J. Šalkauskas. Liberalizmas: pasaulėžiūros krizė Lietuvoje

Straipsnis pirmąsyk paskelbtas 2006 m. ir skirtas Stasio Šalkauskio gimimo 120 metų sukakčiai. Julius Šalkauskas, Prasmės beieškant: Straipsnių rinkinys, Vilnius, 2016, p. 156–174.Ištraukos.

Įvadas

Mūsų visuomenę, tautą ir valstybę yra ištikusi didelė moralinė krizė, kurią atspindi net oficiali statistika. Tai stabdo įvairiopą visuomenės, tautos ir valstybės pažangą. Visos kalbos apie ekonominę pažangą, gerovės augimą, taip pat pastangos kurti geresnį Lietuvos įvaizdį yra ne kas kita, kaip valdžios elito propaganda. Ieškant šios situacijos priežasčių, paprastai nurodoma 50 metų okupacijos įtaka.Tačiau mums, išgyvenusiems visą tą laikotarpį ir stebėjusiems tada vykstančius procesus visuomenėje, natūraliai kyla klausimų, į kuriuos neatsakyta. Kodėl okupacijos metais, išskyrus kolaborantų ir partinių karjeristų mažumą, visuomenės daugumos būklė ir moralinė sveikata buvo daug geresnė negu dabar? Kodėl tada, okupacijos sąlygomis, kultūrinė veikla ir žmonių susidomėjimas ja vyko daug aktyviau negu dabar, laisvoje Lietuvoje? Kodėl tada brukama komunistinė ideologija neprigijo, o dabar niekur viešai nedeklaruojama praktinio materializmo ideologija daro didžiulę įtaką visuomenės moraliniam smukimui?

Įvairios organizacijos ar partijos dabar savo šūkiuose ar programose skelbia skirtingus tikslus, bet neužmiršta deklaruoti „ekonominės pažangos“, „tarnavimo Lietuvos žmonėms“, „siekimo užtikrinti jiems gerovę“ ir t. t. Tačiau iš tikrųjų veikianti valdžios elito ir valdininkijos ideologija yra viena – ją galėtume pavadinti praktiniu materializmu ir principiniu ekonomizmu, nes ji vadovaujasi nuostata, kad pagerėjus ekonomikai, laisvoji rinka savaime visas problemas išspręs. Tik neaišku, kaip ta ekonomika ir piliečių socialinė būklė galėtų šiomis sąlygomis pagerėti, kai vyrauja ne visuomenės poreikiai, o atskirų monopolinio verslo grupių ar atskirų jų narių interesai siekiant pelno bei naudos tik sau. Tai matome iš jų veiksmų ir rezultatų – nesibaigiančių korupcijos ir privatizacijos skandalų, apgaulingai įvardijamų „viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimu“, taip pat begalinio gobšumo turtui.

Kiekviena praktinė ideologija stengiasi rasti sau teorinį filosofinį pagrindą. Prieš 70 metų vykusiame Lietuvos katalikų mokslo akademijos II suvažiavime Stasys Šalkauskis pranešime „Ideologiniai dabarties krizių pagrindai“ nurodė, kad „liberalizmas yra krizės pagrindas“.

Liberalizmo atmainos

Liberalizmas nėra kokia bendra ideologinė ar politinė pakraipa. Skiriamos kelios jo kryptys, nors jos visos laikosi liberalizmo principų. Svarbiausios liberalizmo atmainos yra šios.

