„Mokslininkai irgi tokie pat žmonės, kurie ne tik lindi laboratorijose, bet taip pat turi telefonus bei daro asmenukes“, – šypsosi šiemet už geriausią disertaciją socialinių ir humanitarinių mokslų srityse apdovanotas dr. Lukas Macijauskas. Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) apgynęs ekonomikos mokslo krypties daktaro disertaciją, jaunasis mokslininkas nepabijojo per apdovanojimų ceremoniją pasidaryti asmenukę su LR Prezidente Dalia Grybauskaite ir taip užkariavo daugelio simpatijas. Taigi, apie laužomus stereotipus, skaitymo svarbą ir gerąja prasme „pačiuožusius“ kolegas – su mokslo daktaru, kuris yra ir itin sėkmingai veikiančio investicinio fondo „Synergy Finance Tactical Asset Allocation“ įkūrėjas.
– Kaip jautėtės gavęs „Geriausios disertacija“ apdovanojimą iš pačios Prezidentės rankų?
– Jausmas tikrai geras. Juokaujame, kad reikėjo mokytis dvidešimt penkerius metus, o, kai viso to finišas itin geras, tikrai labai smagu. Na, buvo galima tikėtis, kad pakliūsiu tarp laureatų, tačiau apie laimėjimą susimąsčiau tik tada, kai salėje teko sėdėti Prezidentei iš dešinės.
– Socialiniuose tinkluose plačiai pasklido jūsų asmenukė su Prezidente. Kaip kilo idėja ją pasidaryti?
– Tai buvo skirta gražiam atsiminimui, bet kartu turėjo ir tam tikrą socialinę potekstę. Manau, kad mokslas, jaunųjų mokslininkų veikla turėtų būti populiaresni, kitaip parodomi. Visi juk džiaugiasi sportininkų, menininkų pasiekimais, kodėl negalėtų pasidžiaugti ir mokslininkų laimėjimais? Juk jaunieji mokslininkai tikrai dirba ne dėl pinigų, aukoja savo laiką dėl ateities kartų, o daugeliui, panašu, net neaišku, ką jie veikia. Taigi, tos nuotraukos mintis buvo parodyti, kad ir mokslininkai yra gyvi žmonės, kurie nesėdi užsidarę, irgi turi telefonus ir daro asmenukes. Ir netgi sulaukia Prezidentės palaikymo. Net jei būčiau nelaimėjęs, vis tiek ta asmenukė būtų atsiradusi, dabar tiesiog išėjo du viename (juokiasi).
– Ar dėl gauto apdovanojimo kažkas pasikeitė?
– Apdovanojimą pasistatėme savo biure, konferencijų kabinete, kur vyksta susitikimai su klientais, partneriais. Retai verslo įmonėse išvysi mokslinį apdovanojimą, jis yra gana nestandartinis atributas, nešantis pakankamai gilią žinią. Tai – didelis pliusas.
– Nedažnai, būdamas sėkmingu verslininku, žmogus siekia ir aukštų mokslinių laipsnių. Kodėl jums tai svarbu?
– Manau, kad mokslas turėtų būti bent jau patariamasis balsas daugelyje gyvenimo sričių. Juo, o ne šamanais iš Amazonės, reikėtų pasikliauti renkantis mitybą. Juo reikėtų pasitikėti ir pradedant sportuoti – juk mokslininkai galėtų papasakoti, kodėl, sakykime, atsilenkimai yra geriau už pritūpimus. Mūsų įmonės veikla – investicijų valdymas. Tai glaudžiai siejasi su finansų inžinerija, kuri turi turėti savo teoriją, metodiką, fundamentus. O to visiškai nėra: manoma, kad sėkmingas investicijų valdymas yra valdytojo sėkmės ir talento reikalas. Visiškas absurdas! Priešingai nei, sakykime, chirurgai, investicijų valdytojai laikui bėgant netobulėja, nes šis menas visiškai neatsiskleidžia – kartais pavyksta, kartais ne.
Nebūtinai, renkantis doktorantūros studijas, vienintelis kelias yra dėstytojo, profesoriaus karjera. Jei visuomenėje būtų daugiau tokių daktarų, kurie, nors ir nedėstytų, puikiai išmanytų teoriją, ji tikrai daug sparčiau tobulėtų. Pasikartosiu, dar gajus stereotipas, kad mokslininkai sėdi užsidarę laboratorijose.
– Norite laužyti stereotipus?
