D. Urbanavičienė. Atviras laiškas Lietuvos žydų bendruomenei dėl Užgavėnių „žydų“ tradicijos (nuotraukos)

Viešoje erdvėje pasklidę kaltinimai ir Lietuvos žydų bendruomenės pareiškimas, kad lietuviškos tradicinės Užgavėnės pasižymi nacistine simbolika ir sudaro galimybes naujo žydų holokausto pradžiai, sukėlė didžiulį šios šventės tradicijas puoselėjančių žmonių nerimą. Tokie kaltinimai žiniasklaidoje buvo pateikti neatsakingai, nevengiant melo ir dirbtinų montažų, visiškai iškreipiant kaukių ir pačios šventės esmę. Šią esmę daug geriau suvokė britų dienraštis „The Guardian“, kuris lietuviškąsias Užgavėnes 2017 m. įtraukė į geriausių Europos alternatyvių karnavalų dešimtuką.

„Lietuvos žinių“ portalas 2017 m. vasario 24 d. paskelbė Margaritos Vorobjovaitės straipsnį „Kvietimas į Užgavėnes Naisiuose – su antisemizmo atspalviu“. Jau daugiau kaip 30 metų tyrinėju senuosius lietuvių papročius, esu Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė, todėl mane labai sujaudino šiame straipsnyje paskelbta žinia, kad Užgavėnių Naisiuose organizatoriai dalyvius vilioja įrašais ir iliustracijomis, kurios primena nacių naudotą antisemitinę propagandą, vaikai raginami pasitinkant pavasarį imti pagaliuką ir mušti žyduką, tuo labiau, kad straipsnis pailiustruotas dviem antisemitiniais plakatais (vienas plakatas pateiktas šalia persirengėlio „žydu“ nuotraukos, nurodant LŽ montažą).  

Dar didesnį nerimą sukėlė kaip atsakas į šį straipsnį nedelsiant paskelbtas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pareiškimas dėl Užgavėnių,  kuriame atsirado ir daugiau kaltinimų. Jame teigiama, jog kvietime į šventę Naisiuose skelbiami patarimai, kur tyčiojamasi iš žydų, kad kviečiama švęsti Užgavėnes su fašistine propaganda, naudota 1939 m.; per Naisių ruporą virsta aiškūs ryškūs antisemitiniai lozungai, grįžtama į prieškarį, galiausiai pateikiama pareiškimo esmė: Užgavėnių šventė yra šventė, suprantam etnologiją, bet čia jau nebe Užgavėnės ir ne jų kaukės – tai antisemitinės nacių kaukės, pasiekę Lietuvą iš hitlerinės Vokietijos. Norim aiškiai iš R. Karbauskio lūpų išgirsti, kas jis yra, antisemitas ar ne? Esu Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė ir prašau atsakyti į klausimą, koks jo požiūris į žydus, jeigu jis išdrįso viešai rodyti tokias kaukes? Už fašistinę propagandą baudžiama pagal galiojančius Lietuvoje įstatymus.

Kaltinimai tikrai rimti ir skatinantys susirūpinti, jei tokia pavojinga kryptimi pasuko mūsų senoji Užgavėnių šventė. Susiradusi LŽ straipsnyje ir žydų bendruomenės pirmininkės pareiškime minėtą kvietimą į Užgavėnes Naisiuose, išanalizavau skersai išilgai visą joje pateiktą informaciją. Tačiau niekur nesimatė nei LŽ paskelbtų dviejų antisemitinių plakatų, nei raginimo imti pagaliuką ir mušti žyduką, nei fašistinės propagandos ir antisemitinių lozungų ar nacių kaukių. Šventės paskyroje radau tik du atitikmenis, nurodytus LŽ straipsnyje: tradicinio persirengėlio „žydo“ nuotrauką, kurioje persirengėlis laiko seną lagaminą su užrašu Parduodu blusas ir utėles arba keičiu į nekilnojamą turtą, taip pat ištrauką iš etnografinio aprašo apie „žydelių“ juokingus „patarimus“, kaip gydyti skaudantį dantį panaudojant ubago terboje rastus trupinius ir utėles.     

