V. Bagdonavičius. Vydūnas ir jo veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“

Po metų švęsime Vydūno gimimo 150-metį. Ta proga didžiai jį pagerbsime valstybiniu mastu. Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbė Vydūno metais, Vyriausybė patvirtino šios sukakties komisiją, o ši parengė renginių bei atliktinų darbų programą. Ją įgyvendinus, galėsime skaityti naujai išleistus Vydūno raštų tomus, leidinius apie jį, įstabųjį kūrėją pagerbsime prie jam iškilusių paminklų, regėsime jo vardu pavadintas gatves, alėjas, bibliotekas, būsime aplankę sukaktuvines parodas, būsime pabuvoję iškilminguose minėjimuose, koncertuose, spektakliuose, konferencijose. Programa jau pradedama vykdyti dabar.

Džiugu, kad vienas iš ryškiausių tos pradžios ženklų pasirodo Vokietijoje. Kun. Miroslavo Danio ir Vydūno brolio dukraitės Britos Storost rūpesčiu ir pastangomis Vokietijos leidykla LitVerlag išleidžia ir šiųmetinėje Leipcigo knygų mugėje pristato garsųjį jo veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Tai bus trečias šio vokiškai parašyto veikalo leidimas (pirmasis 1932 m. Tilžėje, antrasis 1982 m. Čikagoje). Lietuviškas jo vertimas pasirodė 2001 m. Taigi, šiemet sueina 85 metai nuo veikalo sukūrimo ir pirmojo leidimo.

Ta proga ir prisimindami 149- ąjį (kovo 22 d.) Vydūno gimtadienį pateikiame ištrauką iš įžanginio straipsnio lietuviškajame veikalo leidime.

V. Bagdonavičius. Dramatiškas septynių šimtmečių santykių akordas

Tilžėje 1930 m. vasarą Heimatfestu (tėviškės švente) buvo pompastiškai pažymėtas kryžiuočių ekspansijos į prūsų ir lietuvių žemes 700 metų jubiliejus. Kaip „dovaną“ tam jubiliejui, tiesa, kiek pavėlavęs, Vydūnas parengė veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ („Sieben Hundert Jahre deutsch–litauischer Beziehungen“). Tai buvo 1932 m. pasirodžiusi knyga ypatinga ne tik turiniu, bet ir rašymo istorija, taip pat likimu bei pasekmėmis pačiam autoriui.

Rašyti veikalą, kaip minėta, teko ypač sunkiomis aplinkybėmis. Visose valdiškose įstaigose ir vokiškose visuomeninėse organizacijose ar draugijose Vydūnas jau buvo nepageidaujamas. Besiruošiančiam rašyti savo krašto istorijos darbą rašytojui ypač skaudus smūgis buvo užtrenktos bibliotekų durys. Verkiant reikėjo senųjų kronikų bei kitos istorinės literatūros. Laimė, Vydūnas jau buvo išsiugdęs ištikimą mokinį ir sielos bičiulį, vėliau gražiai savo darbais papildžiusį vokiečių šviesuomenės nuopelnus lietuvių kultūrai – 1917 m. Tilžėje apsigyvenusio mokytojo Pauliaus Falkenhahno sūnų Viktorą.

Jų pažintis prasidėjo 1919 m. Šešiolikmetis Viktoras iš paties Vydūno pasiskolinto „Vadovo lietuvių kalbai pramokti“ tada mokėsi lietuviškai kalbėti. Nunešęs grąžinti autoriui knygą, susipažino ir tapo mokiniu ne tik kalbos srityje. Iš Vydūno jis perėmė humanistinį požiūrį į pasaulį, į žmones, į skirtingų nacionalinių kultūrų, tarp jų – vokiečių ir lietuvių – santykius. Toks požiūris nulėmė, kad V. Falkenhahnas pasuko slavisto ir baltisto keliu, kad, juo eidamas, labai daug nusipelnė lenkų ir lietuvių kalbotyrai, jų kultūroms apskritai. Neatsitiktinai viename iš paskutiniųjų susitikimų su šių eilučių autoriumi Karaliaučiaus universiteto auklėtinis Berlyno Humboldtų universiteto profesorius V. Falkenhahnas (1903–1987) Vydūną pavadino vienu iš savo tėvų.

