Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja Pasaulio ekonomikos forume Davose, kurio pagrindinė tema šiais metais – „4-oji industrinė revoliucija“.
Neformaliame įtakingų politikos ir ekonomikos lyderių, viešosios nuomonės formuotojų ir pasaulinio verslo atstovų susitikime diskutuojama, kaip inovacijos keičia pasaulio ekonominę ir socialinę aplinką, kaip modernios technologijos gali padėti išspręsti globalias nedarbo, skurdo ir nelygybės, klimato kaitos bei medicinos problemas.
Šalies vadovė dalyvavo Jungtinių Tautų ir Pasaulio banko iniciatyva surengtame valstybių vadovų susitikime dėl pasaulio vandens išteklių prieinamumo ir vandens kokybės išsaugojimo.
Prezidentės teigimu, vandens trūkumas ir saugumas yra pasaulinė problema, galinti tapti tarptautinių konfliktų, socialinių įtampų priežastimi ir paskatinti dar didesnius migracijos srautus. Jai spręsti reikalingas sutelktas tarptautinės bendruomenės atsakas.
Dėl augančio užterštumo ir klimato kaitos poveikio apie 40 proc. Žemės gyventojų susiduria su vandens trūkumu, 1,8 milijardo žmonių geria užterštą vandenį, kasdien dėl ligų, susijusių su vandens ir sanitarijos trūkumu, miršta beveik 1000 vaikų. Ateityje vanduo gali tapti brangesnis nei dujos ar nafta.
Davose Prezidentė taip pat pabrėžė, jog vienas didžiausių iššūkių – prie ES sienų vystomų industrinių projektų saugumo kontrolė. Vandens kokybės užtikrinimui ir gamtos išteklių apsaugai Europos Sąjungoje būtina stiprinti bendradarbiavimą tarptautiniame lygmenyje.
„Vandens saugumas – aktualus ir Lietuvai. Mūsų valstybė gerai tvarko savo vandens išteklius ir gali didžiuotis puikia jo kokybe. Bet daug kas priklauso ir nuo kaimyninių šalių požiūrio į energetinės infrastruktūros saugumą. Lietuvos kaimynystėje statoma Astravo atominė elektrinė aušinimui naudos Neries vandenį. Šis projektas neatitinka tarptautinių saugumo reikalavimų. Todėl apie tai kalbėti būtina aukščiausiu tarptautiniu lygiu. Upės neturi sienų, o neatsakingas vandens išteklių naudojimas gali turėti skaudžių padarinių visiems“, – sakė Prezidentė.
Pagal vandens švarumą ir nuotekų tvarkymą – Lietuva tarp pirmaujančių ES valstybių. Geriamojo vandens kokybė mūsų šalyje atitinka beveik 100 proc. ES reikalavimų, o Vilnius yra vienas iš nedaugelio Europos miestų, kuriuose nuotekų tvarkymo sistema visiškai atitinka ES direktyvas. Lietuvos įmonės modernias vandenvalos technologijas eksportuoja į daugelį Europos, Azijos ir Afrikos šalių.
Prezidentė prisijungs prie 15 valstybių vadovų grupės, kuri formuos pasaulinę vandens ir išteklių apsaugos politiką. Šioje grupėje taip pat dalyvaus PAR, Meksikos ir Vengrijos prezidentai, Kinijos, Indijos ir Nyderlandų premjerai, Maroko Karalius
Vandens prieinamumo užtikrinimas, tvarus vandens išteklių valdymas ir sanitarija – vienas svarbiausių JT „Darnaus pasaulio vystymosi“ tikslų. Pasaulinė bendruomenė yra užsibrėžusi ambicingą tikslą užtikrinti, jog po 15 metų švarus vanduo būtų prieinamas kiekvienam pasaulio žmogui.
Ar čia nėra kitų šalių pretendavimo į mūsų H2O išteklius pradžia, nes mūsų valdžios žingsniai jau seniai prasilenkia su lietuvių interesais, duok die, kad mano abejonė neturi pagrindo…:)
Nu jeigu tie ponuliai ‘atkreipe demesi’, tai mums nieko gero tai nezada. Greiciausiai taip. Reikia stebeti kaip toliau viskas klostysis
Norvegų šalis praturtėjo, kada ten rado naftą ir pradėjo ją pardavinėti VISOS VALSTYBĖS naudai.
Šitaip pat reikia pas mus padaryti ir su vandeniu, jei jau seksis tas biznis, nors ir naftą bei kitas iškasenas dera panaudoti VISUOMENĖS DAUGUMOS, o ne kažkokių mažumų naudai.
Juodas jumoras ir pragmatiški verslo sprendimai:
1. Nupirkti, riboti konkurentų galimybes naudotis vandens ištekliais. Turbūt mums naudingesnis, nes kažkam rūpės kad vanduo nebūtų teršiamas.
Skalūninių dujų įstatyme Lietuva atsisakė teisės netgi tiesiogiai vykdyti vandens taršos kontrolę. Jei suklydau, galbūt kas nors mane pataisys. Taigi būdas
2. Užteršti vandenį, taip sunaikinant konkurentą. Kaltų tikrai niekas neieškos.
Todėl “kitų šalių pretendavimo į mūsų H2O išteklius pradžia” tikrai ne blogiausia, kas gali nutikti. Tik turbūt čia reikėtų kalbėti ne apie “šalių” kaip valstybių, o verslo interesus. Įvairūs įstatymai dėl vandens išteklių perdavimo verslui seniai derinami visoje ES. Nėra jėgos, kuri tam pasipriešintų.
Tai, kad niekas čia tų skalūninių dujų nebeieško – be reikalo pergyveni.
Nors iš kitos pusės, tai bent sužinoti ką turim tikrai reikėtų, nes norvegai irgi pirma sužinojo, kad naftos turi, o tik po to ją pradėjo pumpuoti, pardavinėti ir turtėti.
O ta technologija, kurios taip baidomasi, jau n metų Lietuvoje yra naudojama išgaunant naftą.
Tik tada niekas ja negąsdino – ruskeliams ne tas rūpėjo.