Iš viso to suvokiau, kad buvo piktinamasi ne kažkokiomis netinkamomis naujovėmis, o tik tradiciniais „žydų“ persirengėliais per Užgavėnes, nors jų atsiradimas prieš kelis šimtmečius Lietuvoje neturi nieko bendro su fašistine Vokietija. Ryšys su naciais galėjo būti įžvelgtas nebent tik dėl LŽ straipsnyje melagingai pateiktos informacijos apie šventę, jos iliustravimo tendencingai parinktais antisemitiniais plakatais, o tai tikrai nedaro garbės Lietuvos žurnalistikai.

Manyčiau, kad tokiais straipsniais ir pareiškimais yra klaidinama visa Lietuvos visuomenė, todėl kaip etnologė norėčiau išsamiau paaiškinti persirengimo „žydais“ paprotį, nes jis tikrai nemenkina žydų kaip tautos, kaip tik priešingai – suteikia „žydo“ personažui labai svarbias simbolines funkcijas, kaip ir kitiems kaukėtiems persirengėliams. 

Persirengėlių prasmė ir vieta papročiuose 

Daug mokslininkų tyrinėjo kaukės ir persirengimo prasmę. Jos esmė – apsauga nuo piktųjų jėgų, sąsaja su protėviais, totemais, augimo dievybėmis, vaisingumo žadinimu. Kaukės vaizdavo ne realias, bet anapusinio pasaulio būtybes, kurios buvo suvokiamos kaip žemdirbystės globėjos, protėvių dvasios, namus ir laukus saugojančios dievybės, skatinančios vaisingumą bei derlingumą. Dauguma mokslininkų bene labiausiai pabrėžia protėvių kulto reikšmę, susijusią su senąja pomirtinio pasaulio samprata: tikėta, kad į anapus iškeliaujanti dvasia lieka gyventi amžinai, dėl to būtent pomirtinio pasaulio atstovams buvo priskiriama gyvybės suteikimo galia.

Kasmet stebėdamas žemės mirties/atgimimo ciklą, žmogus jausdavosi esąs gamtos dalis, todėl savo veiksmais stengdavosi įsilieti į gamtoje vykstančius reiškinius ir juos paveikti. Anapusinis pasaulis buvo sutapatinamas su kaukes dėvinčiais žmonėmis, persirengėliams buvo priskiriamos maginės savybės, per šventes užtikrinančios sėkmingą žmonių bendruomenės ir ją supančio pasaulio perėjimą į naują atgimimą, darnos atkūrimą. Tikėta, kad apeigos tikslą ir sėkmę lemia erotinis pradas persirengėlių kostiumuose, jų veiksmai, vaidinimai, žaidimai bei šokiai, kiti su vaisingumo magija susiję veiksmai, o labiausiai juokas – viena iš veiksmingiausių atgimimą skatinančių priemonių. 

Lietuvoje iki šių laikų išliko tradiciniai senos kilmės persirengėliai. Seniausiomis pripažįstamos gyvūnus (kažkada totemus) vaizdavusios zoomorfinės kaukės – „ožys”, „arklys”, „gervė”, „meška”. Šiek tiek vėlesnėmis laikomos demonomorfinės kaukės – „giltinė”, „velnias”, „ragana“. Iš šių galiausiai išsivystė kitataučius ar kitatikius žmones vaizduojančios antropomorfinės kaukės – „žydai”, „čigonai”, „gydytojai vengrai”, „ubagai” ir kt. Šios kaukės paprastai yra gauruotos, joms būdinga didelė, grubi ir kumpa nosis, barzda, prie jos velkamasi išverstais kailiniais. Vienas iš pirmųjų Lietuvos etnologų Jonas Balys, tyrinėjęs persirengėlių papročius tarpukariu, teigė, kad taip anksčiau buvo vaizduojamos demoniškos būtybės, o pamiršus senąją jų prasmę, „imta kumpanoses ir barzdotas kaukes laikyti taip dažnai matomo žydo vaizdavimu”[1]. S. Skrodenis manė, kad persirengėliai „žydai” atsirado dėl krikščionybės, kuri kitos religijos žmones vadino žydais, tai yra pagonimis, o galiausiai šis pavadinimas prilipo ir senuosius simbolius bei papročius puoselėjantiems žmonėms [2]. Savitumu pasižymi ir mitinės kaukės, kurios yra lyg tarpinė grandis tarp demonomorfinių ir antropomorfinių kaukių – tai „juodas kudlotas”, „senis Kalėda”, „Užgavėnių senis”, „Lašininis“, „Kanapinis“ ir kt.

