E. Dzežulskis-Duonys. Kaip išsklaidyti ideologizuoto Liberalizmo kerus?

Nauja šmėkla?

Kadaise Komunizmo šmėkla klaidžiojo po Europą. Nūnai saulę temdo Liberalizmo kerai. Ir nieko čia keisto. Juk daugelis nomenklatūrinių veikėjų, mokslininkų ar ekonomistų po Sovietų Sąjungos žlugimo itin vikriai išvertė kailį: iš aršių pro-marksistų tapo uoliais pro-liberalais. Pakako pakeisti vienus raktinius žodžius kitais – antai valstybės planavimą laisva rinka, liaudies nuosavybę privačia, klasių kovą individų konkurencija, etc. – ir jie galėjo toliau važiuoti nesustodami. Tereikėjo garsiai trimituoti apie neišvengiamus, visame Kosmose karaliaujančius laisvosios rinkos dėsnius, jų geležinį būtinumą. Taigi pūsk tą patį ir drauge ką kita! Kadangi gyventi taip pat gerai norisi, valdantieji sąmoningai puolė iš vieno ideologijos glėbio į kitą. O valdomieji klusniai nuėjo paskui.

O gal nebuvo kitos išeities? Juk – turime tai pripažinti – daugelio galvose ir širdyse Marksizmas patogiai įsikūrė be didesnio vidinio pasipriešinimo, nes garantavo fizinį saugumą, geresnę padėtį visuomenėje, labiau apmokamą darbą ir t.t. Užtat staigi Marksizmo netektis jiems sukėlė ūmų galvos skausmą – tarsi varžtas buvo išsuktas iš smegenų: atsivėrusi skylė privalėjo būti kuo greičiau užlopyta. Į ją šast ir įšoko Liberalizmas – dažnai priimtas taip pat nekritiškai, taip pat prisitaikėliškai. Štai jums ir šiandienių scenos veikėjų gausa: liberalūs liberalai, konservatoriški liberalai ar socialdemokratiški liberalai.

Be jokios abejonės, grįžti į sovietinį siaubą niekas netrokšta. Liberali visuomenė turi visas galimybes būti sveikesnė bei laimingesnė negu neliberali. Juk liberali mintis ir liberali veikla skelbia žmogaus iš(si)laisvinimą, kurio taip troškome, būdami pavergti ir apriboti savo veiklos galimybėmis. Be to, abi jos anuomet žadėjo parūpinti geidžiamų paslaugų ir prekių, kurių stoką iki tol skaudžiai išgyvenome. Taigi prielaidos įsigalėti nereflektuotam Liberalizmui buvo puikios. Nė nepastebėjom, kaip totalus iš(si)laisvinimas išlaisvino ir iš savojo žmogiškumo. O užvaldęs visą viešąją erdvę ir lengvai pavergę žmonių protus, neretai net širdis, Liberalizmas sugrąžino mus į viešpatiją ideologijos – šįkart minkštosios – kurios veidas, priešingai nuo ankstesnės, viliojančiai besišypsantis. Naujojo stabo dirbtinės šypsenos pakerėti pasiryžome iššluoti iš savo gyvenimų visa, kas tik iš šio stabo perspektyvos prastai atrodo. Ir… turime tai, ką turime.

Bet kokią kritiką Liberalizmas sėkmingai atremia magiška ir save pagrindžiančia formule: valdžia per daug kišasi į žmonių gyvenimą ir į verslo reikalus. Kai tik ji nustos kištis, viskas susitvarkys savaime. O jei kur nors būtinybės verčiama valdžia įsikiša, tai tik pablogina reikalus, kurie būtų anksčiau ar vėliau patys susitvarkę, jei ne šis nelemtas įsikišimas. Net moraliniai dalykai privalo būti palenkti save apibrėžiančiai laisvei, kurios tikrasis vardas – savivalė. Liberalizmo požiūriu, jie tėra geri moraliniai jausmai, bet ne prigimties pagrindas. Neigiant žmogišką prigimtį, regis, sudorojama ir ji. Tuomet legalumas pakeičia teisumą, o moralinis pakrikimas ar nusikalstama veikla pavadinami derybų objektu ar asmeniškai pasirenkamu dalyku.