1. K o n s e r v a t y v u s i s l i b e r a l i z m a s  (JAV vadinamas neoliberalizmu) skelbia, kad individui leidžiama daryti ką nori, jei jis nepažeidžia kitų asmenų prigimtinių teisių. Prigimtinę teisę britų ir amerikiečių liberalizmo pradininkai kildino iš Dievo, o prancūzų – teigė, kad liberalizmas apsieina be Dievo. Vėliau liberalių valdžių įstatymai, gindami stambiojo verslo pelno interesus, prigimtinę teisę iš tikrųjų paneigė. Privati nuosavybė ir galimybė ją įgyti yra žmogaus laisvės pagrindas.
2. D e m o k r a t i n i s l i b e r a l i z m a s  skelbia piliečių teisių pirmumą ir kad valdžia turi ginti bendruomenės interesus. Valstybės santvarka turi būti demokratinė. Tačiau didesnė demokratija liberalizmo sąlygomis sunkiai įmanoma, nes ji dažniausiai virsta oligarchija.
3. S o c i a l i n i s l i b e r a l i z m a s  siekia kapitalizmo reformų ir socialinės piliečių gerovės, apdėdamas verslą progresiniais mokesčiais. Ši liberalizmo atmaina labiausiai nukrypsta nuo klasikinio liberalizmo principų ir yra artima švediško tipo socializmui.
4. L i b e r t a l i z m a s – radikaliausia konseratyviojo liberalizmo versija, tvirtinanti, kad valstybė turi apsaugoti piliečius, bet visai nesikišti į jų gyvenimą ir ekonominę veiklą. Socialinė nelygybė yra teisėta ir prasminga. Stipresnieji, nugalėję konkurencinėje kovoje, turi teisę valdyti silpnesniuosius. Politinė valdžia turi tapti turtingųjų privilegija.

2 ir 3 pozicijų liberalizmo atmainos yra lyg ir švelnesnės, nes numato mažinti neigiamus konservatyviojo liberalizmo ir ypač libertalizmo sukeltus socialinius padarinius – vargingųjų visuomenės sluoksnių išnaudojimą, didėjančią socialinę atskirtį ir nepasiturinčiųjų skurdą. Jos šiek tiek prieštarauja pagrindiniams konservatyviojo klasikinio liberalizmo principams, kurių nuosekliai laikantis nei visiška demokratija, nei socialinė gerovė yra neįmanomos – tai matysime toliau nagrinėdami libertalų deklaracijas.

Deklaruojamos liberaliosios vertybės ir jų prieštaringumas

Lietuvoje liberalizmo pradininku kartais laikomas Vincas Kudirka, cituojant jo teiginį: „Jei nori – tikėk. Svarbu, kad darbai geri būtų. Jei nori – netikėk. Svarbu, kad darbai būtų geri“. Čia gal esama liberalių pažiūrų atspindžio, bet Kudirkos priskirti prie liberalų negalima vien todėl, kad jis buvo pasiaukojęs idealistas, besąlygiškai įsipareigojęs Tėvynei ir laikėsi moralinių nuostatų, o tai visiškai nesuderinama su dabartinio liberalizmo ideologija. Be to, net liberalas Vytautas Kavolis pripažįsta, kad Kudirka buvo tikintis katalikas, nors ir antiklerikalas, didesnę gyvenimo dalį nepraktikavęs katalikybės. Taigi Kudirkos liberalizmas – labai sąlygiškas.

Pirma organizuota liberalių pažiūrų lietuvių grupė susibūrė tik susikūrus „Santaros-Šviesos“ organizacijai. Štai jų deklaracija, paskelbta JAV 1954 metais:

1. Mes tikime žmogumi, žmogaus pajėgumu pačiam sau kurti savo gyvenimo prasmę… Reikalaujame: pagerbti kiekvieno žmogaus tikėjimą – koksai jis bebūtų…
2. Mes tikime žmogaus laisve, kuri remiasi jo pasiryžimu plačiai atsiverti, taip pat stengtis ir kitus atverti visiems dvasiniams pasauliams, iš anksto neatmetant nė vieno.
3. Mes tikime lietuvybės prasme. Tikime, kad lietuvybėje mes galime būti pilnais žmonėmis.

Matome, kad liberalizmo ideologiją čia geriausiai atitinka tik 1 ir 2 punktai, išreiškiantys šiai ideologijai būdingą moralinį reliatyvizmą. Tačiau patriotinio įsipareigojimo tautai sąvoka dabartiniam kosmopolitinės pakraipos liberalizmui jau tiesiogiai prieštarauja. Visai neatitinka šiuolaikinio liberalizmo materialistinio pobūdžio ir tokie idealizmui būdingi terminai kaip „tikime“ ir „dvasiniai pasauliai“. Be to, deklaracijoje jaučiamas naivus tikėjimas gera žmogaus prigimtimi; tai realybėje dažniausiai visiškai nepasitvirtina, kaip ir dvasingumo siekis remiantis vien asmenine laisve bei nauda. Patriotizmo akcentavimas 3 punkte čia sudaro vėlesniems kosmopolitiniams liberalams nebūdingą išimtį. Vėliau santariečiai požiūrį į patriotizmą gerokai pakeitė. Užuot gerbęs asmens tikėjimą ir jo pasirinkimą, kaip matysime iš šiuolaikinio liberalizmo deklaruojamų nuostatų, liberalizmas diktuoja savąsias „liberalias vertybes“, nepalikdamas erdvės anksčiau deklaruotai pagarbai kitiems pasirinkimams.

