L. Jurša. Lietuviai turi išgirsti ir antrąją pusę – Azerbaidžaną

Dienos šviesą išvydo Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija“. Tai – antroji Mokslotyros instituto išleista knyga apie Azerbaidžaną. Pirmą, „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“, parašė istorikas Algimantas Liekis. Šį kartą į Azerbaidžano praeitį ir dabartį pažvelgta lietuvio žurnalisto akimis.

Juoduoju sodu azerbaidžaniečiai nuo seno vadino Kalnų Karabacho kraštą, tuo sakydami, kai tai – brandus, derlingas, gyvybingas sodas. Jau visą ketvirtį amžiaus šis kraštas yra kruvina Azerbaidžano žaizda.

Autorius klausia: kodėl Lietuva ne visuomet prisimena, jog Kalnų Karabachas ir septynetas greta esančių Azerbaidžano rajonų atplėšti jėga, dalyvaujant ne tik Armėnijos, bet ir Rusijos karinėms pajėgoms, paminant visas tarptautines normas bei taisykles? Gimtųjų namų neteko vienas milijonas taikių azerbaidžaniečių!

O juk iš azerbaidžaniečių atimti Kalnų Karabachą yra tas pats, kaip iš Lietuvos atimti Vilniaus kraštą, iš Latvijos – Latgalos žemes, iš Estijos – Narvą.

Apie Ugnies šalį – be išankstinio nusiteikimo

Autorius atsako į numatomą skaitytojų klausimą, kodėl jis domisi Azerbaidžano istorija ir nūdienos gyvenimu. Tam G. Visocką paskatino lietuvių rašytojo Vinco Mickevičiaus-Krėvės, kadaise gyvenusio legendomis apipintame senajame Baku mieste, raštai. Mūsų literatūros klasikas apie lietuviams beveik nežinomos Ugnies šalies už Kaukazo kalnų garbingą praeitį rašė pakiliai ir vaizdingai. Rašytojas žavėjosi šiuo daug iškentėjusiu kraštu ir jo ištvermingais žmonėmis.

Azerbaidžanas, – rašo Gintaras Visockas savo knygoje „Juodojo sodo tragedija“, – tolima musulmoniška šalis, bet jos istorija, įskaitant ir pergales, ir praradimus, labai panaši į mūsiškę, lietuviškąją. Lietuva turinti ko pasimokyti iš Azerbaidžano. Azerbaidžanas vertas to, kad mes, lietuviai, jį geriau pažintume, su juo susidraugautume.  

Deja, iš SSRS vergijos išsilaisvinusioje Lietuvoje ėmė šaknytis mitai, esą Azerbaidžano valstybė skriaudžia savo kaimynus, tautines mažumas ir, be naftos verslovių, neturi nieko įdomaus.

Po to, kai Armėnija su Rusijos pagalba nuo Azerbaidžano ginklu atplėšė Kalnų Karabachą ir kitas žemes, Lietuvoje, pasak autoriaus, nesusivokiama ar nenorima suvokti, kas agresorius, o kas – auka.

Autoriaus akimis, Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, vis nutylima apie Azerbaidžaną net ir tada, kai jis vertas akivaizdaus pagyrimo, užtarimo ar pagarbos. Dažniau ieškoma priekabių. O štai dėl Armėnijos viskas priešingai.

Žurnalistas daug kartų lankėsi Azerbaidžane ir teigia, kad ši šalis ne tokia, kokią paprastai įsivaizduojame. Azerbaidžanas daug modernesnis, civilizuotesnis, demokratiškesnis, tvarkingesnis, draugiškesnis, taikingesnis, nei Vakarai linkę manyti.

Autorius pasakoja apie savo keliones į Azerbaidžaną, kur dalyvavo Baku Tarptautiniame humanitariniame forume, lankėsi pabėgėlių iš Armėnijos ir armėnų okupuotų Azerbaidžano žemių stovyklose, kalbėjosi su kolegomis, politikais ir paprastais žmonėmis. Žurnalisto pašnekovai stebėjosi, kodėl Europoje esama tiek daug žmonių, palaikančių ne auką, o agresorių.

