Ignalinoje vasaros pradžią paskelbė sutartinių šventė „Sutarjėla“ (nuotraukos)

Birželio  4 dieną Ignalinoje surengta XI Aukštaitijos regiono sutartinių šventė „Sutarjėla“, atvėrusi vasaros vartus. Gražioje erdvėje prie Palaukinio ežero, po svyruojančiais beržais, ragų gaudesiu pradėtoje šventėje skambėjo net 18-kos kolektyvų atliekamos sutartinės. Kiemeliuose triūsė senuosius lietuvių amatus pristatantys amatininkai, tautodailininkai, buvo rodomi lietuvių archeologiniai rūbai ir jaunųjų dizainerių sukurta apranga. Kaip sakė šventės vedėjai Sigutė Mudinienė ir Kęstutis Žemaitis, šventės ženklas – šimtaraštė juosta – į Ignaliną atkeliavo iš Panevėžio, o kitąmet aplankys Molėtus. Šventę Ignalinoje rengė Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija bendradarbiaudama su Ignalinos rajono savivaldybe, kultūros įstaigomis ir folkloro ansambliu „Čiulbutė“.

Šventės svečius ir dalyvius pasveikino Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos vadovas Gedas Kukanauskas ir savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis. „Didžiuojamės, kad toks puikus renginys vyksta nepakartojamame Ignalinos krašte, kuris puoselėja savo senąją kultūrą, yra išlaikęs tarmes ir čia skamba sutartinės…“, – meras dėkojo parko direkcijai, visoms rajono įstaigoms, kurios prisidėjo rengiant šventę ir visiems linkėjo gražios vasaros, įsimintinų renginių.  Merui buvo dovanotos šventės ir Ignalinos 150-mečio simbolinės monetos.

Sutartinių švente džiaugėsi ir Lietuvos liaudies kultūros centro atstovė Loreta Sungailienė. Ji pasidalijo įspūdžiais iš apsilankymo UNESCO būstinėje, pokalbio apie  aukštaičių pasididžiavimą – sutartines ir linkėjo, kad senosios dainos ir protėvių kultūra būtų gyva, svarbi, vis atsinaujintų mūsų šventėse, praturtintų gyvenimą. Na o sutartinės – seniausias folkloro klodas – pripažintas UNESCO nematerialiuoju kultūros paveldo perlu. Jose glūdi mūsų senolių išmintis, iš lūpų į lūpas atkeliavusi iš seniausių laikų iki mūsų dienų. Be to sutartinės ne tik giedamos, jos atliekamos ir įvairiais instrumentais – penkiastygėmis kanklėmis, skudučiais, ragais, daudytėmis ir lamzdeliais, giedamoms sutartinėms dažnai pritariama būgnu. Yra užrašyti ir atkurti įvairūs šokamųjų sutartinių tipai. Jau keletą metų sutartinės Lietuvoje lyg iš naujo atrandamos.

Šventės koncertas buvo pradėtas bendra visų dalyvių sutartine „Rimo tūto sutarjela…“.  Vėliau skambėjo šventės šeimininkų – folkloro ansamblio „Čiulbutė“(vad. Sigutė Mudinienė) Ignalinos krašto sutartinės. Į bendrą sutartinių pynę gražiai įsipynė giedotojų sambūriai: „Trys keturiose“ iš Vilniaus, „Seluona“ iš Zarasų, „Sasutalas“ ir „Kadujo“ iš Kauno, Utenos „Sėdauta“, Švenčionėlių „Lakiūtė‘ „Abelėla“ iš Anykščių. Kupiškio „Kupkėmis“ atvežė šokamąsias grupines sutartines. Kauniečiai „Linago“ sutartines grojo penkiastygėmis sutartinių kanklėmis, ragais ir skudučiais. Ragus, daudytes, skudučius pūtė ir Kupiškio „Vijūnytės“ bei Kernavės „Medgrindos“ folkloro kolektyvai. Dvejines sutartines giedojo žymioji Rugiaveidė su dukra, Adutiškio – Lazdinių vyresniųjų ansamblis kartu su Adutiškio jaunimo koletyvu „Vosilkėla“ parodė paruginių sutartinių programą.

Koncerto metu buvo pristatomos autentiškų baltų genčių kostiumų ir jaunimo improvizacijų baltų genčių aprangos tema, kolekcijos. Daiva Steponavičienė (Rugiaveidė) gražiai papasakojo apie  senojo geležies amžiaus ir vėlyvojo  geležies amžiaus rekonstruotus autentiškus baltų genčių  kostiumus, kuriuos pristatė Ignalinos jaunimas. Utenos kolegijos Aprangos dizaino ir technologijos studijų programos absolventė Edita Kušleikienė atvežė dvi kolekcijas – improvizacijas baltų genčių kostiumų tema – „Etno ritmu“ ir „Ralio ralio“. O Vilniaus dailės akademijos Telšių skyriaus studentai pristatė kolekcijas „Kopų dvasia“, „Etno atgarsiai“, „Etmoralė“ ir „Pasivaikščiojimas miške“. Buvo įdomu pakeliauti praeities vaizdiniuose, pasižiūrėti, kaip keitėsi mūsų protėvių apranga, kokios įdomios buvo drabužių detalės.

Na o pievelėje aplink sceną  veikė archeologinių amatų kaimelis. Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ nariai rodė senuosius amatus:  dirbinių iš odos (žaislų, aksesuarų, avalynės) rekonstrukcijas; baltų aprangos detalių gamybą ir archainį  mezgimo būdą; senovinę puodininkystę (lipdyta ir apžiesta keramika); stiklo karolių gamybą; juvelyriką; gintaro amuletų, papuošalų rekonstrukcijas. Katile ant laužo buvo verdamas kopūstų, žirnių ir mėsos troškinys, kuriam naudoti senovės lietuvių prieskoniai: kanapių sėklos, kadagio uogos, įvairios žolelės ir kt. Kalviai demonstravo kalvystės meną, rodė jau nukaltus dailius daiktus. Visi norintys atminimui galėjo nusikalti Ignalinos sukaktuvinę ir „Sutarjėlos“ šventės pinigą.

Sutartinių atlikėjai sugiedoję paskutinę giesmę išvyko giesmėmis ir ragų garsais palydėti saulės nuo didingojo Ladakalnio. Pasiliekančius vasaros sezoną sukaktuvinėje Ignalinoje kvietė pasitikti smagios grupės: „Kūjeliai“ ir „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“.

Pavakaryje visi susibūrę ant padavimais apipinto didingo Ladakalnio laukė atvykstant giedotojų sutartinėmis šlovinusių netoliese dunksantį Ginučių piliakalnį. Nuo piliakalnio darnia eiseną traukdami sutartines giedotojai atžygiavo į Ladakalnį. Čia iškilmingai buvo užkurtas šventinis aukuras.  Saulei pamažu slenkant link vakarų podangio plačioje Ladakalnio aikštelėje tarp aukuro ir didingo ąžuolo vyko tikros prigimtinio protėvių tikėjimo apeigos, skambėjo sutartinės, sukosi rateliai.

Saulei nusileidus Ladakalnio papėdėje šventės dalyviai vaišinosi šventine koše ir gaiviaisiais gėrimais.

Kitamet „Sutarjėla“ persikels į Molėtus.