Z. Vaišvila. Parduota Kovo 11-oji (I)

I-oji dalis „Lietuva, ištverk, nepasiduok emocijoms dėl smulkmenų, neleisk įtarti, jog Tu neverta laisvės“:

1989 m. vasario 16-ąją Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariai, Kaune priėmę LPS Seimo deklaraciją dėl Lietuvos nepriklausomybės siekio, tą patį vakarą prie Laisvės paminklo prisiekė Lietuvai:

Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome: Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Mūsų likimas – Lietuva. Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės.

Šiandien, užaugus naujai mūsų kartai, vis spėriau išsibėgiojančiai ir paliekančiai mūsų gimtą žemę, nebėra į ką atsispirti, sunku susivokti dėl savo tautos ir savo vietos, santykio su tauta. Sunku todėl, kad Atgimimo laikų Tiesą, Sąjūdžiui bendraujant su žmonėmis, pakeitė visuotinis melas, baigiantis nurungti tarybinių laikų visuotinį melą. Valdžios ir net žmonių tarpusavio natūralaus ir nuoširdaus viešo bendravimo kaskart vis mažėja, pasitikėjimas tirpte tirpsta. Kovo 11-oji tapo švente, kurios turinio ir prasmės kaskart vis mažiau.

Šiam susivokimui būtina kuo objektyvesnė ir ne vieno žmogaus istorinė tiesa. Tik mokydamiesi iš savo tėvų, prosenelių galime suvokti tikrąją mūsų tautos išlikimo prasmę ir kainą, susivokti šiandien patys.

Sąjūdžio laikais buvo tokia stebuklinga Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio laida Lietuvos TV ekranuose – „Atgimimo banga“, kuri tai buvo stabdoma, tai vėl leidžiama rodyti. Tai buvo atgaiva po valdiškų žinių, galimybė išgirsti ir kitas naujienas, nuomonę, galimybė diskutuoti ir pateikti klausimus tiesioginiame eteryje.

Kad paneigti prasimanymus, jog tuomet mes jau žinojome apie kažkokias transatlantines bendrijas, europos sąjungas, kurių tuo metu dar ir nebuvo, ir kad suvoktume 1990 m. kovo 11-osios išvakarėse mūsų lūkesčius ir bylotas tiesas, patirtus gilius ir tikrus jausmus, priminsiu kai kurias „Atgimimo bangoje“ kalbėjusių Sąjūdžio žmonių ir mūsų politinių oponentų mintis:

1989 m. rugpjūčio 30 d. (savaitė po Baltijos kelio).

Laidos pradžioje sąjūdietis ir TSRS liaudies deputatas Virgilijus Čepaitis padėkojo visiems rugpjūčio 23 d. akcijos dalyviams, radijo ir televizijos, kelių inspekcijos darbuotojams, perskaitė klaipėdietės laišką – džiugų, dėkojantį: „gaila tų, kas to jau nebepamatys“. A.a. poetas ir sąjūdietis Justinas Marcinkevičius: „Kiekvienas pilietis turi susidaryti ir pasakyti savo nuomonę. Tauta, pasiryžusi būti laisva, užsikrauna naštą už kiekvieno žmogaus būtį ir buitį. Vienybė – mūsų išlikimo sąlyga.“ 

1989 m. spalio 4 d. (po Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijos).

