Vasario 22 d. visoje šalyje prasidėjęs švietimo darbuotojų streikas tęsiasi jau antrą savaitę. Vyriausybė, kurios ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius ir jo įgaliotas vicekancleris Rimantas Vaitkus kelis kartus asmeniškai buvo susitikę su streikuojančiais, visą savaitę bandė įkalbėti streiką paskelbusias švietimo profesines sąjungas jį nutraukti. Deja, jų įkalbinėjimai nebuvo pagrįsti įsipareigojimais bent kiek ženkliau atsižvelgti į iškeltus reikalavimus.
Pasimokę iš dvejus metus vykusių nerezultatyvių derybų su Vyriausybe ir Švietimo ir mokslo ministerija, šį kartą švietimo darbuotojai parodė savo tvirtą poziciją ir atsisakė paklusti tuštiems įkalbinėjimams. Tai sukėlė premjero ir jo komandos erzelį – streiką paskelbusios švietimo profesinės sąjungos buvo apkaltintos ryšiais su „tam tikromis“ Rusijos tarnybomis.
Subliuškus šiems prasimanymams, premjeras pareiškė, kad apskritai daugiau su streikuojančiais nebesiderės ir visą atsakomybę sukrovė visą pasiruošimo streikui bei streiko laikotarpį iš viešumos pasitraukusiai švietimo ir mokslo ministrei Audronei Pitrėnienei. Šis Vyriausybės vadovo žingsnis galų gale privertė ministrę sukrusti ir ji šiandien, vasario 29 d., paskelbė esanti pasiruošusi susitikti su profesinėmis sąjungomis „tęsti konstruktyvų dialogą“.
Penkių pirmųjų streiko dienų įvykiai visiškai pakirto šalies švietimo darbuotojųpasitikėjimą Vyriausybe bei Švietimo ir mokslo ministerija, kaip institucijomis, tiesiogiai atsakingomis už strateginių sprendimų švietimo sistemoje priėmimą.
Tapo visiškai aišku, kad tik ryžtingai nusiteikę švietimiečiai gali priversti šalies valdžią atsisukti į metų metus egzistuojančias švietimo problemas. Šį savo pasiryžimą jie demonstruoja toliau tęsdami protesto akciją.
Atsakydama į tai Švietimo ir mokslo ministerija buhalteriniu tikslumu pateikia kiekvieną dieną streike dalyvaujančių mokyklų bei mokytojų skaičių. Apie tai skelbiamuose spaudos pranešimuose jaučiamas neslepiamas pasitenkinimas, kad streikuojančių skaičius kasdien vis mažėja. Kitaip ir negali būti, nes pedagogai, reikalaudami geresnių moksleivių ugdymo bei savo darbo sąlygų, jaučia milžinišką atsakomybę už kiekvieną streiko metu praleistą pamoką.
Iš kitos pusės, streikuojantys patiria didžiulį valdžios – tiek centrinės, tiek ir savivaldybių – spaudimą. Vis dėlto stiprybės jiems suteikia akivaizdus visuomenės palaikymas. Švietimo darbuotojų iškeltus reikalavimus bei kovos už jų įgyvendinimo būdą palaiko švietimo ekspertai, politikos apžvalgininkai, žurnalistai, kitų profesijų atstovai, net dalis politikų.
Pritarimą streikuojantiems išreiškė ir moksleivių, studentų bei jų tėvų atstovų organizacijos. Streikuojančius kolegas remia ir dauguma prie streiko neprisijungusių mokytojų. Dar daugiau – šią savaitę prie streiko ketina prisijungti kelių dešimčių Kelmės, Švenčionių, Šilutės ir kitų savivaldybių švietimo įstaigų darbuotojai.
Visų streiką paskelbusių švietimo profesinių sąjungų vardu kviečiu visus Lietuvos švietimo darbuotojus ne tik morališkai palaikyti streike dalyvaujančius kolegas, bet ir patiems jungtis prie protesto akcijos. Tik taip mes galėsime jausti demokratinės ir pilietinės visuomenės nariais, visuomenės, gyvenimui kurioje, mes ruošiame savo mokinius.
Be visų mūsų vienybės bei susitelkimo Lietuvos valdžia ir toliau tik deklaruos švietimo prioritetą, palikdama švietimo įstaigas, jose besimokančius vaikus bei dirbančius mokytojus likimo valiai.
Autorius yra Lietuvos švietimo profesinė sąjungos pirmininkas
Palaikau švietimo darbuotojų streiką ir jų keliamus klausimus. Akivaizdu, kad prie jų turėtų prisidėti ir tėvai, visuomenė. Organizuokite!
O aš – kategoriškai prieš. Nepalaikau ir nepalikysiu. Dėstytojai gerokai sunkiau dirba ir mažiau uždirba. Tačiau nestreikuoja, nes turi išminties.
O mokytojai…
Nevadinčiau tokių “mokytojais”…
Aš irgi nepalaikau. Jeigu būčiau mokinio tėvas, ypač abituriento (dabar aš jau jau senelis), tai tikrai nepalaikyčiau, net protestuočiau. Juk mokytojų streikas vyksta mokinių žinių kokybės sąskaita. O kai reikia papildomai kam pinigų, tai valdžia padaro dviem būdais: arba ima iš užsienio bankų kreditus, arba didina PVM, tai yra mokesčius.
Sreikuokit į sveikatą 🙂
Ar žinote, kad už tai negaust algos 🙂 Ir teisingai – nedirbat – neuždirbat.
