Šiuolaikinė moksleivių karta neįsivaizduoja mokymosi be naujų technologijų ir interneto. Dabar vaikams mokymosi vyksme reikia daug veiksmo, interaktyvumo. Mokytojams, o tuo labiau muziejams, tikras iššūkis vaikus sudominti tautos praeitimi ir istorija.
Statistika rodo, kad tik apie 8 proc. mokinių Lietuvoje turi geras istorines žinias. Didžiosios dalies jų, istorijos žinios yra paviršutiniškos ir fragmentiškos. Manomai, tam didžiausios įtakos turi mokyklose sutelktas dėmesys į istorinius faktus ir jų kiekį, pamirštant pabrėžti istorijos mokymosi prasmę ir jos vertę. Juk nepalyginamai daugiau galima sužinoti apie istoriją prisilietus prie jos, tiesiogine to žodžio prasme.
„Tam, kad tautos istorija būtų neužmiršta, ji turi būti gyva. Taip, kaip kiekvieno suaugusio atmintyje gyvi šeimos, senolių prisiminimai. Istoriją vaikams reiktų sekti tarsi pasaką; sukuriant aplinką, kurioje galima būtų ją patirti“, – tautinio tapatumo svarbą pristato Edita Gilė, patyriminio muziejaus „Vikingų kaimo“ viena iš įkūrėjų.
Gyvasis švietimas šiuo metu kaip istorijos neformalaus ugdymo būdas plinta visame pasaulyje. Tai yra paveiki priemonė šiandieninius moksleivius įtraukti į ugdymo procesą. Mokslininkai pabrėžia, kad vaikai, dalyvaudami patyriminėse, veiksmo edukacijose, įsimena virš 70 proc. medžiagos. Gyvųjų edukacijų metu mokiniai aktyviai įtraukiami į veiklą pasitelkus jų pojūčius (lietimo, regos, klausos ir pan.). Vaikų emocijos ir mąstymas sužadinamas įdomiomis istorijomis, interaktyviomis užduotimis. O svarbiausia, kad asmeniškai kiekvieno vaiko išgyventi patyrimai sudėlioja tvarius pamatus jų tautinio tapatumui, meilei savo šalies istorijai.
Gyvosios istorijos muziejuje „Vikingų kaimas“ visi mokymai įgyvendinami patyriminio ugdymo pagrindais. Vaikai, dalyvaudami edukacijose, turi galimybę kokybiškai turiniu ir forma susipažinti su senovės (Europos ir Lietuvos) istorija, tuo metu buvusiais amatais, raštu, karyba, maistu autentiškoje „Vikingų kaimas“ aplinkoje. Edukacijų metu siekiama įkvėpti vaikus didžiuotis savo baltiška kilme, protėvių kovomis už laisvę nuo vikingų amžiaus laikų. Tokia ugdymo forma padeda vaikui sudėlioti istorinį žinių „karkasą“, kurį galėtų savarankiškai pildyti informacija iš mokyklos, žiniasklaidos, muziejų, interneto ir edukacinių užduočių.
„Berniukas, kuris nekenčia istorijos pamokų, sakė, jog jei visos būtų tokios kaip „Vikingų kaimo“, tai būtų jo mėgstamiausias dalykas“ . Toks berniuko mokytojos atsiliepimas geriausiai parodo patyriminių mokymų poveikį vaikams.
Patyriminis muziejus „Vikingų kaimas“ veikia nuo 2011 metų, Družuose, gražiame Širvintos upės slėnyje. Kasmet gyvosiose pamokose dalyvauja 5000 moksleivių iš visos Lietuvos.
Edita Gilė, „Vikingų kaimas“ įkūrėja, dalyvauja nacionalinio konkurso „Talentas keisti 2015“ pusfinalyje. Ji yra viena iš šešių pokyčių lyderių, atrinktų iš daugiau nei 300 kandidatų.
Konkursas „Talentas keisti“ yra pasaulinės organizacijos „Reach for Change“ programos dalis. Lietuvoje komisija kartu su TV3 televizija pristato šešis kandidatus ir jų socialinio verslo planus kaip vaikų gyvenimą padaryti laimingesnį. Sausio 11- 19 dienomis už vieną idėją ir jos lyderį galima balsuoti internetu www.talentaskeisti.lt. Iš pateiktų idėjų bus išrinkta viena, o jos autoriui, turinčiam talentą keisti, bus skirta visapusė parama socialiniam verslui plėtoti.