Taigi „svetimšalių” kaukės nereiškia tautinės priklausomybės, o yra tik priemonė išryškinti priešybei svetimas/savas, siekiant ano pasaulio būtybę atskirti nuo savųjų. Persirengęs žmogus tampa kitu ir neatpažįstamu dar paprastesniu būdu: kai vyrai persirengia „moterimis“, o moterys – „vyrais“. Dauguma lietuviškų kaukių sukuria humoristinį vaizduojamojo personažo įvaizdį, tarp jų ir „žydai“ ar kitos antropomorfinės kaukės, tačiau tyčiotis iš jų niekam net į galvą neateina, nes tai būtų tas pats kaip tyčiotis iš savo protėvių (prisiminkim Lietuvoje iki šiol išlikusią didžiulę pagarbą protėviams per Vėlines, kuri iš esmės skiriasi nuo Helovyno šventėje neretai peršamo niekinamo požiūrio į mirtį).

Lietuviški persirengėliai senuosiuose šaltiniuose minimi jau nuo XV amžiaus. Moterų persirengimą „vyrais“ per Užgavėnes ir vestuves 1428 m. paminėjo H. Beringeris: Per vestuves ir Užgavėnes <…> būna visai velniškų šokių, ir garbingų žmonių moterys siūdinasi vyriškus drabužius, kaip gizelių apsiaustus ir į juos panašius [3]. 1444 m. Varmės, Sembos, Pamedės vyskupai paskelbė raštą, kuriuo draudė per Užgavėnes persirengti „karaliais”, „vadais”, taip pat „moterimis” ir juokinti žmones, tokius vaidinimus atlikti net bažnyčiose [4].

Seniau buvo persirenginėjama ne tik per Užgavėnes, bet ir per kitas žiemos šventes. Rytų Lietuvoje iki pat Pirmojo pasaulinio karo per Kalėdas, Naujuosius Metus ir Tris karalius būdavo važiuojama paviešėti pas gimines persirengus „čigonais” ir „seniais”. Tradiciškai persirengėlių grupėse dažniausiai dalyvaudavo  įvairios kaukės. Štai Suvalkijoje laikotarpiu nuo Kalėdų iki Trijų karalių lankydavosi persirengėlių grupė, kurioje svarbiausias veikėjas – „šyvis” (raitelis ant balto arklio), o jį lydėdavo „šlavėjas”, „kareiviai”, „čigonai” ar „žydai”, „meškos”, „jaučiai”, „gervės”, „kazokai”, „muzikantai”, „velniai” ir kt. (Vilkaviškio r. Gražiškių apylinkėse šis paprotys gyvuoja iki šiol) [5]. Panašus paprotys Rytų Prūsijoje buvo aprašytas dar XIX a.: čia „šyvį” (vokiečiai jį vadino „širmio raiteliu” – vok. Schimmelreiter) Kūčių vakarą vedžiodavo „čigonai”, „žydai”, „lokys” bei „berneliai” [6].

Aukštaitijoje persirengėlių laikotarpis apimdavo ištisą periodą nuo Kalėdų iki Užgavėnių („mėsiedą”), kurį Biržų krašte vadindavo „čigonų jomarku” – persirengėliai tada vaikščiodavo kiekvieną savaitgalį.

