Šiandien teatro studija „N-7“ į amžinybę palydi savo trupės narį, jaunąjį bardą Aistį Masiulį (1997-2017). Sunku, kada žemiško gyvenimo, jaunystės polėkį nutraukia staigi klastinga liga. Velionis Aistis, buvo paprastas, energingas, darbštus, labai kūrybingos sielos asmenybė.
Aistis buvo Artistas pilna to žodžio prasme. Jis nieko scenoje (ar vaidindamas, ar grodamas, ar deklamuodamas) nedarė bet kaip.
Buvo atsidavęs savo ir savo draugų kūrybai, atidus šalia esančiam, dėmesingas ir dėl to labai mylimas draugų. Mes negalim užmigti nuo klausimų „Kodėl?“ ir „Už ką?“, atrodo, kad gamta nuščiuvo ir sustingo, nes lemtis padarė didžiulę nepataisomą klaidą…
Baigęs gimnaziją, Aistis išėjo savanoriu ištikimai tarnauti Tėvynei, ir kaip visi jaunuoliai turėjo daugybę savo užsibrėžtų tikslų, svajonių. Tuo pačiu jis dalino savo užkrečiančią šypseną, kiekvienam iš mūsų ir visiems sutiktiesiems, visam pasauliui. Jo spektaklis pavadinimu „Žemiškoji būtis“ baigės ir amžinybės tyloje nusileido scenos uždanga ir nebepakils…
Šiandien Aisčio siela tyliai atsisveikina su mumis, Jo artimųjų ir visų mūsų širdys plyšta iš sielvarto ir, rodos, viso pasaulio tyli rauda drasko pilką žiemos dangų.
Sudie, Aisti, mums Tavęs labai labai nėra…. ir mes ligai ilgai be Tavęs – ne Mes… Tačiau, lieki gyvas mūsų širdyse, o savo buvimu, savo kūryba tu palikai didelį įspaudą šiame žemiškame kelyje, tavo žvaigždė sužibo ir užgeso, bet šviečia mums kaip kelrodis iš aukštai…
Rašau šiuos nekrologo žodžius, ant rašomojo stalo užsidegusi atminimo žvakelę. Kai padėjau paskutinį tašką, staiga žvakelės liepsna užgeso ir pakilo lengvas dūmas virš stalo, lyg būtų, kas buvęs šalia…
Ačiū, Aisti, kad buvai su mumis.
Teatro studija „N-7“
Aktorė, režisierė, teatro pedagogė ekspertė Janina Matekonytė-Antanėlienė
Postscript
Andante
Iš tiesų viskas taip ir buvo. Auksinę naktį ėjau būti. Kritę lapai aimanavo po kojom, o žibintai švietė kelią. Aš ėjau.
Einu ir švilpauju. Eisiu ir būsiu. Lapai kraujuos, o aš, nunarinęs galvą, sukišęs rankas į kišenes, šniurkščiosiu nosim. Juk šalta. Skersvėjis. Ir tos fluorescencinės parduotuvių, reklamų lempos – jos stingdo. Mintis ir jėgas stingdo. Ir mane pati nori sustabdyti nuo manęs…
Nepatinka man visa tai ir visi tie. Ir aš pats sau toks nepatinku. Tiesiog eisiu, kad niekas nieko niekada manęs nepaklaustų. Kad bobutė stotelėje nepaklaustų: „Berniuk, ar 98 troleibusas jau pravažiavo, ar man dar teks stoviniuoti? Būkit malonus, pasakykit.“ Eisiu, kad pamatęs reklamą, kurioje skaidrioje stiklinėje įpiltas vanduo žvilga – savęs neklausčiau, ar noriu atsigerti. Eisiu, kad nueičiau.
Tačiau vis dar nežinau, kur.
Aisti, eini. Aisti, važiuoji. Aisti, bėgi. Tu sužinojai, kur…
Teatro studijos „N-7“ narys A. V.
Papildyta:
Alkas.lt gavo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos Alumnų asociacijos liūdesio laišką. Skelbiame jo turinį:
Šiandien sunku kažką rašyti ir sakyti, kada į amžinybę palydi bendruomenės narį, jaunąjį bardą savanorį Aistį Masiulį (1997-2017). Jo gyvenimą nutraukė, staigi klastinga liga. Velionis Aistis buvo paprastas, energingas, darbštus, labai kūrybiškas. Jau įstojęs į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją jis nuo pirmų dienų iš karto buvo pastebėtas pedagogų. Jie prisimena jį kaip linksmą, nuoširdų, paslaugų, paprastą ir svajingą mokinį. Dauguma jų pažymėjo, kad Aistis aktyviai dalyvavo meniniuose renginiuose, po pamokinėje veikloje: meninio skaitymo konkursuose, teatro studijos veikloje, grojo gimnazijos ansamblyje. Tačiau tuo jo veikla neapsiribojo, jis ir išėjęs iš gimnazijos ribų, nebijojo parodyti savo meninių gebėjimų.
Aistis Masiulis baigęs gimnaziją išėjo savanoriu ištikimai tarnauti Tėvynei, siekė užsibrėžtų tikslų, pildė savo svajones. Jis norėjo visam pasauliui dalinti savo užkrečiančią šypseną – kiekvienam iš mūsų ir visiems sutiktiesiems.
Tebus lengva, Aisti, tau ilsėtis, o tavo palikti darbai bus tęsiami, o sukurtos dainos skambės amžinai.
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos Alumnai
