E. Lukoševičius. Baltarusių karžygiai – Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės kariai (nuotraukos)

Straipsnį skiriu Kovo 25 d. –Baltarusijos Nepriklausomybės dienai ir  artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, visiems žinomiems ir nežinomiems Lietuvos savanoriams sunkiausiu metu gynusiems Laisvę ir Nepriklausomybę.

Švęsdami Lietuvos Nepriklausomybės dieną Vasario 16 tają, pasitikdami Kovo 11 tają, būdami artėjančio Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio akivaizdoje, turime progą ir pareigą prisiminti savo valstybės didvyrišką istoriją ir tuos, kurie gynė ir kovėsi, dėl jos laisvės ir Nepriklausomybės.

Latvijoje, Červonkos kaimo kapinėse stūkso įspūdingas paminklas, menantis garbingą  istoriją. O ji nepaprasta, galbūt daugeliui visai net nežinoma, užmiršta. „Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome gindami Tevynę“ – toks užrašas puošia šį monumentą. Šalia gražios kapinaitės, kuriose amžiną poilsį atrado 31 Lietuvos karys, kritęs kovoje su bermontininkais ir bolševikais 1919–1920 m.m.

Jų atminimą mena kuklūs savanorių kryželiai ir nuostabiai tyliai ošiančios pušys. Šalia palaidotas dar vienas kuklus mūsų tėvynainis, daugeliui nežinomas šio laikmečio didvyris – Konstantinas Kupšanas, šių kapinių globėjas ir saugotojas nuo barbariško sunaikinimo sovietmečiu. Šviesios atminties velionio pastangų dėka šiandien turime Lietuvai išsaugota garbingos atminties vietą.  Savotiška ramybės oazė, – ištaria čia netikėtai atsidūręs  lankytojas. Tačiau ta ramybė paslaptinga ir apgaulinga, ji gaubia garbingą ir labai įdomią istoriją.

Sustojus ir žvilgtelėjus į esamus žuvusiųjų karių pavardžių įrašus, atrandame lietuviškai ir nelietuviškai skambančius vardus ir  pavardes bylojančius, kad čia su lietuvių kariais amžina poilsį ir ramybę atrado Atskiro Baltarusių (gudų arba baltgudžių) bataliono  kariai – savanoriai. Tie įrašai ne vienam smalsiam, žingeidžiam  šių kapinių lankytojui gali sukelti aibę klausimų. Kas gi šie kariai, amžiną poilsį atradę broliškuose karių kapuose Latvijoje, toli nuo savo tėvynes. Kaip jie čia atsidūrė, ką veikė  Lietuvos kariuomenės gretose, kokį vaidmenį  suvaidino kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

1918 m. rudenį bolševikai likvidavo Baltarusijos siekius į nepriklausomybę (Baltarusijos liaudies respublika paskelbė nepriklausomybę 1918 kovo 25 -tąją,  vyriausybės Rada nenutraukė savo veiklos iki šių dienų. Ji veikia emigracijoje, Kanadoje. Radai vadovauja Ivonka Survila, gimusi Gardino apskrityje, E.L ), tuomet į Vilnių atvyko  nemaža dalis politinių Baltarusijos veikėjų ir karininkų. Čia  vyko aktyvus baltarusiškas kultūrinis veikimas, veikė eilė baltarusiškų tautinių – politinių organizacijų, ieškojusių  kelių ir geriausių sprendimų, kaip šiai besiformuojančiai tautai atgauti savo indentitetą, tautinę savimonę, autonomiją, federaciją  ar nepriklausomybę? Kokiu keliu pasukti – su lenkais, lietuviais ar net su tais pačiais bolševikais? 1918 m. į Lietuvos Tarybą įėjo 6 baltarusių tautos atstovai.

