ši patirtis ir yra tam tikrų kultūros bruožų formuotoja.
Kokiu būdu ji gali reikštis šių dienų kultūroje? Tos raiškos pavidalų daug: patirtis perteikiama ir išgyvenama įvairių menų kūriniuose, ji gyva ir suvokimu, kad esama saitų su kitais bendrijos nariais, patirtis tampa vienu iš veiksnių, kai imame vertinti tuos saitus, t. y. sprendžiame, ar jie mums yra svarbūs, vertingi, pagaliau, kai apsisprendžiame, ar esame kartu su tais, kurie drauge išgyveno ilgesnį ar trumpesnį istorijos tarpsnį su visa jo atnešta sėkme ir nesėkme, gėla ir viltimi, t. y. kuriame savo tapatybę. Jeigu žmogus pasako: užtenka man šito vargo, nelaimių, ir mato istorijos kelyje tik jas, kai jis apsisprendžia – aš išeinu, tai jis ir išeina. Jis pats nutraukia kai kuriuos saitus. O kaip rasti būdą su savim paimti tą patirtį į ateitį, kaip ją suvaldyti, kaip padaryti ją savo išmintimi, tvirtumu ir tikrumu? O tai jau yra kūryba, ir meninė, o žymiai plačiau žvelgiant – kultūros kūryba.
Be patirties, dar yra kultūrinė atmintis. Kultūrinė atmintis dabar yra atskira plačiai nagrinėjama kategorija, apie kurią galima būtų skaityti ištisą paskaitą, bet nesustokim prie jos – konstatuokim, kad tokia yra. Svarbu tik pasakyti, kad ji gali būti puoselėjama arba nepuoselėjama. Kultūrinė atmintis yra tai, ką žmonės prisimena, bet ne vienos kartos rėmuose, t. y. prisimena ne tik tai, ką ir kaip darė tėvai, bet ir proseneliai ar net proproseneliai. Tai yra tvari, kartoms keičiantis vis išliekanti atmintis. Būtent šis tvarumas yra viena iš prielaidų besikeičiančiai kultūrai išlaikyti kai kuriuos savo bruožus. Antra, tai – labai stiprus kūrybinis impulsas.
Kultūrų sąveika vyko visais laikais. Šiuo metu kultūrų sąveika – tai didžiulis srautas, pajėgus nunešti kažin kur mus visus. Dabar mes gyvename ištisiniame kultūrų sąveikų sraute. Televizorius, radijas, iš visur plūstanti informacija, kalbų mokymasis… Nebeliko jokių galimybių izoliuotis. Šiais laikais ir negalima, ir nereikia izoliuotis. Bet kaip su tuo susitvarkyti? Kaip išmokti visa tai kultūriškai perkurti, kaip padaryti atplūstančius reiškinius savais? Kultūros istorijos tyrimai paliudija, kad naujovėms perimti esame jau ne vieną kelią išbandę, ne vieną šimtmetį tai jau esame darę. O tų kelių ir būdų yra daug. Šiandien prisiminkime vieną iš jų.
Kultūros tęstinumo laidą galima tiesti pažįstant ir aktyviai paskleidžiant visuomenėje lietuvių ir Lietuvos valstybės kultūrinę patirtį, palaikant ir kuriant kultūrinę atmintį, ir tai, kas glūdi kultūrinėje atmintyje – pasaulėjautą, t. y. visa tai, kaip mes matome ir jaučiame pasaulį. Prisimenu, išbuvau Jungtinėse Amerikos Valstijose apie pusantro mėnesio – besisvečiuojant Los Andžele man pradėjo verti akį dangaus mėlynumas. Galvoju – kas tai yra? O paskui staiga supratau: man trūksta pilko dangaus, tokio, koks yra tik čia, Lietuvoje, kur gimiau, užaugau ir tapau žmogumi; reikia įprastos horizonto linijos, užsklendžiančios akimis aprėpiamą erdvę, ir Lietuvos miškų spalvos. Vadinasi, pasaulėjautos dalykai labai susiję su kraštovaizdžiu ir kartu su mūsų laiko bei iš tolimo laiko meninės kūrybos atklystančiais vaizdiniais.
Žinau, kad į šią diskusiją susirinkusi auditorija yra palanki tautosakai, folklorui, visai sakytinei kultūrai, kurią dažniausiai ir pavadiname tradicine. Ji gali pradėti gyventi naują gyvenimą. Jau ir gyvena: vaizdiniais, vertybėmis, pasaulėjauta, aplinkos estetika, arba, kaip yra įvardijęs žymus tautosakininkas prof. Donatas Sauka, tautosakos verte. Visa tai gali mus lydėti.
Ir ne tik autentiškas senųjų liaudies dainų dainavimas, jų rekonstrukcijos, bet ir visai nauja kūrybinė veikla – kad ir suvenyrų darymas. Pavyzdžiui, žinau du žmones, iš labai plonų medžio plokštelių darančius savitus suvenyrus, kuriuos vadina rūtusėliais – tai maži baltiškų vaizdinių motyvais išpjaustyti daikteliai, tinkami naudoti daug kur (ir kaip atminimas, kaip padėkliukai ar tiesiog kur nors pakabinti). Arba kad ir mūsų žymioji liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė, liaudies dainų motyvais džiazuojanti kartu su saksofonistu Petru Vyšniausku. Galima išvardyti daug tokių sėkmingos kūrybinės veiklos pavyzdžių. Matau daug galimybių, daugybę būdų, kaip bristi į minėtąjį nepaliaujamą kultūrų sąveikos srautą ir jame likti savimi, ne mechaniškai, o kūrybiškai perimant, perkuriant naujoves.
Kelių yra daug, o ar jų ieškome, ar esame kūrybiški, ar sugebame tam ieškojimui sutelkti savo kūrybos galias, svarbiausia, ar norime jas telkti ieškojimams, kaip išlaikyti savo kultūros tęstinumą nuolat modernėjant besikeičiančiame pasaulyje, priklauso nuo mūsų pačių.
Tęsiame savojo archyvo, spausdintųjų 2013 metų „Saulės arkliukų“ svarbiausių straipsnių publikavimą. Šį kartą – habil. dr. Ingės Lukšaitės mintys. Saulės arkliukai, 2013, nr. 1, p. 4–6.
