A. Liekis. Lietuvos mokslas: savas ir svetimas (III)

Tęsinys. Pradžia ČIA ir ČIA.

Atgimimo metais daug mokslininkų, dėstytojų, studentų  buvo gana revoliucingi, pasiryžę panaikinti sovietmečio mokslo ir studijų sistemų, demokratinių teisių varžymą,  atsisakyti disertacijų ir mokslo darbų rašymo rusų kalba ir kt. Beveik  visos aukštųjų mokyklų bendruomenės  organizavo  rinkimus į įvairių padalinių tarybas. Visa tai sukrėtė daugelį vadovų, nors ir talentingus mokslininkus, bet įpratusius būti tik LKP CK, ministerijos valios vykdytojais. Sovietmečiu kartą papuolęs į nomenklatūrininkus, jeigu nenusikalsdavo partinei valdžiai, dažnai vadovaudavo vos ne iki mirties, neretai susikurdamas ir  „nepakeičiamojo“ aureolę.

1990 m. kovo 10 d. savo darbą pradėjo ir naujai išrinkta Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kuri kitą dieną, kovo 11-ąją 22 val. 45 min., paskelbė, kad „atstatoma 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva yra vėl nepriklausoma valstybė“.

1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė nutarimą dėl Kauno politechnikos instituto ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto pertvarkymo į Vilniaus technikos ir Kauno technologijos universitetus. Naujieji universitetai kaip ir kitos aukštosios mokyklos, mokslo įstaigos nuo 1991 m. vasario 12 d. vadovavosi pirmuoju nepriklausomos Lietuvos  studijų ir mokslo  įstatymu. Jame ypač buvo pabrėžiama  nepriklausomos Lietuvos studijų ir mokslo institucijų  autonomija, suteikiant  jose  visą aukščiausią valdžią bendruomenėms. Bet vėlesniuose mokslo ir studijų  įstatymuose, ypač Lietuvai  atsiveriant  durims į ES, studijų ir mokslo institucijų bendruomenių vaidmuo vis labiau  menkintas.  Ir jau 2000 m. LR Seimo patvirtintuose universitetų statutuose pabrėžta, kad universitetuose “šeimininkai” yra ne jų bendruomenės, o   Lietuvos Respublikos Seimas.  Nuo tada  ir žiniasklaidoje nustota diskutuoti dėl  valstybės institucijų teisės kištis į universitetų veiklą. Ir kituose teisiniuose aktuose jau buvo  tiesiai šviesiai  nurodyta, kad universitetų veiklos valstybinį valdymą vykdo tik Vyriausybės įgaliota ministerija,  o patys universitetai turi teisę  tik   teikti Vyriausybei pasiūlymus, prašymus ar pan.  Taigi iš  universitetų  dar viduramžiais  skelbtos autonomijos, savarankiškumo neliko  nieko.  Toks sprendimas reiškė  mokslo ir studijų pajungimą besikeičiančios politinės daugumos valiai – Seimui ir Vyriausybei ir  prieštaravo  mokslo objektyvumo nuostatoms.  Universitetų bendruomenėms  palikta veiklos laisvės tiek, kiek nuspręs  steigėjas – LR Seimas ir „Vyriausybės įgaliota ministerija“.

Buvo sumažintos ir universitetų tarybos, bet jei iki tol dar jas rinkdavo visi darbuotojai, tai nuo  2000 m. jau tik trečdalį skiria patys universitetai (senatai), o kitus tarybų narius skiria ministerija, iš jų  dar trečdalį su rektoriaus pritarimu.  Tad iš tikro tariamos  universitetų savivaldos  klausimus  sprendė tik ministerija. Vertinant  universitetus  „demokratijos“ matu, pagal visų darbuotojų įtraukimą ir  į studijų ir mokslo institucijų  valdymą, nuo 2000 m. lyg sugrįžta prie TSRS okupacinių metų, kai viską nuspręsdavo valdžia – LKP CK ir ministrai, o nepriklausomoje Kovo 11- osios Lietuvoje –  valdančiosios  partijos ar jų koalicijos vadai.  Universitetų bendruomenėms palikta teisė vykdyti „ponų“  valią. Tai didelis žingsnis atgal  lyginant ir su Vasario 16–osios Lietuva, su tuometinio VDU ir kitų aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų turėtomis teisėmis.   Pagal tarpukario VDU statutą į universiteto tarybą įeidavo visi profesoriai, docentai, o taip pat visi kiti darbuotojai su  patariamuoju  balsu. Tad, sakysime, 1932 m. VDU taryboje sprendžiamąjį balsą turėjo 111 darbuotojų. Ir niekam neateidavo  į galvą, kad tarybos narius kaip ir jų sprendimus turėtų „patvirtinti“ ministerijos klerkai ar net Prezidentas, nors šiandieną kai kurie istorikai ir skelbia, kad nebuvę  demokratijos.  Tuomet ir aukštosiose mokyklose bei mokslo įstaigose būta nuostatos,  kad visi bet kokias pareigas einantys  darbuotojai privalo  turėti teisę dalyvauti ir tos įstaigos, kurioje dirba,  valdyme.

