Kauniečiai paminėjo 1956-ųjų Vengrijos revoliuciją ir Vėlinių įvykius (nuotraukos)

Spalio 21 d. Kaune buvusiose Senosiose kapinėse prie Vytauto prospekto vyko tradicinis 1956 metų Vėlinių įvykių ir Vengrijoje vykusios antisovietinės revoliucijos minėjimas.

Minėjime dalyvavo ir Kauno sąjūdžio atstovai su Lietuvos laisvės kovotojais.

Vengrijos revoliucija

1956 m. antisovietinis sukilimas Vengrijoje, dar vadinamas Vengrijos revoliucija, prasidėjo 1956 m. spalio 23 ir truko iki lapkričio 10 d. Sukilimas prasidėjo spalio 23 d. studentų demonstracija Budapešte. Budapešto Technikos universiteto studentai surengė demonstraciją solidarizuodamiesi su lenkų darbininkų sukilimu Poznanėje. 1956 metų birželį Poznanėje vykę protestai  buvo pirmieji plataus masto veiksmai prieš Lenkijos komunistinę valdžią.

Prie studentų demonstracijos prisijungė tūkstančiai žmonių. Po mitingo Jozefo Bemo aikštėje, dalis demonstrantų patraukė prie Vengrijos parlamento, o didesnė dalis prie valstybinio Radijo pastato. Ketinta mitingo reikalavimus paskelbti per valstybinį radiją. Iš Radijo pastato į demonstrantus imta šaudyti. Gavę ginklų iš vengrų karių demonstrantai šturmavo pastatą. Studentai įsiveržė į radijo pastatą, bet jiems buvo sutrukdyta pareikšti savo reikalavimus.

Vakare apie 300 000 žmonių susirinkę prie  Vengrijos parlamento reikalavo spaudos bei žodžio laisvės, laisvų rinkimų, daugiau nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos, taip pat buvo reikalaujama Vengrijos vyriausybės vadovu paskirti komunistą reformatorių Imrę Nadį.

Vengrijos darbininkų partijos centrinio komitetas tą pačią naktį I. Nadį paskyrė ministru pirmininku.

Lapkričio 10 d. sovietų kariuomenė įžengė į Vengriją. Žuvo apie 2-3 tūkst. vengrų ir apie 750 sovietų okupantų. Tūkstančiai žmonių buvo sužeista ir apie ketvirtį milijono gyventojų buvo priversti bėgti iš savo tėvynės. I. Nadis buvo pakartas.

Vėlinių įvykiai Kaune

Sovietams numalšinus ginkluotą partizaninį pasipriešinimą Lietuvos miškuose, tauta okupantams vis labiau ėmė priešintis taikiu – kultūriniu būdu. Tokio taikaus pasipriešinimo vienu iš simbolių buvo Vėlinės – nuo seno Lietuvoje švenčiama senoji baltiška Vėlių pagerbimo diena.

Kauniečiai per Vėlines eidavo į miesto kapines Vytauto prospekte (dabar – Ramybės parkas) ir lankydavo garsių lietuvių kapus, dėjo gėles prie paminklo „Žuvusiems už Tėvynę“. Kapinėse degdavo žvakutes, giedodavo tautines dainas ir giesmes.

1955 m. lapkričio 2 d. Kaune įvyko nesankcionuotas Vėlinių minėjimas bei susirėmimas su milicija.

1956 m. lapkričio 2-osios vakare į kapines Vytauto prospekte prie paminklo „Žuvusiems už Tėvynę“ susirinko apie 10 tūkst. žmonių, kurių nemažą dalį sudarė vyresniųjų klasių moksleiviai ir studentai.  Susirinkusieji degė žvakutes, giedojo Lietuvos himną bei įvairias patriotines dainas. Susikibę rankomis keliomis eilėmis apjuosė paminklą, prie kryžiaus pridėjo daug degančių žvakučių. Imta skanduoti šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin rankas nuo Vengrijos!“

Iš žmonių turimų šalikų bei skarelių buvo sudarytos dvi Lietuvos tautinės vėliavos. Milicijos ir KGB daliniai iš anksto buvo pasiruošę galimiems neramumams. Vėlinių dieną buvo sustiprintas kariuomenės ir milicijos patruliavimas. Milicininkai ir kgbistai bandė išvaikyti susirinkusiuosius. Tuomet netikėtai šventės dalyviai ėmė priešintis. Vėlinės peraugo į spontanišką protesto akciją, o vėliau į riaušes.

1957 m. per Vėlines Kaune kapinėse susirinko apie 1,5- 2 tūkst. žmonių, buvo deginamos žvakutės, giedamos giesmės. Tarp milicijos ir susirinkusiųjų įvyko susirėmimas.