Žemaitijoje persirengėliai dar pasirodydavo per Velykas: „žydai“, „velniai“ ir „kareiviai“ kartu su kitais budėdavo per naktį bažnyčioje belaukiant prisikeliančio Kristaus – čia persirengėliai neleisdavo budėtojams miegoti krėsdami įvairiausias išdaigas.  Žemaičiai mėgo persirengėlius ir vėlyvą rudenį per linamynį, kai sunkus darbas būdavo paįvairinamas visokiais vaidinimais ir pokštais, kuriuos sukurdavo kaukėtieji  „pirkliai-žydai”, „čigonai”, „ožys”, „meška”, „arklys”, „gervė” ir kt.

Visoje Lietuvoje persirengėliai pasirodydavo ir vestuvėse. Dabartiniu metu yra labiausiai žinomi „netikros veseilios“ persirengėliai, tačiau seniau, kai vestuvės dažniausiai būdavo švenčiamos žiemą, į jas atkeliaudavo tradicinės kalendorinių žiemos švenčių kaukės: „žydai” su savo „gyvūnais” – „ožiu”, „kumeliu”, „gerve”, taip pat „čigonai”, „vengrai gydytojai”, „smertis”, „kareiviai” ir t.t.

Galima sakyti, kad Lietuvoje persirengėlių papročiai buvo labai išplėtoti, gyvavę ne tik per Užgavėnes, bet ir visu šaltuoju metų laikotarpiu, ypač nuo Kalėdų iki Užgavėnių – tuomet visa jėga pasireikšdavo šis savotiškas liaudies „teatras“, kuriam būdingi įvairių personažų vaidinimai, eitynės, šokiai ir žaidimai. Dėl šios teatrališkos lietuvių prigimties galiausiai kaime užgimė ir „klojimo teatrų“ kūryba. 

Persirengėlių elgesys, jų priėmimas

Seniau persirengėliais galėjo būti tik suaugusieji, nes jie turėjo atlikti ypatingas pareigas. Per šventes kaukėtieji persirengėliai ateidavo aplankyti ir palinkėti turto, sveikatos, derlingumo ar vaisingumo, o jaunoms mergaitėms – vedybų. Keliaudami iš namų į namus jie keldavo didžiulį triukšmą, nes turėjo atbaidyti piktąsias jėgas, pažadinti gamtą. Triukšmą jie sukeldavo šūkaudami, barškindami įvairias barškynes, daužydami pagaliais į visokius rakandus, imituojant įvairius muzikos instrumentus „grodami” pagaliukais, kitais daiktais. „Žydai” ir kiti persirengėliai nešdavosi ir tikrus instrumentus: Kai sueidavo į vidų, vieni grajydavo, kiti šokdavo, dar kiti apie merginas sukinėdavosi, bergždenikes pirkdavo [7].

Bene svarbiausia persirengėlių užduotis – sukelti juoką krečiant įvairias išdaigas, kuriant savo vaidmenis, improvizuotas sceneles. Būtent vardan juoko kuriamas šmaikštus įvairių personažų įvaizdis, primenant nuo seno žinomus įvairių kitataučių užsiėmimus: „čigonai” buria, siūlo mainyti arklius, „žydai” siūlo įvairias prekes ir patys perka, derasi, giriasi turį daug pinigų (pavyzdžiui, krato pelenus iš maišelio), „vengrai” nustato sveikatos būklę, gydo, siūlo vaistus, „elgetos” prašo išmaldos ir meldžiasi.

Per Užgavėnes persirengėliai ypač stengdavosi aplankyti „bergždenikėmis” vadintas tekamojo amžiaus merginas, linkėdami joms greičiau ištekėti. Dažniausiai šio vaidmens imdavosi „žydai”, kurie prašydavo namiškių „bergždenikes” parduoti, jas  apžiūrinėdami šokdindavo ir pradėdavo įvairias derybas, tokiu būdu įtraukdami į vaidinimą ir šeimininkus. Pastarųjų elgesys su „žydais” atitikdavo persirengėlių nustatytas žaidimo taisykles: pavyzdžiui, Sedos apylinkėje (Mažeikių r.) „bergždenikės”, nutaikiusios progą, taip pat iškrėsdavo kokį nors pokštą – apipurkšdavo vandeniu, išsuodindavo, pakišdavo „pirkliui” koją, visos supuolusios jį surišdavo ir pan., o tuomet „žydai” nuspręsdavo, kad šiais metais merginų dar „nepirks” ir palauks, kol jos paaugsiančios [8].

