„Prieš daugiau nei šimtmetį stebuklu laikyti automobiliai dabar jau nieko nebestebina. Šiuo metu pasaulyje sukurta daug įspūdingų automobilių. Vieni jų žavi išskirtinėmis valdymo savybėmis, kiti galia, treti išvaizda. Tačiau kokie primityvūs mums beatrodytų pirmieji automobiliai, jų reikšmė transporto istorijai išties didelė. Juk taip buvo atverta nauja – automobilizmo – era“, – pirmojo pasaulyje automobilio 130-ojo gimtadienio šventėje Ukmergėje šiandien sakė susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius.
Ministro teigimu, nėra abejonių, kad įprastais degalais varomi automobiliai yra patogūs – apsilankymai degalinėse gana reti ir trumpi. Visgi technologijos sparčiai juda į priekį, ir šiais laikais vis dažniau dairomės į ateities kelių transportą – elektromobilius.
Susisiekimo ministerija viena pirmųjų šalyje įsigijo tarnybinį elektromobilį ir jau įvertino šio pasirinkimo privalumus – gerokai mažesnes eksploatacijos sąnaudas ir nulinę oro taršą. Automobiliu su dyzeliniu varikliu nuvažiuoti 100 km ministerijai kainuoja maždaug 11 eurų, elektromobiliu – vos apie 2 eurus, t. y. išlaidos daugiau nei 4,5 karto mažesnės.
Ministerija rengia Elektromobilių įkrovos infrastruktūros plėtros koncepciją, kurioje bus numatyta galimybė plėsti įkrovos stotelių tinklą panaudojant ir ES paramą. Planuojama iki 2020 m. sukurti ir išplėtoti elektromobilių įkrovos infrastruktūrą didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir kurortuose, taip pat pagrindiniame šalies kelių tinkle – tarptautinėse automagistralėse.
Iki 2017 m. tarptautinėse magistralėse numatoma įrengti ne mažiau kaip 19 viešųjų didelės galios elektromobilių įkrovos prieigų, o iki 2022 m. – 28.
Automobilio tėvyne laikoma Vokietija. Pirmąjį pasaulyje automobilį 1886 m. Berlyne užpatentavo vokiečių inžinierius Karlas Benzas. Ši transporto priemonė buvo panaši į karietą, turėjo 3 ratus. Galiniai automobilio ratai buvo pasiskolinti iš arklių tempiamų vežimų, gale sumontuotas 0,95 l darbinio tūrio vidaus degimo variklis, generavęs 0,6 AG ir leidęs „Patent-Motorwagen“ vardu pavadintai transporto priemonei įsibėgėti vos iki 16 km/val.
Lietuvoje pirmasis automobilis užregistruotas prieš 120 metų – 1896-aisiais. Daugiau jų imta importuoti nuo 1920 metų.
Sparčiausiai automobilio išvaizda kito praėjusio amžiaus pabaigoje. Šiose kelių transporto priemonėse atsirado reguliuojamo įtempimo saugos diržai, oro pagalvės, magnetofonai, kompiuteriai benzino įpurškimui į automobilio variklį valdyti, galimybė naudotis palydoviniu ryšiu.
Kaip visuomet, kai Europa “ilsisi” sėkmingumo atvežtine apvaizda sekminiškojo sektantizmo “importinio kalendoriaus” dvasingumo-šventumo-kasdieniškumo plaktiniu rypuodama, krypuodama, strigdama, keldamasi …Lietuvoje, vėl,
– naujas išradimas (šįryt), tiesiog visai pakeisiantis tą prieš 120 m. neapdairiai prieš save pradėtų “pasivažinėjimų teroristinę erą”, neapdairiai, nes LDK žemių erdvėse (ties šlovinguoju Chotinu) pradėta Igno Lukoševičiaus naftos rafinavimo bei pramoninės gamybos era, žr.
“Perversmą sukėlė žibalo atradimas.
Žibalinio apšvietimo epochą pradėjo lenkas Ignacijus Lukoševičius, kuris 1853 m. iš naftos išdestiliavo žibalą. Šis kuras buvo pritaikytas iki tol apšvietimui naudotoms aliejinėms lempoms. Šviesą ėmė skleisti lempos dagčiu lengvai kylantis skaisčiau degantis žibalas.
Žibalas buvo pigus kuras – pasak G. Kazlausko, jį įpirkti buvo žymiai pigiau nei patį prietaisą.
„Be abejo, naujovės pirmiausia buvo reikalingos vadinamiesiems komersantams – prekybininkams. Pigus kuras pakeitė žvakes, malkas, nes juo buvo galima apšildyti prekybines patalpas…””
http://www.kedainietis.lt/m/news/naujienos/muziejuje–pokalbiai-prie-zibalines-lempos/
http://m.diena.lt/naujienos/pasaulis/ekonomika-ir-politika/pirmajame-pasaulyje-naftos-grezinyje-tebepumpuojamas-juodasis-auksas-661701
… pratęsta vidaus “išsideginimo” pavara (t.y. iki šiol tavo-mano ir didžios teroristinės daugumos v a r t o t o j i š k o
susinaikinimo bendrumenės žemėje naudojamų lengvežių, sunkvežių bei keleivežių “auto-MOBILių” varikliuose)
pakeitusia gamtos savaiminę (traukiamąją) pajėgą: arklį, asilą, dramblį, jautį, kupranugarį, šunelį, patį save… žmogų,
į jau visus šiuos 120 metų ir virš Lietuvos iš dangaus išgrobiamą techno-logiškai deguonį (tokia ir klimato kaitos padarinių logika), nuo tavų plaučių, nuo viso kas gyva bei kvėpuja, ir virš vandens ir po vandeniu, – dėl “pasivažinėjimo” PRABANGOS-PRAMOGOS po truputuką, po molekulę neapdairiai eikvojant atmosferos sandą –
d e g u o n į…
Ką gi, pavyzdį gyvą, artimą, savą, turime, – t.y. 123 metų tarpsniuką šioj Žemės gyvybės mirksnio dalyje, –
1795-1918 metus, kai nebūta Lietuvos kaip Valstybės, bet vėl kaip Valstybė Lietuva išnirus laike; sakysim ir laiku,
– tad pareiga, kas netgi toj nebūty (1795-1918 m.) pridirbta žymiojo Liublino sutarties paveldo abiejų Tautų valstybės erdvėse, tas Abiejų tautų, ir kitų aplinkinių /beje/ pastangomis (Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos, Vengrijos su Austrija ir jau visų visų dar esančių ES tautų…) atstatymui “sando atmosferinio” jau privalu.
Gal per mandriai ar pomandriai suskambąs šis “atmosferinio sando” įvardas; bet kaip kitaip, “supaprastintai”
esmingumo deguonies išsaugojimo ateities kartoms b ū t i n y b ė s įsivardyti.
reikia gi kažkaip – aiškiai, lietuviškai, bei atsakingai (ir už tinkamus K.Simonavičiaus ar I.Lukoševičiaus išradimus,
kurie ne itin tinkamai šiuos 120 m. d i e g t i ).
Žodis toks, o veiks mas kitokiu būt ir negalėsiąs, nes… ir saulė, ir vėjas, ir visa kita nauja, – t i n k a m i a u jau žabojama bie pažabojama, tik… kkokie viso to padariniai lauks, tai vėl po kokių 120 metų tesužinosim.
Tad, ir per Alką, jau šeštus metus gyvuojantį (kuo sveikinam čia save), p r i v a l o m a gan reiklesnė, griežtesnė ir
g y v y b i n g e s n ė technologijų kaitų tinkamumo bei pritaikomumo sklaida.