Buvęs Baltarusijos ministrų tarybos pirmininkas BLR vyriausybėje J. Voronko 1918 m.  gruodžio 1 d. tapo pirmosios Lietuvos  vyriausybės ministru baltarusių (tuo metu vadintos Gudų) reikalams, tai pat  buvo išrinktas į Lietuvos Valstybės Tarybą. Matydami  Lietuvai ir Baltarusijai gręsiančius pavojus ir  besikuriančių Lietuvos karinių junginių formavimą, dalis baltarusių nuoširdžiai palaikė bei parėmė Lietuvą ir lietuvius nepriklausomybės kovose, o tuo pačiu puoselėjo viltis ir lūkesčius savo tautos laisvei ir nepriklausomybei.

To meto įkaitusią politinę atmosferą ir baltarusių tautos siekius geriausiai perteikia vieno iš BLR nepriklausomybės signataro, Vilniaus Baltarusių Rados vadovo  A. Luckievičiaus mintys: „Baltarusių idealas – LDK atgimimas, kaip Lietuvos ir Baltarusijos federacija. Lietuva su Tarybos nustatytomis sienomis yra Mažoji Lietuva ir yra tik LDK atgimimo užuomazga“. Politinių ir karinių jėgų abipusis bendradarbiavimas davė konkrečius ir reikšmingus rezultatus karinėje srityje, su kuriais  norėtųsi plačiau  supažindinti. Vilniaus Baltarusių Rados ir Lietuvos vyriausybės sutartimi 1918 m. gruodžio 21 d. Vilniuje pradėtas formuoti baltarusių karinis junginys – Pirmasis  Baltarusių Pėstininkų pulkas.

Planuota suformuoti skaitlingą baltarusių karių brigadą, kurią sudarytų nuo 8 iki 10 tūkstančių karių, savanorių ir šauktinių. Panašus  karių skaičius turejo būti suformuotas ir JAV  planuojamoje steigti JAV Lietuvių Karinėje Brigadoje. Pirmuoju minėto pulko vadu buvo paskirtas plk. M. Lavrentjevas. Prie  LR KAM įkurta baltarusių sekcija, kuriai  vadovavauti paskirtas kpt. K. Remiševskis.  Galima tik nuspėti, kad toks skaitlingas baltarusių karinis junginys galėjo suvaidinti neeilinį vaidmenį Lietuvos laisvės kovose. Tačiau šiems reikšmingiems planams ir sumanymams nebuvo lemta išsipildyti: priešu buvo daug, jų kariniai  politiniai siekiai kardinaliai kirtosi su lietuvių ir baltarusių interesais ir laisvės lūkesčiais. Didžiausias priešas slinko iš rytų.

1918 m. gruodžio 10 d. bolševikai užėmė Minską ir veržėsi toliau į vakarus – į Vilnių,  į Lietuvą. Iš Vilniaus turėjo trauktis Lietuvos valdžios struktūros, baltarusių politikai ir besiformuojantis baltarusių karinis junginys – Pirmasis  Baltarusių Pėstininkų pulkas. Lietuviai pasitraukė į Kauną. 1918 m. gruodžio 19 d. Baltarusių reikalų ministerija ir Lietuvos kariuomenės Pirmasis  Baltarusių Pėstininkų pulkas iš Vilniaus pasitraukė į Gardiną ir čia turėjo  ginti ir įtvirtinti Lietuvos Valstybės Tarybos interesus. Šiuo laikotarpiu senoji Abiejų Tautų Respublikos  sostinė Gardinas tapo savotišku baltarusių Lietuvos patriotų kariniu-politiniu centru (Gardinas  nuo 1673 m. buvo antroji ATR sostine, LDK – ūkio ir kultūros centras. E.L).

Situaciją pakeitė tuometiniai vokiečių ir  lenkų  interesai  šiame mieste ir regione. Čia veikė stipri ir ginkluota lenkų karinė organizacija  POW (Polska Organizacja Wojskowa), remiama Lenkijos ir siekusi grynai lenkiškų geopolitinių tikslų. 1918 m. gruodžio mėnesį į Gardiną persikėlus baltarusiškoms politinėms ir karinėms institucijoms, jos negausiomis jėgomis pabandė iniciatyvą perimti į savo pusę, įtvirtinant Lietuvos valdžią šiame mieste ir regione. Čia garbingą vaidmenį suvaidino baltarusių kariai, gimė ir buvo suformuotas Pirmas  Gardino Pėstininkų pulkas (jo užuomazga buvo Pirmas Baltarusių Pėstininkų pulkas Vilniuje).