Kaip rašo V. Falkenhahnas, maždaug nuo 1923 m. Vydūnas įprato jam „davinėti peržiūrėti savo raštų korektūras, nes mane jį turint ypatingą sugebėjimą pastebėti korektūros klaidas (…). Prie korektūrų skaitymo 1927 m. prisidėjo kitas darbas. Vydūnas buvo nusprendęs vokiečių kalba parašyti veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Vokiečių grožinėje ir mokslinėje literatūroje, taip pat senose vokiškose ir lotyniškose kronikose mokytojas ieškojo medžiagos vokiečiams ir lietuviams, taip pat apskritai Pabaltijo gyventojams ir prūsų-lietuvių tėvynės ypatumams aprašyti. Taip jis tarėsi geriau suvoksiąs gilesnes, dažniausiai niūrių, tragiškai skausmingų santykių per praėjusius septynis šimtus metų priežastis. Šiose įdomiose, pamokomose paieškose autoriui [V. Falkenhahnui – V. B.] buvo leista talkininkauti. (…) Autorius dabar prisiėmė uždavinį bibliotekoje neva sau užsakinėti Vydūnui reikalingas, bibliotekoje trūkstamas kronikas ir kitus veikalus, juos studijuoti (retų veikalų nebuvo leidžiama išsinešti), daryti Vydūnui reikalingus nuorašus, rinkti jam reikalingą informaciją. Bibliotekoje teko studijuoti ir senesnę grožinę bei mokslinę literatūrą“ .

Turėdamas savo paties ir V. Falkenhahno surinktą medžiagą, veikalą rašyti Vydūnas pradėjo, kaip galima spręsti iš įrašo jo užrašų sąsiuvinyje, 1929 m. sausio 11 d. ir su pertraukomis rašė iki pat atidavimo spaustuvėn 1932 m. Knygą išspausdino E. Jagomasto spaustuvė „Lituania“.

Veikalas užima reikšmingą vietą tiek kūrybiniame Vydūno palikime, tiek lietuvių istoriografijoje.

Beveik visos iki „Septynių šimtmečių“ pasirodžiusios Vydūno kūrybos centre buvo lietuvininkas, jo tautinės sąmonės apsiniaukimas ir giedrėjimas, jo klystkeliai ir taurūs darbai. Kritikos smaigalys paprastai būdavo nukreiptas į lietuvininko tautinį silpnumą, pernelyg lengvą pasidavimą tautinei asimiliacijai, abejingumą savos kultūros vertybėms. Rašytojas nuolat pabrėždavo, kad, individui nutraukus ryšius su tauta, menkėja ir nyksta jo žmoniškumas, pažeidžiama natūrali asmenybės dvasinė branda.

„Matau, kad žmonės, pertraukdami sąryšį su savo kilme, savo tėvais–protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą, trukdina savo dvasios–sielos tarpimą, praleidžia veltui savo amžių. O aš norėčiau, kad to nedarytų“ , – rašė Vydūnas vienoje autobiografijoje.

Šiais žodžiais nusakyta rašytojo ir mąstytojo kultūrinio bei literatūrinio darbo prasmė. Toji prasmė tebėra ryški ir „Septyniuose šimtuose metų vokiečių ir lietuvių santykių“, tačiau čionai kritikos smaigalys nukreiptas į kitą personažą – į tą, kuris jėga verčia lietuvininką savo tautiškumo atsižadėti ir taip stumia jį į dvasinę degradaciją. Tiesa, toks kaltinimas Vydūno čia iškeliamas jau nebe pirmą kartą. Pakankamai ryškios jo gaidos yra girdimos „Probočių šešėliuose“, „Amžinoje ugnyje“, kai kuriuose publicistiniuose ikikariniuose straipsniuose.