Tas galit streikuoti į valias.
O jei mokytojų darbą lyginti su dėstytojų – tai ir lyginti neverta. Ar žinote, kad daktaro laipsnį turintys lektoriai uždirba mažiau, nei eiliniai mokytojai? Nedaug mažiau, tačiau mažiau.
O dėstytojo darbas nepalyginamai sunkesnis. Juk ne tik paskaitas reikia skaityti, bet ir studentų baigiamiesiems darbams vadovauti, publikacijas, metodines priemones, recenzijas kitų publikacijoms rašyti. dalyvauti konferencijose. Ir visą tai privalomai – niekas papildomai už tai nemoka.
Ar žinote, kad prieš atidarant pašto dėžutę dažną apimą stresas? Per dieną ateina keliolika laiškų, su įvairiausias prašymais ir t.t. Studentai siunčia savo darbų dalis. Konsultuojasi kitais klausimais. O kiek dar visokių interesantų su įvairiausias prašymais. kad ir tie patys mokytojai. Kviečia atvykti, paskaitą paskaityti ir t.t. Žinot ką darome – į dalį laiškų net neatsakinėjome. Jei įsivelsime į diskusijas – tuomet tai ir teveiksime. Tik studentams atsakome, komentuojame patariame.
Ar žinote, kad dėstytojai neturi ne tik laisvų vakarų, savaitgalių, tačiau dažnai dirba net naktimis?
Ar žinote, kad dažno dėstytojo vasaros “atostogos” skirtos publikacijų, metodinių priemonių, kt. neatliktų darbų rengimui?
Esu jaunas dėstytojas, mokslų daktaras, lektorius. Mano alga į rankas – apie 465 eurus/mėn. Bet ne ji pagrindinė problema. Pagrindinė problema – nepakeliami darbo krūviai, laisvalaikio nebuvimas.
Jau ipratau darbus rikiuoti tokia seka: labai degantys; degantys, bet kuriuos galima kokiai dienai kitai atidėti, neatidėliojami, bet galima porai savaičių atidėti. ir t.t. O vasarą atliekami visi darbai, kuriuos buvo galimybė “ištempti” iki vasaros.
Tad taip ir gyvenam… kai kurie dėstytojai atsisako to košmaro ir eina mokytojauti. Ir žinte – pasku tik džiaugiasi 🙂
Tad jei mokytojams būdų toks krūvis – jie greitai apie savo “varganas algas” apmirštų ir problemą keltų visai ne dėl algų, o dėl nepakeliamos krūvio.
Visi dėstytojai pasakys tą patį – labai jau neblogai gyvenat jūs, mokytojai. Tad nėra ko čia virkauti. Tikrai nepalaikau jūsų streikų ir raginu valdžią būti principingais ir nepasiduoti.
Daug bylojanti faktas. Kas keli metai mūsų buvęs kursas birželio pradžioje rengia susitikimus. Dalyvauja tik mokytojai ir kiti. Iš mūsų kurso yra net keturi dėstytojai – jau kuris laikas nenuvykstame į susitikimus. Mokytojai nesupranta „nejau nerandate laiko savtgalį“. Žinoma, kad nerandame. Vis prašome – nukeliam į liepos pradžią ar bent po Joninių. Mokytojai nesutinka – „per atostogas nenorim“. Bet gi atostogos tik liepą. O birželis – sunkus darbo mėna. Na, bet dėstytojams sunkus, tačau mokytojams – akivaizdu, kad ne…
TAD KODĖL TOKIA NETEISYBĖ?
Posakis. Durna muša ir bažnyčioje, nesvarbu, kad iš universtiteto.
Kita, tai ko jūs mokote stdentus – vergauti ?
Štai ir vėl dėl pavydo nepalaiko mokytojų dėstytojai, o kur pilietinis solidarumas, geriau prisijunkite prie mokytojų ir reikalaukite valdžios spręsti jūsų reikalus. Valdžia tam ir išrenkama – rūpintis savo tauta, o ypač švietimo sistema, nes nuo to priklauso tautos ir valstybės likimas.
Šiaip, gera pastaba: pozicija “Jums blogai? Protestuojat? Nepalaikysim – nes mums dar blogiau, o už tai atsakinga valdžia – šaunuoliai!” man sunkokai suprantama. Sako, čia taip “išmintis” reiškiasi. Nežinau, nežinau… 🙂
Mokytojų vidutinis uždarbis – 800 eur.
Ar daug kas tiek uždirba?
Mažuma.
Tai tiek apie streiko teisingumą.
Tik įdomu iš kitos pusės: šitokiu reketo būdu susikels visi biudžetininkai.
O ką darys mažos įmonės, kurios yra Lietuvos ekonomikos pagrindas, kada jų darbuotojų minimumai išaugs keliskart iki tiek kiek biudžetininkų minimumas?
Ar sugebės jie konkuruoti ir išlikti?
Labai abejotina.
Ar ne teisingesnė tvarka būtų užmokesčius peržiūrėti pvz., kas metai?
Kada bus aišku kokie rezultatai.
Nes kelti iš lempos, tai tik didins biudžeto deficitą, tuo labiau, kad iki šiol neatiduotos ir vėl konserverių paliktos niekuo nepagrįstos skolos.
Jau diržus dėsis ant kaklo. Ne tą minutę ištarti tokie žodžiai gali atnešti siaubingų bėdų. O tada tikrai nesikarsit, iškentėsit.Visai kvėkšt.