Sekmadienio sakmė. Apie lapį, strazdelį ir varnų

Viduryj miška eglelėj susikrave strazdelis sau gūžtelį ir sudėja pinkius kiaušinelius, e iš jų išperėja pinkius strazdžiukus.

Atbėga lape ir saka:
– Strazdel strazdel, veskis vaikelius, kirsiu eglelį.
– Lape, nekirsk, – prašes strazdelis.
– Mesk man vienų vaikelį, tai nekirsiu, – atsaka lape.

Strazdelis išmete vienų vaikelį, e lape sugriebe ir nusineše. Paskui atbėga ir vėl pradėja gundint strazdelį, ir jis išmete jai kitų vaikelį. Teip strazdelis išmete visus vaikelius, tik belika vienas.

Nusinešus lapei ketvirtų vaikelį, strazdelis labai gailiai verke, nes iš pinkių belika tik vienas vaikelis.

Atskrida varnele ir klause jo:
– Strazdel strazdel, ka gi tu teip verki?
– Kaipgi neverkte, – atsaka strazdelis, – kad lape baigia mana vaikelius nešiat!
– E kam gi tu jai duodi? – klausia varnele.
– Egi saka: „Jegu neduosi, tai kirsiu eglelį“.
– Tu jai teip atsakyk: „Kirsk sau. Ale su kuo gi tu kirsi?“
Tų pasakius varnele nuskrida.

Atbėga lape ir saka:
– Strazdel strazdel, veskis vaikelius, kirsiu eglelį.
– Kirsk sau, – saka strazdelis. – Pažiūrėsiu, su kuo gi tu nukirsi.

Lape – pliaukš pliaukš, sudave keletų kartų su uodegu par medžių, bet, matydama, kad strazdelis nebija, paklause ja, kas pamake.
– Varnele, gera žmanele, – atsake iš gūžtas strazdelis.

Ažuvire lapei širdis un varnas, ir nusprinde jai nedavanate. Nubėga pamiškėn, kur varnas skraidydava, ir atsigule lape aukštielninka, nuduodama negyvų. Pamačius negyvų žvėrį, varna tuojau atskrida ir pradėja kapat.

Tuo tarpu capt lape jų nutvėre ir jau ketina suvėst. Bet varnele pradėja prašytes, sakydama:
– Kų darysi, tų daryk, tik nedaryk teip, kaip senelis babutei dare.
– E kaipgi anas dare? – klausia lape.
– Egi pajeme nuo žyda šliukšlyna vakelį be dugnia, indėja jan babelį ir pradėja vežiat be nustajima, lig kaulai nesubirėja.

Lape, narėdama išbarstyt varnai kaulus, insadina jų vakelen be dugnia, iš kurias varna kaip matai ir išskrida.

Užrašė „Nebuvėlis“ apie 1904 m., [Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago, 1904.]

***

Strazdas, kaip ir mes, kiekvienas, aklai saugo savo brangiausią turtą ir net nemėgina pagalvot, ką jam suokia lapė užkopusi ant „politinės pakylos“ ar iš žiniasklaidos varpinių? Ar dar liko varnų galinčių padėti mums išsiveržti iš užburto patiklumo ir prisitaikėliškumo rato. Ir ar jau nepripratino lapės mūsų nebeklausyti jų karksėjimo?