Apie ilgaamžę prievartą jos nešėjams į akis visu balsu rašytojas prabilo 1928 m. pasirodžiusioje tragedijoje „Pasaulio gaisras“. Priešmirtiniais tragedijos herojės Magės Tautvilaitės žodžiais Vydūnas išpranašavo: „O jūs dar kaupiate sau naują kaltę! Per šimtmečius, nuo kryžeivių laikų, jūsų tauta nusižengė prieš mus! Likimas pats pateiks jums sąskaitą“. Šioje tragedijoje rašytojas jau nebe tautiečiams, o jų pavergėjams įrodinėjo, kad „tauta susikuria kultūrą pati“, jog ji turi teisę reikšti savo tautinį savitumą, būti laisva, nuvainikavo tariamą vokiškųjų kultūrtrėgerių „humaniškumą“, kuriuo vadovaudamiesi jie siekė „aukštesnėje“ savo kultūroje ištirpdyti „žemesnę“ lietuvių kultūrą ir taip padaryti šią mažą tautą „laimingą“.

„Septyniuose šimtmečiuose“ jau istorijos faktais (o faktai, kad oponentai neapkaltintų autoriaus lietuvišku tendencingumu, imami iš vokiškų šaltinių) pratęsiamas „Pasaulio gaisre“ pradėtas disputas, konkrečiai parodoma, kokia kaupėsi pavergėjų kaltė, koks jos dydis ir padariniai.

Su istorikui būdingu įžvalgumu Vydūnas atskleidžia kryžiuočių ordino nusikaltimų baltams (visus baltus, arba aisčius, jis laikė viena tauta, nespėjusia susivienyti į stiprią valstybę) grandinę, parodo, jog kardas buvo visai netinkama ir neleistina priemonė siekiant skelbiamo neva kilnaus tikslo – nešti pagonims naują tobulesnę religiją, o su ja ir aukštesnę kultūrą.

Daugeliu faktų remdamasis, Vydūnas tvirtina, kad ordinui išties rūpėjęs ne pagonių išganymas, o jų žemių užkariavimas ir žmonių pavergimas. Knygos autorius teigia, jog į Baltijos kraštus jokios kultūros nešti nereikėjo – čia ji jau buvusi pakankamai aukšta, bent jau ne žemesnė už brukamąją. Vienas ryškiausių tos kultūros vertės požymių – jos senumas, natūralus išaugimas, grynumas. Atneštinė kultūra tautai esanti kaip svetimkūnis. Dvasios kultūros pagrindu, būtina jos sąlyga Vydūnas laiko religiją. O baltuose ji buvusi toli gražu ne primityvi, nes labai aiškiai išreiškusi žmogaus santykį su panenteistiškai suvokiama dievybe – dvasiniu absoliutu.

Kadangi baltams buvęs būdingas tikras dvasingumas, subtilus ryšio su amžinąja būtimi suvokimas, jie mažiau dėmesio kreipę į materialinę kultūrą, į civilizacijos pažangą. Tai labai atsiliepę kovose su užplūdusia karine jėga, nes iš pradžių baltai nebuvo pasiekę ginklo galybės. Nors ordino broliai sugriovė senąsias šventyklas, išnaikino krivius ir žynius, išplėšė senąjį baltų tikėjimą, prievarta įbruko naująjį, pavergė juos fiziškai ir dvasiškai, visos tūkstantmečiais natūraliai augusios kultūros sunaikinti nepajėgė. Ji liko tautos psichikoje, kalboje, papročiuose, liaudies kūryboje, į naująją krikščionių religiją įsipynusiuose senojo tikėjimo reliktuose.

Visą vėlesnę vokiečių ir lietuvių santykių istoriją Vydūnas aiškina kaip tolesnį laipsnišką dar gyvos lietuviškos kultūros naikinimą, kuris apogėjų pasiekė, susikūrus Vokietijos imperijai. Paskutiniųjų XIX a. – pirmųjų XX a. dešimtmečių lietuviškumo persekiojimą Vydūnas laiko ypač nusikalstamu, nes pavergtoji tauta po ilgo snaudulio pradėjo dvasiškai atbusti, ėmė puoselėti gležnus savos kultūros daigus, parodė gyvybingumą. Autorius leidžia aiškiai suprasti, kad paskutiniųjų dešimtmečių germanizacijos priemonės iš esmės mažai kuo skiriasi nuo tų, kuriomis apsišarvavę prieš septynis šimtmečius atėjo į baltų žemes kryžiuočiai. Abiem atvejais prievartos kardas nukreiptas prieš savitą, natūraliai susiformavusią, o svarbiausia – gyvastingą kultūrą.