Pažvelkime į to meto įvykius Gardine: 1918 m. gruodžio 1-2 d.d. įvykęs Gardino gubernijos baltarusių suvažiavimas pareiškė savo norą prisijungti prie Lietuvos. Baltarusių karinės formuotės įžengusios į Gardiną užėmė strateginius objektus – kalėjimą, geležinkelio stotį, elektros stotį ir kitus reikšmingus miesto infastruktūros  objektus. Tai buvo netikėta ir pačiai lenkų karinei POW organizacijai, kuri  save laikė miesto šeimininkais. Gardino miesto kariniu komendantu tampa kpt. M. Demidovas, kuris labai aktyviai pradeda savo veiklą. Virš Gardino karinės  komendantūros suplevėsuoja lietuviška trispalvė ir baltarusių nacionalinė balta – raudona – balta vėliavos. Taip pareiškiama – kas yra kas ir kas valdo miestą. Čia pradedamas formuoti naujas karinis junginys – Pirmas  Gardino Pėstininkų pulkas, atidaromi savanorių šaukimo ir verbavimo punktai: Rodunėje, Lydoje, Slonime, Druskininkuose ir kitose vietovėse. Pradžioje minėtą karinį junginį sudarė 80 karininkų ir 63 kareiviai.

Labai sunkiomis sąlygomis, trūkstant aprangos, ginklų, buities priemonių ir elementarių gyvenimo sąlygų, Pirmajame baltarusių pėstininkų Gardino pulke per trumpą laiką jau tarnauja 1057 kariai. Jį sudaro 4 pėstininkų kuopos, grenadierių komanda, husarų eskadronas. Mieste tvarką palaiko Gardino karinės komendantūros kuopa – 350 karių, apylinkėse  formuojasi vietinė savivalda, milicija. Reikia pastebėti, kad to meto Lietuvos valstybė  labai sunkiomis sąlygomis skyrė nemažai dėmesio, finansų ir materialiai pagal išgales parėmė besikuriantį pulką.

Ryšiams,  tarp LR KAM ir besikuriančių baltarusių karinių ir civilinių struktūrų, palaikyti į Gardiną buvo komandiruotas plk. B.Giedraitis. Minėtam pulkui pradžioje vadovauja plk. M. Lavrentjevas, štabo viršininkas plk. P. Ravič-Ščerba, veliau kpt. M.Dziamidovas. Tautinė karių sudėtis labai marga, bet visi pasiryžę ginti Lietuvą ir jos laisvę. 5 –oji kuopa formuojama Kaune, kur baltarusių kariniam biurui vadovauja karininkas V. Kozlovas.

Plk. K. Jazovitovo iniciatyva nuo 1919 m. prasidėjo žydų tautybės Gardino gyventojų karinė mobilizacinė kampanija. Reikia pastebėti, kad žydų tautybės gyventojai noriai stojo į besiformuojantį karinį junginį ir vėliau daugelis jų už parodytą narsą buvo apdovanoti aukščiausiu LR apdovanojimu – Vyties Kryžiaus ordinu (Šolomas Gilelis, Silkineris Chaimas ir kiti. Jei tiketi lenkų  karinės žvalgybos statistika, pulke iš 900 karių – 200 buvo žydų tautybės. E. L).

Tačiau taikų gyvenimą ir trumpą Lietuvos valstybingumo laikotarpį  Gardine klastingai nutraukia lenkų kariniai veiksmai (lenkai sulaužo jų pačių 1919 m. kovo 23 d. susitarimą nenaudoti vieniems prieš kitus karinės jėgos, o kovoti su bendru priešu – rusų bolševikais. Šį garbingą susitarimą baltarusių karinio junginio vardu savo parašu buvo patvirtinęs  plk. A. Uspenskis. E. L).