Vedantysis – Lietuvos TV darbuotojas Linas Balsys. Sąjūdietis ir TSRS liaudies deputatas Zigmas Vaišvila dėkoja žmonėms už gėles ir šiltus žodžius, linki deputatams turėti daugiau savigarbos ir dirbti dorai. L. Balsys: „Turiu Eltos gautų dokumentų sąrašą, kuris perduotas visiems laikraščiams, televizijai. Jo 4-ame punkte parašyta, kad gautas Sąjūdžio pareiškimas, ir yra nuoroda „Neskelbti“. Čia klaida, kadangi tai nėra Sąjūdžio pareiškimas, o 40 TSRS liaudies deputatų iš Lietuvos pasirašytas pareiškimas M. Gorbačiovui ir visai TSRS.“ A.a. akademikas ir MA viceprezidentas, TSRS liaudies deputatas Vytautas Statulevičius: „Nors to pareiškimo niekas neskelbė, jau gauname pritarimo telegramas, jis visiems žinomas. … būtina pradėti konkrečias TSRS ir Lietuvos derybas dėl santykių, dėl armijos buvimo sąlygų, ekonominių ryšių normalizavimo, kitų centro uzurpuotų teisių grąžinimo. Šį pareiškimą B. Genzelis jau įteikė M. Gorbačiovui.“

1989 m. gruodžio 27 d. (po LKP XX suvažiavimo – atsiskyrimo nuo TSKP ir II-ojo TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, pripažinusio negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento Molotovo – Ribentropo slaptuosius protokolus).

Lietuvos Laisvės Lygos pirmininkas Antanas Terleckas (TV reportaže sako žmonėms po LKP sprendimo atsiskirti nuo TSKP): „Tie geriausi, čia išrinkti, parduos…“. Žmonių nuomonės: „Terlecko smegenys susisuko. … Tik TSRS liaudies deputatai dirba. Labai daug tikimės iš rinkimų.“ Z. Vaišvila: „Tai reikalingas žingsnis Maskvos atžvilgiu, bet Lietuvoje tai priverstinis žingsnis, nes kitaip ši partija būtų žlugusi. Norėtųsi, kad LKP atsisakytų dviprasmybių, pvz. „nepriklausomybė TSRS sudėtyje“ ir pan. Į LKP vadovybę išrinkta ir LPS atstovų, tačiau jie yra mažuma, jų padėtis nepavydėtina.“ 

1990 m. vasario 7 d.

Sąjūdžio kandidatas vasario 24 d. rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Vladas Terleckas (A. Terlecko brolis): „Ekonomikoje mūsų laukia intensyvūs ir skubūs darbai – sava kreditavimo sistema, lito įvedimas. Neatidėliotinos priemonės – sustabdyti butų išpardavimą, Lietuvos išdalijimą. Ar rimtai gręsia ekonominė blokada? Grėsmė yra, reikia ruoštis, negalima šlėktiškai jos nebijoti.“ 

1990 m. vasario 28 d. (4 dienos po rinkimų I turo, kuriame Sąjūdis jau laimėjo daugumą).

Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkė Gabija Petrauskienė: „Mes iš Kanados atvežėme devynis parlamentarus stebėtojus.“ Z. Vaišvila: „Žinodamas sudėtingą Lietuvos padėtį, nuoširdžiai dėkoju rinkėjams.“ Sąjūdietis Petras Vaitiekūnas: „Valdžia – ne tik didelė teisė spręsti, bet ir atsakomybė spręsti.“

1990 m. kovo 9 d. (2 dienos iki Kovo 11-osios).

Sąjūdietis prof. Bronius Kuzmickas: „Informaciniai kanalai perduoda gąsdinimų, kad laukia dideli ekonominiai sunkumai, skola, kad kils nacionalinių neramumų, teritorinių ginčų, jeigu spręsime politinius klausimus. … Tarp žmonių yra įvairiausių nuomonių, susirūpinimo, kas gali būti pirmasis asmuo Aukščiausioje Taryboje.“ 

1990 m. kovo 14 d. (3 dienos po Kovo 11-osios). A.a. kino režisierius ir sąjūdietis Arūnas Žebriūnas: „Šiandien ypatingas mūsų susibūrimas – pirmoji „Atgimimo banga“ Nepriklausomoje Lietuvoje. LPS Seimo tarybos vardu sveikinu visus. Gyvename sudėtingu, bet nuostabiu laikotarpiu.“ Kunigas A. Keina: „“Tėve, pašventink juos tiesa,“ pasakė Kristus. Turime vadovautis dieviška tiesa ir teisingumu.“