Vienas pirmųjų lietuvių istoriografijoje Vydūnas, kaip minėta, argumentuotai kritikuoja nepagrįstą su politika glaudžiai susietą, jai tiesiogiai pajungtą vokiečių istorikų sukurtą koncepciją, kad Prūsų lietuviai dabar gyvenamose savo žemėse niekada nebuvo autochtonai, o tik XV–XVI a. jas kolonizavusių perbėgėlių iš Didžiosios Lietuvos palikuonys. Išsamūs šios koncepcijos kritikai skirti P. Pakarklio ir V. Vileišio darbai tepasirodys tik po 3 metų nuo Vydūno knygos išėjimo.

Paneigdamas tautinės asimiliacijos vykdytojų argumentus, jais remiantis padarytus darbus knygos autorius traktuoja ne tik kaip nusikaltimą lietuvių tautai, bet ir visai žmonijai, net kosmoso dėsniams, kurie visada atsisuka prieš jų pažeidėjus. Tuojau pat po Antrojo pasaulinio karo parašytuose traktatuose „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“ bei ypač „Didysis dabarties žmonijos patirties klausimas kosminiu požiūriu“ mąstytojas tarsi konstatuoja šios „Septyniuose šimtmečiuose“ pateiktos savo pranašystės išsipildymą.
Aiškindamas istorijos procesą, jame susiklosčiusius vokiečių ir lietuvių santykius, kaip ir daugelyje kitų savo veikalų, „Septyniuose šimtuose metų“ Vydūnas atsiskleidžia kaip savo idėjiniams principams ištikimas filosofas. Istorijos faktai tarsi patvirtina jo filosofinę koncepciją.

Pagal šią koncepciją įvairios tautos bei visa žmonija yra ne socialinės raidos produktai, o dvasinio absoliuto reiškimosi formos, metafiziškai nustatytos pakopos žmogui grįžtant iš materialaus pasaulio įvairovės į suvoktąjį vienumą su tuo absoliutu. Tautai tenka ypač svarbus vaidmuo – tik per ją atskiram žmogui įmanoma visavertiškai realizuoti savo kūrybos galias, neabejotinai turinčias įgimto tautiškumo žymę, užkoduotą individo genuose. Tik per ją galima pasiekti aukščiausią žmoniškumą, kuris kaip tik ir reiškiąs tikrąjį individo įaugimą žmonijon, o drauge – didžiausią priartėjimą prie absoliuto. Netekęs tautiškumo, žmogus netenka dvasinės harmonijos, nutrūksta jo natūralus dorovinis ir intelektualinis augimas, jis iškrypstą iš tiesiausio dvasinės raidos kelio. Štai kodėl nusikalstant tautai, nusikalstama žmoniškumui, o kartu ir kosminėms galioms.

Šioje sampratoje aiškiai jaučiamas senovės indų filosofijos, kuriai ypač būdingas etinės prasmės suteikimas pasaulio evoliucijai, visiems kosminiams dėsniams, poveikis. Šis poveikis dar ryškesnis matomas, kai mąstytojas prabyla apie senąją baltų religiją, kurios vydūniškasis filosofinis pagrindimas turi daug esminių bendrų bruožų su teistinėmis indų filosofijos sistemomis, ypač susiformavusiomis Vedų pagrindu.

„Septynis šimtmečius“ galima laikyti patriotiniu veikalu ne tik dėl požiūrio į savo tautą. Tokia ši knyga yra ir atžvilgiu tautos, kurios politikai nuvedė ją į pasauliui didžiules kančias atnešusį nacizmą. Knygą subrandino du motyvai: gilus susirūpinimas tragiškai besibaigiančiu savo tėvynainių – Prūsijos lietuvių – likimu ir nuoširdi pagarba vokiečių kultūros vertybėms bei skaudus išgyvenimas dėl to, kad savo elgesiu jas brutaliai niekina tie, kuriems derėtų jas paveldėti ir toliau puoselėti.