1919 m. balandžio 27 d. vietos POW (Polska Organizacija Wojskowa), vadovaujama Lenkijos paskirto Gardino miesto komisaro S .Ivanausko, (įdomu tai, kad S. Ivanauskas yra žymaus Lietuvos gamtininko, prof. T. Ivanausko broils, kitas brolis V. Ivanauskas – žymus baltarusių veikėjas – BLR vyriausybėje ėjas švietimo ministro pareigas, 1943 m Minske raudonųjų banditų žvėriškai nužudytas. E .L. ), kuris ne kartą skelbėsi esantis faktiškas miesto ir apylinkių šeimininkas, remiamas reguliarios Lenkijos kariuomenės parodė savo tikrą veidą Gardino gyventojams.

Siekdama susitarimo su Lenkija, M. Sleževičiaus vyriausybė nesiėmė  ryžtingų priemonių lenkams pasipriešinti. Kartu lenkai panaudojo dvigubą klastą arba apgavystę duotiems susitarimams: su Pirmuoju Gardino baltarusių pestininkų pulku bendrai ginti Gardiną nuo bolševikų. Balandžio 27- tąją jie panaudoja jėgą prieš Pirmojo Gardino  baltarusių pulko  raitelių eskadroną, – vadas karininkas M. Glinskis. Jo sudėtyje apie 150 gerai ginkluotų raitelių.

Galime daryti prielaidą, kodėl šis junginys pirmiausiai nukentėjo nuo lenkų ir pirmiausiai buvo atakuotas. Jame tarnavo daugiausiai tautiškai susipratę baltarusiai, t.p. buvo keletas žydų ir totorių. Nacionaliniu pagrindu tai buvo  vienalytis, kariškai geriausiai organizuotas, drausmingas kovinis  junginys, kuo skyrėsi iš visų kitų. Vėlesni įvykiai šiuos samprotavimus aiškiai  patvirtina;  raitelių  eskadronas, beje vienintelis ir pilnos sudėties, vadovaujamas karininko M. Glinskio, 1919 m. gegužės mėnesio pradžioje laimingai pasiekė Kauną ir toliau garbingai kovėsi už Lietuvą, L.R. reguliarios kariuomenės sudėtyje. Tų pačių metų gegužės 31 d., panaudojus esamą jėgų persvarą ir klastą, lenkai nuginklavo Pirmąjį Gardino baltarusių pėstininkų pulką ir  karinę komendantūrą, nuplėšė Lietuvos ir Baltarusijos vėliavas, užgrobė pulko karinį inventorių ir turtą, prasidėjo represijos prieš šio pulko karius ir karininkus. Tai buvo klastingas ir labai negarbingas lenkų žygis, savotiškas dūris iš pasalų.

Įdomu tai, kad Pirmojo Gardino baltarusių pėstininkų pulko vadas plk. Antonovas ir kartu daugelis karininkų ir karių nepakluso lenkų įsakymui, buvo jėga nuginkluoti ir internuoti, daugelis vadų ir karių areštuoti. Lenkai bandė pulką performuoti, jos karius įjungti į Lenkijos karinius junginius, tačiau ta veikla nebuvo sėkminga. Stačiatikių tikybos baltarusių kariai ir žydai – kaip nepatikimi elementai tuoj pat atleisti iš kariuomenės. Katalikų tikybos baltarusių kariai galėjo tarnauti Lenkijos kariuomenėje. Tik nedaugelis baltarusių karių ir karininkų pasiekė Kauną. 1919 m. birželio 11 d.  Pirmas Gardino baltarusių pėstininkų pulkas galutinai lenkų sunaikintas ir išformuotas. Įsiverždama į buvusią Gardino gubernijos teritoriją, Lenkija likvidavo lietuvių ir baltarusių valstybines institucijas, smarkiai pablogino ir komplikavo Lietuvos politinę, ekonominę, karinę, tarptautinę  padėtį, vykstant Paryžiaus taikos konferencijai, sutrukdė Lietuvos valstybės istorinę misiją etnografinėse Lietuvos žemėse, kur daugelį metų taikiai gyveno ir  sugyveno baltarusiai, lietuviai, žydai, lenkai, totoriai ir taip vadinami vietiniai tuteišiai.