Dziaugiuosi talentingos pedagoges – istorikes iradingumu ir troskimu geriau mokyti musu vaikus. Geriuosi Jos Vikingu kaimu… o kartu ir pasigenfu kitu keliu simtu istorijos mokytoju kurybingumo, noro geriau tarnauti Tevynei ir jos auganciai jaunajai kartai. Kas jei ne istorikai , lietuviu kalbos , geografijos , gamtos pazinimo mokytojai turi daugiausiai padeti pastangu mokant musu vaikus TAUTISKUMO pagrindu. O kartu kazkaip nustebau, kad Romuviu tautines – religines bendrijos mokytojai – Vaidilutes ir Kriviai nesurado savyje kilmingosios pedagogines minties, kaip geriau zadinti musu vaiku , jaunimo zingeiduma ir troskima dvasiniu ziniu, lietuviu tautosakai ir tautinei religinei- dvasinei istorijai ir veiklai. Taip ir liudziu neisgirdes apie AISCIU arba KURSHIU, DZUKU AR SUVALKU, AUKSTAICIU AR ZEMAICIU KAIMUS… o kadaise – gilioje praeityje trumpai Lietuvoje pabuvojusiu Vikingu pedsakai labiau paliete musu takenntingos pedagoges vaizduote ir kurybinguma.
Svarbu, kad puikūs mokytojai, jų patirtis nebūtų uždaryta jų klasėse.
Nežinau esamos padėties. Be abejo, vyksta mokytojų susibėgimai, pasidalinimai patirtimi, tačiau vienas dalykas pamėgdžiojimas to, ką ten išgirdai, kitas dalykas – pačiam išgirsti iš vidaus šviečiantį ir besiveržiantį talentą. Galimybė visai Lietuvai išgirsti jo geriausias pamokas. Turime internetą. Jis leidžia visiems gyvai prisijungti prie pamokos arba išklausyti pavyzdinių pamokų įrašų. T.y. per lietuvių k., istorijos, pilietinio ugdymo pamoką įsijungiama, išklausoma pamoka, vėliau su mokytoju dar ir aptariama.
Gal žinote – ar tai daroma? Juk tai puikus ir pačių mokytojų kasdienis mokytojų kvalifikacijos kėlimas. Tokių pamokų turėtų išklausyti ir kitų dalykų mokytojai, kad ir į savo dėstomą dalyką galėtų išgirstas mintis integruoti.
Labai sveikinu Gilę už Vikingų kaimą ir patyriminį istorijos sklaidos būdą.
Dėl vykingų, tai reikia pripažinti, kad Baltų vykingai yra labai nusipelnę, ypač iš Sembos, Galindų ir pan. Antra: reikia permąstyti, ar ne iš lietuvių kalbos kilęs žodis: Vikingas? Vykti, vyko, vykingas (kaip laimingas) – nuolat vykstantis, nes tai gyvenimo būdo apibrėžimas: jie nuolat vykdavo lydėdami prekybines valčių vilkstines upėmis – ano meto keliais, jas gindavo nuo užpuolikų. Trečia: rytiečiai – slavai vadina variagais, tai lietuviško žodžiai “varingiai” ištarimas slaviškai – jie priesagą -ing taria -ia; -ja, kaip Jotvingiai, jie taria “jatviagi”, kaip gintaras jie taria “jantar”. Vadinasi ir rytiečiai vykingų pavadinimą paėmę iš lietuvių kalbos; nuo žodžio: varyti, varė, varingis, varingiai – šie žmonės vydavo, varydavo priešus nuo prekybos vilkstinių. Turėtume lietuviškai ir vadinti bei rqašyti: vykingai.
Pritariu: žmogus, kuris nežino istorijos, tas neturi ir ateities.
Kaip ugdo, kas svarbiausia vis primena kasdienės smulkmenos… Imi banknotą, o ant jo matai užrašą „Tautos jėga vienybėje” 🙂 Šiandien mažai banknotų čiupinėjame. Tačiau turime kuprines, sąsiuvinius, vadovėlius (istorijos, kalbos) – kas ant jų viršelių? Kokiai informacijai skleisti jie panaudojami? Net ir valgykloje gali pasitikti skambus, gražiai sueiliuotas šūkis tema „sveikai maitinuosi, nerūkau, nevalgau šlamštainių, augu stiprus Tėvynės savanoris”