Stiprėjant nepriklausomai Lietuvai vis labiau tirpo ir studijų bei mokslo institucijų bendruomenių demokratinės teisės, kaip daug kam atrodo, mokslo darbuotojai tapo lyg visiškai beteisiais, neginami jokių profsąjungų, o amžinai dirbantys tik pagal “laikino darbo” sutartį, kuriai pasibaigus (kadencija  iki 5 metų) atleidžiami  be jokių išeitinių pašalpų, o ar gales toliau dirbti,   gavę  iš norinčiojo daugybę popierių,  nusprendžia mokslo ar studijų institucijos vadai.  Žinoma, jiems  tai labai patogu, kad atsikračius negabiais ar tinginiais, bet ir nepaklusniais ar galimais konkurentais.

„Eiliniai“ mokslo ir studijų bendruomenės nariai  beveik neteko  teisės rinkti   Lietuvos mokslo tarybos. Pirmuose 1991 m. liepos 19 d. tuometinės LR Aukščiausiosios Tarybos patvirtintuose tos tarybos  nuostatuose buvo nurodyta, kad „Lietuvos mokslo taryba – savarankiškai veikianti mokslo ir studijų savivaldos institucija (…)“.  Buvo numatyta, kad iš 36 Tarybos narių 24 renka patys Lietuvos mokslininkai tiesioginiais rinkimais, o kitus (12) iš švietimo, kultūros, ūkio, politikos ir visuomenės veikėjų skiria Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Ir  tokių rinkimų būta bene trejetą kartų, kol… vietoje jų  įteisintas skyrimas.  Švietimo ir mokslo ministrui buvo suteikta teisė skirti net LMT pirmininkus.  Nors vėlesniuose  mokslo ir studijų įstatymuose ir toliau čiulbėta , kad   universitetai turi “LR Konstitucijos garantuojamą autonomiją”, bet pagal tuos pačius teisinius aktus “aukščiausias organas” – taryba privalo tik “…vykdyti  universitetų steigėjų  funkcijas”, kitaip sakant, vykdyti valdžios nurodymus.  Negana to,  nuo 2011 m. ir universitetus pavertus  „viešosiomis įstaigomis“, visais klausimais juose sprendžiamas žodis ėmė  priklausyti  tiems, kas ir daugiau skiria lėšų. O kadangi po įstojimo į ES daugiausia  lėšų galima tikėtis iš užsienio fondų ir firmų,  tapo ir  „politiškai kenksminga“ aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų  dokumentuose kaip ir gyvenime minėti tokias sąvokas, kaip  „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva“,  dėl kurių  dorieji lietuviai amžiais liejo kraują, kentėjo lageriuose ir kalėjimuose. Vykdyti tik piniguočių užduotis kaip ir universitetų „aukščiausiojo valdymo organo“ – tarybų nariai turi  įsipareigodami   pasirašyti, kad „sąžiningai atliks Mokslo ir studijų įstatyme numatytas  funkcijas“. Kitaip sakant, privalo pasižadėti būti tik klusnūs steigėjų sarginiais šuneliais.