Ši neracionali egoistinė to meto Lenkijos vadovybės politika turėjo neigiamų padarinių tolimesnei istorijos procesų raidai šiame regione Tačiau grįškime į Kauną, į Laikinąją sostinę. Būtent čia iš Gardino persikelia karinis-politinis  baltarusių veikimas, Kaunas  tampa šios veiklos centru. Čia atsikuria Baltarusių reikalų ministerija. Kpt. V. Kozlovas ( sėkmingai veikusio Baltarusių karinio biuro vadovas, biuras 1919 m. išformuotas) paskiriamas ryšių karininku prie Lietuvos kariuomenės Generalinio Štabo. Tuo metu Kaune galutinai suformuota buvusio Pirmojo Gardino baltarusių pėstininkų pulko  5-toji  kuopa likusi  Kaune (apie 200 karių): atskiras gynybinis dalinys (apie 40 karių), husarų eskadronas (apie 50 raitelių), birželio mėnesį suformuojama antroji kuopa. Įvairūs šaltiniai pažymi, kad Kaune susitelkė daugiau kaip 700 baltarusių karių, pasiruošusių  aktyviai kovai Lietuvos kariuomenės sudėtyje.

Saulėtą 1919 m. birželio 20 d. pirmoji baltarusių karių kuopa, vadovaujama mjr. M. Janickio  išvyko į boševikų frontą. Veikdama Marijampolės atskirojo bataliono sudėtyje, kuopa pirmą kartą susikovė su bolševikais į rytus nuo Obelių stoties, ties Cukriniškio malūnu. Mūšio metu baltarusių kariai parodė drąsą ir ryžtą, į nelaisvę paimtas 1 bolševikų karininkas ir 11 raudonarmiečių, du arkliai, kiti karo reikmenys, įvarus inventorius. Liepos 8-tąją baltarusių karių kraujas pirmąsyk aplaistė Lietuvos žemę – žuvo karys Kazys  Potakavičius. Tokia buvo karinės veiklos pradžia, laimėjimai ir pirmos netektys. Liepą – rugpjūtį vyko patys aršiausi mūšiai  su bolševikais, frontas  nusitęsė nuo Zarasų iki  Dauguvos upės. Puolančios Lietuvos karinės pajėgos stūmė bolševikus iš Lietuvos ir Latvijos teritorijų. Kontratakuojant bolševikus žuvo pirmas baltarusių karininkas G. Pliska. Šiuo metu pirmajai baltarusių kuopai vadovavo sumanus ir reiklus vadas plk. V. Michailovskis.

Atkakliose kautynėse vejant bolševikus iš Lietuvos, tarp baltarusių ir lietuvių karių užsimezgė stipri, kariška draugystė. Atsiskirdami su į bermontininkų frontą išvykstančiu Marijampolės batalionu, kurio sudėtyje jie kartu mušė priešą, baltarusių kulkosvaidžių skyriaus kariai parašė tokį laišką: ‚,Po beveik 4 mėnesių darbo, dirbto ranka į ranką, petys į petį prieš jūsų ir mūsų laisvės bei nepriklausomybės priešus, mes su širdgėla skiriamės nuo jūsų. Širdingai linkim jums kuo greičiausiai išvyti visus priešininkus iš Lietuvos ir Gudijos“ (turi omenyje Baltarusiją E. L). 1919 m. spalio 15 d. į Dauguvos frontą  atvyko ir 2-oji baltarusių kuopa. Aršiose kautynėse su bolševikais šie baltarusių junginiai pasiekė Dauguvos upę  ir čia pasiliko saugoti esamų pozicijų . Kaip taikliai tuo metu išsireiškė pirmasis Lietuvos Prezidentas A. Smetona – „tvirtom kojom atsistota prie Dauguvos“.

