Išleista istoriko J. Skiriaus knyga apie Lietuvos valdžios ryšius su JAV lietuviais 1926–1940 m.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) istorikas prof. dr. Juozas Skirius išleido knygą „Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais 1926–1940 metais: suartėjimo kelių paieškos“. Knygoje autorius pasakoja apie Lietuvos ir išeivijos itin komplikuotų santykių raidą, analizuoja Lietuvos valdžios tikslus, priežastis, pastangas, priemones, būdus ir formas, siekia suartėti su užsienio lietuviais ir išryškinti skirtingus JAV lietuvių organizacijų ir įtakingų veikėjų požiūrius į suartėjimą su Lietuva, jo prielaidas ir konkrečius veiksmus. Knygoje bandoma atkreipti dėmesį į tai, kokį poveikį JAV lietuviai padarė Lietuvos vidaus ir užsienio politikai.

Autorius įsitikinęs, kad pirmiausia knyga turėtų sudominti tuos, kurie turi glaudų ryšį su emigracija – valdžios atstovai, patys išeiviai ir jų artimieji, istorijos mokytojai ir tyrinėtojai. Nors knyga yra mokslinio žanro, istorikas pripažįsta stengęsis rašyti kiek įmanoma suprantamiau, kad knyga būtų įdomi platesniam skaitytojų ratui. „Juk kiekviename tyrime galima rasti pikantiškų dalykų, knygos herojų veikimo sėkmių ir nesėkmių, gausybę naujų faktų, kurie padėjo konstruoti knygos tekstą“, – sako J. Skirius.

Tyrinėdamas Lietuvos vyriausybės ryšius su JAV lietuviais 1918–1940 m. profesorius sako pastebėjęs, kad po garsaus 1926 m. perversmo Lietuvoje šie ryšiai akivaizdžiai išaugo, o prezidento Antano Smetonos ir tautininkų vyriausybė rodė didesnį dėmesį užsienio lietuviams. „Kai kurie mano kolegos, tyrinėję panašias problemas, buvo užsiminę, kad tautininkai neturėjo aiškios politikos išeivijos atžvilgiu. Sukaupta medžiaga rodė priešingai – politika savo metodais ir formomis buvo labai aiški. Tautininkai ekonominiais ir tautiniais sumetimais labai siekė susigrąžinti išeivijos palankumą, kurį prarado įvykdę perversmą. Didžioji lietuvių išeivijos dalis, gyvenanti demokratinėje JAV valstybėje, skausmingai priėmė perversmą. Lietuvių išeivijai perversmas reiškė demokratijos Lietuvoje sumindymą, diktatūros įvedimą. Tiesiog buvo nusisukta nuo naujosios Lietuvos valdžios“, – pasakoja J. Skirius.

Suartėjimo kelių paieškos – tai gana sudėtingas ir itin nelengvas Lietuvos tautininkų vyriausybei uždavinys, kurį, pasak istoriko, labai racionaliai sprendė valdžios institucijos, ūkinės įstaigos, visuomeninės organizacijos ir pavieniai žymūs Lietuvos veikėjai, tokie kaip profesoriai Mykolas Biržiška, Fabijonas Kemėšis, Kazys Pakštas ir kt. „Vieną iš svarbiausių vaidmenų suvaidino tarpininkai, Lietuvos diplomatai, atstovai Amerikoje, pasiuntiniai Bronius Kazys Balutis ir Povilas Žadeikis, konsulai: Mikas Bagdonas, Antanas Kalvaitis, Jonas Budrys, Petras Daužvardis, kurie geriausiai jautė išeivijos „pulsą“, siuntė į Kauną savo pranešimus ir rekomendacijas, teikė Lietuvos valdžiai patarimų. Jų visų tikslas buvo rodyti gausiai lietuvių išeivijai palankų dėmesį, priminti jos nuopelnus atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, ieškoti būdų, ne kaip toliau „melžti“ užsienio lietuvius, bet su jais naudingai, abipusiškai bendrauti.

Labai įdomus ir tikrai racionalus pasiūlymas – nebesiųsti į JAV pas išeivius aukų rinkėjų, kaip buvo įvardyta – „ubagautojų“, kurie rinkdami savo partijoms ar organizacijoms dolerius, labai dažnai kritikuodavo kitas partijas ir tokiu būdu tik gilino susiskaldymą lietuvių visuomenėje. O Lietuvos valdžiai labai reikėjo išeivijos vienybės, o per ją ir visuotinio palaikymo kuriant tautinę Lietuvos valstybę. Todėl B. K. Balučiui pasiūlius buvo nuspręsta atitraukti išeiviją nuo politikos ir ją sudominti ekonominiais ryšiais su Lietuva – įtraukti JAV lietuvius prekiauti lietuviškais gaminiais, pirmiausia – mėsos ir pieno gaminiais. Lietuvos valdžia ir gamintojai matė perspektyvą – puikią JAV lietuvių rinką savo gaminiams. Bet tam reikėjo skubiai prisitaikyti prie kaprizingos savo reikalavimais JAV rinkos. Ir tai gana per trumpą laiką pavyko padaryti – buvo modernizuojamos „Maisto“ ir „Pieno centro“ įmonės, gaminiai supakuojami geriau, prekės tapo labiau konkurencingos su analogiškomis amerikietiškomis Lenkijos, Latvijos, Kanados ir kitų šalių. Lietuviški mėsos ir pieno gaminai nenusileido geriausioms konkurentų prekėms“, – pasakoja J. Skirius.