Itin svarbi knygos mintis, jog asimiliacinė tiek vilhelminės, tiek hitlerinės Vokietijos politika tautinių mažumų atžvilgiu pačiai vokiečių tautai ne tik neduosianti nieko gero, bet ir padarysianti jos kultūrai daug žalos. Taip atsitiksią ne vien dėl to, kad savo nežmoniškais veiksmais kitataučių atžvilgiu vokiečių šovinistai kultūringo pasaulio akyse diskredituosią savo tautą, užtemdysią didžiulius jos nuopelnus žmonijos kultūrai, bet ir dėl to, kad, prievartos keliu į savo tautą įliejusi didelį kitataučių skaičių, tik sumenkinsianti jos dvasinį ir kūrybinį potencialą, dėl ko nebegalėsianti visu pajėgumu atlikti to uždavinio, kuris jai skirtas kosminės visumos vyksme. Todėl knyga neatsitiktinai parašyta vokiškai: ja mąstytojas pirmiausia mėgino belstis į pačią vokiečių tautos sąžinę, stengėsi šiai tautai priminti, kad aukščiausias jos, kaip ir visų kitų tautų, tikslas – „pasistengt augint gyviausiąjį žmoniškumą ir jį kitose tautose žadinti. Bet ne tokiu keliu, kad joms ką įsakytų, savo ypatybes primestų, bet vien savo žmoniškumu šviesdama“ .

„Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sanklausą (…), – aiškino Vydūnas, – bet kad viena antra tauta pasieks tikrai aukštą laipsnį, jau visos žmonijos padėtis virs kitokia. Ir tautos pradės kitokiu būdu svarbėti viena kitai, būtent žadindamos viena antrajai jos kilnybę“ . Būtent pro tą „kilnybės žadinimo“ prizmę Vydūnas ir žvelgė į vokiečių ir lietuvių santykius. Smerkdamas šovinistinę vokiečių imperializmo politiką kartu tikėjo ir šviesiomis šios tautos jėgomis, gerbė jos kultūrą, pats daug ko iš jos sėmėsi. Kaip vieną iš motyvų, sulaikiusį nuo persikėlimo Lietuvon, nurodė: „Pagaliau daug reiškė man ir vokiečių kultūros vertybės“ . Tą daug reiškimą ypač aiškiai parodo tiesioginis vokiečių filosofijos poveikis formuojantis Vydūno pasaulėžiūrai ir filosofinei sistemai. Vydūnas norėjo, kad ir lietuviškoji kultūra kitataučių, tarp jų ir vokiečių, akyse būtų branginama dėl jos taurinančio veikimo, dorovinio ir estetinio patrauklumo. Istorijos suartintos vokiečių ir lietuvių tautos turinčios ne konfrontuoti, o bendrauti kultūros sferoje, praturtinti viena kitą ir tokiu būdu prisidėti prie žmonijos pažangos.

Tas mintis jis plėtojo ne tik „Septyniuose šimtmečiuose“, bet ir filosofijos veikaluose, grožiniuose kūriniuose, publicistikoje. Jomis vadovavosi ir savo kultūrinėje veikloje, kuria, pats sakėsi, stengtasi „teisingai apreikšti ir garbėn kelti lietuviškumą“. Vydūno vadovautos Giedotojų draugijos tikslas, kaip skelbiama jos įstatuose, buvo „giesmėmis, dainomis ir visokiais, ypačiai dramatiškais vaidinimais meilę į lietuvių kalbą ir tautą žadinti ir tuomi lietuvių kilmę į garbę iškelti“.

Iki Pirmojo pasaulinio karo tai kuo geriausiai sekėsi. Giedotojų šventes bei vakarus gausiai lankanti muzika ir teatru besidominti vokiečių šviesuomenė labai nuoširdžiai apie juos atsiliepdavo. Draugija netgi būdavo kviečiama koncertuoti specialiai vokiečiams. Savo renginiais ji gražiai įsiliedavo į koncertinį Tilžės bei kitų Mažosios Lietuvos miestų gyvenimą.

