Z. Vaišvila. JAV pradeda gerbti save, o Lietuva?

45-asis JAV Prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) vykdo savo rinkiminius įsipareigojimus. Ne viskas taip paprasta, tačiau tai jau vyksta. JAV Prezidentas atsigręžia, visų pirma, į JAV piliečius ir jų valstybę. Gal ir klysta, tačiau savo žodžio rinkėjams laikosi.

Prezidentas D. Trampas pasirašė įsaką dėl JAV – Meksikos sienos statybos. „Maistream-as“ juokiasi ir tyčiojasi, Meksikos Prezidentas pyksta. Tačiau ir Lietuvos politikai turėtų susimąstyti, kodėl JAV Prezidentas tai daro. Metinis JAV užsienio prekybos su Meksika deficitas yra 60 mlrd. JAV dolerių. Akivaizdu, kad daug tarptautinių kompanijų Meksikoje jų pastatytose įmonėse pagamintą produkciją tiekia JAV rinkai. Prezidentas D. Trampas „VW“ koncernui pasakė: norite pardavinėti savo produkciją JAV – statykite gamyklą JAV, bet ne Meksikoje. Ar turi teisę JAV rūpintis savo piliečiais ir savo ekonomika? Taip. Ar turi JAV laikytis tarptautinių susitarimų? Taip. Ar turi teisę JAV svarstyti šių tarptautinių susitarimų keitimą ar net nutraukimą, jei jie pasirašyti tarptautinių kampanijų, o ne JAV interesams ginti? Taip.

Ar turi teisę Lietuvos valdžia rūpintis Lietuvos piliečių interesais ir šalinti Kėdainių tragedijos priežastis (ekonomines, socialines ir visiško didžiulės tautos dalies nuskurdinimo), ne tik pasėkmes? Taip.

Meksikos Prezidentas pasakė, kad Meksika nefinasuos šios sienos statybos. Ar turi teisę Meksikos Prezidentas ginti Meksikos interesus ir atšaukti savo vizitą į JAV? Taip. Tačiau negindamas nelegalų, narkotikų ir kontrabandos prekių patekimą iš Meksikos į JAV. Geriausia – ne atšaukti vizitą, o susitikti ir kalbėtis, dalykiškai derėtis su JAV, ieškoti abiems šalims priimtino kompromiso. JAV Prezidentas pasakė, kad tuo atveju, jei Meksika neprisidės prie sienos statybos finansavimo, JAV įves 20% importo muitą prekėms iš Meksikos. Štai kokios gali būti nesikalbėjimo ir vienašalių sprendimų pasekmės. Ir tai dar kartą patvirtina, kad visapusiškai ginti valstybės ir jos piliečių, o ne tarptautinių kompanijų interesus galima tik kontroliuojant valstybės sienas, importo mokesčius, priimant ekonominius, politinius ir tarptautinių santykių sprendimus.

Gal kas žinote, kokius rezultatus parsivežė iš Lenkijos grįžęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius? Ko jis išvis ten važiavo, jei vizitas neparuoštas, o šio ministro ir Seimo nuomonės skiriasi?

Grįžkime prie JAV – Meksikos sienos, kurią JAV nori statyti ir dėl nelegalių imigrantų nepatekimo į JAV. Lietuvos didžioji žiniasklaida pastebėjo JAV Prezidento įsaką dėl sienos Meksikos pasienyje statybos, tačiau nepastebėjo, kad Turkija 822 km ilgio sieną jau stato Sirijos pasienyje. Stato tam, kad į Turkiją iš Sirijos nepatektų nelegalūs imigrantai ir teroristai, kuriuos ta pati Turkija naujoje tarptautinėje situacijoje (dėl Sirijos, dėl pasikeitusių santykių su Rusija ir ne tik dėl to) nustojo remti. Bent dalį šių teroristų. 3 metrų aukščio siena, virš kurios dar yra ir spygliuotos vielos spiralė, į vakarus nuo Sirijos Idlibo provincijos Kessab mieste jau baigta statyti. Sienos statyba tęsiama į rytus link Kamishli miesto.