Apie daugelio  studijas ir mokslą reglamentuojančių juridinių aktų svetimumą nepriklausomai  Lietuvai  ir jos kūrėjai – lietuvių tautai kalbėta 2010 m. gegužės 5 d. LR Seime organizuotoje  Mokslotyros instituto  konferencijoje – diskusijoje, kurioje dalyvavo ir daug Seimo narių, studijų ir mokslo, švietimo institucijų atstovų, mokslininkų. Dalyviai priėmė nutarimą, kuriame reikalavo, kad Seimas ir Vyriausybė pakeistų galiojančius teisinius aktus ir grąžintų mokslo ir studijų institucijų bendruomenėms sprendžiamojo balso teisę,  taip pat, kad mokslo rezultatai būtų  vertinami  ne pagal straipsnių  skaičių pirmiausia užsienio leidiniuose,  o pagal pačių tų rezultatų naujumą, reikšmingumą Lietuvos,  ES ir pasaulio  mokslo pažangai. Buvo pasmerktas ta begalybė visokiausių mokslą ir švietimą kontroliuojančių įstaigų pristeigimas,  kuriuose dirbančių „valstybės tarnautojų“ skaičius  daugiau kaip 4 kartus viršija TSRS okupacijų metais  švietimą ir mokslą valdančiose įstaigose dirbusiųjų skaičių. Nutarime taip pat pabrėžta, kad mokslo ir studijų sistema turi ne tik rengti gerus specialistus, bet ir nepriklausomos Lietuvos valstybės patriotus, asmenybes, kad mokslo organizavimo ir valdymo sistema, ją reglamentuojantys teisės aktai turi pirmiausia skatinti mokslininkus spręsti aktualiausias lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvai  problemas ir kad mokslininkų bendruomenės turi būti  svarbiausios sprendžiant mokslo politikos klausimus, analizuojant mokslo problemas ir problemas, susijusias su lietuvių tautos ir Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos stiprinimu ir visuomenės gerovės kėlimu.

Mokslo pažanga yra  sparčiausia  tik esant demokratinei jo organizavimo ir valdymo sistemai, dar, žinoma, skiriant pakankamai lėšų. Dėl jų trūkumo  daugelis mokslo,  studijų institucijų, neturinčios minėtų vertybinių įsipareigojimų – darbo lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos labui,  sutiktų, kaip sakoma, „eiti obuoliauti ir su pačiu velniu“, jei tik gautų  pakankamai  pinigų. Tad ir daugelis universitetų, kaip ir kitų aukštųjų mokyklų ir tesirūpina tik savo „firmos“, o ne tautos ar visos Lietuvos reikalais.  Kita vertus, ir pačiuose  įstojimo į ES teisiniuose  aktuose irgi ignoruotos ir ignoruojamos  nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos  suvereno – lietuvių tautos teisės. Nors Respublikos Konstitucijoje ir nurodyta, kad visa valdžia priklauso Tautai, o Seimas, Prezidentas, Vyriausybė tik vykdo jos valią, tačiau visa tai lyg paneigia po įstojimo į ES  priimtuose Lietuvos Konstitucijos papildymuose „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, ten  nurodyta, kad ES nutarimai ir įstatymai“ turi viršenybę prieš  Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“ (2004 07 13.  Nr.IX–234). Vadinasi, „Tautos – suvereno valia“ – niekis. Už ją nusprendžia  kiti. Suprantamiau būtų, kad ir tie renkami iš Lietuvos 11 europarlamentarų būtų  kaip Lietuvos Seimo valios perdavėjai ir, jei ES narės – valstybės, didelės ar mažos, turėtų po lygiai  sprendžiamų balsų, tuomet gal ir būtų galima kalbėti apie demokratinę ir ES valdymo sistemą. Tad  neatsitiktinai nemažai kas sako, kad TSRS okupuota Lietuva Maskvoje turėjo svaresnį balsą, negu nepriklausoma Lietuva Briuselyje: tuomet be TSRS Aukščiausios tarybos dar buvo ir Tautybių taryba, kurioje „sąjungininkėms respublikoms“, didelėms ar mažoms,  atstovavo  po vienodą deputatų skaičių.

