Medvilionių dvaro sodybos fragmentų namas vakariniai ir pietiniai fasadai) | KPC nuotr.

Teisinė apsauga suteikta Medvilionių dvaro sodybos (Joniškio raj.) kompleksui. Žiemgalos krašto lopšiu vadinamą molinį apgriuvusį Medvilionių dvarą Joniškio rajono savivaldybė buvo įtraukusi į griaunamų objektų sąrašą. Sukilus visuomenei, paraginus Kultūros ministerijai ir Kultūros paveldo departamentui, savivaldybė dvarą išbraukė iš griaunamų sąrašo.

„Šį Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimą vertinu kaip galimybę ir pareigą išsaugoti svarbų tautos kultūrinės atminties simbolį ateičiai. Dėkojame visuomenei už aktyvią pilietinę poziciją, ─ tai yra mūsų bendrų pastangų vaisius. Džiugu ir tai, kad Joniškio raj. sav., nelaukdama išvadų dėl Medvilionių dvaro įrašymo į registrą, suskubo atšaukti sprendimą dėl griovimo. Juk Medvilionių dvaras yra svarbus kaip XIX a. pab. – XX a. pr. lietuviško teatro ir literatūros oazė. Jo savininkai bajorai Goesai finansavo lietuviškų laikraščių leidybą, rėmė įžymius to meto visuomenės veikėjus“, ─ džiaugiasi Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

Medvilionių dvaro sodybos kompleksui priklauso dvarininko namas ir išlikę dvaro sodybos fragmentai. Anot Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vedėjo Ryčio Budrio, įdėta daug pastangų, kad šis vertingas dvaras būtų išsaugotas: „Medvilionių dvaro sodybos gelbėjimo istorija parodė, kad mūsų krašte dar yra objektų, kurių kultūrinė vertė nėra atskleista. Ypatingai nedidelių provincijos dvarelių, galbūt, plačiai nežinomų, šiandien suvargusių, bet labai svarbių vienos ar kitos vietovės bendruomenės savimonei. Jų likimą turėtume spręsti itin atsakingai. Šimtus metų dvarai buvo neatsiejama Lietuvos kraštovaidžio dalis, todėl tikrai nenusipelnė patekti į visokius kraštovaizdžio tvarkymo sąrašus kartu su kolūkinio palikimo likučiais“.

Anot R. Budrio, suteikus teisinę apsauga Medvilionių dvarui, bus surašyti reikalavimai dvaro savininkams pagal esamą būklę. Medvilionių dvaro pastatai yra seni ir apleisti, todėl jiems yra reikalingi neatidėliotini priežiūros bei remonto darbai. Jis tikisi, kad Joniškio kultūros bendruomenė, taip šauniai padėjusi apginti Medvilonių dvaro sodybą nuo sunaikinimo, nenuleis rankų ir reikalaus iš savivaldybės politikų, kad Goesų palikimas būtų pagarbiai įamžintas.

Madvilionių dvaro sodyba priklausė visuomenės veikėjui, švietėjui, mecenatui Stanislovui Goesui (1844–1916). 1888 m. inventoriuje minimi 8 dvaro mediniai pastatai: gyvenamas namas, jauja, 2 klėtys, tvartas galvijams, daržinė, kiaulidė ir dirbtuvės. S. Goesas kartu su seserimis Terese ir Viktorija dvare įkūrė Šiaurės Lietuvos kultūros ir švietimo centrą. Spaudos draudimo metais jame buvo platinama uždrausta lietuviška spauda, veikė slapta mokykla, buvo sukaupta didelė knygų ir periodinės spaudos leidinių lietuvių, rusų, lenkų, prancūzų kalbomis biblioteka.

Medvilionių dvaro sodyboje lankėsi Jonas Jablonskis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Antanas Smetona, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Joje atostogaudavo aukštųjų mokyklų studentai, tokie kaip Povilas Višinskis, Adomas Varnas, Vladas Požėla, Zigmas Skirgaila, Augustinas Janulaitis. Apie 1901 m. Medvilionių dvare įvyko vienas iš pirmųjų slaptų lietuviškų vaidinimų – Žemaitės (1845–1921) ir G. Petkevičaitės-Bitės komedija „Velnias spąstuose“.

Apie 1910 m. Goesai padovanojo žemės sklypus Medvilionių pradžios bei Joniškio mokyklų statyboms. Stanislovas ir Teresė Goesai buvo Lietuvos mokslo ir dailės draugijos nariai, Stanislovas priklausė varpininkams, vėliau – tuo metu veikusiai Lietuvos demokratų partijai, Teresė buvo socialdemokratų partijos narė. Teresė Goesytė mirė 1911 m., palaidota Joniškio r. Lieporų kapinaitėse. Stanislovas Goesas Pirmo pasaulinio karo metais persikėlė į Staraja Rusj (Rusija), vėliau įsikūrė Valdajuje, kur gyveno sesuo Viktorija. Ten ir palaidotas. 1919 m. dvare įsikūrė Viktorijos Goesytės – Gravrokienės šeima. Buvo sukurtas pažangus gyvulininkystės ūkis. Iki 1989-1990 m. dvare veikė mokykla.

Naujausių tyrinėjimų duomenimis, vokiečių kilmės bajorų Goesų, žinomų dar nuo XVI a., gijos nusitęsia iki Austrijos, Portugalijos bei Švedijos. Šioje giminėje būta net kardinolų, diplomatų ir mokslininkų. Tyrinėdamas archyvų duomenis, šiuos faktus išsiaiškino Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto dr. Ernestas Vasiliauskas, buvęs 4-osios Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narys praėjusią kadenciją.