JAV Prezidentas D. Trampas pasirašė ir įsaką dėl imigantų perkėlimo programos sustabdymo bent 120 dienų ir vizų išdavimo 30 dienų sustabdymo septynių musulmoniškų šalių piliečiams. Sirijos piliečiams – iki kito JAV Prezidento įsako. „Lietuvos rytas“ skelbia, kad JAV teismas skėlė antausį D. Trampui, nes JAV federalinė teisėja An Donalei (Ann Donelly) (paskirta Prezidento B. Obamos) sustabdė šį Prezidento D. Trampo įsaką. Tačiau tai – ne tiesa. Teismas (ne teisėja!) sustabdė ne Prezidento D. Trampo įsako galiojimą, o imigrantų, kurie jau buvo pakeliui į JAV iki Prezidento D. Trampo įsako pasirašymo, deportavimą iš JAV aerouostų. Ir tai gerai – D. Trampo komanda pasimokys, kad reikia dalykiškai ir visapusiškai pasverti priimamus sprendimus. Ir tai parodė, kad JAV teisėjai gali priimti teismo sprendimus, kurie pristabdo, koreguoja valdžios, net Prezidento sprendimus. Tačiau reikia kalbėti ne apie antausių dalinimus, o apie demokratijos ir konstitucinio valdžių balanso veikimo pavyzdį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kol kas tai neįsivaizduojama demokratinėje Lietuvoje. Čia matome tik vieną, Prezidentės, nuomonę. Pagal Prezidento B. Obamos patvirtintą programą, kurią sustabdė Prezidentas D. Trampas, 2017 m. į JAV turėjo būti perkelta 110000 šių imigrantų.

Tuo tarpu Lietuvos Vyriausybė džiaugiasi, kad vykdant Europos Sąjungos Tarybos sprendimus Lietuva paspartino nelagalių imigrantų perkėlimą į Lietuvą ir kad jų skaičius jau pasiekė du ir pusę šimto. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas, nustatantis baudžiamąją atsakomybę ne tik nelegaliai į Lietuvą atvykusiems, bet ir tai padaryti padėjusiems asmenims, kol kas nepakeistas.

Po teroro aktų Prancūzijoje ir Vokietijoje (Berlyne prieš Šv. Kalėdas), artėjant Vokietijos parlamento rinkimams jau ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel pakeitė savo viešą kalbėjimą šiuo klausimu. Vokietijos ekonomikos ir energetikos ministras, vicekancleris Zigmaras Gabrielis (Sigmar Gabriel) viešai apkaltino kanclerę ir dėl nelegalių imigrantų įsileidimo. Europos Sąjunga tik „kalba“, bet nieko realiai nedaro dėl išorinių sienų kontrolės. Šioje diskusijoje verta priminti, kad didžiąją dalį ES biudžeto sudaro ne valstybių narių mokečiai, o importo į ES mokesčiai, kurių valstybės – narės nebegauna. Ir Lietuvos finansų ministerija surinktus importo mokesčius perveda ES iždui, pasilikdama sutartą dalį už jų administravimą.

ES Tarybos sprendimai, susiję su Europos Sąjungos saugumu, pagal Lisabonos sutartį turi būti priimti vienbalsiai. Abu 2015 m. ES Tarybos sprendimai dėl nelegalių imigrantų privalomo paskirstymo valstybėms–narėms priimti nevienbalsiai, nors už juos Lietuvos Vyriausybės vardu ir balsavo tuometinis vidaus reikalų ministras S. Skvernelis. Pats laikas tai prisiminti ir svarstyti šį klausimą ES Taryboje iš naujo. Kol kas sunku tikėtis, kad dabartinė Lietuvos valdžia kreiptųsi į teismą dėl šių sprendimų neteisėtumo. Lietuva žaibiškai besikeičiančių tarptautinių įvykių fone sprendžia „Gretos“ lygio klausimus. Kol kas Lietuva – dar ne Vengrija.

Tačiau Lietuvos valdžia neturėjo teisės nepastebėti ir nevertinti Vokietijos ekonomikos ir energetikos ministro, vicekanclerio Z. Gabrielio pareiškimo, kad „derybos su JAV yra de facto žlugusios, nors to niekas nenori pripažinti“. Negi neatkreiptas dėmesys į ką tik įvykusį Jungtinės Karalystės Ministrės Pirmininkės Teresos Mei (Theresa May) susitikimą su JAV Prezidentu D. Trampu, naujojo JAV Prezidento pareiškimą, kad Jungtinei Karalystei bus pasiūlytas naudingas susitarimas dėl tarpusavio finansinio, ekonominio ir politinio bendradarbiavimo, kad laukiamas ir kitų šalių išstojimas iš ES, kad Europa turi pati pasirūpinti savimi? Negi neatkreiptas dėmesys į būsimo JAV ambasadoriaus Europos Sąjungoje pareiškimą, kad eurui beliko gyvuoti daugiausia 18 mėnesių? Negi nemąstoma, kodėl Europos Parlamento Pirmininkas Martynas Šulcas atsisakė savo pretenzijų šį postą ir nusprendė pretenduoti į būsimus Vokietijos kanclerius?

