Aktorius, bardas Kostas Smoriginas: Tolerancija kažkam apsimoka

Praėjusiame amžiuje apsimokėjo būti partiniu – tik taip galėjai padaryti karjerą. Šių dienų karjeristui irgi pravartu prikąsti liežuvį, jei nori, anot Kosto Smorigino, neiškristi iš apkabos, kitaip tariant, nepasirodyti esąs kitoks, – juk tolerancija ir politinis korektiškumas rasės, lyties, seksualinių mažumų ir pan. atžvilgiu privaloma postų siekiančių savybė (pamenat, kai viena parlamentarė dėl žodžio „negras“ atsiprašinėti buvo verčiama kone klūpomis).

Taip nutiko dėl to, kad naujos visuomenės konstruktoriai nubalsavo, jog žodis „negras“ yra nekorektiškas. Nors jų utopijas negailestingai šipuliais leidžia islamistai, jie nesiliauja balsavę už belytę, betautę, besielę malonumų minią.

Su aktoriumi, režisieriumi, Nacionalinės premijos laureatu Kostu Smoriginu kalbamės apie toleranciją.

– Suintrigavo jūsų pasisakymas apie televiziją: serialai, anot jūsų, nei šiokie nei tokie, bet jūs nekaltinate jų kūrėjų, scenarijai irgi prasti, bet jūs nekaltinate scenaristų, aktoriai vaidina šituose nei šiokiuose nei tokiuose serialuose, bet jūs ir jiems priekaištauti nelinkęs. Tai labai primena liberalią nuostatą – nėra nei teisiųjų, nei kaltųjų, nėra nuodėmės, tėra vien teisė klysti…

– Jaunas būdamas pavartočiau ir riebesnį žodį dėl serialų, bet kaip kaltinti kokį artistą, kad jis už tris šimtus eurų (ką už tris – už šimtą) pusę paros dirba, kad prisidurtų duonai… Serialai išties pobaisiai, bet, suprantate, man nesiverčia liežuvis iš savo varpinės kaltinti jų kūrėjų, juk aš irgi ne viską gyvenime padariau gerai arba labai gerai. Užtat ir žvelgiu atlaidžiai manydamas, kad tik dirbantis aktorius gali ko nors išmokti. Tik stebiuosi, kaip iki šiol Muzikos ir teatro akademijos Aktoriaus meistriškumo katedroje neatsirado, sakysim, fakultatyvo „kino menas“.

– Pagal jus tolerancija būtų atlaidumas?

– Didžiausias tolerantas, kabutėse, aišku, yra Dievas, jis pakantus išsigimimams, homoseksualumui, karams, žudymams, terorizmui, – jis viską atleidžia. Vieni, prisidengę Dievu, kaip musulmonų teroristai, prisiima teisėjo vaidmenį ir naikina, kiti gan liberaliai taikosi su tuo. Aš nešioju kryžiuką, esu tikintis (nors ir nesu uoliai vaikštantis į bažnyčią), tačiau aš – ne Dievas ir negaliu visko toleruoti.

– Manot, Briuselis terorizmui atlaidus?

– Nesu radikalas, bet, manau, kartais reikėtų imtis radikalių priemonių, bent jau vienu ar kitu atveju, sakysim, uždaryti sieną ir pasakyti „ne“. Nesu ir naivuolis, numanau čia esant labai gilios politikos. Netikiu, kad bin Ladeną tiek metų medžiojo ir negalėjo sumedžioti amerikiečiai, paskui staiga sumedžiojo; matyt, kažkam buvo reikalingas bin Ladenas, matyt, kažkam šiandien reikalingas terorizmas. Atvirai teigiama, kad migrantai naudingi ir ekonomiškai, ir demografiškai, jie nudirba juodžiausius darbus, kuriuos dirbti senbuviai atpratę, o dėl tų aukų – turbūt manoma, kad valstybė nesugrius. Kalbu ciniškai, bet tokį įspūdį palieka vangūs terorą išgyvenančių šalių vadovų pareiškimai („nesileiskime įbauginami“, „vienykimės“), kurių įkandin nesiimama konkrečių veiksmų. Juk šiandien terorizmas, kaip matėme, nesirenka taikiniu pirmųjų valstybės asmenų, jo aukomis, kaip ir viename iš pastarųjų išpuolių Nicoje, tampa net vaikai. Matyt, tai irgi – dieviško pakantumo dalis…

– Dievas kadų kadais ištremtas iš daugelio Europos mokyklų, jo vietoj skleidžiasi genderizmo „šviesa“. Šit škotai nuo rudens jau privaloma tvarka mokys vaikus lyčių įvairovės…