Lietuvos mokslininkai neturi   ištirpti „vieningoje ES erdvėje“ (kaip TSRS okupacijos metais – „vieningoje TSRS“, „vieningoje tarybinėje liaudyje“), o  privalo būti atsakingi ir iniciatyvūs lietuvių  tautos ugdytojai ir stiprintojai.
Lietuva, būdama aukšto mokslingumo ir kultūros šalis, prisidės ne tik prie ES, bet ir prie viso pasaulio pažangos. Perėjimas nuo valstybinių prie „seiminių“ (VšĮ) universitetų – tai žingsnis atgal sprendžiant  studijų bei mokslo veiksmingumo didinimo klausimus.  Universitetai  turi dirbti žvelgdami į amžinybę pro savo Tautos ir nepriklausomybės  prizmę, o seimai, vyriausybės,  juos valdančios partijos – įvairių politinių, dažnai trumpalaikių, žaidimų rezultatas. Tad ir „viešosios įstaigos“ savo esme labiau tinka tik batų ar liemenukų siuvimo  įmonėms, bet ne universitetams, kurių steigėjai ir globėjai tegalėtų būti tik lietuvių Tauta ir jos sukurtoji nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tad tik kaip pasityčiojimą iš Tautos – nepriklausomos Lietuvos šeimininkės galima laikyti žiniasklaidoje skelbimus apie kažkokių svetimšalių, nemokančių nei lietuvių kalbos, nei prisiekusių ištikimybe Lietuvai dalyvavimą rektorių rinkimo konkursuose. Tik savimi besirūpinanti valdžia  gali leisti, kad Tautos ir Valstybės ateities kūrimo centrams – universitetams leisti  vadovauti atėjūnams. Tas pasakytina ir apie pasidavimą svetimšalių diktatui kokias studijų ar mokslo institucijas steigti ar ką tirti.

Po Kovo 11–osios Akto paskelbimo visi universitetai buvo užsimoję rengti ne tik gerus specialistus, bet ir  lietuvių tautos, nepriklausomos   Lietuvos patriotus. Tačiau  tai  sunkiai įmanoma pavertus universitetus į  „įmones“, kuriose svarbiausiu veiklos tikslu tampa pinigai. Nepaisant tų baisybių, kurias daugeliui teko patirti TSRS okupacijos metais, bet tada tik iš valstybės biudžeto buvo finansuojamos visos švietimo, sveikatos, kultūros, studijų ir mokslo institucijos ir niekam neateidavo  į galvą  svarstyti apie  ekonominį  jų veiklos  efektyvumą, apie „lovų užimtumą ligoninėse“ ar pan. Taip, daugelis tų įstaigų buvo aprūpinama nepakankamai, bet tada ir nuošaliausio kaimo  vaikams nereikėjo  kasdieną trenktis kelias dešimtis kilometrų iki mokyklos ar susirgusiam – į rajono ar  srities centrą: vos ne kiekvienoje apylinkėje buvo mokykla, poliklinika ar  „sveikatos punktas“, biblioteka, kultūros namai ir kt.

Tačiau atkuriant Nepriklausomybę  buvo skubama atsisakyti nuo visko, kas buvo „tarybiška“, neretai, kaip   sakoma, išliejant   vandenį  kartų su  kūdikiu,  užmirštant, kad  ir dėl Nepriklausomybės buvo  kovota, kad Lietuvoje būtų galima laisviau ir geriau gyventi, kad švietimas, mokslas, kultūra būtų lietuviški ir pirmiausia tarnautų lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvai.

Be valstybinių aukštųjų mokyklų, Lietuvoje  veikia   nemažai ir nevalstybinių, kurių  steigėjais – atskiri kapitalistai ar jų firmos dažniausiai iš užsienio valstybių (ne visada ir nurodomi  tikrieji  finansuotojai). Beveik visų tų nevalstybinių universitetų teisiniuose aktuose nėra net užuominų, kad jie  rengia specialistus nepriklausomai Lietuvai, kad  ugdo nepriklausomos Lietuvos valstybės patriotus. Beveik visuose juose mokoma lenkų, anglų kalbomis, nors tuo pažeidžiamas ir konstitucinis reikalavimas, kad nepriklausomoje Lietuvoje studijų, mokslo kalba – valstybinė lietuvių  kalba,  kad mokslo ir studijų misija — prisidėti prie  nepriklausomos Lietuvos stiprinimo. Tačiau tie, nevalstybiniai universitetai  – „uabai“, tai daugiausia tik biznio įmonėlės, kuriose pelnomasi  vietoje „sasiskų“ gamybos iš    standartizuotų  „priedų kompiuteriams“ – specialistų išleidimo.   Tos įmonėlės  daugiausia užsienio valstybių kapitalo išlaikomos  –  tai  priminimas, kad tokia valstybė kaip dabartinė Lietuva gali būti be jokio didesnio triukšmo  nupirkta su visa žeme, statiniais,  studijomis lyg feodalizmo laikais kada prekiauta   dvarais  net su visais juose dirbusiais baudžiauninkais.