Jei ir toliau bus keliama isterija dėl JAV Prezidento teisės net telefonu kalbėtis su Rusijos Prezidentu ir susitarti, kad būtina vienyti pastangas kovoje su teroristais, kad santykiai tarp šalių turi būti lygiateisiški, kad reikia kalbėtis apie branduolinės ginkluotės mažinimą, tai bus visiškas mūsų neatsakingumas vertinant Lietuvos padėtį ir Lietuvos valdžios atsakomybę dėl mūsų valstybės ir jos piliečių likimo. Europos Sąjungos išmontavimo ar savaiminio sugriuvimo spartus artėjimas yra akivaizdus faktas. Nenoras tai matyti, galvos po pagalve slėpimas ar, dar blogiau, patyčia iš JAV Prezidento – tai kelias į pražūtį.

Lietuvos valdžia turi nedelsdama nutraukti finansavimą žiniasklaidai, kuri kursto karą ir neapykantą, tyčiojimąsi ne tik iš Rusijos, bet jau ir iš JAV Prezidento. Ir teisiškai tai įvertinti.

Jei naujasis Seimas dirbs taip, kaip dirbo iki šiol, per keletą minučių priimdamas visus ES ir seniai nežinia kieno Lietuvoje paruoštus įstatymų projektus, kurie neįveikė net buvusiojo Seimo, tai pasekmės bus liūdnos. Norėtųsi, kad nauji Seimo nariai ne tik gilintųsi į tai, dėl ko balsuoja. Labai bijau, kad kol kas dauguma jų mano, kad gerai daro balsuodami už viską, ką jiems pateikia. Be garsiųjų nutarimų dėl Laisvės premijos visiško devalvavimo ir deklaracijų Ukrainos klausimu, Seimas, pavyzdžiui, per 10 minučių priėmė ministro L. Linkevičiaus pateiktą įstatymo projektą „Dėl Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo pakeiitmo ratifikavimo“, apsvarstė jį ir priėmė. Po Kėdainių įvykių Seimas neeilinėje sesijoje paskubomis svarstys ir vaikų paėmimo iš šeimų mechanizmus. Kiek „žvaigždučių“ atsiprašinėja mirusiojo vaikelio! Tačiau, ar Seimas svarstys šio įvykio priežastis? Kodėl taip nusigyveno ši ir daugelis kitų šeimų?

Ar Seimas šalins oligopolinę mažmeninės prekybos Lietuvoje sistemą, kuri dirbtinai kelia kainas Lietuvoje iki Europoje ne bet kur matomų aukštumų ir jau senai diktuoja kainas ir kitus reikalavimus dar likusioms Lietuvoje gamykloms? Ar bus svarstoma, kad šie „akropoliai“, „babilonai“ ir kiti mūsų tautos nuskurdinimo įrankiai  negali būti miestų centruose? Ar bus prisiminta, kad dar Karlas Marksas aprašė ir paaiškino šiuos reiškinius savo istoriniame veikale „Kapitalas“? Reikia ne pagal įvairias valdomos demokratijos finansavimo programas apmokamų akcijų, proginių mirčių proga TV gelbėtojų „apgailestavimų“, Prezidentės pavedimų sveikatos apsaugos ministrui „kovoti“ su didelėmis vaistų kainomis siekiant tik eilinio valdininko pakeitimo, šių kainų lyginimo Facebook-e su kainomis Ispanijoje ir kitur Vakarų Europoje. Reikia šalinti priežastis.

Pradžiai būtina perskaityti K. Markso „Kapitalą“ ir suvokti seniai nustatytas tiesas, kad oligopolija ir oligarchija yra ne kažkokie blogiečiai verslininkai ir oligarchais save vadinantys asmenys, o kapitalo ir valdžios susiliejimas. Todėl ir nereaguojama į tai, kad Lietuvos rinka dar labiau oligopolizuojama – „Rimi“ prekybos tinklui leista pirkti „Iki“ prekybos tinklą. Ir viskas ramu. Tereikia tautai pametėti „pramogų“ TV ekrane ir tuose pačiuose „akropoliuose“.

Dar kartą prisiminkime JAV Prezidento D. Trampą inauguracinę kalbą: Mes daugiau netoleruosime politikų, kurie tik kalba, bet neveikia, kurie nuolat tik skundžiasi, bet niekada nieko nedaro dėl to. Tuščių kalbų metas praėjo. Atėjo laikas veikti. Neleiskite niekam jums aiškinti, kad tai padaryti neįmanoma.

