Rugpjūčio 27 dieną Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje Nasrėnuose (Kūlupėnų sen., Kretingos r.) turėjo vykti tradicinė klojimo teatrų šventė. Deja, likimas pakeitė vaidinimo scenarijų ir vietą. Tą dieną į paskutinę žemišką kelionę artimieji, bendradarbiai, rajono vadovai, studijų draugai palydėjome ilgametį minėto muziejaus direktorių, šviesios atminties, iškilų žemaitį – Algirdą Čėsną ( 1958-01-30 – 2016-08-25). Pasidaliname keliomis jo studijų draugų išsakytomis mintimis palydint bičiulį.
Algirdas ir mes visi 1990 m. baigę Vilniaus universitetą ir gavę istorikų diplomus su atkurtos Lietuvos Vyčiu buvome pilni svajonių nuveikti ką gražaus, kilnaus Tėvynės labui. Buvome kelių grupės draugų branduolys, kurie labiau nei kiti dalinomės savo lūkesčiais, pasiekimais, bendravome tarpusavyje ir šeimomis. Mūsų jungtis buvo Algirdas, visada siekęs bendrystės. Jo pasirinktas siekis perduoti Didžiojo žemaičio Vyskupo M. Valančiaus kūrybinį palikimą ir dvasią šiuolaikiniam skubančiam žmogui dar labiau įtraukė bendramokslius, bičiulius domėtis šia XIX amžiaus asmenybe.
Lietuvoje turime pavyzdžių, kad muziejų darbuotojai ir jų šeimos tampa gyvąja muziejaus dalimi, neatskiriama savastimi. Vienas iš tokių pavyzdžių – Algirdo šeima. Algirdas, jo žmona Violeta bei jų atžalos – sūnus Simonas, dukros Viktorija ir Aistė – dvidešimt aštuonis metus buvo lyg gyvoji M. Valančiaus sodybos dvasia. Didžiojo žemaičio kūrybinis palikimas saugotas su žmogiška šiluma. Tai galėjo pajusti bet kuris apsilankęs muziejaus sodyboje, dalyvavęs mažesniuose ar didesniuose renginiuose. Algirdo ir jo šeimos neįkainojama patirtis, pasiaukojančio visuomeninio darbo ir kartu šeimos gyvenimo istorija reikalauja dvasinio ir mokslinio įvertinimo ir tyrimo.
Kas sekė Vyskupo M. Valančiaus gimtinės muziejaus gyvavimą, gali pastebėti, kad per tris nepilnus Algirdo ir jo šeimos darbo bei gyvenimo šioje sodyboje dešimtmečius įvyko didžiuliai pokyčiai. Algirdas dažnai įsiklausydavo į bendramokslių, M. Valančiaus palikimo tyrinėtojų, kitų kultūrininkų ar žingeidžių muziejaus lankytojų pasiūlymus, pageidavimus, patarimus ir su pasišventimu imdavosi vertingiausių pasiūlymų įgyvendinimo.
Taip iškilo didingas granitinis paminklas M. Valančiui, ąžuolynas, tautodailininkų skulptūros svarbioms Lietuvos ir Žemaitijos istorinėms datoms, asmenybėms, reiškiniams, rekonstruotas klojimas. Jau trečią dešimtmetį tęsiasi prasmingi kasmetiniai M. Valančiaus raštų skaitymai, klojimo teatrų pasirodymai, tradicinių audimų ir liaudies žaidimų užsiėmimai, vyksta kalendorinės šventės. Kai trūkdavo muziejaus sodybos tvarkymui lėšų ar specialistų, Algirdas mėgdavo save ir kitus padrąsinti savo senelių posakiu: „Akys baisininkės, rankos darbininkės“, kai imi ir padarai. Taip jis pasakojo apie klėtelės šiaudinio stogo perdengimo organizavimo darbus.
2002 m. teko laimė prisidėti prie nuotaikingos šventės–konkurso „Patiekalai iš bulvių“ su paskaitomis, vaidinimais, ir dainomis. Vėliau sekė konferencija, pastatyta vienintelė skulptūra Lietuvoje, skirta bulvės kelionei į Nasrėnus, Žemaitiją, aprašytai paties M. Valančiaus.
A. Čėsna tiek privačiai, tiek viešai pasakojo, kad muziejų nuolat remia Kretingos rajono savivaldybė, puikūs muziejaus santykiai palaikomi su M. Valančiaus viešąja biblioteka. Kultūros įstaiga visokeriopai rūpinasi Kūlupėnų seniūnija bei vietos M. Valančiaus pagrindinė mokykla. Jei kasdienybėje kas ir strigdavo, tai, kaip pats sakydavo: „savo bambėjimu nusibosdavau valdžiai, vėliau ar anksčiau reikalai išsispręsdavo“.
A. Čėsna buvo giliai susipažinęs su naujausiais M. Valančiaus biografijos tyrimais. Išsiteiravęs apsilankiusių lankytojų apie jų profesijas, išsilavinimą, kuriam etnografiniuam regionui save priskiria, savo pasakojimą pakreipdavo tokia linkme, kad visiems būdavo įdomu klausyti. Jam visuomet buvo svarbu, kad apie M. Valančiaus gimtinės muziejų būtu daugiau informacijos, pats rašė, kalbėjo, organizavo švenčių ir renginių video įrašus, juos platino. Dalyvavo muziejų asociacijos veikloje, elektroninei svetainei siųsdavo naujausią informaciją, ją dalindavosi su visais.
Jį užklupusi liga – išsėtinė sklerozė – leido judėti tik vežimėliu. Ši kūniška negalia buvo nugalima Jo ir šeimos pastangomis, pasišventimu pasirinktam siekiui. Tas Jo dvasinis gyvybingumas turbūt ne vieną privertė susimąstyti: „o ką aš padariau ir ką dar galiu padaryti Žemaitijos, Lietuvos klestėjimui, jos žmonių pasididžiavimui, atjautai“. Jis apie savo ligą kalbėjo: „Ko negali pakeisti pats, tebus atiduota Aukščiausiojo valiai“.
Pats turėdamas gerą humoro jausmą, žemaitiškai pasišaipydavo iš savo ligos. Pagilėjus ligai, jo vartai į išorinį pasaulį buvo pasišventusi jo žmona Violeta ir vaikai. Jie visi kartu mums buvo ir yra M. Valančiaus kūrybinio palikimo gyvoji ir tikroji evangelija, o Algirdas – Vyskupo M. Valančiaus dvasios palikimo vėliavnešys..
Vilnius, Nasrėnai 2016 08 27
labai sunki netektis .Geras ,šviesus Žmogus labai mylėjęs šį gyvenimą. Vaikystės draugas.