Iš tikrųjų, sutinka autorius, Lietuvoje nemažai kalbama ir rašoma apie čečėnų, gruzinų, moldavų, ukrainiečių nuostolius priešinantis Rusijos agresijai, o apie Azerbaidžano netektis dėl Rusijos palaikomos Armėnijos agresijos žinoma labai mažai.

Azerbaidžano vadovybė siekia draugauti tiek su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, tiek su Europos Sąjunga. Todėl prarasti galimybę bendradarbiauti su šia musulmoniška valstybe vien dėl to, kad tai nepatinka Armėnijai, būtų, autoriaus nuomone, šiurkšti ir strategijos, ir taktikos klaida.

Jeigu jau genocidas – tai kodėl tik armėnų?

Savo knygoje Gintaras Visockas primena, kokį pageidavimą išgirdo amerikiečių mokslininkas, Kaukazo tautų istorijos tyrėjas Robertas Hjusonas (Robert Hewson), viešėdamas Jerevane: jums, vakariečiams, nėra reikalo patiems tyrinėti –  tiesiog išverskite į kitas kalbas Armėnijos mokslų akademijos darbus.

Armėnai turbūt labai nesupyko, kai Lietuvoje 2014 metais išėjo dabar nedaug kam žinomo austrų rašytojo Franco Verfelio (Franz Werfel, 1890-1945) romano „Keturiasdešimt Musa Daga dienų“ vertimas. Prieš 80 metų šią knygą parašęs autorius pačioje Austrijoje nepamirštas – 1990 metais ten išleistas jam skirtas pašto ženklas. O 1995-aisiais austrų rašytojo portretas pasirodė ir ant pašto ženklo Armėnijoje – čia jį pagerbė už tai, kad savo romane Osmanų imperijos pavaldinius armėnus vaizduoja kovotojais prieš turkų priespaudą ir terorą. Armėnus gaudo ir tremia, o čia keli tūkstančiai žmonių 40 dienų neva didvyriškai ginasi nuo vyriausybinės kariuomenės ant Mozės kalno, Viduržemio jūros pakrantėje, kol pagaliau išsigelbsti prancūzų atsiųstais karo laivais.

Tuo tarpu kito austro – autoritetingo istoriko ir rašytojo Ericho Faiglo (Erich Feigl, 1931-2007) – lietuviškai išleistų knygų neturime. Gali būti, jau patys pavadinimai (rusiškai išėjo „Армянская мифомания“, „Миф террора. Армянский экстремизм: его причины и исторический контекст“ ir kt.) atgraso leidėjus: nediplomatiška armėnus vadinti ekstremistais…

Taigi E.Faiglas tvirtina, jog Verfelis savo romaną sukūrė pasikliaudamas vienašališkais armėnų liudijimas ir jų pakištomis klastotėmis. E.Faiglo surinktais įrodymais, didvyriškoji Musa Dago gynyba buvo vienas iš daugelio armėnų sukilimų, parengtų padedant su Osmanų imperija kariaujančioms Santarvės šalims – Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir Rusijai.

Maža to! E.Faiglas tvirtina (ir anaiptol ne jis vienas), kad 1915-1916 metais ir vėliau Osmanų imperijos rytinėse provincijose (Rytų Anatolijoje) nepalyginti daugiau nei armėnų žuvo turkų ir kurdų – nuo vietinių armėnų sukilėlių ir Rusijos kariuomenės priešakyje į šias provincijas įsiveržusių vadinamųjų armėnų savanorių būrių.

Armėnų tautoje balandžio 24-oji – Didžiosios piktadarystės aukų atminimo diena; dar dviejose dešimtyse pasaulio valstybių, taip pat ir Lietuvoje, toji piktadarystė minima kaip armėnų genocidas. Jo 100-mečio išvakarėse Lietuvos Seimui pateiktame Parlamentinių ryšių su Armėnijos Respublika grupės pirmininkės Dangutės Mikutienės pranešime pasakyta, kad 1915-1916 metais buvo sunaikinta apie 1,5 milijono armėnų. Apie mažiausiai 2 milijonus žuvusių musulmonų – nė žodelio.