Po mėnesio, lapkričio 17 d. abi kuopos su kulkosvaidžių, ryšių  ir ūkio komandomis buvo sujungtos į Atskirą Baltarusiu batalioną. Jo vadu paskirtas karininkas mjr. A .Ružancovas (vėliau Lietuvos kariuomenės plk. lt. Vyties  Kryžiaus ordino kavalierius, karinės spaudos bendradarbis, daugelio leidinių Lietuvoje ir išeivijoje redaktorius, kultūros istorikas, bibliografas, bibliofilas, tobulai išmokęs ir įvaldęs lietuvių kalbą, emigravęs į JAV dalyvavo išeivijos lietuvių kultūriniame-visuomeniniame gyvenime. Paliko didelį asmeninį archyvą, kurį Balzeko lietuvių kultūros  muziejui Čikagoje, vykdydama velionio valią perdavė jo dukra, Veronika Petrulis (mirė 2002 m.). Archyvas istorikų dar visiškai neatrastas ir netyrinėtas. A. Ružancovas  mirė 1966- 07-23 m. Donville, Ilinojaus  valstijoje.

Šiemet liepos mėnesį pažymėsime jo mirties 50- tąsias metines).  Pasibaigus kovoms su  bolševikais ir bermontininkais, Atskiras baltarusių batalionas 1920 m. balandžio 1 d.  performuotas į Atskirąją baltarusių kuopą. Remiantis  Lietuvos ir  Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d.  sutartimi, Lietuva atgavo Vilnių ir kai kurias ta sutartimi nustatytas teritorijas Rytų Lietuvoje. Tai teikė naujų vilčių baltarusių kariams ir jų vadams, atsirado reali galimybė grįžti į gimtus kraštus, prisidėti prie savo tautos laisvės atgavimo. Lietuvos karinė vadovybė numatė, kad šia sutartimi numatytą sienos ruožo barą apie 40 km. nuo pat Dauguvos upės, Breslaujos apskrityje, saugos Atskira baltarusių kuopa. Kaip pažymi to meto spauda 1920 m. liepos 19 dieną baltarusių kariai su džiaugsmu ir pagarba sutikti savo protėvių žemėje –Breslaujoje. Jie šią garbingą ir atsakingą užduotį įvykdė.

Reikia pastebėti, kad daugelis vietinių gyventojų noriai stojo savanoriais  į Lietuvos kariuomenę, ženkliai papildė Atskiros baltarusių  kuopos sudėtį. Tuo metu Vilniuje didėjant lenkų įsiveržimo pavojui, rugsėjo 27 d. pradėtas formuoti naujas baltarusių batalionas, kurio vadu paskirtas plk. A. Uspenskis. Tačiau naujo junginio telkimą ir formavimąsi nutraukė lenkų suplanuota gen. L. Želigovskio  intervencija į Vilnių, į Lietuvą. Apie 100 karių ir 4 karininkai suspėjo palikti Vilnių ir pasiekė Kauną. Čia plk. A. Uspenskio inicatyva į frontą su lenkais skubiai išvyko baltarusių kulkosvaidininkų komanda su dviem kulkosvaidžiais ir apie 20 kulkosvaidininkų. Ši komanda, pirmosios kuopos vadui kpt. Blagoveščenskiui vadovaujant, dalyvavo visose  Giedraičiu–Širvintų –Musininkų kautynėse.

Lenkų fronte šio baltarusių bataliono daliniai kovėsi  2-ojo ir 9- tojo pėstininkų pulkų baruose. Tai buvo kovos dėl kiekvienos Lietuvos žemės pėdos ir šios kovos yra apšlakstytos baltarusių karių krauju visoje Lietuvoje – ties Zarasais, Švenčionėliais, Turmantu, Molėtais, Dubingiais, Merkine, Druskininkais, o Latvijoje –  nuo Červonkos iki pat Daugpilio. Jie narsiai kovėsi, daugelis žuvo ar dingo be žinios, bet nesulaužė duotos priesaikos Lietuvai pačiu sunkiausiu jai metu.