Už šių minčių konspektavimą ir savo pastebėjimų rašymą turime būti dėkingi Reginai Kalindraitei, kurios mintis a.a. Romualdo Ozolo padrąsinta ji išleido knygoje „Sąjūdžio bylojimai. 1989-1992 metų užrašai“ (Vilnius, „Valstybės žinios“, 2008). Remdamasis šios neprofesionalios, tačiau labai nuoširdžios mūsų istorijos metraštininkės, turinčios savo nuomonę, šių istorių įvykių metu Kovo 11-osios proga pasidalinsiu jos taikliais pastebėjimais, ir pranašiškais nuojauta. Tikiuosi tai, o ne mano, šališka, nuomonė geriau paaiškins įvykių sudėtingumą ir padėties neaiškumą, visų pirma, tiems, kuriems šiandien viskas „labai aišku“, kas ir kodėl tuo metu vyko taip ir ne kitaip. Taigi, R. Kalindraitė:

1990 m. kovo 10 d. (šeštadienis):

– „Kaip rašo „Respublika“ – paskutinė kabėjimo diena. Neramus tas neapibrėžtas laukimas. Net laikraščių neįmanoma skaityti. Visi laukia lemtingų sprendimų. Šiąnakt visi užsienio balsai citavo V. Landsbergio kalbos Lietuvai žodžius: kad Lietuvoje visų žmonių teisės bus užtikrintos, nėra jokio pagrindo nerimauti rusams, lenkams ir kitoms tautinėms mažumoms.“

– „Atrodo, visas pasaulis apie šiandien ar rytoj Aukščiausiosios Tarybos sesijoje planuojamą atkurti valstybės Nepriklausomybę kalba kaip apie įvykusį faktą. Dž. Bušas su JAV administracija svarstė savo žingsnius… Gal jie nebus tokie, kokius kovo 7 d. padarė JAV pasiuntinys Maskvoje Dž. Metlokas (anksčiau pakvietęs V. Landsbergį, R. Ozolą, M. Laurinkų ir kitus mūsų atstovus, atsisakė su jais kalbėtis…)?

– „…vakar per „Vremia“ diktorės perskaitytos ištraukos iš TASS-o pateikiamo interviu su J. Masliukovu (TSRS Plano komiteto pirmininku – ZV)… vėl pateikia Lietuvai skolas ir sąskaitas, pretenzijas dėl teritorijų ir kitokius gąsdinimus. Tuos pačius, kuriuos prieš dvi dienas išsakė M. Brazauskas…“

– „Maskva jau bando susitaikyti su Lietuvos nepriklausomybe, bet, žinoma, dar nori išmėginti jos gerai įvaldytą gąsdinimo ir šantažavimo mašiną. Deja, ji, nors braškėdama, veikia. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, vadovaujamas A. Brazausko, sesijai tepasiūlė spręsti tik „procedūrinius“ klausimus… Deja, šią darbotvarkę, matyt, teks plėsti, kad ir kaip to nenorėtų ponas V. Petkevičius su savo bendraminčiais, šiandien „Lietuvos ryte“ pareiškęs, jog „vienadieniams politikams nepavyko suklaidinti Lietuvos žmonių“. Šis „išminčius“ norėtų, kad sesija įvyktų gal po balandžio 7 d. rinkimų, o gal po TSKP Lietuvos skyriaus planuojamo suvažiavimo balandžio vidury, nes teigė, kad ypač „nerimą mums (?) kelia skubotumas sušaukti naują Lietuvos parlamentą dar nesibaigus rinkimams“. Ką gi – vieną teisingą mintį šis kovotojas pasakė: visos „psichinės atakos“ labai reikalingos ir patogios tik jų skelbėjams, o ne Lietuvai… Šimtu procentų sutinku.“

–„O laikrodis skaičiuoja valandas ir minutes… Artėja vakaras. Spręsime savo ateitį patys ar ne? Reikia spręsti!“