Kadangi TSRS ir jos „bloko“ aukštosios mokyklos ir jose besimokantys studentai sudarė daugiau negu  pusę  visos Vakarų Europos studentijos, tai, ryškėjant TSRS ir jos “bloko” griūčiai, buvusių  „tarybinių respublikų“  nepriklausomo valstybingumo atkūrimui  Europos Sąjungos  ir kitų Vakarų valstybių ideologai, mokslininkai ėmė rengti projektus, kaip reikėtų pertvarkyti  ištrūkusių laisvėn iš „vieningos TSRS erdvės“ buvusių „tarybinių respublikų“ studijų ir mokslo institucijas  ir įjungti jas  į vakarietišką sistemą.

1989 m. birželio 19 d. į seniausią Europoje Bolonijos universitetą (įkurtą 1088 m.) sukviesti Europos šalių švietimo ir mokslo ministrai, atsakingi už studijas ir mokslą (tarp jų dar tarybinių respublikų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos), pasirašė konvenciją, kurioje iš esmės siekta įjungti  visas nacionalines aukštojo mokslo sistemas į „bendrą Europos aukštojo mokslo sistemą“.  Vėliau prie Bolonijos deklaracijos prisijungė naujų valstybių ir jų skaičius siekia 45. Buvo pasirašyta daug kitų dokumentų – dėl diplomų lygiateisiškumo, įgytos kvalifikacijos, mokslo laipsnių ir vertinimo kriterijų vienodumo ir kita. Nepaisant daugelio tų nutarimų pažangumo, savo esme beveik visi jie vertė aukštąsias mokyklas ir mokslo institucijas kurti  ir „vieningą“ valdymo sistemą. Pavyzdžiui, Europos Komisijos 2010 m. kovo 3 d. Briuselyje  komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“, skyriuje  „Rezultatų siekti tvaresniu valdymu“ nurodoma, kad „vieningai erdvei Europoje“ 2020 m. bus reikalingas tvirtas valdymo pagrindas.

Nors visi minėti ir neminėti „vieningo mokslo, studijų“ sistemos kūrimo dokumetai buvo ir tebėra rekomendacinio pobūdžio, bet Lietuvos mokslo ir studijų valdininkija ėmėsi juos uoliai įgyvendinti, pirmiausia  „suanglinant“ mokslą ir studijas, nes tada įvairūs  kapitalistų fondai lengviau sutikdavo ir sutinka skirti  lėšų planuojamiems tyrimams ar naujoms studijoms. „Aktyviai  dalyvauti kuriant vieningą  Europos mokslinių tyrimų erdvę…“ –  imta nurodinėti beveik ir visuose Lietuvos Vyriausybės nutarimuose. Tam tikslui, greitesniam „įsijungimui“  įkurta visokiausių studijų ir mokslo vertinimo, stebėsenos, analizės centrų, biurų, departamentų, tarybų.  Juose, kai  kuriais duomenimis, „valstybės tarnautojais“ yra  daugiau  penketas šimtų panelių ir bernelių, kurių nemaža dalis  neparašę net menkiausio mokslinio straipsnelio ar dėstę kokį nors kursą, bet užtat gavo teisę mokyti,   nurodinėti ir vertinti tuos, kurie po keletą dešimtmečių dėstę, pasiekę reikšmingų mokslo rezultatų. Kadangi Lietuvos valdžia tiems centrams, biurams ir kitiems studijų ir mokslo valdinimkams suteikė teisę kviestis ir “ekspertus iš užsienio”, tai jie ir kviečiasi dažniausiai vis  tuos pačius, neretai net ir mokslo laipsnių ar pedagoginių vardų neturinčius, tad ir neretai Lietuvos universitetų trečiakursio kursiniai darbai yra aukštesnio mokslinio lygmens už tų „ekspertų“, nors jiems iš valstybės biudžeto ir sumokami tūkstančiai eurų.

