J. Dapšauskas. Žiniasklaidoje būtina kritika, bet ne mažiau svarbu – objektyvumas, nešališkumas

Didelio šurmulio sulaukė kelių Seimo narių registruotas įstatymo projektas, kad žiniasklaidoje 50 proc. turinio turėtų būti teigiama informacija. Kai toks projektas buvo įregistruotas, tuoj pat supratau, kad čia kažkas „pakišo“ naivią Seimo narę psichologę Dovilę Šakalienę (kuri „pakišo“ dar du LVŽS frakcijos narius). Lenda svarbios smulkmenos, kad projekto ištakos pas socialdemokratus.

Kad toks projektas ne tik nesusipratimas, bet ir absurdas, akivaizdu didžiajai daliai žmonių. Retoriškai galima klausti: užsakyta reklama be užsakymo numerio priskirtina prie teigiamos informacijos ar ne? Noriu tikėti, kad pasiūlymas tikriausiai ne iš blogos valios (juk akivaizdu, kad blogos informacijos perteklius kenkia psichikai), tačiau jis teveda tik į akligatvį, dar didesnį neigiamos informacijos pliūpsnį. Suprantama, kad visiems norėtųsi žiniasklaidoje daugiau teigiamos, įkvepiančios, skatinančios kurti, prisiimti pačiam atsakomybę už savo gyvenimą, skleidžiančios kultūrą, švietimą, sveikatingumą, informacijos.

O toks pakištas projektas, kuris bus atsiimtas, tik geras kąsnis apie cenzuras pašūkauti, nors LVŽS frakcija ir vadovai nuo tokio projekto automatiškai atsiribojo, tai reiškia, kad projektui tapti kūnu nebuvo nei teorinių, nei praktinių galimybių. Tačiau tai mažai kas akcentavo, o ar ne to kai kas ir tikėjosi.

Tačiau žiniasklaidos lygio pakilimo galima pasiekti tikrai ne tokiais absurdiškais reguliavimais. Pirmiausia, tie, kurie nori daugiau teigiamo balanso, turėtų patys vengti pesimizną skleidžiančių konkrečių žiniasklaidos priemonių, manipuliuojančių klaidinančiomis antraštėmis, nes teigiamų kanalų taip pat yra nemažai. Ir yra leidinių, kurių neabejotinai daugiau nei pusė turinio yra teigiamo. Tai prašom, juos ir galima pasirinkti [pavyzdžiui Alkas.lt – redakcijos pastaba]. O jei kas nori kapstytis po leidinius, kur 90 proc. neigiama informacija, tai jų teisė, kad ir kaip tam žmogui ji būtų nenaudinga, psichei kenksminga.

Neseniai atliktos kelios apklausos parodė, kad ženkliai krito pasitikėjimas žiniasklaida. Kodėl tai įvyko, nuomonių yra įvairių – vieni mano, kad dėl to, kad kiek tendencingai kritikavo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, kiti, kad tiesiog tokio pasitikėjimo mažėjimas tiesiog pasaulinė patirtis, ar net Rusijos įtaka. Tačiau visais klausimais norėtųsi pasvertos vidurio linijos. Problemų su žiniasklaidos objektyvumu tikrai pasitaiko, tačiau dėl to jos užčiaupti tikrai niekas neketina, o tokių antraščių griebiamasi labai greitai. 

Kovo mėn. politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris sulaikytas prie vairo neblaivus. Kai kurie žurnalistai viešojoje erdvėje išsakė mintį, kad nereikėtų apie šį nusižengimą viešai rašyti, dalintis, nes tai ,,savo cecho“ žmogus.  Įsivaizduokime, kad tokį nusižengimą padarytų politikas, kiek būtų publikuojamas šis pavojingas kitiems nusižengimas? Kita vertus, pristatyti V. Bruverio suklupimą (ar bet kokio politiko, ar kito žmogaus), kaip viso jo gyvenimo esmę, juk taip pat būtų neobjektyvu, kaip ir visiškai nutylint. Kiekviename žmoguje yra gerosios ir blogosios pusės, dėmės, šešėliai. Ir pateikiant informaciją, manau, svarbu visuma ir informacijos proporcingumas.

Pavyzdžiui, galime savo objektyvą nukreipti į politikės prairusią kojinę. Daugybę kartų tą siužetą kartoti. Ar tai bus objektyvios informacijos pateikimas? Ar tai bus etiška, sveika „kritika“?  Bet kokio žmogaus (be abejo, pirmiausia viešo asmens) tik nuodėmės publikavimas, akcentavimas (o kas be nuodėmės, be trūkumų – ar tai politikas, ar valstybės tarnautojas, ar žurnalistas?) tai bus pilnas, tikras vaizdas? Akivaizdu, kad ne.

Kai vienas portalas tą pačią politiko nuotrauką (susiraukusią) publikuoja daugybę kartų, mažų mažiausiai gali iškelti klausimą, kad tai bauginimas ir savo galios – „ketvirtosios valdžios“ demonstravimas, arba kažkokio intereso užsakymo vykdymas. 

Vienas radijo laidų vedėjas vis kartoja, kad žiniasklaidos pagrindinė misija yra kritikuoti valdžą. Leiskite suabejoti. Be jokios abejonės kritika, analizė, „sarginio šuns“ vaidmuo yra labai svarbus, bet ne pagrindinis ir tuo labiau ne vienintelis. Gal ir klystu, bet manau, kad žiniasklaidos pagrindinė misija yra objektyvios, nešališkos informacijos pateikimas, sklaida. Siekiant šio tikslo būtina tiek valdančių, tiek opozicijos ar kitų reiškinių, nesusijusių su valdžia kritika.