Lietuvos liberalusis jaunimas liberaliąsias vertybes formuluoja jau kitaip, būtent akcentuoja šiuolaikinio liberalizmo ar net libertalizmo principus, kurie veikia ir nulemia atitinkamus padarinius Lietuvos gyvenime:

1. Į v a i r o v ė s t o l e r a n c i j a.  Liberalus vienija bendras principas – skirtingų vertybių tolerancija, jei jos neperšamos per prievartą. Tik tai gali užtikrinti santarvę ir taiką.
2. A s m e n s l a i s v ė  ir  a t s a k o m y b ė.  Žmogus yra visų vertybių matas. Niekas, išskyrus konkretų žmogų, negali spręsti, kas jam svarbu ir kas vertinga. Žmogus pats priima sprendimus ir atsako už jų pasekmes.
3. P r i v a t i n u o s a v y b ė.  Bet koks kėsinimasis į privačią nuosavybę yra neteisėtas ir žalingas. Laisvė ir nuosavybė – neatskiriami.
4. L a i s v a r i n k a.  Žmogus laisvai pagal savo nuožiūrą gali elgtis su savo nuosavybe. Laisvų mainų sistema yra būtina žmogaus laisvės ir gerovės sąlyga.
5. T e i s ė s v i e š p a t a v i m a s.  Pareigos kyla ne iš prievartos, o iš teisės, glūdinčios žmonių, kaip laisvų individų, prigimtyje ir jų laisvuose susitarimuose. Žmogus turi paklusti teisei.
6. M i n i m a l i v a l s t y b ė.  Valstybės valdžia turi būti minimali ir nesikišti į savanoriškus žmonių santykius bei nesiimti perskirstytojo vaidmens.

Šis liberalių vertybių sąrašas jau savaime kelia klausimą, kaip jas įmanoma tarpusavyje suderinti. „Įvairovės tolerancija“ verčia toleruoti tokius į šeimos ir visuomenės išsigimimą vedančius reiškinius kaip homoseksualizmas, neįpareigojanti „partnerystė“ vietoj tvirtos šeimos, seksualinis jaunimo palaidumas, propaguojant „saugų seksą“, masinis smurtinių filmų demonstravimas per TV ir t. t. Seksualinių mažumų tolerancija yra tapusi kone visos tolerancijos kriterijumi. Nesunku suprasti, kas atsitiktų su žmonija šį kriterijų praktiškai taikant kaip Kanto kategorišką imperatyvą.

Taip pat neaišku, kaip suderinama liberali negatyvi laisvė su atsakomybe, jei valstybė įpareigota nesikišti, o sau palankius įstatymus leidžia interesų grupės, kontroliuojančios ir teismus, ir vyriausybę. Tai plati dirva nuosavybės grobimui teisėtomis (pagal esamus įstatymus) ir neteisėtomis priemonėmis. Laisva rinka tam tik padeda, nes stambūs monopolistiniai verslininkai, sukaupę didelį kapitalą, turi nepalyginamai daugiau teisių, jas užsitikrindami ir korupcijos pagalba, ir tiesioginės įtakos valstybės institucijoms bei teismams būdu. Apie socialinį teisingumą šiomis aplinkybėmis išvis sunku kalbėti. Maksimalių ir minimalių pajamų santykis Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje, kaip ir skurstančioji visuomenės dalis.

Liberalios ideologijos įgyvendinimo padariniai

Tikėjimas gera žmogaus prigimtimi dabartinėje Lietuvos visuomenėje visiškai nepasitvirtino. Negausūs ir menki pagalbos vargstantiesiems pavyzdžiai, atskirų labdaros fondų ar Bažnyčios iniciatyva neatsveria masinių niekuo neriboto savanaudiško gobšumo faktų, sakysim, grobiant žemes ir kitą turtą, užstatant vandens telkinių apsaugines zonas privačiuose kotedžuose ir jas aptveriant, nors tai prieštarauja įstatymams ir teisėtiems visuomenės interesams.