Jeigu jau genocidas – tai kodėl tik armėnų?

Amerikiečių mokslininkas Džastinas Makartis (Justin McCarthy) taip aiškina: Vaizduoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius kaip armėnų genocidą paprastai pavyksta dėl nedidelės gudrybės: niekur neminėti musulmonų žudynių, o kalbėti tik apie armėnų žudymą. Anot šio mokslininko (vėlgi – ne jo vieno), tiesa yra ta, kad Osmanų imperijos rytiniuose rajonuose žuvo ir krikščionys, ir musulmonai. Jie patyrė didžiausias baisybes, ir todėl absurdiška skaičiuoti, kieno kančios buvo didesnės.

Kieno patariamas Lietuvos Respublikos Seimas pripažino armėnų genocidą (2005), sunku pasakyti. Pasak Gintaro Visocko, nei vienas Lietuvos istorikas nebuvo šios temos studijavęs nei turkų, nei azerbaidžaniečių archyvuose. Bet žinome Vakarų valstybes tuoj po karo itin garsinus turkų žvėriškumą – kad pateisintų savo kėslus užgrobti Osmanų imperijos žemes (jas santarvininkai iš anksto buvo pasidaliję tarpusavyje, skyrę dalį ir armėnams). O to tik ir reikėjo armėnams. Jų išeivijoje veikiančios lobistinės organizacijos nuo seniausiai atakavo ir mūsų dienomis atakuoja dar nepriveiktų valstybių parlamentus, vyriausybes, rimtąją žiniasklaidą: pripažinkite armėnų genocidą!

Armėnijos vadovas piktinosi Turkijos valdžia, kodėl ši nepripažįstanti 1915 metais prieš armėnų tautą įvykdyto genocido, – primena Gintaras Visockas tai, kur labiausiai lenkė pasisakydamas per Rusijos televiziją Armėnijos vadovas prezidentas Seržas Sargsianas tuoj po „Didžiosios piktadarystės“ 100-ųjų metinių sukakties. Priekaištavo dėl to ir visai pasaulio bendruomenei. Ir – maža gudrybė – nė žodelio neištarė apie armėnų kovotojų nusikaltimus.

Du pastaruosius dešimtmečius armėnų propaganda itin triukšmingai trimituoja apie armėnų 1915 metais patirtas nelaimes ir reikalauja pripažinti jas genocidu. Bet visa tai – vėlgi tik politika, visa tai daroma tos pačios pasaulio visuomenės akims apdumti – na, užgrobėme Azerbaidžano žemes, bet kaip žiauriai armėnus yra nuskriaudę musulmonai ir to vis nepripažįsta!

Mes priversime juos šaudyti į mus!

Štai ką galime sužinoti iš „Juodojo sodo tragedijoje“ pristatyto britų žurnalisto Skotlendo Lidelo (Robert Scotland Liddell), dirbusio karo korespondentu Kaukaze 1919 metais.

Britų žurnalistas korespondencijoje „Karas su musulmonais. Armėnai vėl puola“ (1919, sausio 30, Tbilisis) rašo, kad tuoj po praėjusį rudenį pasirašytų paliaubų armėnai, pamatę azerbaidžaniečių pajėgas atsitraukiant, išdavikiškai užpuolė musulmonus Zangezūre ir nusiaubė apie 40 kaimų.

Armėnija nelaiminga dėl to, rašo žurnalistas, jog ten stipriausia yra „Dašnakcutiuno“ partija. Tai teroristinė revoliucinė organizacija, kuri daugelį metų sąmoningai kurstė armėnus puldinėti musulmonus. Kai pastarieji duodavo užtarnautą atkirtį, dašnakai imdavo apie tai garsiai šaukti, kad pasaulio akyse sukeltų simpatijas vargšams armėnams.