– Jaunystėje, prisimenu, aštriai reaguodavau į seksualines mažumas, nors jų tais laikais beveik nesigirdėdavo. Sutinku, kad baudžiamoji atsakomybė už vyro santykiavimą su vyru buvo visiška nesąmonė, absurdas, gerai, kad ji panaikinta, tačiau tai nereiškia, kad pritariu homoseksualumo propagandai, jų norui įsivaikinti. Na, neturiu tarp jų daug draugų ir greičiausiai neturėsiu, esu kitokios struktūros žmogus, turiu šeimą ir gausią šeimą, bet, sakysim, tų, kuriuos pažįstu, atžvilgiu negaliu pasakyti, kad negerbčiau jų: jie subtilūs, malonūs menininkai, tačiau šiuo atžvilgiu visiškai nesuprantu šios orientacijos žmonių, kai jie nori atimti vaikui teisę rinktis. Kodėl jie taip nori juos įsivaikinti? Juk gamtoje neužfiksuota, kad, sakysim, dvi kalės ar šuva su šunim galėtų sulaukti palikuonio. Dar suprasčiau, jei jie susimanytų samdyti tam vaikui guvernantę ir kad jai būtų patikėtas svarbiausias auklėtojos vaidmuo…

– Kitaip tariant, žingsnis po žingsnio ir – „šeima“? Prisimenu vieno jaunimo dievaičio prisipažinimą: manė esąs tolerantiškas, nes pakantus, bet perskaitęs kažkokį straipsnį sumojo, kad nė velnio jis netolerantiškas, nes neužkrečia šituo jausmu kitų. Laukiu, kada toji žvaigždė pareikš, jog norint vadintis tolerantišku ir to bus per mažai…

– Man tik liūdna, kai jie braunasi į viešumą ir klykia apie savo seksualinę orientaciją. Žiūrėkit, aš toks ir toks, aš atvirai prisipažįstu. Na, ir kas, būk nors ufonautas, dviejų suaugusių žmonių santykiai juk jųdviejų reikalas.

– Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnyje sakoma, kad įstatymu ribojama laisvė reikšti įsitikinimus, jei tai būtina apsaugoti dorovei.

– Vadinasi, valstybėje ši grandis yra labai silpna. Vadinasi, šis straipsnis yra apeinamas, vadinasi, tai kam nors naudinga, galbūt aukštuose sluoksniuose esama homoseksualų arba jiems prijaučiančių. Susirastų jie pagaliau kokią salą, negyvenamą, lėktuvais suskristų (yra tarp jų milijardierių), išsileistų savo įstatymus, savo laikraščius, rengtų paradus ir niekas jiems nekliudytų. Atvirai sakant, nenoriu, kad mano anūkas būtų panašus į tą skiauterėtą, minkštų rankučių tipą, nenoriu, kad taip būtų, tačiau esu tikras, kad tradicinei šeimai nieko neatsitiks ir nereikia jos taip ginti, tarsi didžiulio pavojaus akivaizdoje. Vis tiek sveika nuovoka, kad vienalytės poros nėra norma, sveikas protas ir vyro trauka prie moters, t.y. gamta, savo padarys. Esu optimistas, galvoju, kad gyvenime visa tai jau buvo…

– Sako, buvo ir pasaulio pabaiga… Pavojus yra tas, kad naujos visuomenės ideologai patys nustatinėja normas. Balsų dauguma gali nukrypimą nuo normos paskelbti norma, tegu ir prieštaraujančia pačiai prigimčiai.

– Viskas pasaulyje taip ritasi, ir menai, ir kultūra, ir moralė, – viskas, baigiant atšilimu. Kai mes buvome Tailande, aš galvojau, kodėl ten tiek gyvybės formų, kodėl tiek transvestitų, kodėl ten šitoks paleistuvystės rojus, – matyt, pati gamta bus sukūrusi tokį edeno sodą, kur šilta apskritus metus…

– Šiais laikais apsimoka būti tolerantiškam?

– Žinoma, jie tarsi neiškrenta iš apkabos. Vieni jais tampa iš išskaičiavimo, kiti iš savisaugos instinkto, nenorėdami atsidurti kritikos ugnyje. Dar kiti slepia savo pažiūras.

– Užtat gyvename apsimetinėjimo ir melo atmosferoje.

– Tarybų Sąjungoje buvo komjaunuoliai, dabar tolerantai. Kaip gyvenom veidmainystės atmosferoje prie Tarybų Sąjungos, kai viešpatavo melas ir prisitaikymas, taip ir gyvename. Taip ir gyvenama pasaulyje. Štai jums pavyzdys: 1988 metai, mes nuvažiuojam į Jungtines Amerikos Valstijas, Hjustoną, tai Teksaso valstijoje. Pirmi spektakliai, sėkmingos gastrolės, priima puikiai, vakarėlis, labai simpatišką juodę iškviečiu, linksmai šokam, paskui lėtam šokiui vėl prieinu prie jos, bet ji sako „ne“. Galvoju, gal įžeidžiau, paskui išsiaiškinu, kad ji, būdama tamsiaodė, jautė nerašytus elgesio apribojimus. O nuvažiuojam į Niujorką – vaizdas priešingas: juodieji tau sako užsičiaupk, baltieji vaikšto įsigaužę į apykakles.

– Ką tartumėt apie šiųmetį ekscesą, kai paskelbus „Oskaro“ nominacijas afroamerikiečiai artistai pareiškė protestą, neva dalijant „Oskarus“ pažeidžiamas lygybės principas?

– Apskritai toji JAV kino meno ir mokslo akademija – kaliošų susirinkimas, bet afroamerikiečiai neturėtų skųstis: yra gavę tų „Oskarų“ pakankamai, niekas jų nediskriminuoja, ir dar kino industrijoje. Juk jei suks filmą apie teisėtvarką, būtinai veiks du baltieji policininkai: vienas teigiamas, kitas ne, ir būtinai juodasis, kuris, aišku, neišvengiamai bus geruolis.

– Prie ko jūs taip ir nesugebėjot prisitaikyti, kitaip tariant, kam tebesat netolerantiškas?

– Tolerancija gimininga prisitaikymui prie kito žmogaus, vyro prie moters, prie kitos rasės… Na, kaip gali neužjausti to vargšo pabėgėlio, nesvarbu, ar jis korėjietis, ar kinas, ar siras, jeigu jis padorus žmogus ir po tą pačią Dievo žemę vaikšto… Nesu homofobiškas kitų tautų atžvilgiu, tuo labiau kad aš maišytas: rasi ir rusiško, ir lenkiško, ir lietuviško kraujo. Prie daugelio prisitaikiau kaip daugelis prisitaikė prie manęs; nebuvau šventas, visoks buvau, gal dėl to ir karjera plati ir daugiareikšmiška… Negalėčiau trumpai atsakyt į šitą klausimą, nors daugiausia prisitaikiau prie Dalios (žmonos aktorės D.Brenciūtės – red. past.). Ji – mano žmogus, kažkokiu būdu ir sau pritaikiusi mane; teatre man nereikėjo taikytis, aš pakankamai talentingas. Pasisekė dirbti su tokiais režisieriais, kaip Eimuntas Nekrošius, Dalia Tamulevičiūtė, Algimantas Puipa, su puikiais partneriais.

Tik ir šiandien negaliu iškęsti, kai moterį muša vyras; esu nuodėmingas ir tuo, kad negaliu praeit pro šalį, jei kas šunį ar kokį gyvulėlį kankins. Lygiai taip pat negalėčiau prasliūkinti kaip niekur nieko matydamas spardomą pabėgėlį ar homoseksualą, net jei penkiese jį dorotų, vis tiek bandyčiau gelbėti. Mano prisitaikymas yra toks: kai išvystu kokią nemalonią kompaniją, nusisuku ir stengiuosi nematyti.

– Kada nors teko suvaidint homoseksualų personažą?

– Kadaise Edvardo Olbio (Edward Albee) pjesėje „Ožka, arba Kas ta Silvija“ (2005 – red. past.) teko vaidinti garsų architektą, gavusį visus įmanomus apdovanojimus, pakankamai turtingą, kuris gimtadienio išvakarėse draugui prisipažįsta įsimylėjęs… ožką. Dalia Storyk vaidino mano žmoną, homoseksualų sūnų – Sergejus Ivanovas. Tu išprotėjai, sako draugas (Vidas Petkevičius), o profesorius mano lūpomis atsako: juk ji – Dievo kūrinys ir žiūri į mane tokiomis akimis… kodėl aš jos negaliu įsimylėti. Spektaklyje mano herojų vadino ožkakrušiu. Tai viena didžiausių amerikiečių absurdisto provokacijų. Už tai pusė kritikų Olbį akmenimis daužė, pusė žavėjosi. Štai jums juodojo humoro pjesė apie toleranciją…

– …arba tragikomedija apie… ateitį?..

Parengta pagal savaitraštį „Respublika”