„Vyriausio Tilžės burmistro pati mane lankė, prašydama, kad mes lietuviškas dainas padainuotume vokiečių suruoštiems dideliems susirinkimams, – rašo Vydūnas viename prisiminimų straipsnyje. – Ir dainavom, o ne vien Tilžėje, ale ir Ragainėje ir vėliau net 2 kartus Gumbinėje (…). Taip labai vokiečiams patiko lietuviškos dainos“. Tilžės muzikai vokiečiai Karlas Janzas (Karl Janz) ir Vilhelmas Wolfas (Wilhelm Wolff) netgi talkino draugijai – harmonizavo liaudies dainas ir kūrė muziką eiliuotiems Vydūno testams. Draugijos dainuotojų irgi buvo vokiečių ar suvokietėjusių lietuvių, kurie vėliau gerai išmokdavo lietuviškai. Gerus santykius giedotojai palaikė su vokiška „Lietuvių literatūros draugija“ (Litauische literarische Gesellschaft).

Sunkią lietuvininkų padėtį suprantantys, juos užjaučiantys bei padėti linkę vokiečių šviesuoliai Vydūnui buvo stipri dvasinė atrama, darė jam nemažą poveikį. Toks, pavyzdžiui, buvo Tilžės gimnazijos mokytojas Eduardas Gisevius (1798–1880), kurio lituanistinės veiklos pėdsakai Vydūno jaunystės laikais tebebuvo neataušę. Jis ne tik rinko ir propagavo lietuvišką tautosaką bei etnografiją, bet ir gynė lietuvių kalbos teises. Į lietuvių kultūros reiškinius žiūrėjo kaip į labai savitas dvasines vertybes, galinčias užimti garbingą vietą pasaulinėje kultūroje. Tokiu tauraus vokiečio pedagogo ir kraštotyrininko požiūriu Vydūnas rėmėsi, kai pats įrodinėjo senosios lietuvių kultūros vertingumą.

Su kitu dideliu lietuvininkų bičiuliu poetu poliglotu (daug rašiusių ir lietuviškai) Jurgiu Zauerveinu (Georg Sauerwein, 1831–1904) Vydūnas bendravo pats (Tilžėn atvykęs, J. Zauerveinas apsistodavo pas Vydūną), patyrė iš jo tiesioginių impulsų savo kultūriniam darbui, perėmė kai kurias su tautiniu Prūsų lietuvių sąjūdžiu susijusias idėjas, įgyvendino ne vieną jo sumanymą. Panašiai kaip J. Zauerveinas, Vydūnas įrodinėjo germanizavimo žalą ne tik lietuviams, bet ir valstybei bei vokiečių kultūrai. Tautinės asimiliacijos paveikti, lietuviai tampą menkos moralės, skurdžios dvasios žmonėmis, negalį daryti valstybei garbės, įsisavinti tikrųjų lietuviškosios ir vokiškosios kultūros vertybių. J. Zauerveino kūrybos dalis buvo skirta pačių lietuvių tautinei savigarbai žadinti. Ši intencija Vydūno kūryboje ir veikloje irgi buvo dominuojanti.

Nors E. Gisevius ir J. Zauerveinas veikė intensyvėti ėmusios germanizacijos sąlygomis, nors pastarąjį vokiškoje spaudoje smarkiai užsipuldavo šovinistiškai nusiteikę reicho patriotai, jų veikla dar nebuvo laikoma baisiu nusikaltimu. Stiprėjančią lietuvininkų priespaudą tada lydėjo vis aktyvėjantis jų tautinis sąjūdis, nors valdžios ir labai nepageidaujamas, tačiau, matyt, ir nelaikomas itin pavojingu ir perspektyviu, nes jo dalyvių smarkiau tada niekas nepersekiojo.