Simuliakras įtrūko

Įtarimai, kad liberaliųjų principų absoliutinimas yra pražūtingas ir gali blogai baigtis, pamažu, bet nenumaldomai ryškėjo: žmonių nusivylimas, nuolat auganti politinė apatija, savižudybės ir emigracija, etc. – visa tai skleidėsi kaip šių abejonių tikrumą patvirtinantys ženklai. Nūnai į viešumą iškilę ir pasipiktinimo bangą keliantys politikų korupciniai ryšiai, mokesčių slėpimai gali tapti lūžio momentu – tokiu, po kurio atsisakysime nekritiško noro vieninteliu laisvosios rinkos ir vadybos principu modeliuoti bei aiškinti visą kultūrą, ekonomiką, žmonių santykius ir politiką. Tačiau svarbu iš akių neišleisti esmės. Pagraudenimai viešojoje erdvėje, kaip negražu taip elgtis, kaip ryžtingai ar neryžtingai veikia valstybinės institucijos, atliekančios tyrimus, etc. kreipia mus į šalį, taigi atitraukia nuo esmės. Gal toks sumanymas?

O kas toji esmė? Simuliakras įtrūko. Gerai užmaskuota ir vidujai ydinga politinė bei ekonominė sistema apsinuogino ir tai tuoj pat privalo paslėpti ekspertų išvedžiojimų bei apžvalgininkų komentarų šydai. Ką bandoma paslėpti? Tiesą, jog politika yra iškrypusi, nes tarnauja ne Bendrajam visų piliečių gėriui ir teisingumui, o tenkina vien valdančiųjų asmeninius interesus. Žinom, jog žuvis genda nuo galvos. Todėl politikos sugedimas yra lemiamas. Iškrypusios politikos formuojamoje sistemoje politinė korupcija yra savaime suprantama ir „natūrali“, nes politika yra tik ypatinga – visas žmonių veiklas bei siekius apimančio – individualaus verslumo rūšis, išmaniai prisidengianti Viešuoju interesu. Todėl būti kitoks – nekorumpuotas – šis verslas iš principo negali.

Kadangi visa tėra jokių skrupulų nepripažįstantis verslas, neįmanoma prisiimti rimtesnių  įsipareigojimų nei darbuotojams, nei šaliai. Kai tikslas vienas – kuo didesnis pelnas, kuo didesnis efektyvumas, tai savo gydomų pacientų sąskaita verslu užsiima gydytojai, vaikus mokantys mokytojai ar mokslinius tyrimus pagal užsakymus vykdantys akademikai. Ne gana to, visi dar turi konkuruoti, t. y. kovoti tarpusavyje dėl teisės pardavinėti tai, kas priklauso žmogiško rūpesčio, auklėjimo ir tarnystės sferai, bet suinteresuotų asmenų valia yra vikriai permesta į parduodamų ir perkamų paslaugų katalogą. Kaip (brangią) paslaugą, pasirodo, pirkti galima ir teisėsaugą ar žiniasklaidą… Juk viską, anot pasitraukusio Marksizmo ir (sic!) jo vietoje įsigalėjusio ideologizuoto Liberalizmo, gerai paaiškina prekiniai – piniginiai santykiai ir vienintelis žmogiškos veiklos motyvas – ekonominės naudos siekis.

Didžiuoju korupcijos ratu

Iki šiol „smagiai“ sukomės nesibaigiančios korupcijos ratu! Politinių, ekonominių ir filosofinių liberalų pastangomis šis ydingas korupcijos ratas Lietuvoje taip gerai įsuktas. Vadinamieji politikai verslo pinigais ar verslo projektų pavidalu patenka į valdžią, paskui atidirba (arba atsiima) valstybiniais užsakymais, viešųjų konkursų sąlygomis, viešųjų įmonių ir ministerijų kontrole ar išskirtinai palankiais įstatymais. Savitarpio atsiskaitymo būdų ir formų įvairovė yra beribė. Teisėsauga, užuot Bendrojo gėrio labui prižiūrėjusi kitas demokratino valdymo grandis, dažniau noriai aptarnauja atskirus verslininkus – politikus, vykdo jų tiesioginius arba netiesioginius užsakymus, nes už tai gauna atlygį kad ir darbinių postų pavidalu.