Apgynus Lietuvos nepriklausomybę, 1920 m. gruodžio 1 d. (fronte prieš lenkus baltarusių kariai kovėsi iki 1920 m. lapkričio 22 d.). Atskiras baltarusių batalionas perdislokuotas į Kauną – jame apie 500 karių, vadovauja plk. A. Uspenskis. Nurimus nepriklausomybės kovoms, baltarusių kariai dar saugojo neutralią zoną tarp Lenkijos ir Lietuvos, buvo dislokuoti Vilkaviškyje. Vadas maj. V. Rozmanas(1893-1943 sušaudytas Kanske NKVD kalėjime). 1923 m. pirmoje pusėje dalyvavo tiesiant Kazlų Rūdos- Marijampolės geležinkelį. 1923m. kovo mėn. Atskiras baltarusių batalionas perorganizuotas į kuopą, o liepos mėnesį kuopa išformuota. Joje buvo 6 karininkai, 203 kariai, vadas – karininkas Jaskovas.

Lietuvių istoriografijoje visiškai apeinamas arba nežinomas vėlesnis baltarusių veikimas LŠS struktūrose ir padaliniuose pasibaigus karui su Lenkija. Matyt, šio laikotarpio atradimai guli LŠS,  Kariuomenės Generalinio Štabo, karinės žvalgybos, LR URM  ar kituose mūsų šalies o gal net  užsienio archyvuose?

Štai keletas mano manymu labai įdomių faktų šia baltarusiška tema, kuriuos pavyko aptikti ir kuriuos norėtųsi pateikti skaitytojui. Lietuvos Šaulių Sąjungoje suformuojama baltarusių šaulių sekcija, kuriai vadovauti skiriamas patyręs, buvęs Carinės Rusijos Kaukazo šaulių korpuso poručikas V .Razumovič. Jis konspiracijos ar kitais sumetimais pasivadina Atamanu Chmara. Visa tai vyksta Kaune, Laikinojoje Sostineje, pačioje LŠS būstinėje.

1921 m. spalio 10 d. tas pats V. Razumovič – Atamanas Chmara specialiu LŠS įsaku skiriamas IV grupės partizanų- šaulių biuro vadu, štabo viršininku paskirtas plk. A. Duškovskis. Būrys pagrinde suformuotas iš baltarusių (200 aktyvių, gerai apginkluotų šaulių), kovai su lenkais už demarkacijos linijos – Vilniaus krašte, Gardino srityje, rytinėje lenkų okupuotoje teritorijoje. Baltarusių šauliai arba partizanai leido laikrašti  „Bieloruskiy Partizan“.

Reikia manyti, visą jų veiklą finansavo ir rėmė to meto Lietuvos vyriausybė ir jos institucijos. Matyt ir LŠS buvo skirtas tam tikras vaidmuo šioje permainingoje situacijoje. Ji tai  darė su perspektyva, žvelgdama į ateitį. Lietuvos vyriausybei praradus Vilniaus kraštą, svarbus buvo Klaipedos susigrąžinimo klausimas. Yra duomenų, kad vienas iš Klaipėdos karinės operacijos  strategų E. Galvanauskas yra ne kartą užsiminęs, kad reikia stiprinti partizaninį judėjimą Vilnijoje ir taip atitraukti dėmesį nuo planuojamo sukilimo Klaipėdoje. (E.Galvanauskas šia tema turėjęs pokalbį net su SSSR pasiuntiniu  Kaune A. Paikes, kuris raginęs imtis atitinkamų veiksmų prieš lenkus . E L).