Persirengėliai turėjo pasižymėti ypatingu kūrybiškumu, čia pat vietoje sukurti įvairius vaidinimus. Apie Prūsų Lietuvoje per Užgavėnes vaidinamas buitines sceneles žinoma dar iš XV a. dvarininkų draudimų ir aplinkraščių [9]. Štai kaip apie tokį čia pat vietoje sukurtą vaidinimą tarpukario persirengėlių eitynėse rašė J. Žemaitė „Etnografiniuose rašiniuose”: …vedasi su savimi ožką; yra drauge ir „žydelkos”, tos nešasi rankinę, kurioje yra vanduo. Kur įsiveda „ožką” į trobą, „žydelka” su rankine tupiasi melžti. „Ožka” spiria, „žydelka” virsdama aplieja visus vandeniu, po tam verkia paliejus pieną [10].

Apsilankiusius persirengėlius (tarp jų ir „žydus“) šeimininkai visada apdovanodavo, nepaisant jų prikrėstų eibių, sukelto triukšmo, pripurvintų patalpų. Kai kur apdovanodavo tik tuos, kurie puikiai atlikdavo savo vaidmenis ir likdavo neatpažinti. Štai kaip aprašyti tarpukario papročiai Šilalės valsčiuje: Kieman įėję, žydai šoka, groja, dainuoja ir už tai gauna pinigų. Tačiau jei šeimininkas žydus atpažįsta, tai išrengia ir paleidžia vienais baltiniais [11]. 

Persirengėliai ypač mėgdavo vaidinti vestuves, krikštynas ar laidotuves. Per Užgavėnes, kurių metu būdavo daug tikrų piršlybų ir vestuvių, kartais netikri vestuvininkai taip puikiai vaidindavo, kad jų „piršlybas” ar „vestuves” palaikydavo tikromis. Pagal papročius netikrus vestuvininkus ir kūmus stengdavosi aplieti vandeniu, bet apsirikus kartais kliūdavo ir tikrų vestuvių ar krikštynų dalyviams [12].

Užgavėnių pabaigoje persirengėliams tekdavo ypač svarbi pareiga – pavežiojus sudeginti ar kitaip sunaikinti iškamšą, vadintą „more” arba „kotre” (seniau dar „boba”, „motinėle”, „sene kūniške”) – ji reiškė visokį iki tol buvusį blogį, o kartu ir jau įveiktą žiemą, kurią reikia užbaigti, kad toliau netrukdomas suktųsi amžinas laiko tėkmės ratas. Beje, kai kuriose tautose išliko paprotys karnavalinių vaidinimų pabaigoje laužyti, daužyti arba sudeginti net ir kaukes [13].

Na ir dar viena svarbi persirengėlių prievolė – apsilankyti Užgavėnių pabaigoje rengiamuose jaunimo šokių vakarėliuose, kur „žydai“ šokdindavo savo „žydes“, kitus dalyvius, juos išterliodami suodžiais, kurių būdavo prisipylę pirštinę ar kojinę, o „čigonai“ sunešdavo pavogtus daiktus (puodus, šaukštus, batus, kartais net vištas), kuriuos savininkas turėdavo išsipirkti pašokdami, padainuodami ir pan. 

Žemaitijoje XX a. ketvirtame dešimtmetyje „žydai“ (12 kaukėtų vyrų) žmones lankydavo ir sekančią dieną po Užgavėnių: Pelenų dieną jie eidavo iš kiemo į kiemą, įritindavo į trobą trinką ar sunkų akmenį ir sakydavo, kad „atvežė silkių“, už kurias šeimininkai turėdavo juos vaišinti.