Po Pirmojo pasaulinio karo, ypač po to, kai Lietuvai atiteko Klaipėdos kraštas, joks vokiečių šviesuolis nebegalėdavo rodyti palankumo lietuviams. Vydūnas prisimena, kaip tais sunkiais metais daugelis jo pažinotų vokiečių gatvėje su juo nebesisveikindavo, apsimesdavo tiesiog nepažįstą. Tačiau daugelis iš jų slapčiomis žavėjosi lietuvių mąstytojo moraliniu tvirtumu, taurumu, humanistinėmis pozicijomis, reiškusiomis neabejotiną opoziciją fašizmui, nors ir pasyvų, bet atkaklų pasipriešinimą nacistų siautėjimui, militaristinėms jų užmačioms. Išėjusiam iš kalėjimo Vydūnui jie nepabijojo parodyti pagarbos. „O dabar buvau sveikinamas dar su žymiu pagarbos mostu. Sveikino net visai nepažįstami žmonės“ , – prisimena mąstytojas.

Tačiau ir tais laikais pasitaikydavo vokiečių, drįsusių ne tiktai rodyti Vydūnui pagarbą, bet ir daug jam padėjusių. Didžiausias ir smarkiai rizikavęs tuometinis pagalbininkas buvo mūsų jau minėtas Viktoras Falkenhahnas – faktiškasis „Septynių šimtmečių“ bendraautoris. Vydūnas jam tada negalėjo įrašyti net kukliausios padėkos.

Bičiuliškų santykių su Vydūnu iki savo gyvenimo pabaigos nevengė jo tėviškėnas įžymus vokiečių rašytojas Hermanas Sudermanas (Hermann Sudermann 1857–1928). Ir sunkiausiomis dienomis lietuvių mąstytojo dvasią palaikė jo knygų iliustratorius žinomas vokiečių dailininkas Fidus (Hugo Höppener, 1868–1948).

Šviesioji paties Vydūno patirta vokiečių ir lietuvių santykių dalis leido jam ne tik jausti pagarbą tikrosios vokiečių kultūros reprezentantams, bet ir subtiliai, visu knygos tekstu ją išreikšti, deklaruoti tikėjimą tos kultūros atsigavimu, būsimu gražiu vokiečių tautos įnašu į žmonijos raidą. Tam irgi reikėjo drąsos, nes tokia pagarba tada buvo priešiškai vertinama Lietuvos inteligentijos sluoksniuose. Vydūnui teko nuryti tokio priešiškumo piliulę: daug kas Lietuvoje už „Septynis šimtmečius“ jį kaltino pataikaujant vokiečiams, trukdė platinti knygą.

Na, o tie, kuriems šia knyga Vydūnas „pataikavo“, t.y. tie, kurie buvo tiesiogiai atsakingi už joje parodytą skaudžiąją vokiečių ir lietuvių santykių realybę, netruko „atsidėkoti“.
1934 m. balandžio 15 d. „Literatūros naujienose“ Kazys Binkis rašė: „Neseniai mūsų dienraščiai pranešė trumpą žinutę. 7 ½ eilutės. Vokiečiai konfiskavę Tilžėje Vydūno knygą.

– Kažin, ar sudegins, ar ne? – gal dar pagalvojo kurs smalsesnis skaitytojas. Taip, mielas skaitytojau, vokietis šią Vydūno knygą sudegins. Pačioj kaitriausioj neapykantos ugny sudegins ir pelenus paleis visais keturiais vėjais“. Poetas kalbėjo apie „Septynis šimtmečius“.

1934 m. kovo 16 d. policija knygą uždraudė, spaustuvėje likusi tiražo dalis (apie 1200 egz.) netrukus buvo konfiskuota. Laimė, inkvizicijos vykdytojai nesuskubo su ja susidoroti – jau buvo spėta išplatinti keli šimtai veikalo egzempliorių. Tų pačių metų gegužės 3 d. Vydūnas dėl to pasiskundė Gumbinės apygardos policijai, kuri 1934 m. birželio 15 d. raštu skundą atmetė. Knygos uždraudimas buvo motyvuojamas tuo, kad joje aukštinamas lietuviškumas ir žeminamas vokiškumas, autorius neteisingai kalbąs apie prievartinę germanizaciją, nes tokios iš viso nebuvę – lietuvininkai savanoriškai pasirenką aukštesnę vokišką kultūrą. Autoriaus pateikti faktai apie smurto aktus – tiktai vokiečių atsakas į didlietuvių išpuolius. Išleisdamas ir platindamas šią knygą, Vydūnas siekiąs patvirtinti, jog neteisingai atplėštas nuo reicho Klaipėdos kraštas yra nuo seno lietuviškas, norįs paruošti dirvą likusios Rytprūsių dalies (iki Priegliaus) prijungimui prie Lietuvos. Visu savo turiniu knyga „kenkianti gyvybiškai svarbiems valstybės interesams“.