JAV pradeda gerbti save. Laikas ir Lietuvai tai daryti. 1990 m. vasario 24-ąją išrinktos XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio deputatai dieną naktį dirbdami iki 1990 m. kovo 11-osios paruošė ne tik Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atstatymo Aktą, bet ir aibę paruošiamųjų bei susijusių nutarimų ir įstatymų projektų, kurie turėjo nesikirsti su JAV ir kitų Vakarų šalių priverstinio Baltijos šalių inkorporavimo į Tarybų Sąjungą nepripažinimo principu, bet ir nesuteiktų Kremliui preteksto interpretuoti, kad mes pažeidėme TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijas.

Kodėl mes nesididžiuojame, kad ne mistinis ir neegzistavęs Atkuriamasis Seimas, „sukurtas“ tik 1996 m. Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio Seimui pateiktame jo paruoštame nutarimo projekte, bet vienintelis bent man istorijoje žinomas okupacinės valdžios aukščiausiasis valdymo organas (Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba) atkūrė okupuotos valstybės nepriklausomybę!?

1990 m. kovo mėnesį per keletą dienų naktų paruošėme vėliau ne kartą keistą ir Laikinąjį pagrindinį įstatymą, nes reikėjo gyventi ir realų, ne tik teorinį gyvenimą. A.a. profesoriaus Kazimiero Antanavičiaus suburtos ekonomistų, finansininkų ir teisininkų grupės dėka turėjome ne tik paruoštus įstatymų projektus dėl perėjimo nuo planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, bet ir į šią Aukščiausiąją Tarybą išrinktus deputatus – šiuos įstatymo projektus ruošusius asmenis. Ne viskas ir tuomet buvo paprasta ir aišku. Nežinios buvo dar daugiau. Tačiau mes dirbome, klydome, taisėmės. Diskutavome, ginčijomės, pykomės tarpusavyje, bet dirbome ir judėjome pirmyn. Dirbdami mokėmės ir atgal nesigręžiojome. Gaudėme kiekvieną žinią, kuri mums padėtų susiorientuoti sudėtingoje ir mūsų likimą lemiančioje tarpautinėje padėtyje. Paramos ir po Kovo 11-osios, ir po kruvinosios Sausio 13-osios sulaukėme, visų pirma, iš Rusijos valdžios, oponavusios TSRS valdžiai. Prasmingas būtų Vilniuje paminklas ne Frankui Zappai, o Rusijos TSFR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, vėliau – Prezidentui, Borisui Jelcinui.

Ar turi Seimas, Vyriausybė, Prezidentė Lietuvos veiksmų planą šioje sparčiai besikeičiančioje tarptautinėje situacijoje? Bent viešai apie tai neskelbiama. Bijau, kad jie net bijo pagalvoti apie tai, kad gali tekti patiems kažką spręsti. Ne tik alkoholio vartojimo ar nevartojimo, vaikų paėmimo iš šeimų ir nelegalių imigrantų priėmimo ir globojimo įstatymus.

Užsisliūliavimas, kad 2,5% nuo BVP karo išlaidoms yra visuotinė Lietuvos gelbėjimo panacėja, yra didelė klaida. Kaip bevertintume A. Smetonos valdymą ir jo klaidas, vis tik tuomet Lietuva ir dėl diplomatinės veklos viena paskutiniųjų buvo okupuota Europoje. Ar mename diplomatinę Lietuvos kovą Tautų Sąjungoje dėl Lietuvos valstybių sienų, tarptautinio pripažinimo, priešinimąsi Vilniaus krašto priskyrimui Lenkijai? Tokia tuomet buvo Tautų Sąjungos nuomonė. Todėl šiandieninė Lietuvos valstybė be užsienio politikos ir diplomatijos – tai ne valstybė, o savo likimo tyliai ir nuolankiai belaukianti Europos provincija. Tokią valdžią garbingą valstybės šimtmetį pasitinkanti Lietuvos valstybė vargu ar turėjo.

Pradėkime ir mes gerbti save ir galvoti apie savo valstybę. Ne žodžiais, kas grąžiau sutiksime Vasario 16-osios šimtmetį ir kokiam kiemsargiui, vaizduosiančiam Joną Basanavičių, kokią šluotą į rankas įbruksime.

Gerbkime valstybę ir tautą, visų pirma, atsakomybės jausmu dėl jų likimo. Ne šūkiais ir naujais simboliais, paniekinančiais mūsų istoriją, kurios praktiškai nežinome ir kuri nuo mūsų slepiama.

Tuomet ir mes gerbsime save, ir žmonės gerbs valdžią, kiti gerbs mus.