Korupcijos rate itin sumaniai sukasi žiniasklaida. Siekdama pelno ji pagamina ir parduoda suprekintus politikų įvaizdžius, paverčia juos rinkėjų geidžiamomis prekėmis. Drauge žiniasklaida parduoda ir apsaugą nuo pagaminto įvaizdžio galimo sumenkinimo negatyviais oponentų rašiniais. Kitaip sakant, nenori, kad apie tave blogai rašytų, mokėk ir mes kurį laiką patylėsim. O kai savąją auditoriją ji urmu parduoda politikams ir verslininkams, kurie, savo ruožtu, pirkdami viešųjų ryšių ir reklamos agentūrų paslaugas, dar kartą susimoka žiniasklaidai, – uždarbis bemaž kosminis. Taip gimsta agresyvios prekių, paslaugų ir politinių rinkimų rinkodarinės kampanijos.

Pagal vyraujančią verslumo logiką esminių skirtumų niekur nėra ir negali būti: skiriasi nebent konkrečios srities pelno marža, į kišenes nutekinti įmanomas pinigų kiekis, gaunamų balsų, vietų ar procentų skaičius. Kas svarbiausia? Laikytis ideologinės maksimos: nesikišti ir leisti veikti, t . y. leisti ratui suktis. Kas dėl to nukenčia? Politinė bendruomenė, iš kurios aruodo įžūliai vagiama. Na dėl akių galima, pavyzdžiui, pareikšti: nebūk abejingas, pranešk apie korupciją – kur ir kam?…

Atgrasus manipuliavimas

Tai, kad nebėra jokių moralinių sentimentų savo artimui, yra ypatingai bjauru ir rodo ideologija paversto Liberalizmo atgrasumą. Antai tie patys verslo magnatai valdo alkoholį gaminančias įmones ir drauge tą alkoholį reklamuojančias televizijas. Pastarosios bemaž kasdien atvirai pašiepia prasigėrusius ar išgeriančius Lietuvos gyventojus. Pažiūrėkit, kokie jie juokingi, nevykę, apgailėtini – tikri lūzeriai, lietuviški runkeliai. Ir aišku, jie patys dėl to kalti. Juk galėjo sėkmingai verslauti, kurti bei pardavinėti naujus produktus ar paslaugas. Bet ne, prasigėrė. Gerai, kad mes kitokie: švarūs, turtingi ir pasitempę. Ir gerai, kad tarp mūsų ir jų žiojėja neperžengiama bedugnė – pajamų, išsilavinimo, pomėgių, galimybių. Tačiau nutylima, kad nevykėlius didžia dalimi tokiais paverčia gudriųjų manipuliacijos ir jų absoliutinamas pelnas, kurio siekiama bet kokia – net ir žmonių gyvenimų – kaina. Juk pelną sėkmingai krauna alkoholio reklama, jo brukimas kone ant kiekvieno kampo ir palanki bendroji socialinė politinė aplinka. Kas belieka normalių pajamų neturinčiam, medijų nuolat išjuokiamam, per valdžios ne-veikimą visuomenės atstumtam žmogui?

Kitas atvejis. Tūlą Lietuvos pilietį, išvydusį skaičius savo algalapyje ar pensiniame pranešime, apima nenumaldomas noras verkti. O tuo pat metu medijose mirga pranešimai apie tai, kad jiems „tarnaujantys išrinktieji“ nuslepia neaiškiomis aplinkybėmis įgytą turtą ar įkliūva, žarstydamiesi šimtų tūkstančių eurų kupiūromis. Ką galvoti ir kaip jaustis tam už grašius dirbančiam ir vos ne vos vegetuojančiam žmogui? Pats kaltas ir, žinoma, kvailas, kad dirba už tokius pinigus. Galėjo susirasti ką nors geresnio, labiau atitinkančio jo perkamąją vertę, jei tokią išvis turi. Tačiau pamirštama, kad būtent šie turto ir piniginių kupiūrų kilnojimo iš vienos vietos į kitą virtuozai yra labiausiai atsakingi už sukūrimą šalyje sąlygų, kurios leistų visiems oriai gyventi ir tą vertę įgyti. Bet ne, šie virtuozai visiškai neturi tam laiko, nes labai daug dirba: rūpinasi savo, artimų draugų ar rėmėjų turtiniais reikalais, jų verslais ir t. t., ir t. t. Ir jie tarsi nieko bloga nedaro, nes elgiasi pagal ideologijos diktuojamą standartą.