Tautininkų valdžiai Lietuvoje, kuri tvarkė krašto ūkį, labai reikėjo kapitalų. Autorius pasakoja, jog ji tikėjosi jų gauti iš praturtėjusių JAV lietuvių. „Buvo nuspręsta leisti jiems išskirtinomis sąlygomis lengviau įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvoje, skatinti vystyti verslą krašte. Todėl Lietuvos ministerijose buvo rengiami specialūs reklaminiai straipsniai į JAV lietuvių spaudą, 1931 m. Kaune buvo įkurta įstaiga – „Amerbiuras“, kuris teikė informaciją apie galimybes investuoti Lietuvoje atvykusiems užsieniečiams turistams. Kvietė geromis sąlygomis (už didesnius procentus nei JAV bankuose) dėti savo kapitalus į Lietuvos bankus ir panašiai“, – aiškina istorikas.

Siekiant paremti išeivijos lietuvišką švietimą ir kultūrą 1932 m. įkuriama organizacija – Draugija užsienio lietuviams remti (DULR), kurią dalinai finansavo Lietuvos valdžia. Ši organizacija – puikiausia Lietuvos reklama, demonstruojanti valdžios dėmesį lietuvių išeivijai. Nors JAV lietuviai buvo laikomi pačiais turtingiausiais ir labiausiai organizuotais išeiviais, bet ir juos, ir lietuviškas mokyklas pasiekdavo DULR parama lietuviškais vadovėliais, knygomis, laikraščiais. Išeivijos mokytojams Lietuvoje buvo rengiami nemokami kursai, į stovyklas kviečiami išeivių vaikai, duodamos stipendijos išeivijos studentams, studijuojantiems Lietuvos aukštosiose mokyklose.

„Tačiau Lietuvos valdžia gana vėlai susidomėjo turizmo nauda krašte“, – pastebi istorikas. Tik 1928 m. raginant JAV atstovų buvo pradėta darbuotis šia linkme. Todėl sukurti palankią turistams infrastruktūrą Lietuvoje neužteko laiko. „Tačiau Lietuvos valdžia ieškojo būdų, kaip pagausinti turistų iš užsienio skaičių: darė nuolaidas vizoms, palengvino apsistojimo ilgesniam laikui Lietuvoje sąlygas, pigino bilietų kainas turistų grupėms, keliaujančioms geležinkeliu. Metai iš metų gerėjo muitininkų darbas, jų elgesys su užsieniečiais. Valdžios atstovai labai kreipė dėmesį į elgesį su turistais. Jie nešė valstybei pinigus, kūrė darbo vietas. Tuo metu vyravo įsitikinimas, kad kiekvienas turistas vidutiniškai Lietuvoje palieka apie 1000 litų (viešbučiai, maistas, transportas, pramogos). Šiais laikais tas pats, bet nepalyginsi anų laikų turistinės infrastruktūros su šių dienų. Nebent to meto Lietuvos gamta buvo natūralesnė, kuria žavėjosi ir dabar žavisi užsieniečiai“, – šypsosi LEU profesorius. Jis pasakoja, kad turistų antplūdžio nebuvo. JAV lietuvių kasmet atvykdavo apie 1000–2500 žmonių. Kodėl tiek nedaug? Tai lėmė daug priežasčių: 1929–1932 m. ekonominės krizės metais nemažas kiekis mūsų išeivių prarado savo santaupas, sunyko jų verslai, nuskurdo, po krizės buvo sumažinta dolerio vertė ir lito atžvilgiu smuko beveik pusiau, todėl išeiviams nebuvo verta vykti pramogauti į Lietuvą, iki 1940 m. dar išeivių padangę temdė perversmo atgarsiai ir daugelis iš principo nenorėjo vykti į „diktatoriaus valdomą Lietuvą“, nepalankios reikšmės turėjo ir gausūs formalumai įforminant vizas, psichologiškai neigiamai veikė ir vizų mokestis, kurį palaipsniui Lietuvos valdžia paskyrė išeivijai.

Knyga „Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais 1926–1940 metais: suartėjimo kelių paieškos“, kaip ir kiekvienas istoriko tyrimas, – ne tik detalus analitinis žvilgsnis į praeitį, bet ir apmąstymai, ką davė praeitis dabarčiai, ko mes galime pasimokyti iš praeities. „Šiandien turime naują, labai gausią emigraciją. Apskaičiuota, kad per paskutinius dvidešimt metų emigravo iki 1 milijono lietuvių. Su jais taip pat palaikomi ryšiai. Patirtis gali būti naudinga dabartinės Lietuvos vyriausybės vykdomai politikai užsienio lietuvių atžvilgiu. Lietuviai nori, kad išvykę jų artimieji dirbti ar studijuoti į užsienį palaikytų kuo glaudesnius ryšius su Tėvyne, kad jų atžalos nenutautėtų, kuo ilgiau išlaikytų lietuvybę, kad grįžtų įgiję išsilavinimą, užsidirbę pinigų, kuriuos investuotų Lietuvoje. Užsienyje gyvenantys lietuviai gali būti puikūs Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos propagandistai ir „ambasadoriai“, investicijų ieškotojai pasaulio valstybėse. Tuo sėkmingai turėtų pasinaudoti atitinkamos Lietuvos valdžios institucijos ir visuomeninės organizacijos. Kaip tada, taip ir šiandien Lietuvos vyriausybės ir visuomenės tikslai, siekiai išeivijos atžvilgiu panašūs, tad ir sprendimai, priemonės tiems siekiams įgyvendinti taip pat turėtų būti jeigu ne panašūs, tai gana artimi savo forma ir taikomais metodais. Ši knyga – tai savotiškas vadovėlis, kaip galima palaikyti ryšius tarp Lietuvos ir jos išeivijos šiandien“, – taip savo knygą pristato profesorius J. Skirius.