Apskritai dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug studijas ir mokslą stebinčių, vertinančių, kontroliuojančių „valstybės tarnautojų“, kaip šiandieninėje  Lietuvoje. Ir daugelio jų balsas tegu ir nemokšiškas, bet neretai nusveria, egzistuos toliau ar ne viena ar kita studijų ir mokslo institucija, bus dėstomi vieni ar kiti dalykai, o svarbiausia, kam ir kiek atiteks lėšų iš įvairių ES ar kitų tarptautinių fondų, pagaliau, kiek išmani bus pasirinkta „tarptautinė“ ekspertų komisija įvertinti, kas padaryta ir daroma ir, žinoma, kokią vietą viena ar kita institucija užims ir „reitingų lentelėse“.

1990 m. nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva pagal santykinį darbuotojų mokslo tyrimo institucijose skaičių viršijo ES vidurkį, o   2015 m.  jau atsiliko ir sudarė apie 0,84 proc., nors kasmet daugėjo  baigusiųjų aukštąsias mokyklas ir besimokančių doktorantūroje bei apgynusiųjų disertacijas. Lėmė, matyt, emigracija: kaip niekada dar istorijoje tiek  daug jaunų mokytų lietuvių  paliko Lietuvą ir išvyko tikėdamiesi svetur geresnio gyvenimo.  Lietuva vis labiau tampa turtingųjų, didžiųjų valstybių rėmėja, nemokamai teikdama joms  aukščiausios kvalifikacijos specialistų. Kita vertus, nemažai tyrėjų veržiasi dirbti Vakarų Europos universitetuose ir kitose tyrimo įstaigose ne tik dėl geresnio atlygio, bet ir geresnių tyrimams sąlygų. Jas pagerinti tikėtasi pagal ES projektus pradėjus ir  Lietuvoje steigti studijas, mokslą, gamybą apjungiančius susivienijimus – slėnius, integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus. Tiesa, panašių bandymų būta ir TSRS okupacijos metais. Apie 1980 m. Lietuvoje, kad „įgyvendinus TSKP CK nutarimus“, buvo pradėti steigti aukštųjų mokyklų, mokslo institutų, įmonių susivienijimai. Tačiau ženklesnių darbų jie nenuveikė ir pirmiausia dėl to, kad turėjo veikti pačių susivienijimą sudarančių įstaigų lėšomis.  Kita vertus  mokslininkai, dėstytojai, gamybininkai norėjo patys spęsti, kam ką perduoti, diegti ar kaip studijas tvarkyti. Tad tie susivienijimai tapo lyg ir nereikalingais antstatais, ribojančiais ir tyrėjų, ir gamintojų savarankiškumą. Tad ir po triukšmingų tų susivienijimų įkūrimo, po keletos metų  jie    iširo ir niekas apie juos nebeprisimindavo.

2007 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino „Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimo ir plėtros koncepciją“, o po poros mėnesių, birželio 5 d., LR Švietimo ir mokslo ministras patvirtino ir „Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) plėtros viziją ir slėnių plėtros programų projektų atrankos ir vertinimo aprašą“.      Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje buvo įkurti penki “slėniai”  – „Saulėtekio“, „Santaros“, „Santakos“, „Nemuno“ ir „Jūrinis“. Tai  turėjo būti lyg JAV ir kai kuriose kitose valstybėse įkurtų universitetų, aukštųjų technologijų ir verslo susivienijimų   imitacijos.  Nuo  2008  iki 2015 m.   jiems Lietuvoje  buvo išleista daugiau kaip ketvitadalis  milijardo eurų, daugiausia iš ES struktūrinių fondų, bet ar patenkins  jie lūkesčius,  bus galima spręsti tik apie 2017–2018 m. Nors jau 2016 m. apie tuos slėnius beveik nustota kalbėti ir rašyti.

Bus daugiau