Kitaip tariant, turtus daugumai šiandieninių laimėtojų sukrauna būtent šitie bjaurūs, purvini, pikti runkeliai, kurie savanoriškai (priverstinai) perka juos į pražūtį stumiančią, bet nors trumpam palaimingai svaiginančią prekę, be galo nuolankūs darbuotojai, kurie, užuot protestavę dėl žemų atlyginimų, neteisingų mokesčių ir iškreiptų privilegijų, – dažniau murmėdami emigruoja, susitaikydami su iškrypusia politika ir sakydami, jog nieko čia nepakeisime. Jie gerai įvertino susiklosčiusią padėtį: jei nesi naujojo „laimėtojų“ elito dalis, tuomet nei tau, nei tavo vaikams gyvenimo saulė čia neužtekės. Vadinasi, šaunieji „nugalėtojai“ tiesiog nebaudžiamai naudojasi savo pačių susikurta privilegijuota padėtimi ir sočiai maitinasi bendruomenės sąskaita, prireikus sumaniai pasitelkdami anonimines rinkos jėgas.

Lietuva ne išimtis

Tai, kas čia aptariama, nėra tik Lietuvos „bėdų turgus“. Tai kelis šimtmečius pasaulyje trunkančio ekonomikos sudievinimo ir jos sodinimo į politinės valdžios kėdę padariniai. Pasidavus komercializmo doktrinai, racionalus ekonominių interesų pagrindimas ir instrumentinio proto dominavimas sėkmingai išsiliejo po platų pasaulį. Tačiau Lietuvoje žavėjimasis „laukinio kapitalizmo“ įtaiga yra stulbinantis. Jos lygis ne-nusakomas: prievartaujamos aukos politiniuose rinkimuose dažnai renkasi savo prievartautojus.

Kaip išblaivėti? Sugriauti stabus, kad ir kaip kerinčiai jie beviliotų ir įžvelgti silpnąsias Liberalizmo vietas: žmonių patiriamus sunkumus gyvenant nežmoniškoje tapusioje visuomenėje, ydingą korupcijos ratą, į kurį esame įsukti, žmogaus nužmoginimo potencialą. Todėl ideologizuoto Liberalizmo sėjamą apgavystę dera stabdyti, nepriimant iškreiptų normų kaip normų ir nepasiduodant vienadienių pramogų bei vartojimų blizgučių žavesiui.

Tai reiškia laisvąja rinka bei ją lydinčia vadyba vadovautis tik atitinkamose ūkinės veiklos ir administravimo srityse, o kitur turėti drąsos apsieiti be jų. Vienpusio dominavimo alternatyva išmintingai derinti vienas kitam, regis, akivaizdžiai prieštaraujančius ir todėl sunkiai suderinamus dalykus: asmeninę iniciatyvą ir demokratinę kontrolę, laisvąją rinką ir valstybės interesus, naujovių lūkesčius ir prigimties reikalavimus, etc. Tai reiškia kurti praktine išmintimi bei tarnyste bendruomenei pagrįstą politiką ir neabsoliutinti jokio principo: ar tai būtų rinka ir vadyba, ar planavimas ir gerovės valstybė, bet visiems jiems skirti deramą vietą žmogiškų veiklų ir verčių hierarchijoje. Tai pirmiausia skatinti bendryste paremtus santykius, o ne bėgimą į primityvų individualizmą.

Belieka pridurti, jog nėra teisinga dėl to, kas mus žlugdo, kaltinti išimtinai Liberalizmą, kuris teoriniame lygmenyje daugelį čia aptariamų dalykų smerkia. Deja, tai daro ne visos teorijos. O praktikoje, paskleidus merkantilinių išskaičiavimų ir potencialių nusikaltimų dvasią, reikalai dažniausiai savaime pakrypsta blogąja linkme.