Laisvoji rinka yra įstatymų užprogramuota taip, kad konkurencinėje kovoje gali laimėti tik stambusis kapitalas, o smulkesnėms įmonėms tenka bankrutuoti ir trauktis didžiosioms iš kelio. Taigi rinka yra visiškai ne laisvoji, o monopolinė. Valstybės valdžia ir teismai tarnauja monopoliniam stambiajam kapitalui, todėl demokratija virsta oligarchija. Konstitucija 23 straipsnyje patvirtina nuosavybės neliečimumą, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu ji įgyta. Tokių įteisintų (sakysim, žemės perkėlimas) ir kitų neįteisintų būdų yra platus pasirinkimas. Viskas nuslepiama „privatizacijos“ terminu, ir dar neteko girdėti, kad koks nors dabartinis oligarchas, viešai „priglobęs“ milijoninius turtus, žiniasklaidai pagarsinus ar kitaip visuomenei apie tai sužinojus, būtų atsidūręs už grotų, net jei ir iškeliamos tokios bylos, jos vilkinamos ir ilgainiui numarinamos.

Mokslas, kultūra, švietimas tampa preke, parduodamomis paslaugomis, tarnaujančiomis stambiojo verslo interesams. Reikalaujama, kad mokslas savo veiklai užsidirbtų pats. Dėl to žlugdomas fundamentalusis mokslas, o jam žlugus – žlugs ir taikomasis mokslas, nors galėtų padėti kurti paklausias technologijas ir produktus. Toks požiūris į mokslą prieštarauja pačiai mokslo esmei, nes mokslo tikslas yra ne pelnas, o tiesos, t. y. naujų dėsnių bei dėsningumų paieška. Be to, šis požiūrius nustumia į šalį humanitarinius, „nepelningus“ mokslus, kurie yra kultūros, visuomenės tobulėjimo ir tautinio identiteto išlaikymo pagrindas.

Liberalų deklaruojama asmenine laisve ir asmens teisėmis gali naudotis tik turčiai. Kitiems lieka tik teisė balsuoti. Nusivylę viskuo jie dažnai iš viso nebalsuoja, o kiti balsuoja už tuos, kurie daugiau ir įtikinamiau žada, o po rinkimų lieka apgauti. Šiomis sąlygomis besitęsianti politinė krizė nulemia tai, kad vyksta masinė jaunų, mokslus baigusių darbingų žmonių emigracija ir susidaro kritiška demografinė padėtis.

„Informacinės visuomenės“ deklaravimas čia nedaug ką gali padėti, nes informacija manipuliuojama politiniais ir komerciniais interesais. Vadinamosios „aukštosios informacinės technologijos“ tarnauja stambiajam verslui, jo reklamai, besaikio ir beprasmio vartojimo propagandai, o ne mokslui, kultūrai bei visuomenės ugdymui.

Laisvoji rinka, negailestinga silpnesniam, konkurencija, moralinis reliatyvizmas, išnaudojimo ir socialinio neteisingumo pateisinimas net klasikinio liberalizmo teorijoje tiesiogiai prieštarauja artimo meilės įsakymui ir visiems krikščionybės principams. Tikrovėje yra dar blogiau, nes turčių interesams tarnaujanti oligarchinė valdžia per televiziją, per daugiau ar mažiau užmaskuotą smurto, sekso ir vulgariausių pramogų reklamą tvirkina jaunimą, propaguodama vartotojišką, juslinių malonumų kupiną gyvenimo būdą. Rezultatai aiškiai matomi mūsų kasdienybėje ir net oficialiojoje statistikoje. Jaunimo nusikalstamumas, seksualinis palaidumas, pradedant nuo 14 metų, narkomanija, šeimų irimas, gyvenimas „partnerystėje“, įvairios priklausomybės, pavyzdžiui, net nuo kompiuterinių žaidimų, juolab – nuo alkoholio ir kitų narkotikų, gimstamumo smukimas žemiau kritinės ribos – visa tai gresia visuomenės išsigimimu artimiausioje ateityje, o tolimesnėje perspektyvoje – net tautos ir valstybės išnykimu.