1934 m. liepos 18 d. rašytame pasiaiškinime Vydūnas paneigė jam pateiktus kaltinimus bei aiškino, kad knygos turinys neteisingai interpretuotas, jog ja nesiekiama jokių politinių tikslų, o tik stengiamasi rasti objektyvią tiesą ir apginti pačios konstitucijos pripažįstamas Prūsų lietuvių, kaip tautinės mažumos, teises“ . Į prašymą panaikinti knygos areštą ir šį kartą nebuvo atsižvelgta. Kartu su „Septyniais šimtmečiais“ konfiskuoti ir likę neišplatinti 917 egz. „Pasaulio gaisro“ .

Valdžios organams atkreipti dėmesį į knygą greičiausiai padėjo vokiečių istorikas Kurtas Forstreuteris, žurnale Altpreussische Forschungen (1934, Nr. 1, p. 124–126) paskelbęs gana piktą „Septynių šimtmečių“ recenziją, kurioje apšaukė Vydūną pridarius gausybę faktinių klaidų, prikišo kultūros istoriko sugebėjimų stoką. Labiausiai pliekė rašytoją už pasirinktą panbaltiškąją poziciją, kuri, anuometinio vokiečių mokslo požiūriu, esanti visiškai klaidinga – niekas rimtai jau nebeteigiąs, kad lietuviai esą seni Rytprūsių gyventojai. Recenzijos autorius taip pat tvirtino, jog nebuvę jokios prievartinės germanizacijos, jog ją Vydūnas vos ne pats išgalvojęs.

Užsimerkdamas prieš kasdien matomą nacistų smurtą kitataučių atžvilgiu, K. Forstreuteris teigia, kad tautiškumo idėja esanti moderni ir negali būti taikoma vertinant praeities įvykius, jog iš istorijos negalime reikalauti to, ko reikalaujama iš dabarties. O juk Vydūno knygos patosas kaip tik ir buvo nukreiptas į dabartį. Remiantis istorijos pamokomis, buvo raginama būtent dabar ir ateityje ugdyti ne antagonistinius, o taurius, savitarpio pagarba grįstus santykius tarp tautų ir jų pagrindu turtinti žmonijos kultūrą. Deja, į šį lietuvių humanisto šauksmą nė nebuvo bandoma įsiklausyti. Tas šauksmas pasirodė besąs „kenksmingas valstybės interesams“, todėl pasistengta, kad niekas jo negirdėtų.

Vis dėlto šiandien jis išgirstas ir dabartinės knygos puslapiais mums lietuviškai bylos apie istorinį Karaliaučiaus krašto likimą, apie to likimo aktualumą.

Iš įžanginio straipsnio Vydūno knygai „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. V.: „Vaga“. 2001.

Papildyta:

Kovo 23 dieną 18 val. Vilniaus mokytojų namuose (Vilniaus g. 39) vyks Vydūno draugijos renginys, skirtas Vydūno gimtadieniui paminėti. Jame pranešimą „Vydūnas Lietuvai“ skaitys Vydūno draugijos pirmininkas Tomas Stanikas. Bus rodomas 1993 metais sukurtas dokumentinis kino filmas „Tamsoje būti šviesa“, skirtas Vydūno 125-osioms gimimo metinėms (filmo autorius – Zacharijus Putilovas). Vydūno draugijos dainininkai, vadovaujami Eglės Burkšaitytės, atliks Mažosios Lietuvos dainas.