– Na, norėčiau, kad mokslininkai dažniau išnaudotų savo turimą mokslinį potencialą. Labai dažnai būna, kad mokslas lieka mokslu, o prie kažko praktiško ir neprieinama. Galbūt kartais geriau būti šiek tiek silpnesniu mokslininku teoretiku, bet šiek tiek stipresniu praktiku, kad tavo nuomonė būtų dar svaresnė.
– Kaip manote, ką jums pačiam davė disertacijos rašymas?
– Manau, kad tai suteikė minčių dėliojimo principą: jeigu turi idėją ar hipotezę, jai reikia ieškoti paaiškinimų arba sprendimų. Neužtenka paklausti trijų draugų ar trijų profesionalų, reikėtų pasižiūrėti, kas teigiama atlikus tyrimus. Tiesiog reikia suprasti, kiek yra svari pateikta informacija – tai praverčia daugelyje gyvenimo sričių. Jeigu nėra jokio citavimo, nuorodos į tyrimą, tai praleidžiu tiesiog kaip nereikalingą triukšmą, ir tos informacijos sumažėja, nuo jos kiekio nebesvaigsta galva.
– Kiek pati disertacijos tema „Finansų rinkų dalyvių iracionalumu paremta taktinė turto alokacija“ susijusi su jūsų veikla?
– Visa disertacija rašyta apie realų mūsų fondą, tad ryšys yra tiesioginis. Tas pritaikymas praktikoje, matyt, ir buvo vienas iš svarbesnių momentų, lėmusių mano disertacijos sėkmę. Ypač svarbu tai, kad socialiniuose moksluose labai sunku kažką įgyvendinti praktiškai. Šiuo metu vedame mokymus, kuriuose visa mano disertacija sudėta į dešimt paskaitų, viskas paaiškinta, kaip tai pritaikoma praktiškai.
– Kodėl gintis daktaro laipsnį pasirinkote būtent VGTU?
– Kai stojau į magistrantūrą, tik vienintelis VGTU turėjo magistro laipsnio studijas, kurios vadinosi investicijų valdymas. Čia besimokydamas susipažinau su profesoriumi Aleksandru Vytautu Rutkausku. Jis yra aktyvus profesorius: vis dar ieško investicinių sprendimų, formulių, bando realiai dalyvauti rinkoje. Sakyčiau, kad doktorantūros studijas VGTU rinkausi būtent dėl šio profesoriaus, su kuriuo, žinojau, galėsiu pasikalbėti savo darbo tema. Yra du keliai: arba renkiesi pasauliniu mastu geriausius universitetus, arba tą, kuris arčiau, ir kuriame yra tave dominančios srities ekspertų. Man labai svarbu buvo ir tai, kad VGTU yra būtent inžinerinis universitetas, ši filosofija yra perduodama ir į socialinius mokslus.
– Kokių įspūdžių liko iš šių studijų?
– Niekada nebuvau moksliukas, kuris gaudavo tik dešimtukus. Kaip puikiai įsiminė doktorantūros pabaiga su apdovanojimu iš Prezidentės rankų, taip pat puikiai prisimenu ir pirmąją dieną. Buvo visų VGTU doktorantų susirinkimas, vadovas pasakojo, koks nelengvas kelias mūsų laukia. O aš, sėdėdamas paskutiniame suole kaip tie, kurie nusirašinėja, galvojau, jog priekyje sėdintys žmonės yra savo vietoje, yra pasirengę. O kaip man seksis – pamatysim (juokiasi). Doktorantai, daktarai yra labai įdomūs, šviesūs žmonės, gerąja prasme lengvai „pačiuožę“, daug kuo domisi, su jais smagu diskutuoti – tai, matyt, ir yra geriausias įspūdis.
– Ką patartumėte jauniems žmonėms, norintiems daug pasiekti, galbūt pakartoti jūsų sėkmės istoriją?
– Gal nuskambės labai banaliai, bet patarčiau skaityti knygas. Informacijos yra labai daug, pravartu anksti susirasti ne populistinės, o techninės literatūros, kad ir kokia šlykšti ji būtų. Man, skaitant pirmuosius gyvenime mokslinius straipsnius, kilo klausimas, ar jie patys suprato, ką parašė. Visgi, perskaičius jau kokių dvidešimt, smegenyse susidėlioja būdas suvokti, kas rašoma. Jeigu kokia nors tema patinka – ar tai būtų marketingas, ar fizika, ar molekulių tyrinėjimas – reikėtų ja domėtis. Perskaičius penkias savo temos knygas dar nesi jos specialistas, bet tikrai labai rimtas pretendentas į juos. Nuo to viskas ir prasideda.