Sumaniai ir sistemingai varydami propagandą, rašo toliau Lidelas,  jie įgyja daug nepelnytų simpatijų. Pasak žurnalisto pašnekovo anglų karininko, armėnų propaganda  „engimu“ vadina tai, kas iš tikrųjų yra visiškai užtarnautas atpildas.

Sumgaito apybraiža

Greitai sueis trys dešimtys metų, o vis tik iki galo nežinome, kas atsitiko tuometinės Azerbaidžano SSR mieste Sumgaite. Apie tai Gintaras Visockas kalba apybraižoje „Sumgaito detektyvas“. Čia pažvelkime į tuos įvykius per aptariamo armėnų propagandos reikalo prizmę.

Sumgaito pogromai (1988, vasario 27-29) dabar jeigu prisimenami, tai trimis žodžiais: azerbaidžaniečiai pjovė armėnus. Esą tarp miestą su didžiausiais vargais pasiekusių iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių ėmė sklisti nežinia kieno platinami raginimai atkeršyti armėnams už išvarymą ir tautiečių mirtis; tris dienas mieste chuliganai medžiojo armėnus, padeginėjo ir niokojo jų būstus.

Nemažai autorių, tarp jų ir armėnų, dėl kraujo praliejimo kaltino SSRS pareigūnus, nedavusius įsakymo Sumgaite sutelktiems sovietiniams kariniams daliniams, vidaus kariuomenei ir milicijos pajėgoms malšinti riaušių ir leidusius jų valdomoje žiniasklaidoje skelbti abiejų pusių provokacinius pareiškimus.

Atrodytų, Armėnija čia niekuo nedėta: įnirtusių pabėgėlių kerštas, komunistų valdžios arba neryžtingumas, arba konflikto skatinimas. Tuo tarpu buvęs SSSR valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininkas Vladimiras Kriučkovas vėliau pripažino, jog į Sumgaitą pogromų kurstytojus atsiuntę draugai iš Armėnijos.

Dabar žinome: žmogus, kurstęs minią atkeršyti armėnams už azerbaidžaniečių išvarymą iš Armėnijos, kartu su visais šaukęs „Karabachas mūsų!“, o po to paraginęs „Aš turiu sąrašus, paskui mane!“, tik dėjosi pabėgėliu. Iš tikrųjų tai buvo tris kartus teistas armėnas … Eduardas Grigorianas.

Sumgaito pogromų aplinkybes tyrę sovietiniai tardytojai E.Grigorianą apklausė kaip liudytoją, bet vėliau pabėgėlį atpažino nukentėjusieji ir jis tapo pagrindiniu įtariamuoju. Kaip išaiškinta, Edikas vadovavo pusšimčiui ar daugiau savo kriminalinės praeities nepamiršusių zekų, palaidūnų nepilnamečių ir kitokių riaušininkų, tarp kurių buvo ir du jo broliai; gaujos vadeiva turėjo kažin kokį nežinomų asmenų jam duotą armėnų sąrašą –  spėjama, nemokėjusių duoklės armėnų separatistinėms organizacijoms.

E.Grigorianą apkaltino 6 žmonių nužudymu (oficialiais duomenimis iš viso buvo  nužudyti 26 armėnai ir 6 azerbaidžaniečiai), moterų žaginimu, piliečių turto plėšimu ir naikinimu. Nukentėjusieji – armėnų tautybės. Už visa tai teismas nuteisė jį viso labo 12 metų nelaisvės. 1991-aisiais Armėnija kalinį E.Grigorianą perdavė Rusijai, kur jis netrukus buvo paleistas. Vėliau Azerbaidžanas prašė jį išduoti, bet veltui.

Armėnams Sumgaito pogromas turėjo priminti Osmanų imperijos represijas prieš tautiečius Pirmojo pasaulinio karo metais ir nuteikti minčiai, kad kelio atgal nėra: Baku jiems neleis gyventi ir Maskva neužtars – mušk azerbaidžaniečius.