Pranašai – visuomenės kritikai

Beje, prieš daugiau nei 2 tūkstančius metų gyvenę pranašai, aprašomi Biblijoje, buvo taip pat kritikai. Pranašų, kaip ateities spėliotojų, suvokimas įsivyravo su graikų kultūros įtaka (delfų orakulai ir panašiai). Hebrajų pranašai buvo nūdienos stebėtojai ir iš šiandienos tikrovės, sprendimų kalbantys apie ateitį: jei bus elgiamasi vienaip arba kitaip, nuo to priklausys ir ateitis, gera ar bloga ji bus.  Kad ir kiek pranašai buvo kritiški, jie vis vien įkvepdavo, ragindavo pasikeisti, numatydavo „viltimi sklidiną ateitį“. Senovės pranašai, galima sakyti, buvo šiandieninių žurnalistų, žiniasklaidininkų, apžvalgininkų ar net sociologų pirmtakai.

Be abejo, viena iš pranašų raiškos formų buvo kritika ir net labai aštri. Kritikavo tiek pasaulietinę, tiek anuo metu buvusią dvasinę valdžią. Dėl to sulaukdavo ir persekiojimų, susidorojimų, kalėjimų, už tai sumokėdavo net savo gyvybe. Juk su tokiomis panašiomis situacijomis susiduria ir šiandieniniai sąžiningi ir atsakingi žurnalistai. Lietuvių filosofas Antanas Maceina atkreipdamas dėmesį, kad kritika reikalinga visiems, Bažnyčiai taip pat, sako, kad jos turėtume pasimokyti iš pranašų, kurių situacija tikrai būdavo gana sudėtinga.

Apie pranašą A. Maceina rašo: „Tuo jis kelia nerimą, nes drumsčia įsisenėjusį saugumo jausmą. Jis atskleidžia papročių veidmainingumą, įstatymų nudvasėjimą, institucijų sustingimą, tiesos pridengimą raide, o ypač meilės stoką“.

Beje, pranašai vieni nuo kitų skirdavosi – vieni buvo prisitaikėliai, būtent vengdavo kritikos, kad nepatirtų nemalonumų, kiti jausdavo atsakomybę, savo misiją ir rizikuodavo savo asmeniniu gyvenimu. 

Išėitis – skatinti kritinį mąstymą

Jei kažkoks absurdiškas proporcijų (teigiamų-neigiamų) nustatymas yra nesusipratimas, tai nereiškia, kad žiniasklaidoje viskas gerai ir nieko nereikia keisti. Būtina bendrai šviesti visuomenę, jaunimą kritinio mąstymo klausimais, kad žmonės būtų kritiški, sugebėtų įžvelgti, kur yra paslėpta reklama, kur galimas puolimas, susidorojimas, vienašališkos, neigiamos informacijos skleidimas apie asmenis ar organizacijas turint paslėptą interesą.

Aplankiau šimtus mokyklų su kritinio mąstymo skatinimo žinia. Bendrauta su tūkstančiais mokinių įvairiausiose Lietuvos vietovėse. Tai yra kelias kelti žmonių kritišką mąstymą, o taip pat ir žiniasklaidos lygį. Kol žmonės kaip narkotikų nori būtent neigiamos informacijos, tol ji taip masiškai ir bus „vartojama“, tol žiniasklaidos kanalai ja ir piktnaudžiaus, ją neproporcingai pateikinės.

Taiklus žurnalistės Mildos Noreikaitės pastebėjimas socialiniame tinkle Facebook šiuo klausimu:  „Galiausiai, turiu pasiūlymą. Pradėkime kiekvienas nuo savęs. Pavyzdžiui, aš kaip žurnalistė, kalbėsiu apie tai, kas man atrodo svarbu visiems, reikalinga. Kaip skaitytoja, žiūrovė, stebėsiu, spausiu peržiūrėjimo mygtuką ten, kur matau prasmę. Neskirsiu dėmesio to nevertai informacijai.

Jei norime, kad kažkokios informacijos būtų mažiau, nespauskime, neskaitinėkime net slapta to, ką viešai vadiname tuščiomis žiniomis. Žiniasklaida stebi reitingus, paspaudimus, skaitomumą, planuoja turinį. Laidos, reportažai apie smurtą, tragedijas, skandalus negyvuos taip gausiai be gerų reitingų“.

Žiniasklaidos priemonės taip pat galėtų parodyti socialinės atsakomybės pavyzdį. Pavyzdžiui, įsipareigoti visiškai atsisakyti narkotinės medžiagos – alkoholio reklamos. Gražių pavyzdžių žiniasklaidos atsakomybės klausimu apstu, juos reikia įvertinti. Neabejoju, kad tiek žiniasklaidos atstovai, tiek ir visuomenė, politikai nori, kad žiniasklaidos reitingai augtų, ji būtų demokratijos, sveikos ir darnios visuomenės garantas.

„Žinau, kad viskas priklauso nuo mano požiūrio ir pokytis prasidės, jei kontroliuosiu save, pirmiausiai, ne kitus. Tiek kaip žurnalistę, tiek kaip skaitytoją. Pradėkime“, – ragina jau minėta M. Noreikaitė.

Autorius yra Sveikatingumo metų iniciatorius, knygos „Sveikata, kuri mus saugo“ autorius