Visais atvejais, kai žmones aplankydavo „žydai“, šiukštu, niekas vaikų neragindavo ir dabar per folkloristų organizuojamus Užgavėnių renginius tikrai neragina, kad imtų pagaliuką ir užmuštų tą žyduką, kaip rašoma minėtame LŽ straipsnyje. Be to, šiame straipsnyje visiškai iškreiptai aiškinamas tradicinio „žydo“, kuris visada kuria prekeivio įvaizdį, pateikimas. Žurnalistė užraše ant „žydo“ lagamino apie blusų ir utėlių pardavimą arba keitimą į nekilnojamą turtą įžvelgė labai gilią prasmę ir pavojų: Potekstė aiški – „apgavikas“ žydas ieško kvailių. O tai, kad žydai yra neva savanaudžiai, gudrūs sukčiai ir išnaudotojai buvo vienas iš nacistinės propagandos pagrindinių teiginių. Štai kaip! Pasirodo tradicinis siekis per Užgavėnes visus prajuokinti ir patiems gardžiai pasijuokti žadina tautinę nesantaiką, nors per šventę ir glebėsčiuojamės su tais smagiaisiais „žydeliais“! Remiantis šia logika, netrukus turėtų ateiti eilė ir tradicinių anekdotų apie suvalkiečius ar žemaičius uždraudimui, nekalbant jau apie daugybę anekdotų apie rusus, čiukčius ir kitas tautybes. Taip kuriama nauja fobija, nukreipta prieš žmonių tradicijas ir kūrybinę saviraišką. Tik visa bėda, kad tradicijas sunku suvaldyti, jos plėtojasi savaime, todėl nenustebkime, jei netrukus atsiras labai išraiškinga „žurnalisto“ kaukė per Užgavėnes…

Tuo tarpu britų dienraštis „The Guardian“ lietuviškąsias Užgavėnes 2017 m. įtraukė į geriausių Europos alternatyvių karnavalų dešimtuką – šalia karnavalų Bohemijoje,  Bavarijoje, Šveicarijoje (Bazelyje), Ispanijoje (Kadiso mieste ir La Palmoje), Sicilijoje (Ačiralės mieste), Belgijoje (Benšo miestelyje),  apelsinų mūšio Italijoje (Ivrėjos mieste), silkių festivalio Prancūzijoje (Diunkerke). Mūsų Užgavėnės pelnė tarptautinį pripažinimą būtent dėl senųjų tradicijų, kuriose nebuvo įžvelgta nieko pavojingo ar tuo labiau nacistinio.

_______________________________

[1] Balys, J. Lietuvių kalendorinės šventės. ­ Vilnius, 1993, p. 57.

[2] Skrodenis, S. Liaudies dramos užuomazgos lietuvių kalendorinėse apeigose. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, T. 2,  Vilnius, 1966, p. 293.

[3] Jonynas, A. Lietuvių folkloristika. Iki XIX a. ­ Vilnius, 1984, p. 46–47.

[4] Dundulienė, P. Lietuvių etnologija. ­ Vilnius, 1991, p. 245.

[5] Išsamiau žr. Urbanavičienė, D. Lietuvių apeiginė etnochoreografija. Lietuvos muzikos akademija, 2000, p. 223-225.

[6] Schippel, E. Ausgewälte Kapitel zur Volkskunde Ost und Westpreussen. ­ T. 1.­ Danzig, 1921, p. 83; Dembovski, S. Litauische Festgebräuche. Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft. ­ Heidelberg. ­H. 18, 1893, p. 506.

[7] Balys, J. Lietuvių kalendorinės šventės. ­Vilnius, 1993, p. 54.

[8] Iš Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomo J. Lingio asmeninio archyvo, LLMA F 393, ap. 1, b. 108.

[9] Skrodenis, S. Liaudies dramos užuomazgos lietuvių kalendorinėse apeigose. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, T. 2,  Vilnius, 1966, p. 292.

[10] Žemaitė. Raštai. ­T. 5. ­ Vilnius, 1957, p. 599.

[11] Balys, J. Lietuvių kalendorinės šventės. ­Vilnius, 1993, p. 55.

[12] Avyžius, J. Užgavėnės Šiaurės Lietuvoje. Lietuvos aidas. ­1940, vasario 6 d.

[13] Sachs, C. History of the Dance. New York, 1965, p. 133.

Autorė yra humanitarinių mokslų daktarė, docentė, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė, 2015 metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos lauretė