Reikia manyti, šio klausimo sprendime geri sąjungininkai galėjo būti ir baltarusiai. Buvo galima pasinaudoti  buvusiais  baltarusių karinių junginių kariais, užgrūdintais Nepriklausomybės kovose, ir kitais tėvynainiais, priešiškai nusiteikusiais lenkų atžvilgiu. Pasikeitus naujoms politinėms- karinėms aplinkybėms, Lietuva turėjo sąjungininkų, kurie buvo pasiruošę naujomis salygomis bendradarbiauti žymiai sunkesnėje partizaninėje, galbūt net diversinėje, propagandinėje kovoje su bendru priešu – Lenkija.

Tikėkimės, laikui bėgant ir šis, dar nežinomas lietuvių ir baltarusių bendros karinės veiklos sąlytis bus atskleistas ir įvertintas (2019 m. Lietuvos Šaulių Sąjunga pažymės savo veiklos 100-metį, būtu gražu, jei atsirastų galimybė išleisti garbingam jubiliejui skirtą istorinį veikalą, kuriame galėtų atsirasti vietos žinomai ir dar nežinomai baltarusių ir lietuvių  šaulių  bendrai veiklai).

Baigiamasis žodis

„Nėra tokios jėgos pasaulyje, kuri galėtų pavergti tautą, tvirtai  pasiryžusią  ginti savo nepriklausomybę“, – yra pasakęs vienas is LŠS kūrėjų ir ideologų, Vladas Putvinskis-Putvis. Kiekvienos tautos valia – tai aktai, pasirašomi kasdien viltimi, mintimis, žodžiais, darbais ir krauju. 1919–1920 m. Nepriklausomybės kare baltarusių karžygiai  ant aukų altoriaus padėjo  savo svarų įnašą. Daugiau negu 30 savanorių žuvę, apie dvi dešimtys sužeistų. 51 Vyties Kryžiaus kavalierius, atstovaujantis baltarusių tautai, kartu su kitais mūsų tėvynainiais, savo krauju įrodė savo ištikimybę ir meilę demokratinei Lietuvos Respublikai (šiemet žurnalisto, knygų apie Vyties kavalierius ir savanorius autoriaus, Ministro Pirmininko padėjėjo V. Kavaliausko iniciatyva visi jie bus įamžinti ir pagerbti Vilniuje.

Lentelės bus pritvirtintos  šv. Baltramiejaus katalikų bažnyčioje, kurioje nuo prieškario vyksta pamaldos baltarusių kalba, pridedama atminimo lentelių kopija. E.L) Tai liudija kuklūs baltarusių karių kryžiai jų žūties ir palaidojimo, atminties vietose – nuo Kupiškio, Červonkos, Iliūkstės, Eglaines, Sventės, Subatos iki Dauguvos, Kauno ir net tolimo Donvillio, IL – JAV visur, kur amžinybėje ilsisi mūsų ginklo ir laisvės broliai. Užgimę drauge su Lietuva jie tapo naujos savo Tėvynės karžygiais, mūsų karžygiais, kurie iš tikrųjų kovėsi „UŽ JŪSŲ ir MŪSŲ LAISVĘ“. Jų žygdarbių buvo daug – abiejų Tėvynių  labui.

Nuo autoriaus ir Redakcijos:

Būtumėme be galo dėkingi, jei atsilieptų buvę baltarusių karių–savanorių vaikai ir vaikaičiai gyvenantys JAV ir kitur plačiajame pasaulyje, gal kas juos žino ir pažįsta,  gal jie yra šalia mūsų. Būčiau labai dėkingas, jei atsilieptų plk. Ltn. A. Ružancovo dukters, Veronikos Petrulis (g.1917 .11.23-2012.6.22. m)  vaikai: sūnūs George A (Mary) Lisle (IL), John A(Michele) Tampa (FL), dukra Maria Petrulis (Scott) Seatle (WA). Ir vaikaičiai.

Už visakeriopą pagalbą ruošiant šį straipsį ir  įamžinant Lietuvos savanorių žygdarbius Gražiškiuose (Lietuva) dėkoju Lietuvos savanorių metraštininkui, žurnalistui Viliui Kavaliauskui. E.L