 „Juodosios knygos“ laukta 80 metų

Knygos „Juodojo sodo tragedija“ 3-iojoje dalyje „Azerbaidžano golgota“ Gintaras Visockas supažindina su 2002 metais išleistu Azerbaidžano nacionalinės mokslų akademijos Žmogaus teisių instituto veikalu „Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества XIX-XXI вв.“ (Armėnijos teroristų ir banditų grupių nusikaltimai žmonijai XIX-XXI amžiuose). „Trumpąja chronologine enciklopedija“ pavadintą knygą sudaro 400 puslapių.

Knygos  sudarytojai pratarmėje tikisi ją būsiant artima „Juodajai knygai“, kurios nesuspėjo išleisti 1918 m. gegužės 28 d. įkurtos Azerbaidžano Demokratinės Respublikos vyriausybė (1920 metų pavasarį Baku užėmus Rusijos bolševikų kariuomenei, Azerbaidžanas tapo sovietiniu).

Ši vyriausybė įsteigė Nepaprastąją tyrimo komisiją bolševikų nusikaltimams, įvykdytiems Pietų Kaukaze 1918 metų pirmoje pusėje, tirti. Tam paskatino Užsienio reikalų ministerijos pranešimas (1918, liepos 15), kad Europos spauda esanti visiškoje armėnų įtakoje ir skelbianti nebūtus dalykus. Štai jau keturi mėnesiai Azerbaidžano sritis siaubia gaujos, prisidengusios bolševikų ir kitais vardais, žvėriškai žudo taikius musulmonus, o Europą tepasiekia šias gaujas pasiuntusiųjų skleidžiamos visiškai priešingos žinios. Nepaprastajai tyrimo komisijai buvo pavesta tuoj pat, karštomis pėdomis, nustatyti nusikaltimų aplinkybes, jų vykdytojus, žalos dydį ir visa tai paskelbti spaudoje pagrindinėmis Europos tautų kalbomis.

Iš Komisijos nustatytų nusikaltimų kai kuriuos pagarsino Azerbaidžano atstovai Paryžiaus taikos konferencijoje, jie buvo aprašyti Stambule prancūziškai išleistoje 72 puslapių brošiūrėlėje, kurios pavadinimas, pažodžiui išvertus, skambėtų taip: „Dokumentai apie armėnų žvėriškumus prieš musulmonus“. Iš viso Komisijos per trumpesnį nei pusantrų metų laikotarpį sudarytoje byloje buvo 3 500 puslapių (36 tomai). Ketinta baudžiamojon atsakomybėn patraukti apie 200 asmenų (jie buvo amnestuoti 1920 metų pradžioje, Europos valstybėms pripažinus Azerbaidžano Demokratinę Respubliką de facto).

Baku mieste, kur azerbaidžaniečių gyveno gerus du kartus daugiau nei armėnų, 1918-ųjų pavasarį valdžią užgrobė bolševikų taryba, kurioje daugumą sudarė armėnai ir kuriai vadovavo Stepanas Šaumianas (šio kraugerio vardu vadinasi apsišaukėlės Kalnų Karabacho respublikos sostinė). Vien per tris dienas (kovo 30 – balandžio 1) Baku ir aplinkiniuose rajonuose bolševikai nužudė daugiau kaip 12 tūkst. azerbaidžaniečių, tarp jų – nemažai Persijos pavaldinių.

Kaip rašė pats Šaumianas atsiskaitydamas Maskvai, „Dašnakcutiuno“ ginkluotų būrių (3-4 tūkst. kovotojų) dalyvavimas suteikė pilietiniam karui nacionalinių skerdynių pobūdį, bet išvengti to nebuvo galima. Mes sąmoningai tai darėme.

1998 metų pavasarį Azerbaidžano Respublikos prezidentas Geidaras Alijevas išleido įsaką, kovo 31-ąją skelbiantį Azerbaidžaniečių genocido minėjimo diena. Ši diena pasirinkta todėl, kad 1918 metų pavasarį vykusios skerdynės buvo vienos iš kruviniausių, o 1919 ir 1920 metais Azerbaidžano Demokratinėje Respublikoje ji minėta kaip nacionalinio gedulo diena.

Spausdinti