–„R. Ozolas, registruodamasis kaip Aukščiausiosios Tarybos deputatas, pasakė, kad ši diena įeis į istoriją, apie ją galėsim pasakyti, jog tai buvo tikėjimo, kad tiesa ir teisingumas šioj žemėj yra, diena.“

0 val. 50 min.:

 – „Diena buvo ilga ir graži, vėjuota. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų žmonių nebuvo, vienas reporteris filmavo didžiulį herbą ant durų skydo, … stovėjo gal keturi televizijos transliavimo autobusai, buvo net palydovinė stotis. Pasaulis ruošiasi sužinoti apie sesiją.“

– „Dar Lietuvos radijas pranešė, kad ruošiamasi į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigas siūlyti V. Landsbergį (LPS kandidatas) ir A. Brazauską (LKP kandidatas).

Be reikalo V. Landsbergį. Nenorėčiau, kad šie žmonės būtų supriešinti, nors nenorėčiau, kad Pirmininku būtų ir A. Brazauskas… Rytdiena parodys. Kad tik V. Landsbergio išrinkimas nesukeltų parlamento ir visuomenės konflikto. Tokios „nelaimės“ nereikia.“

Kovo 11 d. (sekmadienis):

– „Atėjo ilgai laukta laisvės diena. Pats įvykis, ta minutė buvo labai paprasta, jokio jaudulio nekėlė. Tik ašaros byrėjo nuo to vaizdo – deputatai bučiuojasi, džiūgauja. Tai buvo ne oficiali, o labai nuoširdi ilgai laukto momento atomazga. Tas momentas atėjo lyg nepastebimas, nesuvokiant, kas čia įvyko. Tik po to supranti, kad jau įvyko. Apie tai reikės dar daug mąstyti.

Padarytas pirmas lemiamas žingsnis. Iki jo buvo didelis nerimas – kas bus. Gal tas nerimas šiek tiek gožė paties įvykio supratimą. Ko gero, emocijos išsiveržia pirmiau nei protas. Taip atrodė žiūrint televizorių.

Įtampa, kurią sukėlė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimai, sunkiai slūgo. V. Landsbergiui nelengva vadovauti posėdžiui, trūksta patirties. Kažkodėl atrodo, lyg už nugaros stovėtų konflikto su visuomene grėsmė. Tokia bjauri nuojauta… Viską lems protas ir įvykio reikšmės suvokimas.“ 

Kovo 12 d. (pirmadienis):

– “Šios dienos posėdis prasidėjo konsoliduojančiu V. Landsbergio sveikinimo žodžiu. Jis pakvietė pagerbti atminimą tų, kurie nesulaukė šios dienos.“

– „Jausmas negeras – parlamentas suskilęs. Rinkimuose pralaimėję komunistai (žinoma, ne visi) ne be pašalinių jėgų naudojasi visuomenėje sukeltu ažiotažu dėl A. Brazausko. Konfliktas didėja.“

– „Tokia antroji Nepriklausomybės diena. Lietuva, ištverk, nepasiduok emocijoms dėl smulkmenų, neleisk įtarti, jog Tu neverta laisvės. Nerimą ir pretenzijas privalo nugalėti tvirtas tikėjimas ir pasiryžimas eiti toliau. Dirbti ir aukotis.“

Tikslesnio ir nuoširdesnio, tikro ir išgyvento mūsų visų Kovo 11-osios liudytojos tų dienų nuotaikos ir jausmų perteikimo nesu skaitęs, girdėjęs. Dėkui Reginai Kalindraitei.

O apie Kovo 11-osios likimą kalbėsime kitose šio straipsnio dalyse.

Šiandien nuoširdžiai tariu visiems – su Kovo 11-osios švente! Tikra ir išgyventa švente, kurią suteršti ar juodinti niekam nevalia. Nes ji – ne vieno ar kito asmens nuosavybė ar dovana, o mūsų visų bendra ir sunkiai išnešiota pergalė!         

Autorius yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras