Birželio 28 – liepos 8 d. Palangoje vyko XVI-oji tarptautinė vasaros kūrybinė stovykla – meistriškumo kursai „Tradicija”. „Tradicija“ – tai folkloro kolektyvų ir pedagogų stovykla, skirta folkloru ir tautinėmis tradicijomis besidomintiems žmonėms.
Kiekvienais metais stovykla tampa populiaresnė, į ją atvažiuoja vis daugiau dalyvių iš Lietuvos bei užsienio šalių. Visų jų laukia įvairi ir intensyvi programa: apskrito stalo diskusijos, dokumentinių filmų peržiūros, seminarai, liaudies šokių vakarai, teoriniai bei praktiniai lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių tradicinio dainavimo, taikomųjų menų, liaudies choreografijos ir teatro, instrumentinių tradicijų ir pasakojimų užsiėmimai.
Stovyklą surengę Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centro, Vilniaus rusų folkloro centro, Slavų tradicinės muzikos mokyklos vadovai Irena ir Nikolajus Zacharovai teigia, kad svarbiausias šios stovyklos tikslas yra meistriškumo pamokų rengimas. Vesti tokius užsiėmimus organizatoriai pakvietė garsiausius pedagogus ir folkloro specialistus iš Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos ir Lietuvos.
Iš Maskvos atvykusi pedagogė-etnografė Jelena Krasnopevceva Lietuvoje lankosi pirmą kartą. Kūrybinėje stovykloje kiekvieną dieną ji vedė užsiėmimus vaikams, siekdama suteikti jiems galimybę pajausti ir betarpiškai prisiliesti prie tikrojo folkloro, atskleisti jo grožį ir suprasti jo filosofiją. Savo folkloro mokymo metodą dėstytoja apibūdina, kaip „panardinimą“ (rus. погружение). Ji moko įvairaus amžiaus vaikus liaudies dainų, šokių ir folkloro, kurio ji išmoko iš Pietų Rusijos regiono gyventojų. Tačiau vaikai mokomi ne tik dainuoti ir šokti. Jie klausosi pasakojimų, kaip senovėje gyveno Kursko krašto žmonės.
Mažiesiems stovyklos dalyviams sekamos liaudies pasakos, kurių neįmanoma rasti jokioje knygoje. Pasakų pagalba vaikai gali suprasti, kokią pamoką ar užuominą išgirstoji pasaka nori perteikti.
Jelena Krasnopevceva pradėjo važinėti į Kursko kraštą prieš 30 metų. Šį kraštą ji pasirinko dėl senų ir stiprių muzikinių bei dainavimo tradicijų. Šiame regione žmonės grojo įvairiais instrumentais, o dainavimo, šokio ir grojimo tradicijos puikiai išsilaikė.
Anot jos, muzikos kultūroje nėra ribų. Keliaujant po skirtingas šalis, pakanka kelias minutes pasiklausyti liaudies dainų, kad imtum kartu dainuoti. Visų tautų folkloro ir kultūros ištakos yra tos pačios. Jei gerbiama sava kultūra, bus gerbiama ir kitų tautų kultūra. Kiekvienos tautos folklore yra bendrų dalykų. Krasnopevcevą džiugina skirtingas kultūras jungiantys bruožai ir žavi tai, kas kiekvieną kultūrą paverčia išskirtina. „Jei kalbėtume apie folklorą, pagarba – tai pagrindinis ir svarbiausias dalykas kultūroje“ – sakė dėstytoja.
Ne kartą Lietuvoje lankęsis ir įvairiuose festivaliuose dalyvavęs bei su Lietuvos kameriniu orkestru koncertavęs senosios rusų dvasinės muzikos ansamblio vadovas Andrejus Kotovas pasakojo, jog visada stengiasi dalyvauti „Tradicijų“ stovykloje, norėdamas tęsti pažintį su dvasine muzika bei eilėmis ir vykdyti mokomąjį darbą. Stovykloje jis dirba su dviem grupėmis iki 15 vaikų, kad kiekvienam asmeniškai galėtų skirti dėmesį. Jis džiaugėsi, kad stovyklos programa ir darbas suorganizuoti ir parengti labai profesionaliai. Taip pedagogams sudaroma galimybė perduoti kuo daugiau žinių vaikams.
Liaudies tradicijomis besidomintis Andrejus, dvasine liaudies kultūra giliau domėtis pradėjo tuomet, kai ji buvo draudžiama, o dėl to mažai tyrinėta. Jo nuomone, žmogui nėra svetimas dvasingumas ir pamąstymai apie pasaulį, kaip jis sukurtas, kaip suprantamas Dievas ir jo buvimas, kaip iš kartos į kartą perduodamos tradicijos. Visi šie klausimai yra labai įdomūs pedagogams. Todėl vis dažniau rengiami užsiėmimai šiomis temomis. Andrejus kalbėjo, kad dvasinė kūryba – tai paprastas pokalbis paprastais ir nuoširdžiais žodžiais.
Jau kelintą kartą stovykloje dalyvaujantis folklorinio judėjimo meistras, TV laidos „Gyvoji senovė“ (rus. „Живая старина“) įkūrėjas ir vedėjas Sergejus Starostinas, domisi vakarinės Rusijos regiono – Smolensko, Tverės srities, Baltarusijos ir paribio rusų liaudies tradicijomis. Jį labiausiai domina bendri, įvairias ir skirtingas kultūras jungiantys dalykai.
Dirbdamas su folkloro kolektyvais, Segejus Starostinas moko apeiginių ir moralinį aspektą turinčių dainų, kalbančių apie žmogaus moralinę dramą ir daromas moralines išvadas. Jo užsiėmimuose vaikai mokosi groti tautiniu instrumentu rageliu (rožok). Ragelis (šiuolaikinio instrumento klarneto pro pro prosenelis) buvo populiarus piemenų instrumentas daugelyje Europos šalių. Kaip tik šis instrumentas yra vienas iš tautas vienijančių pavyzdžių.
Pats S. Starastevas, gimęs, augęs ir gyvenantis Maskvoje, folklorine Vakarų Rusijos regiono bei paribio muzika ir liaudies dainomis pradėjo domėtis dėl sąsajos taškų ir vienas kitą veikiančių skirtingų tautinių tradicijų. Jo nuomone, veikla, kurią jis vykdo ir tokio pobūdžio stovyklos yra naudingos tiek vaikams, tiek ir mokytojams. Vaikai yra atviri ir pasirengę imti viską, kas jiems duodama. O būdami kito laikmečio ir kitos kultūros, vaikai praturtina ją naujomis spalvomis. Tai abipusis – mokytojo ir mokinio ryšys.
Įvairių tautų folkloro pažinimo, mokymosi būdai yra iš esmės panašūs, tačiau egzistuoja įvairiausių, nepaprastai įdomių folkloro tradicijų perdavimo jaunajai kartai metodikų. Tai, kad Irenai ir Nikolajui Zacharovams jau šešioliktąjį kartą pavyksta sukviesti puikius folkloro meistrus, specialistus ir tradicijų perėmėjus – vaikus į Lietuvą, yra mūsų turtas. Stovyklos organizatoriai pasakoja, kad tokia profesionali, gausi ir energetiškai galinga stovykla, kaip „Tradicija“, kurioje žmonės mokytųsi slavų liaudies tradicijų – nei Rusijoje, nei Europoje analogo neturintis reiškinys. „Tradicijos“ organizatoriai tiki, kad kiekvienos tautos tradicijų, papročių ir apeigų išsaugojimas prasideda nuo jo perteikimo jaunesniajai kartai.
Tarptautinę vasaros kūrybinę stovyklą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
